ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelio fragmentas. Apipavidalino S. Bajorinas

Perrašai – nusirašai

Viktorija Daujotė. Perrašai. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005.

Mokykloje per literatūros pamokas man liepdavo rašyti. Ką gi beveiksi – jei reikia, tai reikia. Parašydavau kokius penkis šimtus žodžių duota arba vadinamąja "laisva" tema. Juos rašydamas, atvirai sakant, iš tikrųjų nusirašinėdavau. Nusirašinėdavau iš perskaitytų literatūros kritikų straipsnių, pačių autorių kūrinių, literatūros ar gamtos pažinimo vadovėlių, net nuo suolo draugo. O kadangi mano raštas dažnai būdavo neįskaitomas, tai mokytojas liepdavo ir perrašyti. Taip ir vargdavau.

Lygiai taip pat turbūt vargo ir šios knygutės autorė. Visų pirma ji persirašė savo pavardę. Jei perrašinėti, tai perrašinėti viską!

Paskui čiupo du pusstorius sąsiuvinius, kuriuos buvo prirašiusi nuo vaikystės laikų iki šių dienų, kai sėdėdavo kokiame nors posėdyje, ir per pusantrų metų viską perrašė į šią 300 puslapių nedidelio formato knygutę. O kadangi daug kas buvo lyg ir atsitiktinai rašyta, tai autorė ne tik perrinko tekstus, bet turbūt ir smarkiai juos taisė. Perrašė iš naujo. Neįsipareigodama ir neįpareigodama. Kokiam velniui, paklausite. Ogi štai kam:

perrašau bandydama suprasti (p. 45),

pasiaiškinti (p. 79),

atsiminti, ką mąsčiau vakar (p. 236).

Ar pavyko? Žinoma, ne. Kadaise rašyti greičiausiai labai skirtingi tekstai buvo suniveliuoti, užtempti ant to paties japoniškos poetikos formos kurpalio, prikaišioti literatūrologijos terminų, filologinių žaismių bei tarmiškumų. Knygutė išėjo gana vientisa, bet ar verta taip alinančiai triūsti – save tiesiog naikinti, vis perrašinėti ir perrašinėti. Kitais žodžiais tariant, nevykusiai nusirašinėti nuo savęs pačios, tos, kuri buvo anksčiau.

Knygutės pradžioje V. Daujotė suabejoja: perrašysiu, bet ar persirašysiu. O vėliau pati sau ir atsako:

rašiau gryną širdies skaudėjimą,

persirašiau tik neaiškius skiemenis.

Logiškas finalas. Perrašai ir kartu persirašai, nurašai ir kartu nusirašai. Visomis šių žodžių prasmėmis.

Atsargiai! Socializacija!

Vytautas Martinkus. Šuns mazgas. Apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Visi mes galėtume (o kai kurie iš mūsų net norėtų) užsidaryti akliname hermetiškos savistabos kiaute. Kontempliuotume stebėdami, kaip keičiasi metų laikai ir mūsų troškimai, kaip vysta medžių lapai ir mūsų pačių oda, kaip pamažėl gęsta saulė ir kartu mūsų viltys. Tada gal galėtume parašyti nuostabią natūrfilosofinę apysaką apie, pvz., šunis, kurie, leidžiantis saulei, nuolat bėginėja kažkur šalia.

iliustracija
Knygos viršelis. V. Antanavičius "Raidė V". Dailininkas R. Orantas

Tačiau mes, kaip ir jie (šunys), esame prijaukinti socialiniai gyvūnai. Socialinė aplinka veikia mūsų pojūčius, mąstyseną ir sąmonę. Esam prisiskaitę protingų knygučių, prisiklausę protingų minčių, prisiregėję protingų poelgių.

Anot vieno žmogaus, mes, žmonės, esam vertintojai. O vertiname paprastai pagal sveiko proto, nuovokos, logikos, o dažniausiai – pagal naudos kriterijus. Tas, kas duoda naudą – gėris, kas jos neduoda – blogis. Mes buvome išmokyti skirti gėrį nuo blogio.

Pvz., žinau, kad šunmazgis – tai vienas iš blogiausių mazgų, kuriuo kabliukas tvirtinamas prie valo. Dar žinau, kad, pvz., rašytojas V. Martinkus – tai vienas iš geriausių Lietuvos kultūros atstovų užsienyje, kuriuo Lietuvos literatūra įsitvirtina Vakarų šalyse. Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiaus kavalierius, Pasaulinės lituanistų bendrijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys etc.

Ir štai dabar jis bando rašyti apie šunis. Bando, bando, tačiau prasideda štai tokie tekstai: Prasidėjo jie sąlygiškai: "Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos...", baigėsi įsipareigojimu: "Okupacinės valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą".

Jei ne tie šuniukai, skaitytume įprastą asmeniniais įspūdžiais paremtą Sąjūdžio laikų dokumentinę kroniką. Tačiau jie yra. Tad, mano manymu, juos (šunis) ir socialines autoriaus esė reiktų uždaryti į atskiras būdas.

Aišku, gerbiu V. Martinkų už pagarbą L. Wittgensteinui, M. Heideggeriui etc. Bet gerbčiau jį dar labiau, jei šioje knygoje nebūtų šunpalaikiško praeito dešimtmečio Lietuvos politinio bei socialinio gyvenimo vaizdavimo. Jei būtų daugiau egzistencijos, o ne visiems įgrisusios socializacijos. Jos mūsų gyvenime ir taip per daug.

Masturbato ergo sum

Leonard Cohen. Žavūs nevykėliai. Romanas. Iš anglų k. vertė Aistė Ptakauskaitė. V.: Baltos lankos, 2005.

Visada norėjau, kad mane mylėtų Komunistų partija ir Motina Bažnyčia. Bet taip jau atsitiko, kad pamilau literatūrą skaisčią – dar skaistesnę užu saulę. Man visada patiko gašlūnų knygos. Kur kalbos ekspresija glaudžiai susipynusi su erotikos muzika, kur tekstas maloniai nuteikia papilvę ir nuostabiai pravalo užkalkėjusius smegenų vingius. Tokioms knygoms nelieka abejingų – vieni jas godžiai ryja, kiti niršta iš pykčio.

iliustracija
Viršelio fragmentas. Dailininkas Ž. Lidžius. Nuotr. © Special Photographers / Getty Images

O štai baladinio roko grandas L. Cohenas ir jo nuostabus romanas mane tiesiog užbūrė. Negalėjau atsitraukti nuo šios puikiu poetiniu stiliumi parašytos knygos. Žinojau, kad roko muzikantai taip pat rašo. Rašo N. Cave’as, B. Dylonas, rašė J. Lennonas, bet kad šitaip, va ir va kaip... susirask vieną iš tų nuostabių ir neįmanomų pizių ir dulkink ją visą savo gyvenimą, pasitenkink per visą dangų, įsikišk sau į subinę plieninį smėlio laikrodį ir dulkink ją mėnulyje, susipainiok jos grakščiuose apdaruose, čiulpk jos nesančią drėgmę, tap, tap, tap, šuo padangėse... Oho! Visos kūno vietos yra erogeniškos. Šiknaskylės gali būti išlavintos rimbais ir bučiniais, tai elementaru. Bybiai ir pyzdos tapo monstrais! Šalin genitalijų imperializmą! Visas kūnas gali patirti orgazmą. O taip! Oi perle rausvas neįkainojamas radijo kristale puikus vaisiaus kauliuke visos pyzdaskylės derliau pasirodyk susiformuok išsivystyk išsilankstyk išsilukštenk išsinerk pažvelk į bybiameilę nukreipk lesbiakamštį bybiamergę brrr hrrr... O taip, taip! BUM! PYKŠT! POKŠT! PUM! OPA! PUF! O ja, ja, yes, yes! La pompe moildar! Ir pradėjo bučiuotis ir dulkintis ir glėbesčiuotis ir aimanuoti ir nusirenginėti ir vienas kitą maigyti ir kandžioti spenelius ir erelio plunksnomis kutenti pimpalus ir vartytis ieškodami dar neišmėgintų skylių ir laižyti vienas kito raukšles ir kikenti iš aplinkinių juokingo dulkinimosi arba stabtelti ir ploti, kai du šaukiantys kūnai pasiekdavo transo viršūnę. Nuostabu! Mano erekcija kaip futuristinis W. Disney’aus filmas apie svyrantį Pizos bokštą linksta pagal timpano ir girgždančių durų muziką. Skaitau, skaitau ir beveik spontaniškai imu savo standumą, kloju į knygos vidurį, suspaudžiu ir pirmyn atgal, pirmyn atgal... Akyse ima kruštis frazės... Kodėl ištekėjusios moterys masturbuojasi; Ko galima pasimokyti iš skruzdėdos; Genitalijų skutimosi būdai; Klitorio radybos; Devyni coliai guminės erekcijos; Uretrinė masturbacija; Vaikų stimuliacija ir stimuliavimas vaikais; Autoerotizmas languose. Dar, dar – putoms drimbant pro sukąstus dantis – dar, dar ir aaaa...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba