ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Mirusių dviratininkų visuomenė

MICHAIL BLIUMENKRANC

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tim Mara. Elektros lemputė ir knyga. 1995

Šiandien vis dažniau girdime specialistus skelbiant postmodernizmo pabaigą. Niekas tiksliai nežino, koks ligonis slypi po šiuo pavadinimu, bet jau rengiama medicininė išvada apie jo mirtį. Nepriklausomai nuo to, ar esame karšti šios šiuolaikinės kultūros pakraipos šalininkai, ar aršiai siekiame ją demaskuoti, negalime nepripažinti, kad postmodernizmas tapo dvasinių ir antidvasinių tendencijų, būdingų mūsų civilizacijai, lakmuso popierėliu.

Galimas daiktas, jis atsirado kaip alerginė reakcija į negarbingas spekuliacijas vertybėmis, viršesnėmis už asmenines, ir griežtą melagingų hierarchijų sistemą, kurią primetė totalitariniai režimai. Tačiau alergija – tai ne tik liguista atmetimo reakcija, bet ir sunki liga, kartais mirtina.

Mes sėkmingai perėjome tris dekonstrukcijos stadijas: Dievo mirtį, Autoriaus mirtį, Skaitytojo mirtį, ir, regis, dabar išgyvename ketvirtąją stadiją – Dekonstruktoriaus mirtį. Ką dar galėtume palaidoti?

Apie amžinatilsio nuopelnus ir trūkumus bus pasakyta daug laidotuvių kalbų, bet jau šiandien kyla klausimas, kas taps įpėdiniu. Šiuo klausimu vienas mano kolega išsakė prielaidą, kad postmodernizmą turėtų pakeisti totalinio taktiliškumo epocha. Man regis, toks pasikeitimas reikštų tik kitą pakopą, sunkesnę tos pačios ligos stadiją. Žymieji Bruegelio neregiai neblogai iliustruoja totalinio taktiliškumo karaliją ir tokio kelio perspektyvas.

Vis dėlto tokia perspektyva gana reali, nes panašios raidos tendencijų pamatai mūsų civilizacijoje jau yra padėti ir tai atspindi šiuolaikinės estetikos principai. Į tai atkreipė dėmesį J. Baudrillard’as: "Pasikeitė visa juslingumo paradigma, apčiuopiamumas jau nėra organiškai būdingas prisilietimo bruožas. Jis tiesiog reiškia epiderminį akies ir vaizdo artumą, vaizdo estetinio atstumo pabaigą..."

Toliau judėdami šia kryptimi dar labiau hipertrofuotume šiuolaikinėje vakarietiškoje kultūroje glūdintį hedonistinį pradą ir galiausiai atsidurtume situacijoje, kurią geriausiai simbolizuoja mėgstamas to paties Baudrillard’o įvaizdis: "Mirę dviratininkai per lenktynes Sibiro magistrale ir toliau vis smarkiau mina dviračių pedalus".

Reikalas netgi ne tas, kad hedonistiniai šiuolaikinės visuomenės siekiai įjungia gamtinę aplinką naikinančią technologinę mašiną; kaip parodė ankstesnių civilizacijų istorija, hedonizmas – kultūros raidos aklavietė.

Išsiliedamas platyn, ieškant naujų malonumų, žmogaus gyvenimas praranda gelmės dimensiją, be kurios tampa vis beprasmiškesnis.

Tuo pat metu ir patys žmogaus patiriami malonumai neretai primena Nerono pasismaginimus. Erosas ir Tanatas vadovauja paradui visose mūsų kultūros scenose – nuo literatūros ir muzikos iki dailės ir kinematografijos. Totalinės dekonstrukcijos patosas maloniai kutena vartojimo nuoboduliu persisotinusias mūsų sielas.

Kinematografijoje ši tema sulaukė daug dėmesio ir intelektualios pasakėčios forma nagrinėta daugelyje filmų, kurių kūrėjai siekia sukrėsti žiūrovą – tokiuose kaip Ferreri "Didysis rijimas" ar Cronenbergo "Autokatastrofa". Pastarasis filmas ypač vertas dėmesio. Gyvenimo skonį praradę herojai su maniakišku užsispyrimu siekia išgyventi automobilio katastrofos situaciją. Bet juos stumia ne Freudo aprašytasis mirties instinktas; tik susilietę su žūties galimybe, jie dar pajėgūs pasijusti esą gyvi. Patyrus sąlytį su mirtimi jiems gimsta galingas vitalinis impulsas, tuoj pat pasireiškiantis audringais seksualinės aistros proveržiais. Herojai patenka į užburtą ratą: nuo Tanato pas Erosą ir nuo Eroso atgal pas Tanatą.

Tokiame pat rate atsiduria ir teroristinių grupių dalyviai, tik jų Erosą sublimuoja dominuojanti nacionalistinė arba religinė idėja. Erosas ir Tanatas nuniokotoje ir apniukusioje šiuolaikinio žmogaus sieloje gali sukelti itin stiprius taktilinius dirginimus – ne veltui postmodernizmo estetika su maitvanagio goslumu suka ratus aplink šias minties geidulingumą žadinančias temas.

Šiuolaikinio terorizmo analizė, apsiribojanti vien socialinėmis ir ekonominėmis priežastimis, pastebi tik ledkalnio viršūnę. Pragmatiškai mąstant sunku suvokti, kad žmogus geba veikti akivaizdžiai nepaisydamas naudos, jokių socialinių, ekonominių ir kitų materialinių interesų. Teroristai, įvykdę pasibaisėtiną Rugsėjo 11-osios akciją, buvo iš turtingų šeimų, turėjo aukštąjį išsilavinimą ir galimybę naudotis visomis Vakarų civilizacijos gėrybėmis. Žinoma, tokius incidentus galima aiškinti religiniu fanatizmu arba psichine negalia, bet netgi F. Dostojevskio didysis inkvizitorius, labai skeptiškai vertinęs žmonių prigimtį ("silpni, ydingi, menkystos ir maištininkai"), padarė išlygą, kad "ne viena duona gyvas žmogus", kad, be duonos, jam dar reikia žinoti, kuriems galams, tiesą sakant, jis gyvena.

Vakarietiška demokratija turi begalę neginčytinų ir esminių pranašumų visų kitų visuomenės sandaros sistemų atžvilgiu. Svarbiausias jos pranašumas – pagarba asmenybės teisėms. Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, šiandien ji, regis, kelia pavojų pačiam asmenybės egzistavimui, nes asmenybė – tai dvasinė žmogaus charakteristika. Ir svarbiausia čia ne tiek krikščioniškosios kultūros sekuliarizacija, kiek sakralinių būties pamatų irimas, tai, kad dvasinis žmogaus egzistencijos lygmuo tampa nebepaklausus šiuolaikinėje poindustrinėje visuomenėje.

Gyvenimo sėkmės idealu visuomeninėje sąmonėje tampa pramogų verslo žvaigždės ar klestinčio verslininko karjera. Dvasinių interesų sfera persikelia į visuomeninio gyvenimo periferiją, tampa laisvalaikio praleidimo būdu, keistuolių pomėgiu arba ezoterinių paieškų objektu marginalams. Asmenybės dvasinio gyvenimo monopolija pereina į bažnytinių arba sektantiškų organizacijų rankas ir kelia inteligentams visai pagrįstą pasibjaurėjimą partinio kraštutinumo ir intelektualinio skurdumo dvasia, kuri dažnai jose viešpatauja.

Lankymasis muziejuose ar filharmonijose šiuolaikiniams grožio gerbėjams tapo tokia pat kultūrinio gyvenimo forma, kaip Egipto faraonams gulėjimas piramidėse – dvasinio gyvenimo forma. Ir viena, ir kita įmanoma tik sarkofaguose.

Intelektualai kaip įprasta dejuoja, girdi, televizija dvasiškai ir psichiškai žaloja žmones. Šį faktą sunku nuginčyti. Ji, televizija, žinoma, be jokio reikalo nuskurdina ir šiaip nepernelyg spindinčią egzistenciją. Bet, kita vertus, televizija – tai tik šiuolaikinio žmogaus sielos veidrodis. Ką gali pamatyti į veidrodį žiūrintis Kalibanas?.. Dar nežinia, kas kam rodo grimasas. Esu linkęs manyti, kad pragaro šeimininkas šiandien gali kaip niekad anksčiau ramiai miegoti ant laurų. Pagaliau su žmogaus pagalba jam vis dėlto pavyko nušluostyti nosį Dievui ir sukurti savus paralelinius virtualius pasaulius. Pasitelkdama naujausius mokslo ir technikos laimėjimus žmonių giminė karštligiškai persikrausto į šį puikų naują pasaulį. Juk ten žmogus visiškai atsikrato giminės prakeikimo, sunkiausios iš jam skirtų pareigų – pareigos pačiam laisvai rinktis. T. y. jis ir čia, žinoma, renkasi, bet jau ne patį save, o tik tinkamą mygtuką, kurį junginėdamas jis laisvai sklando virtualioje visatoje. Kas žino, galbūt ši priemonė pasirodys esanti efektyvesnė už pasaulinį tvaną?

Norom nenorom prisimeni rusų filosofo V. Solovjovo "Trumpą apysaką apie Antikristą". Jo antikristas deklaruoja įtvirtinsiąs "žmonijoje pamatinę lygybę – visuotinio sotumo lygybę" ir kaip pagrindinį skirtumą tarp savęs ir Kristaus įvardija tai, kad "anas buvo žmonijos taisytojas, o aš pašauktas būti šios iš dalies pataisytos, iš dalies neištaisytos žmonijos geradariu... Kristus kaip moralistas dalijo žmones, skirstydamas juos į geruosius ir bloguosius, o aš sujungiu juos gėrybėmis..."

Žinoma, Solovjovas mirė dar prieš tai, kai XX a. atsirado visas tuntas žmonijos taisytojų: nuo Lenino iki Chomeinio. Jis nenumanė, kokia gali būti žmonių skirstymo į geruosius ir bloguosius kaina. Patį faktą, kad istorijos arenoje atsirado tokie išganytojai, nulėmė ne tik socialinės, ekonominės ir kitokios mokslininkų dėmesio nusipelnančios priežastys, bet ir visiškai nemoksliški, vis dėlto visai realūs veiksniai: fantastiškas žmogaus, trokštančio ne tik žemiškosios duonos, bet ir aukštesnės egzistencijos prasmės, vertybių, viršesnių už asmenines, prigimties įmantrumas. Ji ir yra tas niekada neišsenkantis šaltinis, iš kurio dygsta žmonių giminės "taisytojai" ir dalytojai, kurie vieninteliai žino, kaip viską reikia pagal teisybę imti ir sutvarkyti. Bet tai, kad troškulį malšiname iš užnuodytų šaltinių, dar nereiškia, jog pats troškulys nusikalstamas.

Negana to, drįstu manyti, kad be šio troškulio žmonijos istorija seniai būtų pasibaigusi gromuliuojančios ir besidauginančios protoplazmos epocha. Kaip jos iliustraciją vėl siūlyčiau pasižiūrėti Ferreri "Didįjį rijimą". Neįmanoma be pasekmių amputuoti asmenybės dvasinį lygmenį. "Šventa vieta tuščia nebūna", anksčiau ar vėliau joje užsiveisia velniai.

Nublokštas pas save patį, beviltiškai pasimetęs vienatvėje su savimi homo virtualis, šis amžinas fantazuojančios kultūros klajoklis, puoselėja karščiausią svajonę apie susitikimą su Kitu. Kaip sirenų giesmė skamba jo nesibaigiantis monologas, Monologas apie Dialogo su Kitu vertingumą. Nepaliaujamai, tūkstančiais būdų šiuolaikinis Narcizas gieda jausmingą himną Kitam. Bet neduok Dieve neatsargiam argonautui užsižiopsoti: "Pati nuoširdžiausia meilė pasaulyje – tai meilė tam, ką galima suvalgyti" (G. B. Shaw). Kanibalizmas – radikaliausia mūsų svetingumo forma. Vieniems Kitas reikalingas, kad atrastų save, kitiems – kad galutinai save prarastų. Kitas – tai tik mūsų "egzistencijos alibi" (M. Bachtinas).

Man regis, postmoderno diskursas šiuolaikiniame pasaulyje toli gražu neišseko, nes pagrindinis jį maitinantis šaltinis – begalinio žmogaus susvetimėjimo būsena – lieka neįveiktas.

Žmonijos globalizacijos, pagrįstos tik ekonominiais ir informaciniais ryšiais, be kultūrų dialogo, skatinančio dvasinę konsolidaciją, projektai – tai senojo utopinio mąstymo atmaina. Ir šiandieniniai Babilono bokšto statytojai rytoj su tokiu pat entuziazmu puls statyti Kinų sieną.

Kaip teisingai pažymėjo metropolitas Antonijus Bliumas, "tikrąją vienybę kuria kiekvieno žmogaus unikalumas, o ne visų vienformiškumas". Bet žmogaus unikalumas – tai mūsų pasaulyje prarasta vertikali asmenybės dimensija. Mes jau seniai gyvename beviltiškai grimzdami į horizontalę.

Toliau akcentuodami taktiliškumą kaip būdą egzistuoti pasaulyje, tik dar labiau sustiprintume narkotinį komponentą, kuris ir taip dominuoja tiek masinėje, tiek elitinėje nūdienos kultūroje. Taktiliškumas kaip vienintelis įmanomas būdas pajausti kitą – tai neregių dialogo forma, paskutinė žmogiškojo bendravimo prabanga, prieinama mirusių dviratininkų visuomenėje. Ir kas žino, ar galiausiai iškrypėliškas demoniškas nacionalistinių-patriotinių ir religinių-fundamentalistinių judėjimų dvasingumas netaps realia alternatyva sekuliarizuotam Vakarų pasauliui, viliodamas vertikalės miražais prarastų horizontų pasaulyje.


"Voprosy filosofii", 2004, Nr. 11
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:45 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba