*
Žvainėja naktis, atokybėj esi pasiklydęs,
blaivėjančios jėgos tai kelia, tai traukia žemyn
į save ar į sniegą Aukščiau laukų viršlaukiai plyti
ir viršmiškiai plečias, žvainyn jie, bet kvepia žūtim.
Dar gyvent ir gyventi! Dar veidrodis nenustekentas,
neperpiltas pojaunis kraujas, rytojus lyg ir nebaisus,
ne nakties žvainuma perkeis lauką nelyg testamentą,
kur mano namai su manim paminėti nebus.
Ei, nebuvėle, dar netikrovėje karčiausieji dūmai,
neišsiaiškinti vėjo ženklai neveikliam,
nesudėliotos namuos knygos pagal skaidrumą
ir nepalikta žvaina bibliotekėlė vaikams.
Neprasiveria, bet ir neatstumia erdvės nežinomo irštvos,
žiūrėk, lyg žemėlapy vienam delne, kaip žvaigždėlapyje kitame:
po ankstyvąją snaigę Vos nesužinai, kur negimsi Aiškiau tai patirtum
entojoj kartoj po savęs gal žvainesnėm akim ir kakta.
Dar toli lig entosios kartos, jau toli iki ryto,
jau apskliautė kubiniai šviesmečiai galvą, žvainėji, žinai,
kam esi nelinkėjęs ramybės Eini kitą snaigę praryti
jau už horizonto, kurs (jeigu) užskliaus gal žvainai.
*
Abejoji: ar su abejone nakty, ar be jos
aš neperskridau negandos metų, neperšokau ir neapjojau
daubos atokybėj, kur laiko vos vos abejot,
ar vienkiemių kaimas vadinosi taip: Abejonės.
Visi abejojo: ar geras, ar blogas esu,
abejojai: ar orlaiviu skrendam, ar stiklo veranda
pasuko prieš vėtrą sutikti puikių debesų,
galbūt ne nusileist į trobas abejojančių trenktis.
O kad pasiverstų jos debesimis! Gal nešėltų trankus,
abejotų kuklusis griaustinis: ar reikia namų mums
Nelyg atviroj fonotekoj atskirtum puikius ir brangius!
Abejojai, sakei, tai gal vėjo urvai, ne malūnai
Praskristume, tai išsiskleistų lyg debesija
nuoskaudos ir mintelės: rausvoji, šalta, banalioji
Gal pašto dėžutė užgniaužė giliai savyje
pašto ženklus su mūsų namais, veidais ir abejonėm.
Ištrins nei trintukai ar debesys daug dar brangių
neskubioji, rausvoji, naktinė Mažėja namų jų,
gausėja skaidrių adresų, nekuklių ir sprangių
abejonių Kad jos pasiverstų laukiniais malūnais!
*
Skrupulingoji, vaistus bandai pagamint prieš vėluojančius norus,
prieš pasiutusį gal sielos pagreitį, nešantį mus iš visos
įregėtosios Du skrupulai tėvo žemės, trys rytmečio oro,
devyni vandens, antra tiek šaltos gruodžio šviesos.
Kuo daugiau skrupulų paverstų tolimom smėlio saujom
prie įsibangavusios vidur kelionės brangios
Kaip akiratį skrupulą siekiančios užjūrį saulės,
gal dviej saujų skrupulą iš tos juodosios bangos.
Po nedidelį iš nesūrios bangos, iš žaliosios,
iš melsvai aitrios, iš grybštelėjusios akis,
iš mažosios bangos, iš stipriosios, tačiau nuošaliosios
Daugiau skrupulų, kuriuos mini šviesus neregys.
Jau beveik, skrupulingoji? Dar! Iš skurdžios prakartėlės,
iš savo gimtosios beveik žemumos Gal nepavėlavai,
o žiema paskubėjo, jos pagreitis nesumažėjo, tačiau pragiedrėjo
anie kauburiai, ežerai skrupulai, skrupulai.
*
Išmirę (ar oro bangelės?) palaiko
lyg bangą laukinėj žolėj vienumoj išryškėjusį norą:
aptilusioj pirkioj turėt atkūrėjo paveikslą
gal dvinarę žvaigždę ir jos astronomą?
Ar dailininkę, kuri mano troboj žvėrį mato?
Keliautoją, kurio keliai popieriuj sutrumpėjo?
Patraukliąją fleitininkę, kurios fleitai greit 200 metų?
Gal būgnininką, kurio būgnas tai karo trofėjus?
Ar juos būryje tartum artimus mano
užėjusius pasisvečiuot, kol nakty lietus pliaupia?
Jie aptaria Vėlines, atsisapnavimo meną,
pažiūri į laikrodį, sako: nedaug tų paliaubų
*
Beveik nesipriešina pūgai grubi žemuma,
o aplink ją balsingi gojeliai mėgina paaiškint,
kuo būti sekmadienį, jei atokybėj žiema.
Tuo, kam groja pūga jo namais lyg puikiais pučiamaisiais.
Nereik žadintuvo, sekmadienį viešpats prikels
ar pirmoji gegutė, galbūt paslapties neišdavus,
kuo būti sekmadienį Sodininku, kuris gal
savo sodą berods šimtametį tiktai susapnavo.
Mane tam sode šalia prosenelių palaikų
po erdvia vėjų rože dausotum, jeigu paaiškėtų,
kuo būti vėjingą sekmadienį? Būti vaiku,
kurio aitvaras gal ne dviveidis tuoj veidu į kietą!
Nubusk, palikuone mamutų medžiotojo Metų gale
užmiršti žadintuvą, gal viešpats prikels ir neaiškins,
kuo būsim sekmadieniais Niekuo, šalta ugnele,
tais, kur mano krūmokšniais lyg styginiais ar pučiamaisiais.
*
Žvėries kaukes primena debesys, bruožais lakiais
lyg apsikeičiam Vėlinių proga ar šiaip Girgžda smėliai prie vartų:
žiūrėki, ko laukėme, kuo netikėjome, kaip
neatrodėm tau, kario, dailidės (ir ne) bendravardi.
Manai, tavo vardas kuklesnis? Jauteis lyg auka,
ne dėl vardo aukojai namus, medį, savo gerumą,
metus, mylimąsias Toli krustels dar laukiama
gal audros bendravardė, audrelės, ugnelės ar krūmo.
Ne jų kaukes primena debesys Vėlinių proga Sakai,
nesusiduria dvi vardų srovės? Tik liečias prie vartų:
žiūrėki, ko laukėme, kuo netikėjome, kaip
atsisveikinti ir pasisveikinti gyvam su Vėlės bendravardi!
*
Spėjom įsiklausyt, kaip klausytojai laiko netaupo
ir ūžčiojo grubūs namai ne visai ten, kur juos palikai
iki uraganinio vėjo Bet baigėsi Jau po
vienovės tarp gūsių erdvėj ir po tavo plaukais.
Regis, nieko labai uraganiško ir neįvykę,
tik pouraganiniais virto anie pinigai
ir pasviro senovinis kupolas Bet jau atvirsta kuo buvusios kelio rodyklės,
ir pouraganiniame miesteliūkšty nebūsim ilgai.
Regis, nežadame tolėliau horizonto ištrūkti,
stiprioj vėtroj pakeitė požiūrį į mus langai,
ir norėtųs ilgai būt audros pasiaubtam miesteliūkšty,
bet pouraganinis jis bus labai neilgai.
Skubam įsižiūrėt, kaip puiki saulė savęs netaupo,
užlūžta šalti spinduliai skersai išlaužų Jų dėka pasilikai
šviesėlesnėj to pusėje Buvo paliaubos Bet jau po
vienovės tarp gūsių erdvėj ir po tavo plaukais.