ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-12-13 nr. 680

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

UMBERTO ECO. Vidaus recenzijos (39) • SIGITAS PARULSKIS. Svajonių fabrikas (37) • LUIS CERNUDA (1902–1963)VYGANTAS VAREIKIS. Visko reikšmės (12) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (22) (21) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Dieviškosios hierofanijos ir aukojimas "visiems dievams" (8) • LI TAI PO. Eilės (7) • ALIS BALBIERIUS. Angelas, žvelgiantis į rūką (10) • MINDAUGAS KVIETKAUSKAS. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia) (13) • Lietuvos kinas: Marijonas Giedrys (2) • ALAN TRACHTENBERG. Apdainuojant Hiavatą. Hibridinis Amerikos mitas, sukurtas Longfellow (8) • JUOZAS RIMAS. Tautinė daina ir... (3) • AtsiliepimasSAULIUS MACAITIS. "Julius Janonis" (4) • -mg-. Didžiojo plano pabaiga, arba Lietuvos iliuminatai (6) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Vardadulkės (10) • Knygos meno konkursasLeidėjų ir vertėjų dėmesiui!Jau metas užsisakyti "Šiaurės Atėnus" (22) •

Lietuvos kinas: Marijonas Giedrys

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Suaugusių žmonių žaidimai". Girtuoklis – M. Giedrys

Kino teatrai ir net televizija (LTV2 ciklas "Retrospektyva") ėmė labiau domėtis Lietuvos kino istorija. Vis dėlto ji yra – paraleliai su literatūros, dailės ar teatro. "Kinas iki nepriklausomybės" gali išprovokuoti ir naujus tyrinėjimus, ir netgi adaptacijas. "Š. A." spausdino prisiminimus apie mūsų dokumentikos metrą R. Verbą (X.11). Šįsyk ilgą ir aktyvų 50 metų buvimą kine prisimena nuoseklus realistas M. Giedrys.

Mokykloje norėjau būti artistu, vaidinau buratinus ir sniegelius Pionierių rūmuose ir Radijo komitete. 11 klasėje šimtadieniui mano su bendramoksliais režisuotus Klionovo "Vorobjovo kalnus" rodė net Akademiniame teatre. Teatras – taip! Žiūrėdavau visus spektaklius. Dauguvietis, Siparis, Jurkūnas, Jukna buvo mano dievai. O štai vaidybinio kino ilgai neskyriau nuo dokumentinio. Supratau, žinoma, kad manęs, tokio mažo ir "nevzračno", nieks neims į artistus, taigi geriau pirštu komanduoti. Režisūra. Kultūros ministerija pasiūlė važiuoti ne į GITIS’ą, o į VGIK’ą.

Kursą 1953 metais rinko Maskvoje dievais laikyti Tamara Makarova ir Sergejus Gerasimovas. Atsimenu, kai juodu dar iš tolo pasirodydavo, visi studentai prie sienos prisiplodavo. O aš, atvykėlis iš Pabaltijo, vaikigalis mėlynu tenisininko kostiumėliu, nesveriantis nė 50 kg ir todėl turintis "baltą bilietą", stoviu vidury koridoriaus ir nė krust. Toks "nepriklausomas" kritau į akį Makarovai ir nesunkiai prašuoliavau visą stojamųjų maratoną.

Instituto dėstytojai mus, studentus pabaltijiečius, visada vertindavo truputį kitaip, išlaikydavo "distanciją". (Iš Lietuvos vienu metu su manim mokėsi Abukevičius, Vabalas, Kundelis.) Jeigu Gerasimovas filmuodavo, studentus imdavo kartu "atlikti praktikos", dosniai vaišindavo vynu, nes kinas buvo gerai apmokamas menas. Iki Stalino nuvainikavimo Gerasimovas pasakojo mums, kaip ypatingai – ne ausimis, ne akimis, o rankomis – mokėdavo klausytis pašnekovo Stalinas. Po lemtingojo plenumo jau pasakojo, kad neleido filmuoti dar vienos "Jaunosios gvardijos" serijos, nebent režisierius pageidautų už savus pinigus... VGIK’e mane visi vadindavo Marijo, nes mano vardas buvo ilgas, be to, visi mėgom italų neorealistus. Dabar šiai aukštajai mokyklai suteiktas Sergejaus Gerasimovo vardas.

Su siuntimu grįžau į LKS. Čia italai irgi buvo mylimi, be to, studijoje jau vaikštinėjo Žalakevičius, architektas Žebriūnas, tai pasikvietę teatralą Bratkauską ėmėm kaip italai kurti kino noveles. Pasidalijom temas: buržuaziniai laikai, karas, pokaris ir dabartis. Aš gavau pirmąją – pagal Baltušio apsakymą "Mums nebereikia". Keturios filmavimo grupės tvarkingai nufilmavo tuos "Gyvuosius didvyrius", po kurių kritikai nutarė, kad gimė lietuvių kinas. Nors Karlovi Varuose tarybinės delegacijos vadovui pašnibždom buvo perduota, kad nukirptumėm ketvirtąją, Žalakevičiaus, novelę – tada ir gausim prizą. Nukirpom ir gavom, namie vėl pridėjom ir visada rodėm in corpore. Žinoma, filme stipriausias yra Žebriūno "Paskutinis šūvis".

iliustracija
"Svetimi"

Kaip šiandien prisimenu siaubingą "Gyvųjų didvyrių" pirmojo kadro baimę ir netikėtai išsipildžiusią svajonę, kad filmavimas neįvyktų: apšvietėjas vienas tempė prožektorių ant pastolių, prožektorius krito ir sugriovė dekoraciją. Mano laimei nebuvo ribų. Daugiau niekad tai nepasikartojo, atvirkščiai, visada stengiausi kaip nors išsisukti iš padėties, kad tik filmavimas įvyktų.

Filmuojant mano piemenėlio kelionę pas šeimininką reikėjo gilaus rudens, bet anksti užsnigo ir teko verstis su tais kadrais, kuriuos turėjom: vežėčios, sunkios arklių kanopos, įklimpę ratai, plikos šakos. Montažas viską ištempė. Juokiausi, kai perskaičiau kritikų liaupses, kad Giedrys panaudojo hegzametrą. O juk man išėjo kaip Eizenšteinui "Šarvuotyje "Potiomkine" (ir kaip daugeliui kitų režisierių): stovėjo laivas, stovėjo, laukė saulės, nesulaukė, sako, tai pamėginkim rūke, pamėgino – ir gimė klasikinis kadras. Tik pats režisierius žino visą tiesą.

"Gyvieji didvyriai" buvo kuriami 1960-aisiais, pirmasis mudviejų su operatoriumi Jonu Griciumi filmas... Pakvietė mus į premjerą Politinio švietimo namuose, užsukom prieš tai į "Neringą" kavos su konjaku ir jau mindžikuojam prie peržiūrų salės durų. Prieina organizatorė ir sako: vaikams renginys bus rytoj iš ryto, tada ir ateikit. Bet čia jau iš kino anekdotų srities.

Iškart po to gavau daryti "Svetimus" (1962) pagal Požėros ir Jonyno scenarijų (pritrenkė Antano Jonyno asmenybė, aklas žmogus niekuo nesiskyrė nuo matančio, gal tik buvo daug jautresnis). Filmavom prie Rubikių ežero, kiekvieną dieną valgėm žuvį, beveik kiekvieną rytą su Babkausku (buožė Vilkišius) eidavom į paštą skambinti jo žmonai, sakydavo: tu pradėsi kalbėti, o paskui man duosi... Buvo kaip reta naivus, vaikiškas, užtat ir neeilinis artistas. Filmą "Svetimi" kažkodėl gerai žiūrėjo visoje Sąjungoje, charakteriai buvo įspūdingi.

Požėra parašė scenarijų "Aš žvelgiu į Rytus". Pradėjom filmuoti, nuvažiavom į Rusiją, grįžom, Žalakevičius sako – bloga medžiaga, nusižudė artistė, pasikeitė studijos direktorius, žodžiu, perversmas, dėl įstrigusio filmo likau kaltas aš vienas (negi kibsi prie scenarijaus) ir mane kokiems penkeriems metams nubuksavo į dokumentiką. Tada ir sužinojau, kuo ji skiriasi nuo "meninio" filmo.

iliustracija
Filmuojant "Vyrų vasarą"

Tik 1970 metais atsirado toks maskviečio Jurovskio scenarijus, kurį Šaltenis perrašė ir aš gavau filmuoti. "Vyrų vasarą", mano galva, ir šiandien malonu žiūrėti, nors yra dramaturgijos duobių. Šurnos suvaidintas partizanų vadas Vienuolis buvo įvykis kine. Tuomet įsitikinau, kad mūsiškiai cenzoriai baisesni už Maskvos. Filmui buvo padarytas plakatas su juoda vyro (žvalgo) figūra ir raudona širdimi, kuri yra taikinys apibrėžtame rate – pagal CK šulo Mitkino nurodymą jau išklijuoti mieste plakatai naktį buvo nuplėšti: neleisime šaudyti į tarybinį žmogų! Išsyk po "Vyrų vasaros" man užkorė filmuoti "Žaizdas žemės mūsų" (1971) apie revoliucionierių Giedraitį.

Tiesa, 1967 metais išsipildė aktorystės svajonė. Suvaidinau epizodinį vaidmenį Rudo-Gercovskio ir Kundelio filme "Suaugusių žmonių žaidimai". Mano suvaidinto provincijos bufetų nuolatinio lankytojo, apšepusio girtuoklėlio žodžius žiūrovai pamėgo: "Anksčiau, kai išgerdavau, norėdavau moterų, dabar – tik išgerti". Beje, šį filmą, pirmą, bet ne paskutinį, man teko užbaigti (susirgus režisieriui).

Prasidėjo "Herkaus Manto" (1972) epopėja. Grikevičius nufilmavo apie 180 metrų ir įstrigo. Reikėjo gelbėti studiją. Kaip jaučiausi? Gelbėjo užsispyrimas – jis nepadarė, o aš imsiu ir padarysiu. Šaltenis buvo parašęs savitą scenarijų, kurį malonu skaityti, bet sunkoka realizuoti. Kai ką paėmėm iš Grušo, iš prūsų kronikų. Pakeičiau aktorę, dailininką. Netoli Trakų iš gerų rąstų pastatė pilį. Dėl jos visą laiką drebėjome, nes buvo perdžiūvusi ir bet kada galėjo plykstelėti. Tačiau Dievas saugojo ir nuo gaisrų, ir nuo lūžusių kojų. Į Trakus iš Maskvos atkeliavo "išnuomotas" Alabino raitelių pulkas. Aktorių kostiumai buvo tikri, sunkūs, brangūs (kai kurie iš muziejų). Degančią mūšyje brangiąją pilį filmavom 4–5 kamerom – tada ir aš pirmą kartą atsisėdau pakeliamajame krane, stipriai prispaudęs akį prie kameros. Visi dirbom tą karštutėlę vasarą nuo ankstaus ryto iki sutemų.

Kadangi buvau Gerasimovo mokinys, o jis sakydavo, kad režisūra yra politika, todėl reikia daryti šiuolaikinius filmus, – tai manyje ši nuoroda visada tupėjo. Tuo metu buvo "ant bangos" Bubnio romanai. "Perskeltas dangus" (1974) siejosi su "Herkumi" – lietuvis Steponas atsiveža žmoną kitatautę; norėjau, kad filmas būtų įdomus žiūrovams, todėl pakeičiau akcentus, daugiau vietos skyriau jauniems herojams. Vėliau dar buvo Bubnys ("Nesėtų rugių žydėjimas", 1978), Kašauskas ("Sūnus palaidūnas", 1984). Mūsų studijoje nūdienės temos niekas nemėgo, be to, Maskvos televizija ėmė užsakinėti užsienio romanų ekranizacijas.

iliustracija
Filmuojant "Herkų Mantą"

Bet aš iki Dreiserio dar filmavau (kartu su "Mosfilmu" – to nebuvo nuo "Marytės" laikų) "Dulkes saulėje" (1977). Studijos direktorius Lozoraitis šį Kotovo scenarijų apie Vareikį vadino kyšiu Maskvai. Mane Vabalas norėjo paimti Mažylio vaidmeniui filme pagal Londoną "Smokas ir Mažylis", bet vaidinti neleido, liepė eiti režisuoti istorijos apie lietuvį revoliucionierių Simbirske. Dirbti buvo įdomu. Daug sėdėjau Maskvos archyve, studijavau revoliuciją "iš vidaus". Į tą archyvą įleisdavo su tuščiu sąsiuvinėliu, citatą užsirašai, bet iš kokio dokumento ji paimta – paslaptis. (Mačiau tokias į žmogų nepanašios Krupskajos paklaikusiom akim nuotraukas, kokių niekur daugiau neteko išvysti; sužinojau, kad latvių šauliai gaudavo algas, 10–20 kartų didesnes už raudonarmiečių.) Vareikis buvo užsispyręs ir drąsus vyras, siuntęs Leninui griežtas telegramas, Rytų fronte jis buvo viena svarbiausių figūrų.

"Mosfilmas" gyveno turtingai: lietuviai iš ryto prisistatydavo pasiruošę filmuoti, bet anie be vidurdienio nepradėdavo; "puotos laive" epizodo stalai su ikrais ir šampanu keliavo administracijos žinion... Taip, bandžiau Vareikio vaidmeniui Masalskį, bet jam nepasisekė ir paėmiau rusą Spivaką.

"Amerikoniškąją tragediją" (1981) ruošėsi filmuoti Vabalas, bet jis norėjo didelių pinigų iš CTV, nedavė, aš gi žinojau, kad vis tiek daugiau neduos, ir norėjau dirbti. Morkaus scenarijų apverčiau aukštyn kojom (su Poškaičiu), pradėjom nuo pabaigos – žudikas jau žinomas, aktoriams buvo didesnis psichologinis krūvis, taip buvo įdomiau. Gediminas Storpirštis vaidino Klaidą (jei dabar dar tektų filmuoti, turiu vieną sumanymą, – imčiau šį aktorių). Iki šiol ateina laiškų iš Rusijos, Izraelio.

Dar vis žiūriu daug kino. Man įdomu viskas. Anksčiau keikdavom griežtas meno tarybas, tačiau dabar, kai nėra jokios atsakomybės, atsirado daugiau lėkštų filmų. Manau, kad kinas yra ne juosta ir ne mirgantis ekranas, o tai, kas gimsta tarp žiūrovų salės ir ekrano. Kaip "Dogvilyje", su tokia įtaigos jėga sukurtame Larso von Triero filme.

Parengė Jūratė Visockaitė

Nuotraukos iš Teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


10461. Uzbalietis :-) 2003-12-18 00:32
Ar kada nors pamatysime "Herkaus Manto", "Vyru vasaros" ir kitu lietuviskos klasikos filmu DVD? Kina reikia matyti, nes kalbama apie ji pakankamai daug. Nei kino studija, nei kino sajunga,nei kulturos ministerija, regis, panasiom "smulkmenom" nesidomi. Tik straipsniai(nors ir neblogi), kaip apie kokius "samizdato" leidinelius, kuriu niekas nemate, bet visi aptarineja ir kritikuoja. Kur bet kokia, kad ir maziausia, Lietuvisko kino antologija?

Rodoma versija 26 iš 27 
14:22:18 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba