ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Šventieji LDK advokatai

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nežinomas skulptorius. Šv. Kazimieras. XIX a. pab.–XX a. pr. Kretingos kraštotyros muziejus

Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a. Sudarė Mindaugas Paknys. V.: Aidai, 2005. 331 p.

Šventieji – katalikybės "vinis", leidžianti gyviesiems viltis didžių žmonių pagalbos iš anapus, stiprus ir archajiškas motyvas, religiškai ir istoriškai išsirutuliojęs iš labai archajiškų protėvių ir kultūrinių didvyrių kultų; "vinis", kuri drėskė katalikybės drabužius ir kūną vykstant reformacijai, kai didieji ir aršieji reformatoriai tyčiojosi iš jų kaip stabmeldiško elemento katalikybėje. Ir net tada, kai dėl taktinių sumetimų katalikybė galėjo atsisakyti šventųjų gerbimo, ji to nepadarė, nes tai stipri katalikybės struktūros detalė, viena iš ašinių. Šventieji ne tik gelbsti ir padeda, jie yra ir asketinio pamaldumo idealai, kaip mahajanos budizmo bodhisatvos. Turbūt religijose artimiausia šventiesiems paralelė kaip tik būtų bodhisatvos: jie yra atsisakę savęs žemėje ir anapusybėje, kad pagelbėtų žmonėms čia ir dabar, ir spinduliuoja ne tik ir ne tiek savo asmeninę šviesą, kiek per save perleidžia gautąsias dangiškas malones, dieviškosios meilės srautą. Ir šventasis, ir bodhisatva savo pavyzdžiu sako dar kai ką – tu gali; tai įmanoma, aš tai pasiekiau, daryk kaip aš; tai ir vienuoliško gyvenimo pavyzdžiai. Ir kartu seno kaip žmogus įsitikinimo, kad didūs mirusieji danguje nenueina už ribų iki galo, bet viena akimi seka ir stebi pagalbos maldaujančius brolius ir seseris žemėje. O šiems pasitaiko atvejų, kai užtarimo daug jaukiau prašyti ne dieviškųjų galių, o žmonių, kuriems labai gerai, gal per daug gerai pažįstami žmogaus egzistencijos užkulisiai ir juose nutinkančios dramos. Bet kokiu atveju lietuviai šventaisiais domėjosi. Kaip ir kitos ką tik pakrikštytos tautos, į juos suprojektavo kai kuriuos iš savo senųjų dievų ar galių. Lietuviams, sprendžiant iš legendinės Lietuvos metraščio dalies, didžių vyrų ir moterų pomirtinis kultas nebuvo nežinomas – tai liudija legendos apie pomirtinį Speros, Kukovaičio ir, žinoma, Pajautos kultą. Tai yra ne visi didieji, ne visa mirusių valdovų dinastija, bet kai kurie, ypatingi.

Šventųjų ikonografija per visą krikščioniškos Lietuvos istoriją lydėjo žmones, jų "žyvatai" buvo populiari literatūra, jų globa prasitęsė iki ūkio reikalų, jie įsiterpė į kalendorines šventes, leisdami sinkretizuoti senąsias ir krikščioniškas tradicijas. Taigi šventieji yra mazgai, jungiantys senąją religiją ir katalikybę. Ir kada katalikybė ėmė įsibėgėti, aiškiai matėsi, kad šventieji Lietuvoje turi didelį pasisekimą. Ši katalikybės dalis lietuviams jokių prieštarų nekėlė, šventieji buvo suprantami, priimami, geidaujami drauge su savo relikvijomis, šventėmis, bažnyčiomis. Šventieji kiek amortizuoja monoteizmo nudrenuotą transcendencijos perspektyvą, užpildydami properšą tarp Dievo ir žmonių gausiais savo pavidalais, charakteriais, kuruojamomis sritimis, laiko tarpsniais ir pan.

Taigi tokie žodžiai pradžioje, o pereinant prie pačios knygos apie šventųjų gerbimą LDK pasakytina, kad ji yra vienas iš retų atvejų, kai susisteminamas šventųjų gerbimas per visą LDK gyvavimo laikotarpį, įtraukiant kai kurias detales iki pat XIX a. Tai puikus kolektyvinio tyrimo pavyzdys – autoriai pasidaliję temas, jos išdėstytos chronologiškai, jas galima skaityti kaip vientisą pasakojimą. Darbą savo metodais nudirbo daugiausia istorikai: gausu nuorodų, lentelių, statistikos, remiamasi šaltiniais ar retai naudojama medžiaga. Šiaip ar taip, LDK religinės raidos tyrimuose žiojėjo spraga, kurią šis kolektyvinis tyrimas, galima sakyti, kolektyvinė monografija bent jau kuriam laikui užpildo. Tarkime, lenkų įdirbis šioje srityje nepalyginti didesnis, tik jie savaip traktuoja medžiagą; na, o mes, kaip sakoma, dėl objektyvių priežasčių neturėjome tokio darbo.

Knygos autoriai – Mindaugas Paknys, Irena Vaišvilaitė, Liudas Jovaiša, Darius Baronas – dirba išlaikydami maždaug vienodą istorinį lyginamąjį, istorinį rekonstrukcinį ir statistinį metodą, medžiaga dėstoma ir tematiškai, ir chronologiškai, ji įdomi ir sutvarkyta. Knyga pradedama M. Paknio straipsniu apie šventųjų kultą nuo XV a. iki XVII a. pradžios. Skaitytojai čia gali susipažinti su pirmaisiais žinomais liudijimais apie šventojo titulo suteikimą vienai ar kitai bažnyčiai ar fundacijai ir drauge su autoriumi pastebėti, kad čia veikė keletas ganėtinai žmogiškų faktorių – fundatoriai, stovėję prie religinių steiginių LDK ištakų, "neretai siekdavo, kad būtent jų šventieji globėjai patektų į bažnyčios titulą. Kartais ten atsirasdavo ir kitų jų giminaičių (dažniausiai – tėvų ar vaikų) šventieji globėjai", nors, kita vertus, kartais vardo suteikimo iniciatyva pereidavo vienuolijai, dvasininkams, vyskupui ar net klebonui. Kartais vardas būdavo suteikiamas gana atsitiktinai, tarkime, tiesiog bažnyčiai gavus konkretaus šventojo relikvijas (p. 31)

Būdavo susiduriama net su tam tikrais ekscesais, tarkime, Eišiškių altarijos titule atsiranda šv. Geminianas, lyg Lietuvoje ir negirdėtas, bet, pasirodo, jos fundatorius Vilniaus kanauninkas Jonas Andriejus de Valentinas buvo kilęs iš Modenos, kurios vyskupu ir buvo šv. Geminianas (p. 48). Vilniaus ir Žemaitijos vyskupystėse šventieji lyginami pagal populiarumą, ieškoma Lenkijos atitikmenų, tad galima susidaryti apytikslį įdomų vaizdą. Šventųjų titulatūra populiariausia Žemaitijoje, Vilniaus teritorijoje dažnesnė Marija ir "teologinė" titulatūra, nors bendresnės tendencijos vyrauja. O straipsnio pabaigoje apibendrinant nustatomi populiariausi šventieji bažnytinių fundacijų titulatūroje (p. 54–57). Tai šv. Mikalojus, kurio tradicija, sprendžiant ne tik iš paplitimo, bet ir iš Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios, yra viena pirmųjų LDK. Toliau eina Jonas – Jonas Krikštytojas Vilniaus vyskupijoje ir Jonas Evangelistas, dažniau aptinkamas Žemaitijoje; šiaip ar taip, pastarąją aplinkybę galėjo nulemti ir Jono vardo populiarumas. O štai šv. Jurgis Lenkijoje mažai populiarus, tačiau LDK ypač mėgstamas, nepaisant tos aplinkybės, kad ir kryžiuočiai jį buvo pasirinkę savo globėju. Manding, karingas charakteris imponavo lietuviams didikams. Ir valstiečiams jis galėjo genetiškai priminti dievų raitelį pagoniškame panteone, – bet čia jau mano samprotavimai. Kaip ir arkangelas Mykolas, populiarus ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, kaip karys titulatūroje turėtų reikšti didikų bajorų karingumą. Šv. Stanislovas – vienintelis vienodai populiarus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Apskritai įdomu, kad Lenkijoje ypač populiarūs šv. Adalbertas, šv. Florijonas, šv. Vaclovas, šv. Jadvyga LDK bemaž nesulaukė daug dėmesio. Tarp moteriškų titulatūrų populiariausios šv. Ona, šv. Barbora ir šv. Sofija.

I. Vaišvilaitė savo straipsnyje nagrinėja šventųjų kultą XVI a. antrojoje–XVII a. pirmojoje pusėje. Autorė pradeda nuo plataus bendro europinio konteksto išdėstymo, hagiografijų specifikos ir kritikos, kurios šventųjų kultas sulaukė iš besiformuojančio protestantizmo atmainų, o jį atmetusių kaip stabmeldystę ar net šėtonišką gundymą. Spektras čia platus – nuo Martyno Liuterio, siūliusio šventuosius laikyti tik sektinais pavyzdžiais, kurie nėra maldos objektai. Jie visi danguje meldžiasi už visą Bažnyčią, tad nėra prasmės individualiai kreiptis prašant jų užtarimo. Jonas Kalvinas atmetė šventųjų garbinimą kaip šėtonišką paklydimą, kuriuo siekiama tikinčiuosius atitraukti nuo teisingo maldos kelio. Į kritiką ir istorinius bei teologinius iššūkius Bažnyčia atsakė Tridento susirinkime, kuris paskatino vyskupus remti šventųjų ir jų relikvijų garbinimą. Straipnyje nuosekliai pasakojama apie padėtį po Tridento susirinkimo Europoje ir Lietuvoje, kur ginant šventųjų kultą didžiausias buvo jėzuitų įdirbis. Straipsnyje įtraukiama ir stačiatikių šventųjų tradicija LDK.

L. Jovaiša savo straipsniuose nagrinėja krikšto vardus XVII a. pirmosios pusės Lietuvoje ir šventųjų relikvijų gerbimą nuo 1387 iki 1655 m. Istoriografija ir kalbotyra yra kiek apleidusios vardų nagrinėjimą, ne taip kaip pavardžių. Šiuo požiūriu L. Jovaiša yra atlikęs labai įdomų tyrimą, pateikęs plačią statistiką ir nemažai lentelių. Straipsnyje daromos išvados, kad, palyginti su ankstesniuoju laikotarpiu, yra tam tikrų pakitimų. Nors populiariausias išlieka Jono vardas, sustiprėja Jurgis, Mykolas ir Adomas išlaiko savo pozicijas, gerokai smunka Albertas, kiek mažiau Stanislovas, taip pat XV–XVI a. populiarus Mikalojus. Tačiau smarkiai kyla Kazimiero vardo populiarumas, vis dažnesni Juozapo, Jokūbo, Petro, Motiejaus vardai. Iš moteriškų vardų dominuoja Ona, o dažniausi vardai – Kotryna, Elžbieta, Kristina, Agnietė (p. 169–171). Nagrinėjamos ir teritorinės vardų paplitimo tendencijos. Išvadose, be kita ko, teigiama, kad XVII a. pirmojoje pusėje parenkant krikšto vardą įtaką turėjo krikštijantis kunigas, dažniausiai vardas buvo suteikiamas pagal liturginį kalendorių, todėl vardų svyravimo dažnis labai įvairuoja; XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje atsiranda tam tikra vardų unifikacija, galbūt tai liudytų vardo parinkimo iniciatyvos perėjimą iš kunigo į tėvų ir krikštatėvių rankas (p. 184).

Įdomiame straipsnyje apie šventųjų relikvijų garbinimą Lietuvoje L. Jovaiša pateikia istorinių, archyvinių duomenų, nagrinėja teologinius relikvijų garbinimo diskursus, europinius ir lietuviškus relikvijų garbinimo ypatumus. Iš XIV–XV a. LDK relikvijų težinome Krokuvos kapitulos Vilniaus katedrai dovanotą šv. Stanislovo relikviją rankos pavidalo relikvijoriuje. Be šv. Kazimiero palaikų, visos kitos relikvijos LDK buvo "importinės", t. y. atgabentos iš gretimų kraštų arba dažniausiai iš Romos. 1501 m. Vilniaus kapitulos prepozitui Erazmui Ciolekui popiežius Aleksandras VI perduoda šventųjų relikvijų iš įvairių Romos bažnyčių; jų prašė ir jas bažnyčioms perskirstyti turėjo karalius Aleksandras Jogailaitis. Nustatyta relikvijų išstatymo atskirose bažnyčiose tvarka ir laikas, atlaidai, – tiesa, LDK relikvijos būdavo išstatomos dažniau, nei rekomendavo bažnytinė tvarka, t. y. ne kartą, o du ar tris kartus per metus. Apskritai relikvijos buvo, kaip pasakytume, ne pačios aukščiausios prabos, nes Lietuva neturėjo šventųjų kūnų (išskyrus šv. Kazimiero palaikus, kuriais buvo dalijamasi ne tik su LDK, bet ir su Italijos bažnyčiomis). Todėl tam tikra revoliucija įvyko Romoje 1578 m. atradus šv. Priscilės katakombas, kuriose palaidoti kūnai buvo identifikuoti kaip kankinių. Prasidėjo nuodugnūs kasinėjimai, tarkime, XVII a. viduryje vien Kaliksto katakombose aptikta 174 000 palaikų. Kasėjų komandos dirbo prižiūrimos Apaštalų Sosto tarnautojo, ir palaikams, beveik visada anoniminiams, buvo suteikiami romėniški vardai, kurių, suprantama, greitai ėmė stigti ir tekdavo imtis įvairių gudrybių, kad ir pavadinant katakombų šventąjį šv. Anonimu.

Šių palaikų pergabenimu domėjosi ir užsiėmė vyskupai, vykdavę su vizitais į Romą. Vis dėlto daugiausia čia nuveikė jėzuitai, turėję Romoje daug ryšių su savo vyresnybe. 1608 m. jėzuitas Mikalojus Lancicijus iš Romos atvežė 80 "katakombų šventųjų" palaikus. Pateikiama labai daug intriguojančios medžiagos, atspindinčios to meto mentalitetą ir realijas. Bet įdomiausias būtų Sapiegų atvejis. 1631 m. Romoje lankęsis Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega iš katakombų sargo nupirko ir į savo rezidenciją Kodenyje atsigabeno 4 katakombų šventųjų palaikus – šventųjų Antonino, Julijaus Inocento, Hiliaro ir Kandidos (ar Kandido). Tai, žinoma, buvo savivalė ir tam tikra šventvagystė, tačiau Sapiega, gavęs popiežiaus atleidimą nuo bažnytinių bausmių, 1636 m. perkėlė relikvijas iš savo pilies į Kodenio bažnyčią. Keturi šventieji kankiniai tapo Sapiegų giminės ir Kodenio miesto bei žemės globėjais (p. 219).

Knygos pabaigoje, D. Barono straipsnyje, aptariamas mūsų istoriografijai ir hagiografijai veik nežinomas palaimintojo Mykolo Giedraičio (1420?–1485.V.4) gyvenimas ir jo kultas Lietuvoje (XVI–XIX a. pr.). Tai Regulinių atgailos kanauninkų ordino narys, galbūt tolimas kunigaikščių Giedraičių giminaitis, bet būtent Giedraičiai rūpinosi jo kulto populiarinimu ir fundacijomis. Palaimintasis Mykolas Giedraitis nuo jaunumės pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Jis buvo luošas, ikonografijoje šalia jo besimeldžiančio vaizduojami ramentai. Giedraitis atstovauja antrajai kartai po Krikšto, todėl jo pamaldumas ir labai anksti išryškėjęs vienuolio pašaukimas yra labai įdomus studijų objektas. Ir gerai, kad D. Baronas iš fragmentėlių, kuriuos mums paliko tradicija, mėgina atkurti tikrą palaimintojo paveikslą ir tyrinėja jo garbinimo tradiciją. Tiesa, pats ordinas, kurio istoriją nupasakoja straipsnio autorius ir apie kurio veiklos Lietuvoje ekstremalumus užsimena (tarkime, apie Bistryčios incidentą), yra gana specifinis reiškinys. Kas be ko, tai vienintelis ordinas, taip glaudžiai geografiškai susijęs su Lietuva, kad, carui jį panaikinus, jis bemaž išnyko, nes už LDK ribų jo veikla buvo veik nematoma, nors legendos jo kilmę sieja su kryžiaus karais Šventojoje žemėje (pagal kitą versiją – su I a. apaštalų ir pirmųjų Bažnyčios vyrų aplinka).

Visiems straipsniams bendra skaudi cezūra – XVII a. vidurys, kai "Tvanas", maskoliai ir švedai nusiaubė LDK, ne vien žudė ir plėšė, bet ir grobė ar daužė relikvijas. Vėliau viskas buvo kiek kitaip.

Knyga svarbi kaip lietuvių istoriografijos spragos užpildymas, kaip profesionaliai pateikta medžiaga, kuria remiantis galima mėginti samprotauti apie bendruosius šventųjų kulto ypatumus LDK.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba