ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Lukiškės

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stanisław Filibert Fleury. Šv. Kazimiero mugė Lukiškių aikštėje. 1900–1910

Sunku patikėti, kad Lukiškės kadaise buvo pats nuošaliausias ir žaliausias Vilniaus priemiestis. Jo pavadinimas galbūt kilęs iš lietuviškų žodžių "laukas", "lanka". Neries vingio juosiamoje lygumoje augo tankus miškas, kuriame knibždėjo žvėrių. Šiose apylinkėse medžiodavo kunigaikštis Šventaragis, Gediminas nudobė garsųjį taurą, o kitame upės krante Radvilos buvo įsteigę žvėryną. Prieš akis iškyla miškingos kalvos ir kloniai, ramiai tekantys vandenys, maurojantys stumbrai, danguje ratus sukantys vanagai.

Tie patys Radvilos Lukiškėse turėjo dvarą, vėliau jame vasaras leisdavo Jėzuitų akademijos auklėtiniai. Lotyniškai eiliuodami, kad dėl margaspalvių gėlių pievų, zefyrą gaivumu lenkiančio čionykščio vėjelio ir ūksmingų ąžuolų Lukiškės lenkia net Arkadiją, studentai vietovę išgarsino visame pasaulyje.

Senovėje Lukiškėse galėjo stovėti pagoniškas aukuras. Vietos sakralumą liudytų visai šalia esantis Pamėnkalnis (pamėnų arba vaiduoklių kalnas). Vakaruose Lukiškės ribojosi su šventuoju Šventaragio slėniu. Kitoje Neries pusėje tarytum milžino išberti stūksojo užkeiktųjų vestuvių reliktai – pilki granitiniai rieduliai.

Kai Lietuva priėmė krikščionybę, Lukiškės ir katalikams tapo šventa vieta. Tuos laikus mena seniausias iki mūsų dienų išlikęs statinys – XVIII a. pradžioje vietoj medinės pirmtakės pastatyta mūrinė Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Žaliuojančių tolumų ir vaiskaus dangaus fone išniro aukšta, dvibokštė barokinė šventovė. Ji pirmoji pasitikdavo nuo Karoliniškių ar Šeškinės pusės atvykstančius keliautojus. Tarytum simboliniai vartai saugodavo miestą nuo bėdų, lyg išraiškingas preliudas pradėdavo didingą Vilniaus architektūros simfoniją. Bažnyčioje saugotas stebuklingas Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas.

Nuo neatmenamų laikų priemiestyje gyveno totoriai. Lukiškės net vadintos Totorija. Totoriai buvo apgyvendinti tam, kad ginklu gintų vakarines miesto prieigas. Galbūt ši aplinkybė lėmė pavadinimą – svarbiausias totorių ginklas buvo lankas (rus. "luk"). Neries pakrantė buvo nusėta nedidelėmis medinėmis trobelėmis, kruopščiai prižiūrimais daržais. Tad gal Lukiškių vardas kilo iš slaviško žodžio "luk" (svogūnas) – vaizduotė piešia balzganai žaliais svogūnų laiškais mirguliuojantį lauką. Prie upės buvo suręsta mečetė. Į viršų kilo piramidinis, malksnomis dengtas, geležiniu pusmėnuliu vainikuotas stogas. Šalia – kapinės. Į drobules suvyniotus, Korano žodžiais kapo duobėn palydėtus mirusiuosius įamžindavo kojūgalyje pastatytos akmeninės stelos su iškaltais arabiškais rašmenimis.

Lukiškės buvo vienas uždariausių (pro jas nėjo didesni keliai), bet margiausių sostinės priemiesčių. Ryškiaspalviais rytietiškais chalatais apsirengę totoriai mirguliavo tarp baltus abitus dėvinčių dominikonų. Būtiniausių gyvenimo daiktų į miestą nusipirkti ir šventose vietose pasimelsti atvykę pilkasermėgiai valstiečiai maišėsi su stebuklingojo paveikslo pagarbinti, malonių prašyti atėjusiais miestiečiais ir bajorais. Čia gyvenimas slinko ramiai, tik retkarčiais sutrikdomas didesnių kataklizmų (pavyzdžiui, XVII a. vidurio "Tvano", kada Lukiškių lygumoje buvo įrengtos gynybinės sistemos). Panašiai kaip šalia tekanti upė.

Situacija ėmė keistis XIX a. Tada priemiestyje pradėta statyti įvairius, daugiausia visuomeninės paskirties, pastatus (impulsą gal suteikė valdiški grūdų sandėliai – "magazinai"). Lukiškės pakito.

Pati niūriausia vieta yra vienas ankstyviausių suintensyvėjusio urbanizacijos proceso rezultatų – kalėjimas. Kartais atrodo, kad gotikai giminingas ir statant valdiškus pastatus plačiausiai taikytas plytų stilius sugalvotas vien tam, kad sužadintų melancholišką nuotaiką ir įkūnytų neigiamiausius valstybės kaip represinio aparato požymius. Nišų skaidomas geltonplytis aptvaras, sovietmečiu papildomai paaukštintas ir sustiprintas nuo laiko jau pajuodusiais gelžbetoniniais blokais, surūdijusia spygliuota viela, kūpsantys korpusai su užmūrytais langais, tapybiški frontonėliai, nuolat rūkstantys keliapakopiai kaminai sukelia kur kas baisesnes mintis nei šalia esančios ir tokius pačius tragiškus įvykius menančios vietos – aikštė, kurioje buvo kariami sukilėliai, saugumo pastatas, kuriame kankinti partizanai. Jeigu už nežmoniškus nusikaltimus iki gyvos galvos uždarytų Lukiškių kalėjime, pagalvočiau, kad mirties bausmė jau įvykdyta ir patekau į kuo tikriausią pragarą. Einant pro kalėjimą ir girdint iš šio uždarojo miesto sklindančius duslius šūksnius, regisi, kad šūkauja ne ilgiems metams nuteisti kaliniai, o ramybės nerandančios amžinoms kančioms pasmerktos piktadarių vėlės.

Pastačius dabartinio Aukščiausiojo Teismo dėžutę, neorenesansinį tuometinės Aukščiausiosios Tarybos palazzo, pilkame monolite įkūrus Ministrų Tarybą, atsiradus kitoms biurokratinėms įstaigoms, Lukiškėse buvo sukoncentruota Lietuvos TSR įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisiamoji valdžia. Buvęs priemiestis tapo valstybės "smegenimis". Caro pareigūnai turbūt net nenutuokė, kad nuošaliame, krūmynais apaugusiame miesto pakraštyje jų pastatytas kalėjimas taip išaugs. Šie pastatai ir kompleksai suformavo oficialų, dehumanizuotą Lukiškių veidą.

iliustracija
Vidas Poškus. Lukiškės. 2005

Reikšmingas Lukiškių architektūros laikotarpis – pirmieji sovietinės okupacijos dešimtmečiai. Tada čia buvo pastatyti chrestomatiniai socialistinio neoklasicizmo pavyzdžiai – romėnišką Jupiterio šventovę primenanti biblioteka, stalininis, piramidine struktūra ir aukštu špiliu Babelio bokštui ar bent Halikarnaso mauzoliejui artimas Mokslininkų namas, kiti korintinėmis kolonomis, serlianos motyvais, betoniniais lipdiniais – rozetėmis, girliandomis – dosniai dekoruoti daugiabučiai.

Chruščiovinio "atšilimo" laikotarpiu, kai, daugelio tvirtinimu, žiemos buvo vis dėlto šaltesnės nei mūsų dienomis, dabartinio Seimo vietoje veikė didelė čiuožykla. Vyresnės kartos vilniečiai nostalgiškai atsidūsta, prisiminę mokyklos ar studijų metus – vakarais elektros lempų apšviestoje aikštėje, per garsiakalbius kriokiant sentimentaliai muzikai, jie rinkdavosi pademonstruoti (ar bent pažiopsoti) virtuoziško čiuožinėjimo.

Lukiškes į kelias dalis lyg gigantiški peiliai yra suraižiusios gatvės ir magistralės. Svarbiausios – XIX a. atsiradęs Šv. Jurgio / Gedimino prospektas, Pamėnkalnio (garsėjusi lenkų laikais įsteigtais viešaisiais namais – vėliau ten įkurtas Dailės instituto bendrabutis), Geležinio Vilko gatvės. Gedimino prospektas yra mielas dėl teatrališkų istoristinių pastatų fasadų. Čia dar išlikęs senasis juodo bazalto grindinys (jaukesnis už pilkai valdišką naująjį), nors ligotos, bet ne "sintetinės" dabartinės liepos. Prospekte, prie buvusių Prekybos ir pramonės visuomeninio susirinkimo rūmų, išlikęs ovalus šulinio dangtis su dvigalviu rusų caro ereliu. Geležinio Vilko gatvė kelia tokias pačias baisias asociacijas kaip ir kalėjimas. Be pertraukos plūstantis automobilių srautas yra praryjamas ir ant Pedagoginio tilto išvemiamas kolosą primenančio pilko tunelio. Naktimis iš jo pasigirsta gąsdinantis gaudesys. Atrodo, kad šiuo metu Lukiškėse masiškai dygstantys dangoraižiai yra mutavusios tunelio ataugos.

Lukiškių centras yra aikštė. Ji matė totorius, maldininkus, kariamus sukilėlius, įvairių šalių kariuomenių paradus ir, be abejo, garsiuosius Kaziuko turgus. Dabar ji yra tokia, kokia yra. Su tamsiu paros metu blausiai šviečiančiais neoklasicistiniais žibintais, bet jau be bronzinio stabo. Tai viena iš nedaugelio likusių neužstatytų Lukiškių vietų, todėl praeivių baigiama išnešioti klampi raudona skalda, žalia vešli veja, taisyklingais špaleriais išrikiuotos liepos, kurių viršūnėse miega ir peri kovai, dar truputį primena pagoniškas ar jėzuitiškas Lukiškes. Žiemą kiemsargiams sukasus dideles sniego krūvas, aikštė atrodo lyg pilkapiais nusėtas laukas.

Senosios Lukiškės iki šiol menkais likučiais aptinkamos paribiuose, kartais neįtikimiausiose vietose. Keli seni mūrinukai yra tarp Parlamento ir kalėjimo. Juos galutinai baigia nustelbti nenumaldomai kylantys stikliniai dangoraižiai. Nameliai, atrodo, pasišiaušė kaip ežiai ir dar tvirčiau įsikibo į žemę. Pamėnkalnio ir kitų kalvų pašlaitėje išlikę keli ramūs kiemai su mediniais, dvaro sodybas primenančiais namais. Čia iki šiol vyrauja pastoralinė ramybė. Vakarais ant suolelių sėdi pavargę žmonės, girdisi žaidžiančių vaikų balsai, vėjas kedena ant virvių padžiautus skalbinius. Specifinis šios vietos požymis – iš šalia esančios alaus daryklos (dar XIX a. Vilhelmas Šopenas pastatė galingų kontraforsų remiamą pastatą) sklindantis salyklo kvapas.

Šiems mediniams nameliams nusileidžia net Juzefo Montvilos kolonijos. Triukšmingų, dulkinų gatvių apraizgyti, nykių betoninių gargarų nustelbti secesiniai kotedžai prarado Howardo dezurbanistinės ideologijos įkvėptą pirminę paskirtį – tapti nuo greito gyvenimo tempo pavargusių miestiečių užuovėja, ramybės tvirtove.

Norint pajusti tikrąją Lukiškių dvasią, į šią miesto dalį reikia išeiti gilią naktį. Ypač balandžio gegužės mėnesiais. Kai nuslūgsta transporto judėjimas, nutyla triukšmingi klubų ir barų lėbautojai, Lukiškės pakvimpa aikštėje ir paupiuose žydinčiomis alyvomis. Pradžioje nedrąsiai, paskui vis garsiau pasigirsta lakštingalų balsai. Žvaigždėtame danguje šiurendami sparneliais blaškosi šikšnosparniai. Upėje teškendami plaukia bebrai, išgąsdintos prakleketuoja antys. O kartais iš Vingio parko ar dar tolimesnių miškų atklysta kiškis ar net stirna. Tada pasivaidena, kad senosios Lukiškės niekur neišnyko, jos egzistuoja šalia mūsų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


50349. IVS2006-01-15 10:15
Kaip čia dabar valentingai išsireiškus? Noriu į Lukiškes. Kaip sykis šiandien ilgai skaičiau Marselio Prousto "Atrasto laiko" vieną sakinį: "Važiavau ne tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis tądien vaikščiojo praeiviai, o slidžia, liūdna ir švelnia pareitim." Taip būna, kai grįžtu į Lietuvą.

50350. IVS2006-01-15 10:20
praeitim.

50408. ivsei2006-01-16 09:23
Tai pareik i ta savo Lietuva:)

50426. versus :-) 2006-01-16 10:57
Puikus tekstas. Perskaiciau su malonumu. Dailetyrininko profesionalumas ir geras kalbos jausmas. Taip ir toliau!

50427. xxl2006-01-16 11:18
Labai svarus rasinys. Bravo.

50485. romantikai :-) 2006-01-17 15:59
litovcai nisuprantu ko jūs ilgitės kalėjima ar seima o alyvos tai kikvėnam kaimi pražystai ir yra bubučiu sintimėntai

50494. gegute :-) 2006-01-17 20:01
Saunu! Miela! gera! Skaityti apie mylima Vilniu! Aciu autoriui!

50502. m2006-01-17 20:52
dabar suprantu kodel bendrabuty buvo tokia atmosfera.

50532. pakalbam2006-01-18 13:36
oi nevaikščiokit po lukiškes naktimis.ne,ne...ten juk žuvo Jonutis. o dar dabar kai išejęs nesupranti kur esi ar Paryžiui,ar kokiam Liuksnburge,ar kur Londone; nei vieno lietuviško žodžio,užrašo.ir visi tevyne mylintis su savo firmom.išrinktieji.neskystablauzdžiai juk.gal privatizuos ir Lukiškes

50547. varna (užkniso žemės kirminai)2006-01-18 19:07
Runkelių samprata apie miestą - lakštingalos ir rami "bakužių" užuovėja. Tai varyk į kaimą, mužike. Sėk (ar sodink - biesas juos žino) savo runkelius!

50549. tiltas :-) 2006-01-18 19:36
Varna stis nuo alyvu krumo! Gerai butu, kad griztu bakuzes samanotos...

50569. varnos2006-01-19 10:23
šįmet tik sudygusius runkeliukus kažko labai rovė

50618. szarka2006-01-19 16:46
Varna -- i Lukiszkes. Tegu pagerina interjera.

50633. dalgis - varnai2006-01-19 19:39
"... Taktas, mandagumas ir orumas. Kiekvienas vyras giliai shirdyje jaucia, kad yra beverte shudo kruva. Ji valdo gyvulishki pojuciai ir shito jis siaubingai gedijasi; todel jis vengia atsiskleisti ir slepia nuo kitu savo fizishkuma, absoliutu egocentrizma, panieka ir neapykanta, kuria jis jaucia kitiems vyrams, o pats nuo saves slepia kitu jam jauciama panieka ir neapykanta; vyro nervu sistema yra itin primytivi, menkiausias jausmu ir emociju pasireiskimas ji gali lengvai sutrikdyti..." (Valerie S. 1968. V.I.D. manifestas) Tau shito niekaip neprikishi...

50689. br2006-01-20 18:09
Čia rimtai apie tuos kiškius?

50830. room with 49 doors2006-01-22 02:01
Nusikliedėjo ta panelė-ponia Valerie, tą patį lygiai galima pasakyti apie moteris.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba