ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušra

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

Čia pamišėlis nutilo ir vėl pažvelgė į savo klausytojus: ir jie nutilo ir nustebę žiūrėjo į jį. Staiga jis trenkė savo žibintą į žemę taip, kad šis sudužo ir užgeso. "Aš atėjau per anksti, – pasakė jis, – dar neatėjo mano laikas..."

Friedrich Nietzsche, "Linksmasis mokslas"

Teatleidžia man didysis Jakobas Böhme už tai, kad taip begėdiškai iškraipiau pagrindinio jo veikalo nuostabų pavadinimą ("Aurora, arba Brėkštanti ryto aušra"). Gal jis manęs nesmerks ypač rūsčiai, jei pabandysiu paaiškinti, kodėl taip pasielgiau. Pirmiausia todėl, kad joks kitas pavadinimas taip tiksliai neatspindėtų rašinio turinio ir, kas ne mažiau svarbu, stiliaus kaip šis. Antra priežastis yra paties vokiečių mistiko asmenybė. Mano kuklią personą drąsina šios asmenybės autoritetas. Mat Böhme buvo savamokslis filosofas ir teologas, kitaip tariant, neprofesionalas, mėgėjas, kuris išdrįso kalbėti apie svarbius dalykus. Šio pavyzdžio įkvėptas, aš, ne politikas ir net ne politologas, kitaip tariant, diletantas, noriu pasidalyti keliomis mintimis apie dalyką, vadinamą politika. Mane savotiškai guodžia tai, kad kitados vokiečių mąstytojas konfliktavo su akademine teologija; teologijos profesoriai ir protestantų pamokslininkai Böhmės pažiūrose užuodė panteizmo ereziją, todėl draudė jas viešai skelbti, kaip ir platinti jo knygas. Mat bijau, kad pagrindinė šio teksto mintis visame šiuolaikinio lietuviško politinio diskurso kontekste gali pasirodyti kiek neįprasta, švelniai tariant, keistoka, o vertinant griežčiau – eretiška. Beje, šį tekstą galima perskaityti labai įvairiai (tikriausiai jis taip ir bus skaitomas) – kaip pokštą, kaip niūrią ir paranojišką (arba visai ne – tai priklauso nuo to, ką žmogus laiko vertybe) futurologinę viziją, kaip kliedesius... Böhme irgi liko nesuprastas. Bet gana šitų pasiaiškinimų ir daugiažodžiavimo. Laikas griebti jautį už ragų.

Taigi priešingai visoms šnekoms apie tai, kad mūsų politinė kultūra dar labai atsilieka nuo Vakarų politinės kultūros, priešingai visiems tiems banaliems teiginiams, kad mūsų vienintelis išsigelbėjimas, mūsų vienintelė oraus politinio būvio galimybė yra Lietuvos visuomenės gravitacija link Vakarų Europos pilietinės visuomenės modelio, priešingai visam tam, aš manau (nors labai norėčiau būti neteisus), kad šioje srityje mes ne tik kad neatsiliekame nuo Vakarų Europos, bet atvirkščiai – Lietuvoje, šioje rytinėje Europos Sąjungos provincijoje, ex Oriente teka Europos ateities politikos saulė. Kalbėti apie tai, kad mūsų politinės ateities idealas yra Vakarų Europos pilietinės visuomenės modelis, buvo galima Sąjūdžio laikais. Bet Sąjūdžio laikai seniai praėjo. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas keičiasi labai greitai. Dabar XXI amžius. O jame daug kas apsivers (ir jau verčiasi) aukštyn kojom. Kai 1917 metų lapkričio 7-ąją kreiseris "Aurora" iššovė į Žiemos rūmų pusę, prasidėjo nauja politinė era ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Pas mus nauja politinė era prasidėjo, kai Lietuvos Cezaris, peržengęs Rubikoną, pasakė, kad nėra moralios arba nemoralios politikos, bet tik rytietiška arba vakarietiška politika.

Kadaise anglų filosofas Francis Baconas rašė apie mąstymo stabus, trukdančius protui teisingai suvokti ir adekvačiai įvertinti tikrovę bei vedančius į klaidą. Mūsų politinis mąstymas taip pat nestokoja stabų, uždengiančių arba iškraipančių autentišką politinės tikrovės vaizdą ir labai apsunkinančių teisingą suvokimą to, kas vyko atgavus Nepriklausomybę ir vyksta šiandien. Vienas iš tokių stabų yra įsitikinimas, kad dėl visų mūsų bėdų kalta sovietinė praeitis. Tai sovietmetis kaltas dėl alkoholizmo, dėl to, kad savižudybių skaičiumi pirmaujame pasaulyje, o pagal žmogžudysčių, tenkančių 100 000 gyventojų, skaičių esame antri Europos Sąjungoje; tai sovietmetis kaltas dėl nesugebėjimo prisitaikyti ir išlaikytinių psichologijos, dėl klestinčios korupcijos, dėl to, kad parėjęs namo vyras lupa žmoną, o moterys palieka naujagimius laiptinėse, jei nepasielgia blogiau ir neišmeta jų į šiukšlių konteinerius, kur juos jau negyvus atranda maisto ieškantys individai – irgi sovietinės okupacijos aukos. Jei ŽIV infekuotųjų skaičiumi pirmautume Europoje, dėl to taip pat būtų kaltas sovietmetis. Nes stabmeldiškas mąstymas kitaip interpretuoti tikrovės nemoka ir nemėgsta.

Mąstymo stabo pranašumas tas, kad tokį turėti patogu. Pasmilkei stabui prieš nosį, pašokinėjai aplink jį susikibęs už rankų su kitais stabmeldžiais, žiūri, kaip kyla dūmai į dangų, ir lauki, kas bus. Stabas viską sutvarkys, viską paaiškins, jam tenka visa atsakomybė. Pačiam ne kažin ką reikia daryti. Nebent su kuoka nuvyti šalin piktadarius, besikėsinančius šventą stabą nuversti. Pačiam nereikia keistis ir prisiimti atsakomybę, kaip reikalauja, pavyzdžiui, krikščionybė, kur egzistuoja toks dalykas kaip asmeninis atsivertimas. Štai kur šuo pakastas. Štai kodėl visą kaltę dėl mūsų bėdų sovietmečiui suverčiantis mąstymo stabas toks populiarus, o jo kultą aptarnauja tiek daug vaidilų ir vaidilučių. Juk jei dėl visko kaltas sovietmetis, tuomet visi tie, kurie vadovavo perėjimui iš vienos politinės ir ekonominės sistemos į kitą, kitaip tariant, politikos elitas, lieka be kaltės. Stabas išteisina juos visose bylose, kuriose jiems inkriminuojami socialinė nuodėmė ir to, ką Jonas Paulius II socialinėse enciklikose pavadino "nuodėmės struktūromis", formavimas, diegimas bei puoselėjimas. Stabas dovanoja sąžinės ramybę ir teisumo jausmą visiems tiems, kuriems "pasisekė", kurie "prasimušė", todėl turintis porą mersedesų, pilaitę prie ežero ir butą Vilniaus centre gali atlaidžiai šypsodamasis pasakyti konteineryje besirausiančiam benamiui: "Tu esi sovietmečio auka, tai sovietmetis tave sugadino, ir tu pralaimėjai konkurencinėje kovoje; bet aš dėl to visiškai nekaltas, mano sąžinė kūdikiškai rami, nes, matai, visuomet taip būna, kad vienas laimi, o kitas pralaimi, tiesiog tokia buvo Istorijos valia". Asmeninė žmogaus istorija čia visiškai nesvarbi. Viską paaiškina Istorija. Kitas, ne toks išauklėtas, nutaisęs rūsčią teisėjo miną, išrėžtų pamokslą: "Tinginy, girtuokli, veltėdy, valkata tu ir runkeli! Pats esi kaltas dėl savo apgailėtinos padėties, homo sovieticus tu. Taip tau ir reikia".

Mesti iššūkį šitam stabui reiškia pirmiausia suvokti, o paskui viešai pripažinti, jog pagrindinė atsakomybė ir kaltė dėl to, kad, praėjus keliolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo, turime rimtą pagrindą kalbėti apie "dvi Lietuvas", taip pat dėl to, kad piliečiai vis dar uoliai renka "populistus", tenka ne sovietmečiui, kurio, beje, niekaip negalima nubausti (nebent tokia bausme laikytume atpirkimo ožių – "antrosios Lietuvos" ir "runkelių" – egzistavimą), bet tiems, kurie Sąjūdyje ir Baltijos kelyje užgimusią, Sausio 13-osios naktį tankų nepabūgusią pilietinę visuomenę atidavė žemiausiems žmogaus instinktams sudraskyti ir suėsti. Atsakomybė ir kaltė tenka tiems, kurie de facto atgavus Nepriklausomybę atvėrė kelią tamsiausiems ir brutaliausiems žmogiškosios prigimties gaivalams ir nesipriešino atsiradimui būklės, nedaug tesiskiriančios nuo Thomo Hobbeso aprašytosios prigimtinės, kurią apibūdina gerai žinomi posakiai bellum omnia contra omnes ir homo homini lupus est. Paradoksas, kad 1991-aisiais Lietuvos visuomenė buvo pilietiškesnė negu 1992-aisiais. Aš beveik neabejoju, kad ateities kartos (aišku, jeigu tik socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė visuomenės raida bus orientuota į žmogų kaip pilietį, o ne į žmogų kaip daiktų turėtoją ir daiktą; tai anaiptol nėra akivaizdu), rašydamos Lietuvos kultūros ir socialinę istoriją, 1992–2000 metų laikotarpį (jo ribos, aišku, yra ginčytinas klausimas) pavadins "tamsiaisiais amžiais", kai vyko visų karas prieš visus, o žmogus žmogui buvo vilkas.

Gal aš mąstau perdėm konservatyviai, bet man atrodo, kad daiktas, vadinamas "žmogaus prigimtimi", egzistuoja, negana to, manau, kad žmogaus prigimtis visur yra iš esmės ta pati. Ji ta pati Naujajame Orleane, Kosove, Ruandoje, Darfūre, Harleme ir Paryžiaus priemiesčiuose, Lietuvoje, Rusijoje ir Kinijoje. O kas bendro, paklausite jūs, tarp visų šitų vietų, tarp Naujojo Orleano ir Lietuvos, tarp Ruandos, Darfūro ir Paryžiaus priemiesčių? Šių vietų tikrai nesieja bendra sovietinė praeitis. Jas sieja tai, kad šiose vietose skirtingais laikotarpiais įsivyraudavo būklė, kai smurto – fizinio, socialinio, psichologinio – jose būdavo daug daugiau negu jas supančiose kultūrinėse ir politinėse visumose. Kitais žodžiais, šias tokias skirtingas ir nebendramates istorines patirtis turinčias vietas sieja būklės, daugiau arba mažiau artimos Hobbeso aprašytajai prigimtinei būklei, patirtis, – socialinio, politinio, ekonominio arba net kriminalinio ir karinio chaoso būklės patirtis. Ši būklė atsirado ne savaime. Jai buvo leista atsirasti. Tiesa, skirtingose vietose nevienodai sąmoningai. Lietuvoje šiai būklei pataikavo įstatymai ir juos leidžiantieji, nors iš prigimties valdžia ir įstatymai turėtų siekti ją sutramdyti. "Viskas padaryta pagal įstatymus", – skėsčioja rankomis valdžia, o tuo pačiu metu paskutinės žmonių santaupos dingsta sukčių kišenėse. Sukčių nubausti neišeina, nes įstatymas jų pusėje. Prigimtinė būklė Lietuvoje buvo sukurta sąmoningai.

Taigi nors sovietinė okupacija, be abejo, savo padarė, pagrindinė atsakomybė ir kaltė dėl to, kad, praėjus penkiolikai metų po Kovo 11-osios, galime ir netgi esame verčiami kalbėti apie "dviejų Lietuvų" egzistavimą, tenka tiems, kurie pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip socialinėse džiunglėse tigrai ir krokodilai ryja silpnesnius faunos atstovus. Visoms valdžioms ir vyriausybėms tenka dalis (ji nevienoda, bet tai kitas klausimas) kaltės dėl to, kad socialinė atskirtis ir nelygybė Lietuvoje yra bene didžiausios visoje Vidurio ir Rytų Europoje, jeigu neskaičiuosime Rusijos ir Ukrainos. O stabas politiniam elitui, taip mėgstančiam samprotauti apie nebrandžią mūsų demokratiją ir pereinamojo laikotarpio sunkumus (o kaipgi – kol demokratija nebrandi, tol galima nebaudžiamam vogti, ergo reikia kalti tautai į galvą, kad demokratija vis dar nebrandi), suteikia indulgenciją, dažnas to elito atstovas pats buvo toks tigras arba krokodilas.

Vienas iš gajausių mitų, kurį atkakliai ir metodiškai kala tautai į galvą stabo kulto sargai, yra tas, kad padėtis iš esmės nepasikeis tol, kol senosios politikų kartos nepakeis nauja, sovietmečio nesugadinta. Deja, šis mitas gana populiarus visuomenėje. Bet jis labai pavojingas pilietinei visuomenės brandai, o kartu labai naudingas politiniam elitui. Viena vertus, jis naudingas senajai politikų kartai, nes skelbia ją esant lyg ir sovietmečio auka, taigi leidžia nusimesti nemažą atsakomybės dalį. Kita vertus, jis nepaprastai naudingas ateinančiai politikų kartai, nes skelbia ją būsiant kokybiškai kitokią nei senoji. Liaudiškai kalbant, šis mitas skatina piliečius tikėti, jog jaunoji politikų karta nevogs jau vien todėl, kad nebus patyrusi sovietmečio traumų. Piršdamos visuomenei šį mitą, senoji ir jaunoji politikų kartos sukerta rankomis.

Bet problema ta, kad jaunoji politikų karta, "sovietmečio nesugadinta", greitai pakeisianti (ir jau po truputį keičianti) "senuosius nomenklatūrininkus", formavosi ir brendo socialinėse džiunglėse. Jos atstovai, tarsi kokie tarzanai, lakstė tarp tigrų ir krokodilų ir vienas kitam daužė kuokomis galvas. Vienas įspūdingiausių (o ką čia kuklintis – įspūdingiausias) šios kartos atstovų yra dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Artūras Zuokas yra ne šiaip sau politikas, vienas iš politinio elito atstovų, bet, kaip kai kas jau nedrąsiai prasitaria, fenomenas, kalbant lietuviškai – reiškinys. O fenomenas, anot klasikinio filosofinio idealizmo, yra daikto apsireiškimas; reiškinys nurodo daikto esmę; kintant fenomenams, reiškiniams, akcidencijoms, esmė arba substancija lieka ta pati. Pirmakursiai tai išmoksta klausydami standartinio "Filosofijos įvado" paskaitų. Zuokas yra fenomenas, arba reiškinys, kaip tik todėl, kad joks kitas Lietuvos politikas taip tobulai neatspindi to, kas atkūrus Nepriklausomybę dėjosi mūsų šalies politiniame gyvenime. Norėčiau tikėti, kad tik mūsų šalies politiniame gyvenime. Bet bijau, kad A. Z. gali būti daug globalesnių politinių tendencijų apsireiškimas. Tačiau apie tai truputį vėliau.

Daug žmonių visame pasaulyje bando šturmuoti mokslo, meno, verslo ir kitų žmogaus veiklos sričių, taip pat ir politikos, aukštumas. Daug pasaulyje yra talentingų mokslininkų, menininkų, daug ambicingų verslininkų ir politikų, bet Billas Gatesas yra tik vienas, o ir bethovenų, einšteinų bei cezarių skaičius gana ribotas. Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų. Genijus tuo ir skiriasi nuo paprasto talento, kad tai, ką talentas tik neaiškiai nujaučia, genijus suvokia aiškiai tarsi apreiškimą. Suvokia ir paskelbia visam pasauliui. Pasaulis ne visada iš karto supranta genijų. Tuomet sakoma, kad genijaus laikas dar neatėjo, kad genijus pralenkė savo epochą. Jei tai politikos genijus, pasaulis gali labai supykti ant tokio genijaus, surengti sąmokslą ir jį nužudyti, kaip nutiko Cezariui. Bet anksčiau ar vėliau genijaus reikalas vis tiek triumfuos. Anksčiau ar vėliau genijus vis tiek bus pripažintas genijumi (čia nespręsime sudėtingo klausimo, ar gali būti blogasis genijus; asmeniškai aš manau, kad tam tikrose žmogaus veiklos srityse, pavyzdžiui, moksle ir karo mene, ką ir kalbėti apie politiką, toks genijus gali būti). Machiavelli ir Nietzsche savo laikais kėlė skandalus intelektualų pasaulyje. Ir ką gi? Ar įmanoma šiandien įsivaizduoti politikos teorijos ir filosofijos istorijos kursus be šių vardų?

Aš nuoširdžiai bijau, kad Zuokas gali būti politikos genijus. Viena iš būdingiausių politikos genijaus savybių yra aiškus to, kas vadinama epochos dvasia, pajautimas. Visi aplinkui plūduriuoja toje epochos dvasioje kaip varlės kūdroje, plaukia kas pasroviui (dauguma), kas prieš srovę (paprastai idealistai), o politikos genijus yra vedlys ir laivo kapitonas, kuris racionaliai suvokia istorijos tėkmės kryptį, esmę ir prasmę. Jis eina priekyje karavano ir nekreipia dėmesio į lojančius šunis ir varlių kvaksėjimą. O kai jis atveria burną ir pradeda mokyti, jo lūpomis byloja ne kas kita, kaip pati epochos Dvasia.

Kai Zuokas paskelbė pasauliui, kad nereikia kalbėti apie moralią arba nemoralią politiką, bet tik apie vakarietišką arba rytietišką, kilo baisus pasipiktinimas (beje, tai natūrali pavyduolių ir konkurentų reakcija į genialią įžvalgą – tokia jau genijaus lemtis). Aš irgi pykau ir buvau pasiruošęs sviesti akmenį į pranašą. Bet kai emocijos atslūgo ir atgavau blaivaus mąstymo dovaną, supratau, kokia didi tiesa ir gili išmintis slypi šiuose paprastuose (juk visa, kas genialu – paprasta) tarsi evangeliniai patarimai naujojo mokytojo žodžiuose. Šiuose žodžiuose, tame nuostabiame išminties perlų vėrinyje, sužibėjo pati epochos Dvasia; fenomene apsireiškė to, kas visus 15 metų vyko atkurtos Lietuvos valstybės politikoje, esmių esmė. A. Z. tik pasakė, kad į reikalus reikia žiūrėti realistiškai, o ne pro rožinius svajotojo akinius, kad nereikia, kaip pas mus dabar madinga sakyti, "vynioti esmę į vatą". A. Z. atsistojo, parodė pirštu į karalių ir pasakė, kad karalius nuogas. Ir pasakė tiesą.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:47 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba