ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis

Polemika

ELENA BUKELIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nusmukusi pensnė

Diskusijos mūsų padangėje gan retas įvykis, tad net nudžiugau "Šiaurės Atėnuose" aptikusi besimezgančią polemiką tarp literatūrologės Jūratės Sprindytės ("Rudens skaitiniai", XI.26) ir filosofės Jūratės Baranovos ("Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena?", XII.24). Tačiau iš karto ir šiek tiek nusivyliau, nes filosofės argumentai, kurie turėtų pagrįsti "kitą nuomonę", greičiau panašūs į nesusipratimą, nesusikalbėjimą negu į kitokios pozicijos gynimą.

Nesusipratimu pavadinčiau laužimąsi į atviras duris. J. Baranova, gindama subjektyvumą literatūroje, pateikia aukštojo modernizmo pavyzdžių, cituoja Marcelį Proustą, primena Zweigo, Kafkos, Kierkegaard’o ir Freudo (?) pamokas. Įsivaizduoju šypsenas Sprindytės ir jos kolegų veiduose. Nereikia net literatūros mokslininkės J. Sprindytės kvalifikacijų, norint išmanyti, ką davė literatūrai ano šimtmečio pradžioje užsibaigusi modernizmo epocha. "Rudens skaitinių" autorė cituoja ne M. Proustą, kurį skaitė jau turbūt prieš dvidešimt metų, o Virginios Woolf – taip pat aukštojo modernizmo klasikės – romaną "Orlandas". Ar verta diskutuoti su mokslininke dėl subjektyvumo ir individo teisių literatūroje, jeigu ji jų neneigia, o atvirkščiai – pati jas akcentuoja, pirmiausia kalbėdama apie šiuolaikinės dokumentinės, autobiografinės-asmeninės literatūros patrauklumą? Apie V. Woolf romaną, kuriame "analizuojama moters rašytojos pasaulėvoka", rašo: "jos kūryba tapo ne tik feminisčių atspara, bet ir literatūrinės technikos (ištobulinto impresionizmo, vidinių sąmonės procesų "kalbos") mokykla. [...] Woolf išreiškia gyvenimo intensyvumą per vidines moters būsenas, pasitelkdama aštrias jusles, grožio potyrius, įpavidalindama formas, kvapus, spalvas, garsus". Subjektyviojo prado absoliutizavimas, saviraiška, individo vertės teigimas, visapusiška nepakartojamos individualybės sklaida – tai modernizmo prerogatyva, kurios programiškai atsisako postmodernistai. Būtent jų herojus praradęs vientisumą, išsicentravęs, virtęs negyvų fragmentų krūva.

Argi tikrai "lietuvių kultūra ginasi nuo individo"? Lyg neturėtume Šatrijos Raganos, Igno Šeiniaus, Vinco Mykolaičio-Putino prozos. O Antano Škėmos "Balta drobulė" ir jo liguistas herojus? Argi ne nuo tokių modernizacijos tendencijų septintajame dešimtmetyje prasidėjo dar vienas mūsų prozos atsinaujinimas? Prisiminkime Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelius", Juozo Apučio novelistiką, Icchoko Mero "Striptizą"... Toli gražu ne nuo A. Urbonaitės prasideda "subtilus individo psichologijos ir jo pažeidžiamumo suvokimas".

Ne tik aukščiausio profesinio pasirengimo literatūrologas, bet ir eilinis literatūros mokytojas žino elementarią tiesą, kad literatūroje nėra uždraustų temų, taigi ir bjaurasties, perversijų ar nesveikos psichikos vaizdavimas pats savaime niekuo dėtas. Kalbama tik apie autorių – kritika signalizuoja pavojų tada, kai jis neatsakingas, ciniškas, arogantiškas, nešvankus, egocentriškas, indiferentiškas ar net bulvarinio mentaliteto. Svarbi kūrėjo pozicija, jo pasaulėvoka, jo "sveikata" ir, žinoma, meninė kūrinio kokybė. Jeigu pastarosios nėra, ir kalbėti nėra apie ką. Nebent užmiršus, kad literatūros kūrinys yra estetinė vertybė, o ne buities konkretybės, filosofijos ar kurios nors psichoterapinės mokyklos teorinių teiginių iliustracija. Vargu ar ką nors galima įrodyti, statant A. Urbonaitę šalia M. Prousto, ne tik dėl nelygaus jų meninio pajėgumo, bet ir dėl skirtingų epochų, visiškai pasikeitusio pasaulio ir žmogaus sampratos, kultūros konteksto, neišvengiamo postmodernizmo diktato šiuolaikiniam rašytojui.

J. Sprindytė diagnozuoja šiuolaikinės lietuvių literatūros situaciją kaip krizinę ir išdėsto savo argumentus. Sunku juos paneigti. Išsivysčiusi, brandi modernybė (A. Giddenso terminas – postmodernizmo atitikmuo) ima kėsintis į pačius būties pagrindus. Kūrėjo atsakas gali būti tiek konstruktyvus, tiek ir destruktyvus – ieškantis išeičių arba nepajėgus jas matyti. Taigi ir polemizuojant galima ieškoti kontrargumentų, čia atsiveria diskusijos galimybė, nes situacija nėra vienareikšmė. Postmodernizmas yra daugiapoliaris reiškinys, vidujai nevienalytis, besiorientuojantis į nebendramatiškumą, į skirtingą santykį su modernizmu. Tą prieštaringą sudėtingumą koncentruotai yra apibrėžęs filosofas A. Andrijauskas:

Pirmasis polius – populiarusis, arba ezoteriškai formalistinis, kuriame vyrauja susižavėjimas "idėjos" naujumu, "koncepcijos" savitiksliškumu. Hipertrofuotas žaismo kultas (kultūros klodais ir "tekstais" plačiąja prasme), susijęs su formaliais ieškojimais ir pragmatiškais vartotojiškais postindustrinės visuomenės bei masinės sąmonės poreikiais. Šis linkstantis į išorinius efektus sparnas iš popkultūros perėmė meno desakralizaciją, orientaciją į masinį meną, nemenišką, neretai šokiruojantį, kasdienišką buitinį kontekstą, dėmesį paslėptai, tamsiajai ego antrininko pusei, už klasikinės etikos, estetikos ribų esantiems nešvankiems, šokiruojantiems reiškiniams; o iš kontrkultūros – polinkį į destruktyvias akcijas, klasikinės kultūros idealų dekanonizavimą, drastišką destrukciją.

Antrasis polius – intelektualus, humanistinis, arba ieškantis. Jo šalininkai, praradę savo pirmtakams modernistams būdingą pasaulėžiūros tragizmą, estetinėmis ir meninėmis vertybėmis siekia agresyvaus technokratizmo ir masinės kultūros terorizuojamam mąstančiam žmogui grąžinti jį priglaudžiančią etninę, nacionalinę, lokalinę tradiciją.

Suprantama, postmodernizmas nesutelpa lakoniškoje formulėje; paradoksalių, viena kitai prieštaraujančių, susipinančių pozityvių ir negatyvių jo savybių (pavyzdžiui, S. Parulskio prozoje) yra gerokai daugiau. Kalbant apie lietuviškąsias postmoderno variacijas, negalima pamiršti ypatingų istorinių sąlygų, pergyvento totalitarizmo, nelaisvės metų ir lūžio, radikaliai pakeitusio žmogaus situaciją, bet ne patį žmogų. Mūsų rašytojai iki šiol tebemaištauja prieš žmogaus nubūtinimą, standartizavimą, asmenybės kolektyvizavimą, susvetimėjimą. Po vergiškos priklausomybės dešimtmečių labai sustiprėję hedonistiniai visuomenės polinkiai, "suklesti erotiškumas su visais perversiniais pakraščiais", laisvės absoliutizavimas, noras dekanonizuoti stereotipinius prietarus – nacionalinės kultūros, istorinės sąmonės, tautinės tapatybės, sekso draudimų, tradicinės moralės ir pan. Veikia ir bendrieji prieštaringi vakarietiško postmodernizmo dėsniai, asmenybės savigriovos tendencijos, kai prarandamas vidinis tapatumo branduolys.

Kritiška mintis "Rudens skaitiniuose" nukreipta prieš pozityvų kultūros turinį skandinančią masinę kultūrą, buitinį susmulkėjimą, kičą literatūroje, moralinį reliatyvizmą, negatyvizmą. Šito daryti kompetentingam kritikui niekas negali uždrausti. Jo teisė ir pareiga – vertinti, diagnozuoti, prognozuoti, reikšti savo nuomonę ir pretenzijas, matyti perspektyvą. Vargu ar verta mistifikuoti literatūros kūrėjų darbą ir taip kategoriškai nuvertinti kritiko pastangas, teigiant, kad kritikas negali įspėti kūrybos paslapties, antraip jis pats galėtų parašyti gerą romaną. Manau, kad nebūtina pačiam dėti kiaušinius, norint išmanyti apie jų skonį ir kokybę, ypač kad ir pats dedantysis ne visada supranta, ką padaręs... Tiesiog kiekvienas dirba savo darbą. Literatūros kritika – neatskiriama literatūros savimonės dalis.

Ar yra lietuvių postmodernios literatūros lauke tas filosofo įvardytas antrasis polius – "intelektualus, humanistinis, arba ieškantis"? Be abejo – yra. Jam skirčiau Jurgio Kunčino prozą, Ramūno Klimo "Maskvos laiką", Petro Venclovo "Susapnuotus gyvenimus", Elenos Kurklietytės "Lylą", su kai kuriomis išlygomis (duokle pirmajam poliui) – Jurgos Ivanauskaitės prozą, Mariaus Ivaškevičiaus romanus ir dramas, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus romanus ir esė. Apie tokius kūrinius – "sudėtingesnius tekstus" – kalba ir abi Jūratės. Pirmoji pristato Petro Dirgėlos knygą "Arklių romansai". Antrajame tekste pora sakinių užsiminta apie Vandos Juknaitės apysaką "Stiklo šalis". Deja, tezinis sakinys, apibūdinantis šį kūrinį ("jos pagrindinei veikėjai duota Dievo dovana – jautriai ir išmintingai bendrauti su savo vaikais"), nuveda mus nuo jo esmės į priešingą pusę. Apysaka atskleidžia postmoderno epochos žmogaus susvetimėjimą; ryšiai nutrūkę net tarp artimiausių žmonių – tėvo, motinos, vaiko. Visi gyvena po vieną – nesuprasti, neišklausyti. Ypač skaudus vaiko, ieškančio šuns draugystės, vienišumas. Šalčio, atskirtumo, gyvybės trapumo, mirties dvelksmo šalis. Tokia yra kritinė apysakos šerdis. Apie tai byloja jos raktinis simbolis stiklas ir lyg koks šio atspindys – ledas. Apysakoje kalbama apie pamatinių dalykų stygių. Motinos ir naujagimio ryšys, gyvybės gynyba – tai jau lyg ir kitas prasmių laukas, bet ar ne dėl to paties vienišumo moteriai iki išprotėjimo sunku?

Jaunosios kartos rašytojos Renatos Šerelytės prozoje, bent jau pirmajame romane ("Ledynmečio žvaigždės") ir novelėse, postmoderno paradigmos pozityvumą taip pat išduoda autorės pozicija. Rinkinys "O ji tepasakė miau" reprezentuoja radikaliai pakitusią mūsų epochos moters pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Šiuolaikinio miesto moterų dvasinis pasaulis rašytojos apnuogintas negailestingai. Ironijos kaukė slepia, neįvardija prarajos, skiriančios esamo tuštumą ir šaltį nuo intuityviai nujaučiamos pilnatvės ilgesio. Rašytoją domina moters psichologinis ir egzistencinis matmuo specifinėje erdvėje – t a r p gimtinės ir miesto. Jos moteriai svarbiausia – "rasti ryšį su š i t u o pasauliu". O š i t a s pasaulis – tai trumpalaikiai, paviršutiniški vyro ir moters ryšiai, tai beprotnamis, kalėjimas, ligoninė, iš harpijų nuomojamos palėpės, visa šizofreniška, paranojiška miesto realybė, kurioje blaškosi jauna mergina, atvykusi iš savo bažnytkaimio ir nesugebanti prisijaukinti miesto. Jos kaimiškumas virsta nevisavertiškumo kompleksu ir ieško satisfakcijos sapnuose. Tačiau jokie burtininkai nei psichoanalitikai nepajėgia atsakyti į klausimą, kas yra sapnas ir kas yra gyvenimas. Žmogus likęs be tapatybės pagrindų. Pasiekta dvasinės krizės riba, jos peržengimo grėsmė, mirties dvelksmas.

Skaudi ironija nukreipta į "amžinojo moteriškumo" fenomeną ir dar keistesnę substanciją – meilę. "Atvirsk į moterį" – dabar reiškia ne dvasios gyvybę ir pilnatvę, ne tapatybės atgavimą, o daiktiškumą – kirpyklą, grožio saloną ir stiliaus studiją. Meilės nebėra. Yra tik sueitys, kurioms reikalingi partneriai. Viršininkas prieš kiekvieną sueitį su savo sekretore kruopščiai uždengia polietilenu mašinos sėdynes, kad jos nesusiteptų. Mandagus civilizacijos veidas – abejingumas. Prarasti namai, pasaulį ir individo dvasią stabilizuojantys centrai, buvimą įprasminantys žmonių ryšiai. Svarbu, kad koks Noksas (vardas lyg šuns) sektų neatsilikdamas, nes kas užmokės už pietus kavinėje.

R. Šerelytė sutelkia dėmesį į kraštutinį dvasinį moters negyvenimą. Alkoholis, prostitucija ir pagaliau – sąvartyno gyventojos dalia. Šiukšlyno katė. Toks baigiamasis knygos akordas. Autorė tiesiogiai neformuluoja savo pozicijos, bet vis dėlto ją išreiškia. Paskutinėje knygos novelėje "Trečioji sesuo" sąvartyno gyventojos giminės genealoginis medis gretinamas su Senojo Testamento giminės išklotine. Dichotomija iškalbinga.

Subjektyvumas tik stalinizmo epochoje buvo visiškai išguitas iš mūsų literatūros. Dabar tokios grėsmės nėra, bet atsiranda kita – narcisizmo patologija, intymių santykių priešybė, kai pats rašytojas pamiršta nusistatyti ribas tarp savo ir išorės pasaulių. Visur ieškoma pasitenkinimo – "ką tai reiškia man". Kitas išlieka tik kaip juslinio pasitenkinimo įrankis. "Asmens formavimasis vėlyvosios modernybės laikotarpiu vyksta iš esmės praradus moralę", – teigia A. Giddensas knygoje "Modernybė ir asmens tapatumas". Svarbu ne kas aš esu, bet kaip aš atrodau. Veidrodžio efektas. Liguistas rūpinimasis savimi ir abejingumas Kitam, ką ir kalbėti apie globalius dalykus, atsakomybę už savo krašto ir viso pasaulio išlikimą. "Narciziška asmenybė tik miglotai supranta kitų poreikius, o didingumo jausmai grumiasi su tuštumos ir neautentiškumo sentimentais" (A. Giddens). Logiška, kad į asmenybės šerdį nukreiptą kaltės ir jai artimą atsakomybės jausmą tokiam individui keičia dar nevisiškai atrofavęsis gėdos jausmas. Vartotojiškas požiūris, vartotojiška literatūra.

Tačiau akivaizdu ir tai, kad savo kultūroje turime stiprų gyvybingąjį polių. Niekur nepabėgome nuo "būties klausimų" ir bandymų spręsti juos pozityviai. Ir nesvarbu, ar kūrėjas žvelgia į pasaulį, suvokdamas apokaliptinę jo prigimtį ir globalines nūdienos problemas, ar per subjektyvią Aš prizmę tyrinėja save – integralią to pasaulio dalį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


152664. nesvarbu :-) 2009-03-03 21:11
nu neblogai

Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:46 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba