ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Eilės

STASYS STACEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnė Juškaitė. Mėlynas namas. 2003


*
Žvainėja naktis, atokybėj esi pasiklydęs,
blaivėjančios jėgos tai kelia, tai traukia žemyn
į save ar į sniegą… Aukščiau laukų viršlaukiai plyti
ir viršmiškiai plečias, žvainyn jie, bet kvepia žūtim.

Dar gyvent ir gyventi! Dar veidrodis nenustekentas,
neperpiltas pojaunis kraujas, rytojus lyg ir nebaisus,
ne nakties žvainuma perkeis lauką nelyg testamentą,
kur mano namai su manim paminėti nebus.

Ei, nebuvėle, dar netikrovėje karčiausieji dūmai,
neišsiaiškinti vėjo ženklai neveikliam,
nesudėliotos namuos knygos pagal skaidrumą
ir nepalikta žvaina bibliotekėlė vaikams.

Neprasiveria, bet ir neatstumia erdvės – nežinomo irštvos,
žiūrėk, lyg žemėlapy – vienam delne, kaip žvaigždėlapyje – kitame:
po ankstyvąją snaigę… Vos nesužinai, kur negimsi… Aiškiau tai patirtum
entojoj kartoj po savęs – gal žvainesnėm akim ir kakta.

Dar toli lig entosios kartos, jau toli iki ryto,
jau apskliautė kubiniai šviesmečiai galvą, žvainėji, žinai,
kam esi nelinkėjęs ramybės… Eini – kitą snaigę praryti
jau už horizonto, kurs (jeigu) užskliaus – gal žvainai.

*
Abejoji: ar su abejone nakty, ar be jos
aš neperskridau negandos metų, neperšokau ir neapjojau
daubos atokybėj, kur laiko – vos vos – abejot,
ar vienkiemių kaimas vadinosi taip: Abejonės.

Visi abejojo: ar geras, ar blogas esu,
abejojai: ar orlaiviu skrendam, ar stiklo veranda
pasuko – prieš vėtrą – sutikti puikių debesų,
galbūt – ne nusileist – į trobas abejojančių trenktis.

O kad pasiverstų jos debesimis! Gal nešėltų trankus,
abejotų kuklusis griaustinis: ar reikia namų mums…
Nelyg atviroj fonotekoj – atskirtum puikius ir brangius!
Abejojai, sakei, tai gal vėjo urvai, ne malūnai…

Praskristume, tai išsiskleistų – lyg debesija –
nuoskaudos ir mintelės: rausvoji, šalta, banalioji…
Gal pašto dėžutė užgniaužė giliai savyje
pašto ženklus su mūsų namais, veidais ir abejonėm.

Ištrins – nei trintukai ar debesys – daug dar brangių
neskubioji, rausvoji, naktinė… Mažėja namų jų,
gausėja skaidrių adresų, nekuklių ir sprangių
abejonių… Kad jos pasiverstų laukiniais malūnais!

*
Skrupulingoji, vaistus bandai pagamint – prieš vėluojančius norus,
prieš pasiutusį gal sielos pagreitį, nešantį mus iš visos
įregėtosios… Du skrupulai tėvo žemės, trys – rytmečio oro,
devyni vandens, antra tiek – šaltos gruodžio šviesos.

Kuo daugiau skrupulų – paverstų tolimom smėlio saujom
prie įsibangavusios vidur kelionės brangios…
Kaip akiratį – skrupulą siekiančios užjūrį saulės,
gal dviej saujų skrupulą iš tos juodosios bangos.

Po nedidelį – iš nesūrios bangos, iš žaliosios,
iš melsvai aitrios, iš grybštelėjusios akis,
iš mažosios bangos, iš stipriosios, tačiau nuošaliosios…
Daugiau skrupulų, kuriuos mini šviesus neregys.

Jau beveik, skrupulingoji? Dar! Iš skurdžios prakartėlės,
iš savo gimtosios – beveik – žemumos… Gal nepavėlavai,
o žiema paskubėjo, jos pagreitis nesumažėjo, tačiau pragiedrėjo
anie kauburiai, ežerai – skrupulai, skrupulai.

*
Išmirę (ar oro bangelės?) palaiko –
lyg bangą laukinėj žolėj – vienumoj – išryškėjusį norą:
aptilusioj pirkioj turėt atkūrėjo paveikslą –
gal dvinarę žvaigždę ir jos astronomą?

Ar dailininkę, kuri mano troboj žvėrį mato?
Keliautoją, kurio keliai popieriuj sutrumpėjo?
Patraukliąją fleitininkę, kurios fleitai – greit – 200 metų?
Gal būgnininką, kurio būgnas – tai karo trofėjus?

Ar juos būryje – tartum artimus mano –
užėjusius pasisvečiuot, kol nakty lietus pliaupia?
Jie aptaria Vėlines, atsisapnavimo meną,
pažiūri į laikrodį, sako: nedaug tų paliaubų…

*
Beveik nesipriešina pūgai grubi žemuma,
o aplink ją balsingi gojeliai mėgina paaiškint,
kuo būti sekmadienį, jei atokybėj žiema.
Tuo, kam groja pūga – jo namais lyg puikiais pučiamaisiais.

Nereik žadintuvo, sekmadienį viešpats prikels
ar pirmoji gegutė, galbūt paslapties neišdavus,
kuo būti sekmadienį… Sodininku, kuris gal
savo sodą – berods šimtametį – tiktai susapnavo.

Mane tam sode šalia prosenelių palaikų
po erdvia vėjų rože dausotum, jeigu paaiškėtų,
kuo būti vėjingą sekmadienį? Būti vaiku,
kurio aitvaras – gal ne dviveidis – tuoj – veidu – į kietą!

Nubusk, palikuone mamutų medžiotojo… Metų gale
užmiršti žadintuvą, gal viešpats prikels ir neaiškins,
kuo būsim sekmadieniais… Niekuo, šalta ugnele,
tais, kur mano krūmokšniais – lyg styginiais ar pučiamaisiais.

*
Žvėries kaukes primena debesys, bruožais lakiais
lyg apsikeičiam – Vėlinių proga ar šiaip… Girgžda smėliai prie vartų:
žiūrėki, ko laukėme, kuo netikėjome, kaip
neatrodėm tau, kario, dailidės (ir ne) bendravardi.

Manai, tavo vardas kuklesnis? Jauteis lyg auka,
ne dėl vardo aukojai namus, medį, savo gerumą,
metus, mylimąsias… Toli krustels dar laukiama
gal audros bendravardė, audrelės, ugnelės ar krūmo.

Ne jų kaukes primena debesys – Vėlinių proga… Sakai,
nesusiduria dvi vardų srovės? Tik liečias prie vartų:
žiūrėki, ko laukėme, kuo netikėjome, kaip
atsisveikinti ir pasisveikinti gyvam su… Vėlės bendravardi!

*
Spėjom įsiklausyt, kaip klausytojai laiko netaupo
ir ūžčiojo grubūs namai – ne visai ten, kur juos palikai
iki uraganinio vėjo… Bet baigėsi… Jau po
vienovės – tarp gūsių – erdvėj ir po tavo plaukais.

Regis, nieko labai uraganiško ir neįvykę,
tik pouraganiniais virto anie pinigai
ir pasviro senovinis kupolas… Bet jau atvirsta – kuo buvusios – kelio rodyklės,
ir pouraganiniame miesteliūkšty nebūsim ilgai.

Regis, nežadame tolėliau horizonto ištrūkti,
stiprioj vėtroj pakeitė požiūrį – į mus – langai,
ir norėtųs ilgai būt audros pasiaubtam miesteliūkšty,
bet pouraganinis jis bus labai neilgai.

Skubam įsižiūrėt, kaip puiki saulė savęs netaupo,
užlūžta šalti spinduliai skersai išlaužų… Jų dėka pasilikai
šviesėlesnėj to pusėje… Buvo paliaubos… Bet jau po
vienovės – tarp gūsių – erdvėj ir po tavo plaukais.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba