ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Iš šukių – "Prūsų giesmės"

DALIA URBANAVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Apeigų folkloro grupė "Kūlgrinda"

Kai buvau paprašyta pristatyti apeigų folkloro grupės "Kūlgrinda" naująją kompaktinę plokštelę "Prūsų giesmės", iškart sutikau, o paskui nuolat nepaliko mintis, ką svarbiausio turėčiau pasakyti ne tik apie šią plokštelę, bet ir apie pačią "Kūlgrindą". Iš jų radosi pristatymo prakalba, o galiausiai ir ši recenzija. Prisimindama gana skeptiškus kai kurių kolegų etnomuzikologų vertinimus, nusprendžiau būtinai ją parašyti, nes suvokiau esanti vienintelė iš etnomuzikologų, artimiau pažįstanti "Kūlgrindos" veiklą. Retkarčiais pati jame dalyvauju arba bent prisidedu kaip konsultantė, taip pat dažnai dalyvauju senojo baltų tikėjimo Romuvos bendruomenės renginiuose, kuriuose "Kūlgrinda" atlieka pagrindinio apeigų atlikėjo ir kūrėjo vaidmenį. Dėl to galiu teigti, kad ansamblio kūrybinę "virtuvę", idėjas ir siekius pažįstu "iš vidaus".

"Kūlgrinda" iš kitų folkloro ansamblių išsiskiria jau vien tuo, kad pasivadino apeigų folkloro grupe. Ši grupė, visa jos kūryba ir veikla yra išskirtinis Lietuvos folkloro gyvenimo reiškinys, netelpantis į etnomuzikologų ir kitų Lietuvos folkloro specialistų folkloro ansambliams taikomus standartinius rėmus. Norint suvokti, kaip vertinama "Kūlgrinda", pravartu detaliau paanalizuoti minėtus standartus ir jų pagrįstumą.

Griežčiausius standartus taikantieji geriausiais folkloro ansambliais linkę laikyti tuos, kurie tiksliai laikydamiesi užrašytų melodijų, tekstų, choreografijos aprašymų tarsi restauruoja seniau užfiksuotą liaudies kūrybą. Tai vadinama neabejotinu tradicijos tęsimu, pagarba jai ir netgi profesionalumu. Folkloro ansambliai prilyginami lyg ir restauratoriams, turintiems atkurti ar nukopijuoti senąjį lietuvių liaudies kūrybos pavidalą. Tačiau pasigilinę į įvairių folkloro ansamblių kūrybinę veiklą, ko gero, nerastume nė vieno, kuris daugiau ar mažiau, sąmoningai ar net nesąmoningai nekeistų senosios kūrybos, savaip perskaitydamas užfiksuotą medžiagą.

Kyla nemažai abejonių, ar tikrai autentišką liaudies kūrybą išsamiai atspindi jos užfiksavimai įvairiuose šaltiniuose (daugiausia – muzikinio folkloro rinkiniuose, mažiau – garso įrašuose, dar rečiau – vaizdo įrašuose). Jau seniai liaudies muzikos tyrinėtojai pastebėjo, kad ypač senesniuose rinkiniuose melodijos dažnai būna užrašytos neteisingai, tekstai nesutampa su melodijomis, pasitaiko ir kitų akivaizdžių klaidų. Neretai dainai trūksta arba melodijos, arba teksto (akivaizdžiausias pavyzdys – Christiano Bartscho 1886–1889 m. išleistas didžiausias Mažosios Lietuvos dainų rinkinys, kuriame tik pirmieji dainų posmai užrašyti lietuviškai, kiti – vokiškai). Todėl laikantys save šios srities specialistais išdrįsta pertvarkyti senuosius užrašymus (bent jau klaidingai surašytą metroritmiką, tekstų neatitikimus), drąsesnieji netgi iš artimų variantų pasiskolina trūkstamą tekstą ar melodiją, visa tai sujungdami į vieną dainą. Prie tokių drąsių eksperimentų reikėtų priskirti didžiule apimtimi išsiskiriantį darbą – Ch. Bartscho rinkinio lietuviškų tekstų rekonstravimą, kurį pradėjo dar prof. Jadvyga Čiurlionytė, o baigė doc. Laima Burkšaitienė ir Vida Daniliauskienė (žinoma, šis darbas sulaukė daug įvairiausių priekaištų dėl rekonstrukcijų nepagrįstumo).

Vis dėlto nemaža dalis folkloro ansamblių norėtų tiksliai laikytis užrašymų ir tariasi apsieinantys be jokių pakeitimų. Tačiau ir jų tyko iki šiol nesuvoktas pavojus nukrypti nuo autentikos – naujausi akustiniai tyrimai analizuojant autentiškus sutartinių ir vienbalsių dainų garso įrašus parodė, kad pasikliauti tarsi visai be priekaištų užrašytomis melodijomis irgi ne visada galima, nes įprastinėje penklinėje surašytos standartinės natos toli gražu neatskleidžia realių garsų. Pavyzdžiui, sutartinėse nėra nei mažosios, nei didžiosios tercijos – tik tarpinė; vienbalsėse dainose tik kai kurie atraminiai garsai yra pastovūs, o kiti kylant melodijai aukštinami, leidžiantis – žeminami ir pan. (ta tema neseniai buvo apginta Ryčio Ambrazevičiaus disertacija).

Tuomet galbūt reiktų vadovautis išvada, kad kur kas patikimesni būtų autentiškų liaudies dainų garso įrašai? Ir vėl kyla abejonių. Remdamasi beveik 25 metus trunkančia ekspedicine patirtimi ir neblogai pažindama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukauptus gausius muzikinio folkloro garso įrašų fondus, net drįsčiau teigti, kad dauguma archyvinių įrašų neatskleidžia tikrosios konkrečių dainų esmės ir pavidalo. Turiu omenyje ne tik tuos įrašus, kai dainininkas yra akivaizdžiai primiršęs dainą, bet folkloro rinkėjų "spaudžiamas" vis dėlto šiaip ne taip ją sudainuoja. Prie nepatikimų įrašų priskirčiau net didelę dalį elitiniais pavyzdžiais laikomų "dainų karalienių" ir "dainų karalių" įdainuotų kūrinių, įrašytų studijoje arba per ekspedicijas, kai tenka dainuoti neįprastomis aplinkybėmis, konvejeriu vieną dainą po kitos ir dėl to neišvengiamai keičiant konkrečios dainos stilių. Beveik nėra vadinamuoju dokumentiniu metodu užfiksuotų kūrinių, kai užrašinėtojas, nesikišdamas į atlikimo procesą, tik fiksuoja gyvosios tradicijos reiškinius – pavyzdžiui, natūralų dainavimą per vestuves ir kitomis progomis (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyve yra tik keletas tokių per vestuves įrašytų garsajuosčių). Tik "dokumentiniu" metodu parengtuose įrašuose gali atsispindėti autentiška tradicija, jos neįmanoma užfiksuoti dainininką atitraukus nuo tradicinei dainai įprastinių situacijų – pasodinant prieš mikrofonus per ekspediciją, įrašinėjant garso įrašų studijoje ar užkeliant ant scenos.

Visiškai pasikliauti turimais garso įrašais negalime dar ir dėl to, kad dažniausiai tėra vienetiniai to paties kūrinio užrašymai iš to paties atlikėjo, o gyvojoje tradicijoje kartojant ta pati daina kiekvienąkart skambėdavo kitaip (senosioms dainininkėms ne kartą pavykdavo šokiruoti folklorininkus, kai, paprašytos dar kartą padainuoti, jos netikėtai tą pačią dainą atlikdavo visiškai kitaip). Esmė ta, kad vienkartinis atlikimas atspindi tik trumpą dainos egzistavimo momentą, tarsi nuotrauka, o dainininko mintyse slypintis gyvasis jos suvokimas yra daug įvairesnis ir pagal atlikimo aplinkybes nuolat kintantis, išlaikomas tik pagrindinis struktūros modelis.

Teko ne kartą įsitikinti, kad teisūs yra tie užsienio tyrinėtojai, ypač susiduriantys su kai kuriose šalyse iki šiol išlikusiomis gyvosiomis muzikinio folkloro formomis (Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje ir kt.), kurie tvirtina, kad tikroji muzikinio folkloro tradicija – tai kūryba ir kažkokio giluminio paveikslo, kuris nuolat keičia spalvas ir kontūrus, bet išlaiko svarbiausias mintis ir idėjas, pažinimas. Reikia pripažinti, Lietuvoje daugeliu atvejų tokia tradicija yra jau nutrūkusi, giluminio paveikslo veikimas išblėsęs, nes nebeliko įprastinių autentiškam dainavimui formų – per bendruomenės susibūrimus, talkas, vestuves, šokių vakarėlius ir pan. Nėra Lietuvoje atlikta ir specialių etnomuzikologinių tyrimų, skirtų kūrybiniams improvizaciniams liaudies muzikos procesams tirti (pasitenkinama tik dainų variantiškumo pagal tam tikras teritorijas ar žanrus palyginimais, dainininkų ar muzikantų repertuaro analize, įvairių atlikėjų stiliaus skirtumų nustatymais ir pan.).

Dėl tokio palyginti menko išprusimo muzikinio folkloro kūrybinių procesų srityje ir susiformavo padėtis, kai standartu siekiama pripažinti tik sustabarėjusias užfiksuotų variantų klišes ir kaip neleistiną nusižengimą tradicijoms norima atmesti natūraliai kylančius kūrybinius proveržius, nebandoma ieškoti giluminio dainos paveikslo. Nematoma pavojaus, kad restauruodami atskirus muzikinio folkloro variantus pamažu juos paverstume tik muziejiniais eksponatais, nes nebesiplėtotų folkloro tęstinumui būtina gyvybinga kūrybos versmė.

"Kūlgrinda" būtent tuo ir yra nestandartinė, kad sąmoningai ir kryptingai imasi kūrybos – žinoma, ne aklai, o pasiremdama senąja tradicija ir puikiu jos pažinimu. Ne veltui ansamblio vadovai Inija ir Jonas Trinkūnai išvaikščiojo daugybę kaimų, atrado geriausias dainininkes, neretai ir paskatino jas burtis į etnografinius ansamblius (pavyzdžiui, jų veikiamas susibūrė garsusis Žiūrų kaimo etnografinis ansamblis). Tai nebuvo įprastinės ekspedicijos, greičiau pabuvimas su kaimo žmonėmis, jų pasaulėžiūros ir papročių aiškinimasis, bendras dainavimas perimant būdingą autentišką manierą (greičiausiai dėl to tiek Inijai, tiek Jonui dainuojant dažnai girdisi vadinamasis "netemperuotas derinimas", įvairūs aukštinimai ir žeminimai, tarsi, profesionaliosios muzikos įtakos veikiamų žmonių požiūriu, balansuojantys ant "nešvaraus dainavimo" ribos).

Savitas ir kūrybiškas "Kūlgrindos" stilius susiformavo ne tik iš tokios patirties, bet ir iš didelio domėjimosi senosios baltų religijos atspindžiais liaudies kūryboje, nes ansamblio atlikimą visų pirma siekiama taikyti apeiginiams tikslams. Šių žmonių kūryba grindžiama idėja, kad prigimtinėse religijose nėra dogmatiškumo, pripažįstančio tik kanonizuotas ceremonijų formas. Vietoj to iškeliama apeiginė kūryba kaip sakralinis veiksmas, kai svarbiausia vadovautis pagrindinėmis nekintančiomis tikėjimo tiesomis ir giluminiu pojūčiu. Remiantis tradicija, drąsiai eksperimentuojama ir ieškoma geriausių sprendimų, tinkamų dabartinėms Romuvos reikmėms. Dainų tekstai tobulinami išsaugant ir iškeliant mitologinę simboliką, atmetant vėlyvesniu laikotarpiu prie dainų "prilipusius" buitinius motyvus. Melodijos praturtinamos papildomais balsais ir archajišku burdoniniu pritarimu (apie burdono egzistavimą ir lietuvių tradicijoje tik neseniai prakalbo etnomuzikologai), neretai panaudojami apeiginiai instrumentai – dūdmaišis, būgnai. Dėl būgnų buvo sulaukta bene daugiausia priekaištų teigiant, kad Lietuvoje nėra užfiksuotų nei dainų, nei sutartinių, kurioms būtų pritariama būgnais, tačiau "Kūlgrindos" vadovai primena, kad yra išlikę nemažai faktų, kaip įsigalėjus krikščionybei būgnai buvo naikinami; kita vertus, vienokie ar kitokie būgnai vis dėlto yra tradiciškai naudojami instrumentinėje muzikoje. Be to, standartinis teiginys "Jei neužfiksuota, vadinasi, nebuvo ir negali būti" jau seniai yra paneigtas ne tik "Kūlgrindos", – prisiminkime kad ir Antano Juškos užrašytoms dainoms (vėliau ir kitoms) Evaldo Vyčino pritaikytą pritarimą kanklėmis, kuris pamiršus iš pradžių kilusį kritikos erzelį pamažu įsitvirtino kaip leistina norma.

Kalbant apie plokštelės "Prūsų giesmės" pasirodymą daugumai visų pirma kyla klausimas: ar įmanoma atkurti prūsų muzikinį folklorą, jei apskritai neužfiksuota jokia prūsiška giesmė? Šios tautos muzikinės kūrybos paveikslas jau seniai yra sudaužytas, išliko tik smulkios šukelės.

"Kūlgrindos" nestandartiškumas dar labiau pasireiškia tuo, kad pirmiausia vadovaujamasi idėja (apie ją pakalbėsime vėliau), kuriai įgyvendinti pakanka tik susirinkti išlikusias prūsų praeities šukeles. Iš jų sukurta žuvusios pagoniškosios Prūsijos muzikinio paveikslo vizija, atgaivinta jų kalba, pasaulėžiūros, religijos ir mitologijos įvaizdžiai. Viena iš tokių šukelių – tai žinojimas, kad į ištuštėjusias prūsų žemes atsikraustė lietuviai, susiliejo su išlikusiais prūsais ir tokiu būdu perėmė jų kūrybą. Užfiksuotos Mažosios Lietuvos dainos, be abejonės, artimiausios prūsiškoms. Kita vertus, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių dalis prūsų pabėgo į Lietuvą ir darė įtaką suvalkiečių, dzūkų ir kitų lietuvių kūrybai. Dalis šukelių byloja apie tai, kad įvairiuose šaltiniuose aprašyti prūsų religijos ir pasaulėžiūros bruožai atsispindi archajiškose įvairių Lietuvos regionų dainose. Taip pat esama liudijimų, kad Prūsų Lietuvoje grota dūdmaišiais, mediniais trimitais, būgnais (ypač paminint šių naikinimą). Tokių duomenų pakako apeiginei "Kūlgrindos" kūrybai, įsikūnijusiai "Prūsų giesmėse".

Iš esmės šios plokštelės išleidimas yra Romuvos tikėjimo bendruomenės vardu ir "Kūlgrindos" jėgomis atlikta apeiga. Ji skiriama ne tik prūsams paminėti, į giesmes sudėtomis mintimis ir jausmais siekiama paskatinti šios tautos dvasinį atgimimą. Ši apeiga, išsitęsusi per ilgą plokštelės rengimo ir leidybos procesą, yra neįprasta ir kaip sakralinis veiksmas gali būti net nesuvokta. Tačiau tokio tipo apeigos tampa tradicinės "Kūlgrindai", kuri panašių idėjų veikiama jau yra išleidusi kompaktines plokšteles "Ugnies apeigos" (2002), "Perkūno giesmės" (2003), "Sotvaras" (2003).

Prūsų atminimas pagerbiamas ir šios tautos atgimimo siekis bei baltų vienybė išreiškiama jau įžanginėje "Prūsų giesmių" maldoje, sukurtoje remiantis Pranso Arrelio žodžiais: Aš noriu paminėti tautą, paminėti mūsų brolį * Tavo kūnas jau miręs, jau miręs visai * Betgi dvasia gyva, ir siela gyva dar * Tikim mes: sykį pradėjęs atgimti, atgimti pradėjęs * Kalba tavoji vėlei tau tarnauja, tarnauja vėlei * Tu šimtmečiais miegojęs, miegojęs – dabar keliesi * Ir vėl mes regime, regime senąją Prūsą * Tai amžinoji žemė, amžina mūsų Prūsa * Prūsų dievai didieji, didieji prūsų dievai * Šaukiamės jūsų galių, šaukiamės jūsų valios * Suteikit mums jėgų, suteikit mums galių * Stiprinkit mūsų tautą, stiprinkit mūsų tautą.

Kitos giesmės parinktos iš įvairių Mažosios Lietuvos dainų rinkinių (Liudviko Rėzos lietuvių liaudies dainų, minėto rekonstruoto Ch. Bartscho rinkinio "Dainų balsai"), taip pat įtrauktos archajiškos kitų Lietuvos etnografinių regionų dainos. Daugelis dainų buvo perkurtos – sujungiant skirtingų dainų tekstą ir melodiją, pakeičiant, papildant ar sukuriant visiškai naują tekstą, kartais keičiant ir melodiją. Visas šias giesmes Letas Palmaitis, Glabis Niktorius ir Vytautas Rinkevičius iš lietuvių kalbos išverstė į rekonstruotą prūsų kalbą (plokštelės lankstinuke giesmių tekstai pateikti prūsų, lietuvių ir anglų kalbomis, prie kiekvienos prūsiško teksto giesmės nurodytas šaltinis).

Pagrindinę prūsams paminėti ir jų atgimimui skatinti skirtą apeigos idėją atskleidžia plokštelės "Prūsų giesmės" struktūra – pradedant gedulingais motyvais, baigiant džiaugsminga viltimi.

Dviem pirmosiomis giesmėmis apraudamas prūsų likimas, prūsų tauta prilyginama dainose apdainuojamai seselei: ji atsisveikina su artimaisiais ir prijojus anytos dvarą prašo brolelio iškirsti jos vargelį, tačiau išsinešęs kardelį brolelis taip ir nepajėgia to vargelio iškirsti; kitur žvaigždužes skaičiuojanti Saulužė neberanda šviesiausios iš žvaigždužių, kur anksti užtekėjo ir vėlai nusileido. Sesuo Prūsa tampa deivele, sėdinčia vidury dvarelio po liepužėle ant aukso krėslelio ir prašančia motulės išburti jai laimelę, dalelę.

Mitologinės tematikos dainų plokštelėje – dauguma. Primenamas baltams būdingas mitas apie Saulės ir Mėnesio vestuves, pagerbiama Dievo dukrytė šviesi Saulytė, kuriai ugnelę kūrė ir patalėlį klojo Aušrinė Vakarinė. Ragainėje užrašytoje dainoje minimi jojantys broliai, kuriems motiną atstoja šviesi Saulė, tėvą – šviesus Mėnuo, seseris – šviesios žvaigždės, brolius – žali girios ąžuolai. Giesmė "Žemynėle, žiedkelėle" (prūs. "Zeminnika kweitākedi") skirta deivei Žemynai, kuri daug kartų buvo paminėta XVII a. Motiejaus Pretorijaus parašytame veikale "Prūsijos įdomybės" (giesmė buvo sukurta sujungiant L. Rėzos užrašytą tekstą ir Ch. Bartscho paskelbtą melodiją). Tarp kitų nuskamba ir Krivio vedama giesmė Perkūnui, kuri jau senokai tapo neatskiriama romuvių apeigų dalimi – ji yra kaip malda, kuria Perkūno prašoma stiprybės ir vieningumo (giesmė sukurta pagal XIX a. viduryje netoli Nemenčinės užrašytą tekstą, pridedant tarsi savaime prieš vieną romuvių apeigą užgimusią melodiją). Giesmėje apie žilvitėlį apgiedami baltų pasaulėžiūrai būdingi mitologiniai "dveji treji varteliai" – pro vienus vartelius saulutė teka, pro antrus – mėnulis rieda, trečiuose – žvaigždelė žiba.

"Prūsų giesmėse" prisimenamas ir baltų pasaulėžiūrai labai svarbus vėlių pasaulis. Tarsi sakmė nuskamba daina, kurioje motina sūnui išaiškina sapną, kad jame pasirodžiusi vėlių mergelė, vėlių bernelis ir vėlių motulė. Šventojoje užrašytas laidotuvių žaidimas "Kas tave šaukia, žalio vario" (prūs. "Kas wakēi ten, zallis warris"), priskirtinas kuršių (kitos vakarų baltų genties) palikimui, primena mirusiojo išėjimą pro duris – tarsi pro vėlių vartus į kitą pasaulį.

Vyrų sutartine "Mėtaujėla mėtaujo" (prūs. "Mitaujīka mitaujā") apgiedamas istoriniuose šaltiniuose paminėtas legendinis kunigaikštis Sudaitis, netekęs savo pilies. Lyginant šią giesmę su paskelbtu sutartinės užrašymu, atrandamas esminis skirtumas – akcentuojant atgimimo idėją keičiamas pabaigos tekstas, priduriama: Bunda jau kalneliai, keliasi brolaliai. Mažorinė gaida dar labiau paryškinama laisvai interpretuojant advento žaidimą "Želektelis", kurio tekste išryškinamas žalčio simbolis (įgyjantis mitologiniam įvaizdžiui būdingą aukso karūnėlę) ir susiejamas su dievu Patrimpu – jie abu turi galių suteikti visuotinę gyvybę (Sugrąžyk saulaly * [...] Duoki mums gyvatos * Kad rugiai kupėtų * Kad žiedai žydėtų * Vandenys tekėtų).

Pagal liaudies dainų motyvus "Kūlgrindos" sukurta giesmė "Prūsa seserėle, ateik ateik" (prūs. "Prūsa, tū sestrīka, perēis perēis") tampa Prūsijai skirtu kulminaciniu himnu, skambančiu lyg užkalbėjimas: Tavo takeliai dar neišvaikščioti * Tavosios godelės dar neišgodotos * Šviesiosios akelės dar neišžiūrėtos * Mielieji žodeliai dar neiškalbėti * Prūsa seserėle, ateik ateik * Sakalo sparneliais atlėk atlėk * Atverkie akeles, žiūrėk žiūrėk * Ištieskie rankeles, paliesk paliesk * Gegutės balseliu kalbėk kalbėk.

Plokštelės pabaigoje pritariant ragams skamba sutartinė "Ei rūta, rūtele" (prūs. "Ei rūta, rutīka"). Ši sutartinė pasirinkta primenant M. Pretorijaus "Prūsijos įdomybėse" aprašytą ir graviūroje pavaizduotą keturių moterų šokamą šokį "Žalia rūtelė", kurį garsūs sutartinių tyrinėtojai Zenonas Slaviūnas ir Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė yra priskyrę šokamosioms sutartinėms (nors tuo jie prieštarauja pačių populiarintai hipotezei, kad sutartinės visuomet gyvavo tik siaurame plote Aukštaitijoje; žymus sutartinių užrašytojas ir tyrinėtojas Stasys Paliulis neabejodamas teigė, kad sutartinės seniau buvo paplitusios kur kas didesnėje teritorijoje, besiribojančioje su Prūsų Lietuva, atrasdamas jų analogijų Veliuonos folklore, užrašytame A. Juškos). Šiam prūsiškam šokiui priminti panaudodama aukštaitiškos sutartinės variantą, "Kūlgrinda" pabrėžia ne tik baltų vienybės, bet ir prarasto prūsų palikimo atgimimo idėją.

Kaip rašoma plokštelės įžangoje, "Prūsų giesmių" išleidimą inicijavo ir Lietuvos prūsų bendruomenė, įkurta 2002 m. Tai teikia vilčių, kad prūsų atgimimo vizija įgauna ne tik sielą, bet ir kūną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba