ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Ruduo – tai demonų lesyklėlės

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2003

Spalio 19, sekmadienis

Po varginančio kelio

Jeruzalėje. Gyvename priešais senosios Jeruzalės sieną. Čia kalno nuolydis, per vidurį plentas, anapus – brūzgynai ir bažnyčios bokštai, už sienos.

Jau trečia para. 6-asis poezijos festivalis Mishekot Sha ananim. Jo direktorius Natanas Zachas sako (jeigu nesigiria), kad pagal "gerumą" tai antras pasaulyje. Po graikų. Išties poetų sukviesta net 52. Iš viso pasaulio. Daugiausia, žinoma, iš paties Izraelio.

Rytais karštyje už langų vis sučiulba nežinomo vardo paukščiukas, bet taip, lyg jam išoperuotos gerklos.

Vakar buvome Jafoje ir Tel Avive. Kasdienybėje jokio karo nesijaučia. Tel Avive Alfonsas E. parodė baseiną, kur teroristė susprogdino 26 paauglius. Žinoma, ir patį baseiną.

Paskui tą gatvę, kur panašiai žuvo rabinas... Dabar tik kuklus atminimo ženklas. Jafa nustebino savo senumu. Viduržemio jūros kamputy. Uostas, kur atkasti vartai, pro kuriuos įplaukdavo dar senovės Egipto laivai. Palmės, vešlios ir gyvybingos, apkibusios datulių kekėm, vienos – žemyn nukarusios, rudos, jau krenta. Kitos – šviesgeltonės. Dar noksta.

Juodbruva mergaitė, aptarnavusi mus Aladino kavinukėje prie pat jūros. Iš karto pasakė, kad mes kalbame dviem kalbom – anglų ir lietuvių... Paskui puolė nešioti egzotiškus valgius.

Bene iš XVI a. krikščionių šventykla. Graikų ortodoksų, turkų...

Kitados čia pulsuota intensyvaus jūrinio gyvenimo.

Prie jūrų beveik apmirę pliažai ir daugiaaukščiai viešbučiai. Karas sugadino viską. Milijoniniai, jeigu ne milijardiniai nuostoliai, nedarbas.

Ekonominis nuosmukis ir dėl kitų priežasčių – dingo investicijos.

Spalio 21, antradienis

Lietuvoje, ko gero, lietūs, o čia karščiai. Vakar išvaikščiojom visą senąją Jeruzalę, palyginti su 1999-aisiais, labai tuščios gatvės, žinoma, ir šventyklos.

Tiktai prie Raudų sienos daugiau besimeldžiančių.

Kristaus Kapo bažnyčia Golgotos kalne irgi apytuštė. Kai šventyklos taip ištuštėja, tai iš vienos pusės Dievo daugiau, iš kitos mažiau.

Prie koptų šventyklėlės kaži kaip kasdieniškai atliekamos apeigos (o kam stengtis, jeigu niekas nemato?).

Pilna šešėlių, krintančių nuo šv. paveikslų begalybės.

Mūsų viešbučio prieigose tie patys paukšteliai purpčioja iš po vienos lajos į kitą. Regis, tai zylių atmaina arba kokie nors pageltoniję žvirbliai. Betgi šių balseliai nėr melodingi.

Philippe’as Samuelis Naudas iš Prancūzijos atsivežė "savų" paukštelių įrašų. Paleido juos per skaitymų pauzę. Publikai gal ir patiko, bet poezijos čia nedaug, t. y. ne jo... Sunku susivokti, bet manyčiau, kad kviečiant autorius paisyta masiškumo, daugelis arabų šalių poetų kurpia humoristines eiles, kiti "gąsdina". Pavyzdžiui, Jenaro Talensas (iš Ispanijos) paskaitė "Frankenšteino monologą" ir "Drakulos testamentą".

Iš šeimininkų, mano galva, yra dvi geros lyrikės: Dalia Rabikovitch (jos eiles skaitė per atidarymą) ir Elaine Feinstein. Skaitė vakar. Yra parašiusi knygą apie A. Achmatovą.

Publikos susirenka ir labai rafinuotos, ir vidutinės. Festivalio centre jau minėtasai Natanas Zachas, mėgstantis humorą.

Kaip reta inteligentiškas vienas iš direktorių (sako, jam priklauso visi šie brangūs namai) Michaelis Skilohas. Man jis toks gal dar ir todėl, kad galime pasikalbėti vokiškai.

Kadangi poetų labai daug, tai skaitymai užsitęsia iki vėlumos. Šiandien dar – didelė diskusija apie globalizacijos pliusus ir minusus.

P. S. Pamiršau, kad "lengviausia" kinų poetams. Bei Dao, su kuriuo susipažinome jau pirmąjį vakarą, paskaitė melodingai gal dvi minutes. Kiniškai. Vertimo nebuvo. Ausys pailsėjo!

Jo draugas pavarde Duo Duo.

Yra dar ir toks labai jaukus senelis iš Indijos Ayyapa Paniker. Iš karto kitiems paaiškino (mums nespėjus), kad didžiausia lietuvių "problema" yra rusai, be to, mūsų kalba arčiausia sanskrito.

Nepėsčias žmogus. Vakar labai ilgai rinkosi, galop nusprendė pirkti bambukinę lazdutę. Gimęs 1930 metais, studijavęs literatūrą Amerikoje, Indianos universitete. Pas mus šios generacijos rašytojai dar atrodo "milžinai".

Keletas iš 52 sąrašo, regis, pakviesti tik kaip "fasadas" – ambasadoriai, pasiuntiniai, pabėgėliai iš neramių pasaulio vietų. Čia priverstas pasinaudoti patarle: "Genys margas, o pasaulis dar margesnis".

Tam pritaria ir Kama Sywor Kamanda, 1952-aisiais gimęs poetas iš Kinšasos. Kur jinai? Ten, kur Zairas, bet Kamanda studijavo Paryžiuje, o dabar gyvena Liuksemburge. Linksmas, į Sabonį panašus spalvotasis. Johannesas Schenkas pralinksmino Raudų sienos apsaugą. Jis (g. 1941) nesiskiria su skrybėle ir drabužiais, panašiais į XIX a. princo ar pajaco. Puspaltis, po juo – liemenė, marškinių kelios užtvaros, kaklajuostė... Kol išrengė žmogų iki marškinių, prabėgo gal pusvalandis. Gal manė, kad turi "teroristo diržą".

Vakariniai skaitymai

Nespėjau užsirišti kaklaraiščio, kaip išdygo prieš akis... Valera.

Toks pats kaip Jeruzalės knygų mugėje 1999-aisiais, tik peisus apsikarpęs, dėl to kiek atjaunėjęs. Tai kitados visos Maskvos pažiba, dailininkas, bohemininkas. Visos jo žmonos (kaip ir drobės) išlakstė po pasaulį – kurios Vokietijoj, kurios Japonijoj. Jam liko liūdnas darbas – šaržai.

– Grįžau aplankyt brolio Maskvoj, o tas paskutines drobes draugužiams išdalijęs... Kaipgi taip galėjai? – klausiu. Tiek pinigų būtų buvę!..

– Stepanida būtų supleškinus. Džiaukis, genijau, kad žmonės paėmė.

Vis giriasi pagrindiniu savo gyvenimo žygdarbiu – iš Vilniaus į Maskvą jis "ištraukęs" anuomet geriausią žydų folkloro atlikėją – Chaimą Lifšicaitę.

– Dabar ji, tiesa, kita pavarde. Nuvažiavau, tip tip su lazdute, pabučiavau į viršugalvį, o Chaima: "Sena aš jau, visai pasenusi!"

Po skaitymų įdomiausia pažintis galgi su Jakovu Lachu, iš senos litvakų giminės. Iš Ukrainos jis išvažiavo į Jeruzalę, čia leidžia literatūrinį mėnraštį rusų kalba, padovanojo savo "Giesmių giesmės" vertimą su daugybe komentarų ir priedų. Apsikeitėme knygomis. Jis veda save iš senos litvakų žydų giminės.

– Žinai, Ukrainos žydai visada buvo kvaileliais laikomi. Tai ir tiesa. Litvakai – minimi su pagarba, kaip išmintingiausi, rimčiausi. Ukrainoj – chasidai, jiems tik linksmintis, šokinėt.

Mano žmonos motina vaikus gąsdindavo žydais iš "Litta" – Lietuvos.

Ir įpykusi mane keikdavo kaip Littos žydą...

Spalio 22, trečiadienis

Nietzsche apie gerus darbus

Padaręs gerą darbą (kam nors ką nors dovanojęs), turėtum griebti lazdą ir užtvoti liudytojui (tam, kuris tai matė), kad sumaišytum jo galvą... Paskui užtvoti pats sau, kad sumaišytum savo galvą...

Žodžiu, čia išaiškintas gerų darbų (arba mylėk savo artimą) anonimiškumas. Padarei ir – užmiršk, apversk aukštyn kojomis. Tegul niekas nemano, kad aš esu geras žmogus...

Šįryt prie Golgotos kalno, musulmoniškam kiemely, kur augo nuskurę kiparisai, mačiau būrelį žvirblių... Katės rainos arba baltais lopais (2 ar 3 ir mes kitados tokias auginome).

Etiopų bažnytėlės man patinka labiau negu išpucintos... Tos, kur vėlesnės, katalikų ar stačiatikių. Protestantų, didelė, aukšta, tuščia ir taisyklinga, atvėrė galimybę trumpam susikaupti. Galiniam skliaute viršum spalvoto vitražėlio švietė Kristus, nelyg žalias, raudonas medalis.

Sodri erškėčiuota galva.

Nors a. a. Šarūnas Š. švelniai ironizavo, kad vienintelis žydų architektūros šedevras yra... karvelidė, mane stulbina jų ornamentika. Švelniai balta su mėlynais rombais, ruda, auksinė spalva. Daugybė geometrinių figūrėlių, stilizuotų žiedų bei žiedlapėlių.

Dangaus, dykumų, kalnų ir jūros aistra.

Spalio 25, šeštadienis

Mano užrašai iš Jeruzalės ėmė ir nutrūko! Tai vis dėl karščio. Iš 34°C sugrįžome į Šiaurės sniegus. Už lango pūga prieš Vėlines. Tokį rudenį atmenu tik iš 1981-ųjų. Tada buvo mirusi mano Motina... Spalio mėnesį Leonardas, apsivilkęs dėdės Kazio paskolintais kailiniais, keitė atšipusius kaltelius – rengėmės statyti jo angelą. Gal ir gerai, kad jį lieję meistrai į formą šliukštelėjo kaži kokio mazuto. Angelas išliko nepavogtas net ir tada, kai iš kapinių Lietuvoje buvo šluote šluojamas bet koks metalas.

Kada nors daugiau parašysiu apie poezijos festivalį. Dabar gi – vien graudūs prisiminimai tos Jeruzalės, kuri įvarė man ekstazę 1999 metais.

Ko gero, Petras buvo teisus, kai grįžęs pasiguodė nesąs taip sužavėtas.

Manęs neapleidžia jausmas, kad šventumas (kaip Jeruzalės substancija) tirpte tirpsta.

Tuščios šventyklos, miegantys (klaupkose) vienuoliukai, kaži kokius niekus tauškiantys netgi koptų ortodoksai, prieš mišeles dusliai skambindami (greičiau tauškindami) savo skrabalus ir pūsdami dūmus (neva kvepalus, fimiamus).

Eidavome ten, kai tik atsirasdavo laisva valandėlė.

Galop: karas. Visos tos tvoros vielos, vartai, kareiviai, juodi, balti ir geltoni – iš visų šalių. Jie irgi kažkuo prekiauja, kikena, nužiūrinėja... Tiesa, su moderniais ginklais. Apstulbino du – juodas ir baltas, einantys sargybas, beveik miegodami, tik plaštakos ant automatų spynų.

Jeigu kas... Per keletą sekundžių galima paleisti seriją.

Miršta dievai, keičiasi pasaulis, ir tasai kismas, kitėjimas yra vienintelė realybė, amžinybė. Irimas.

Gyviausiai dabar atrodė arabai, žydai. Krikščionių beveik nematyt – piligrimai prapuolė. Armėnų gatvelės – tuščios, apmirusios.

Miegantis pranciškonas (kokią 12 valandą dienos), pas kurį galima "išpažinti nuodėmes", liks kaži kokiu viso šito nenumaldomo nyksmo simboliu.

Čia įdedu (kad nepamesčiau) Valeros šaržą. Sigitas, skaitantis eiles Jeruzalėje. Aš, tiesa, nežinau net "tikros" jo pavardės. Maskvoje andai buvo "Soninas", Sonios sūnus. Dabar gi pasirašo: "Zek – m Sonin". Suprask, jog dešinėje – jis, invalido ratukuose. Iš tikro tai stumdomas rusiškų ir žydiškų knygų vežimėlis. Man irgi žmogus primygtinai siūlė versti 1957-aisiais Rusijoje išleistus Maxo Schelerio eilėraščius.

– Versk į lietuvių? Lietuvoje jis turėtų pasisekimą...

Kodėl gi – iš rusų kalbos?

Nenorėdamas jo įžeisti, pažadėjau "kitąsyk".

Spalio 26, sekmadienis

Apie kasdieninį "fašizmą".

Kitados buvo toks filmas... Iš tikrųjų – brutalus elgesys su žmonėmis vyksta visur ir visados. Būkite jūs šventiškai nusiteikęs, sklidinas "meilės ir poezijos", vis vien kur nors kas nors "pastatys" jus į vietą, t. y. pažemins, nusodins, išjuoks ir t. t.

Pernai pavasarį vos nusileidus Čikagos oro uoste – muitininkų šuo pusvalandį uostė mano batus (pasirodo, per stori padai), grįžtant atgal juodė kaip duonkubilis konfiskavo mažutėlaites žirklutes. Net nedėbtelėjusi į mane, ištraukė ir tėškė jas į artipilnę dėžę panašių daiktelių: smeigtukų, peiliukų, moteriškų dildžių...

Vasarą grįžtant iš Berlyno per plauką nekonfiskavo... kamščiatraukio.

Šiemet Varšuvoj nuobodžiaujanti lenkų "chebra" jau patikrintą ir peršviestą grąžino mane atgal... o kas ten laša?

Pasirodo, buvo atsisukęs buteliukas su vandeniu. Tada vėl kniso iš naujo, rausėsi tol, kol rado mažytį atsuktuvėlį – akinių varžteliams...

– Negalima!

– Ar čia irgi teroristinis ginklas?

– Aštrus.

– Tada paimkite ir akinius.

Lenkai visai įsiuto. Moteriškė su "bananu" už diržo išsivedė mane į prieškambarį ir ištraukė instrukciją, kvailą kaip visas pasaulis.

Būtų instrukcija šaudyti juodus, baltus, per mažus, per didelius, – nedvejodami šaudytų. Visų šalių muitininkai, kontrolės postų budėtojai.

Kada nors šaudyti nereikės net gyvų žmonių. Tuos, kurie pažeis kokį nors punktą, sutratins robotai.

Esama profesijų, kur žmonės užprogramuoti naikinti.

Fašistai neturi tautybės – turi instrukciją. Paskui jau įsijungia "žmogiškasis faktorius". Tiesa, milijonams niekad neįsijungia.

Kankinimų, pažeminimų, suniekinimų pasaulis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba