ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (155) • MICHAIL BLIUMENKRANC. Mirusių dviratininkų visuomenėRENATA ŠERELYTĖ. Saugokitės ugninio CerberioAMOS OZ. Šarono mįslėANDREJ CHADANOVIČANDRIUS MARTINKUS. Aurora, arba Brėkštanti ateities politikos aušraGINTARAS BERESNEVIČIUS. Šventieji LDK advokataiSIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVIDAS POŠKUS. Lukiškės (16) • STASYS STACEVIČIUS. EilėsAUDRA ČEPKAUSKAITĖ. Rašyk ką nori? (40) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisELENA BUKELIENĖ. Kritikas ir šviežio kiaušinio skonis (1) • DALIA URBANAVIČIENĖ. Iš šukių – "Prūsų giesmės" (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sGINTARAS BLEIZGYS. Būsenos (5) •

Būsenos

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
William M. Van der Weyde.Šuns dresavimas. 1900

Kino teatro vyrų tualetas. Vienas vyriškis šlapinasi į pisuarą. Šalia stovi valytoja ir rėkia: "Kaip tau ne gėda! Begėdi tu, begėdi!" Vyriškis, matosi, suglumęs.

Kodėl vyrų tualete negalima šlapintis į tam reikalui skirtą įrenginį? Dirbti valytoja vyrų tualete irgi nelengva.

Kas yra vyrų tualetų valytojos, galvoju stovėdamas priešais unitazą Rašytojų sąjungos rūsyje, neužsidaręs durų ir girdėdamas, kaip kaukšėdama kibirais artinasi valytoja. Kodėl vyrai tualetuose nekreipia dėmesio į valytojas, tarsi jų nemato, tiksliau, mato tuščią vietą? Ji mane pamatys vis tiek ne iš tos pusės, galvoju. O jeigu ji vėliau atpažins mane salėje ar kavinėje? Kaip drįstu taip nužeminti žmogų, apsimesdamas, kad jo čia nėra, kad jis tuščia vieta? Bet ką man dabar daryti? Kokio velnio ji čia lenda? Jos toks darbas.

Dar prisiminiau kariuomenės statutą, pagal kurį kareivukas aukštesnio rango karininkui tualete neprivalo atiduoti pagarbos. Juk keldamas ranką gali netyčia apsiusioti karininką arba, pašokęs nuo unitazo su numautom kelnėm, gali į savo kelnes pridergti. Karininkas tualete yra tuščia vieta, nes jeigu valdžia praranda savo statusą, tai ji yra tuščia vieta. Karininkas tualete ir tualetų valytoja yra to paties lygmens figūros, t. y. figūros, kurios pagal rangą yra žemiau kakojančių ir siusiojančių.

Štai tau ir tualeto estetika bei vertybės. Kažkokie rangų (juk nesakysi, kad meilės) trikampiai.

Anesteziologas manęs labai daug klausinėja: kokiom ligom esu sirgęs, kokius vaistus vartojau ir vartoju, kaip "pakeliu" alkoholį, kaip įvertinčiau dabartinę savo psichinę būklę dešimties balų skalėje, ko bijau. Sakau, kol esu sąmoningos būsenos, nieko nebijau, galiu viską iškęsti, pjaustykit gyvą. Bijau tik narkozės, nes nežinau, kas tai yra. Tai gerai, sako jis, aš išeinu ir nereiks bijoti. Č-ččč, niekur, tamsta, neikit. Tada jis man paaiškina, kad jokios narkozės nebus. Jeigu kas sakė, kad čia narkozė, tai klydo, čia tiesiog nejautra, aiškina jis, mes Jus truputį primigdysim, Jūs neprarasit sąmonės, tik nieko nejausit, leisim dvejus slopinamuosius vaistus (medicininius narkotikus). Apmigdysim tiek, kiek reikia, daugiau, negu reikia, nemigdysim, būsit prijungtas prie aparatų, nuolat stebėsim Jūsų širdies veiklą ir t. t. Jis žmogus rimtas ir gerai išmano savo darbą, jis kalba ir mane tiesiog hipnotizuoja: aš bijau, todėl jam pasiduodu. Jis šimtus, o gal net tūkstančius tokių kaip aš primigdė, daugelį kur kas rimčiau, aš – vienas juokas.

Man užtenka nusiimti akinius ir jau nebeturiu pusės savo sąmonės, nes beveik nieko nematau, operacinėje tokia lengva prietema, be to, gal jis man kokių vaistukų nepastebimai jau davė pauostyt, nes, atsigulęs ant tokios spec. lovos, gryniausiai nusišneku. Seselė duria į ranką kateterį ir sako: "Dabar truputį skaudės, pakentėkite". "Jau šito tai aš nebijau", – net pačiam keista tokių savo žodžių. Kita seselė ant dešinės kojos blauzdos mauna pulso matavimo aparatą, bet, atraitojusi vienas mano kelnes, po apačia randa dar vienas ir truputį sutrinka. Nieko nieko, sakau, Jūs tik nesijaudinkite, aš galiu kelnes visai nusimauti, – šneku gryniausias nesąmones. Tada mane paguldo ant šono, kad seilėm neužsiryčiau. Anesteziologas paklausia, ar jau galima pradėti ir, gavęs sutikimą, liepia sesutei leisti vaistus. Dabar truputį ims suktis galva, taria jis, paskui praeis. Galva tikrai pradeda suktis, paskui tikrai viskas praeina. Akyse visiškai tamsu ir visiškai ramu. Jaučiu, kaip be paliovos rūgaunu, ir galvoju, kad negražu šitaip rūgauti prie gydytojų. Taigi, galvoju, vadinasi, sąmonė tikrai yra su manimi. Keisčiausia, kad visiškai nieko nematau. Absoliuti juoduma, tačiau daug ką girdžiu ir jaučiu. Kai pradedu ypač smarkiai rūgauti, girdžiu, kaip polipą iš skrandžio pjaunanti gydytoja ima kažką garsiai sakyti, tada pajuntu, kaip anesteziologas stipriai visu kūnu užgula mane ir prispaudžia prie spec. lovos. Jaučiu seseles šmirinėjančias aplinkui. Bet jokio nemalonaus jausmo. Jokios baimės, jokio nerimo, absoliuti ramybė ir absoliuti juoduma. Girdžiu, kaip sesutė liepia: "Spjaukite". Ir aš spjaunu. Dar spjaukite. Ir aš dar spjaunu. Tada sesutė liepia keltis. Ir aš jaučiu, kaip keliuosi, netgi paprašau paduoti akinius. Tada pamatau gretimoje palatoje sėdinčią žmoną. Palata visa žalia ir labai šviesu. Noriu pasakyti žmonai, kad labai geri gydytojai ir kad aš labai patenkintas jų darbu. Bet sakau, kad ten, kur mane operavo labai daug žmonių, žinai, sakau, reikia labai daug žmonių. Noriu pasakyt, kad jaučiuosi gerai, bet sakau, kad dabar noriu eit pabėgiot ligoninės koridoriais. Žmona bijo, kad aš nešokčiau iš lovos ir nebėgčiau į koridorių pabėgioti. Taip, mane paguldo į lovą, nuima akinius, ir aš beveik euforijos būsenos sau miegu. Vėliau žmona sakė, kad atėjau visai ne pats, mane atvedė seselė kaip kokį lapą, buvau panašus į vampyrą – akių vyzdžiai išnykę, rainelės pilkai geltonos ir t. t. Bet dabar aš miegu. Laiko nebėra. Neigiamų emocijų irgi. Tada išgirstu anesteziologo balsą: "Kaip jaučiatės?" Gerai, sakau. "Kelkitės". Aš atsisėdu. Atsistokite. Aš atsistoju. Neigiamų emocijų vis dar nėra. Noriu pamiegoti. Anesteziologas sako: "Miegoti galima iki begalybės. Gana miegot. Eikite namo". Jeigu jis dabar sakytų "nužudykite X", veikiausiai taip ir padaryčiau, nes absoliučiai paklūstu bet kokiems aiškiems nurodymams. Tiesą sakant, normaliai ir suprantu vien tik nurodymus, be to, man labai gera. Absoliuti ramybė. Su žmona nueiname pas operavusią gydytoją. "Kaip jaučiatės", klausia. Man labai gera, aš viskuo patenkintas. Ji išrašo vaistų, paaiškina, kaip elgtis (aišku, aš visa tai apdairiai sužinojau dar prieš operaciją, nes įtariau, kad po jos galiu nesuprasti), dar liepia po trijų dienų paskambinti – bus atsakymas, ar polipas ne piktybinis, – o po pusės metų liepia vėl ateiti, mat polipai linkę ataugti, todėl reikės jį galutinai "damušti", jeigu ką. Gerai, kad su manimi yra žmona, nes, aišku, aš dabar nieko neprisimenu – esu per daug laimingas. Dar gydytoja liepia eiti į šalia esančią kavinę ir suvalgyti kokios nors pusšiltės sriubos, kad nejautra greičiau išeitų. Visai nenoriu, kad ji išeitų. Kartą vienos giminaitės vyras parėjo namo toks girtas, kad beveik be sąmonės. Krito ant grindų, ėmė dust, širdis kratytis. Žmona iškvietė greitąją pagalbą. Atvažiavo gydytojas ir suleido kažkokių vaistų, vyrutis tuoj atsikėlė nuo žemės visiškai blaivas. Kai greitoji išvažiavo, vaikėsi žmoną po namus malką pasiėmęs: gėriau gėriau, pinigus leidau, gera buvo, o tu, rupūže, kažkokį gydytoją iškvietei, vaistų kažkokių sušiktų prileido, blaivas mat.

Kavinėje nėra vietų. Prie vieno staliuko sėdi tokia stamboka moteris ir valgo. Prie to staliuko yra dar dvi laisvos vietos. Žmona perkasi sau valgyti. Aš atsisėdu priešais valgančią moterį ir šypsausi. Jokių neigiamų emocijų. Man gera, kad ji valgo. Kur pažiūriu, visur gera. Ateina ir žmona. Gera, kad ji atėjo. Valgyti nenoriu. Štai valgyti tai bijau. Bijau maistą į sužaizdintą skrandį kimšti. Bet man gera, kad kiti valgo. Ypač įdomi priešais sėdinti moteris. Sėdi viena ir valgo. Man tai labai keista. Aš nuo jos nenuleidžiu akių. Stora, o valgo kažkokį pyragą. Labai skaniai valgo. Matau, kad jai gera. Man dar labiau gera.

Įsėdam į automobilį. Atrodo, kad esu visiškai sąmoningos būsenos, tačiau nesu sąmoningas. Automobilyje tai puikiai suprantu, nes įsėdusiam atrodo, kad iš visų pusių važiuoja daugybė automobilių su įjungtomis šviesomis, tiesiog baisu pajudėti iš vietos, nes iš karto pakliūsi į avariją. Nevažiuok, rėkiu žmonai (gydytojos kabinete pasirašiau, kad pats 24 valandas nevairuosiu). Tylėk tu, sako ji man. Jokių neigiamų emocijų iki pat nakties.

Ar būna pagirios po nejautros? Būna. Moralinės. Kažkas antryt negerai. Negerai psichikai. Prisiminimai nėra malonūs. Velnias su tais medicininiais narkotikais. Prileidžia slopinamųjų ir linksminamųjų. Kai mano dukrai operavo polipus (gerklės), tai irgi kažkokių linksminamųjų suleido. Vaikas vidury operacijos pradėjo kvatotis. Juokėsi juokėsi, kad net gydytoja pasakė: nieko čia juokingo. O dukra sakė, kad matė kažkokį labai juokingą nykštuką ant gydytojos stalo ir negalėjo nustoti juoktis. Vėliau, kai parvežė į palatą, tai šoko ant lovos, ėmė baisiausiai dūkti, ploti, šokinėti, nuo lovos nukrito. Baisu buvo.

Pabėgo šuo. Kalytė. Vaikščiojau po Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės parką ir staiga kalytės nebėr. Ėmiau skaičiuoti: šunį vedžioju vidutiniškai tris kartus per dieną, per metus trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos, iš viso tūkstantis devyniasdešimt penki kartai per metus, tūkstančiai situacijų, kai šuo nubėga kažkur ir pašauktas grįžta. Dabar nebegrįžta. Nei iš šio, nei iš to, prieš pačias Kalėdas. Buvo štai prie kojos ir staiga nebėr. Visokie ženklai. Pirmą kartą šią dieną, kai parėjau iš darbo, šuo neatbėgo manęs pasitikti, o vakare pradingo. Vaikščioju po ligoninės parką ir šaukiu: Troja, Troja (jos toks vardas). Trojos nėra. Parėjau namo. Dukra balsu rauda, rėkia. Per laidotuves taip būna. Namuose laidotuvės. Siaubas. Šūdas ne šuo, sakau, jeigu pabėgo, nėra čia ko verkt. Žmona su dukra eina į lauką, vaikšto visur, šūkauna, ieško šuns. O aš sėdžiu ir rašau. Rašau apie vyrų tualetą, apie nejautrą – viską iki šio sakinio. Rašau, nes dar negaliu daug vaikščiot. Dar tik kelios dienos po operacijos ir daug judėti negalima, kad viduj nepradėtų kraujuoti. Ir galvoju, šūdas ne šuo, jeigu pabėga. Gerai, kad pats vedžiojau, tai dabar nieko kito negaliu kaltinti, o kiti gali kaltinti tik mane ir patys nejausti kaltės. Gerai, kad aš, nes aš tai kaltės nejaučiu. Nejaučiu kalčių. Galėčiau pats šuniui sprandą nulaužti, nes tai vienas iš būdų gintis. Nes aš savo kaltes naikinu. Tokia mano pozicija. Nekenčiu žmonių, kurie jaučia kaltę. Neurotikai, skystašikniai. Jie meluoja, jie apgaudinėja, jie bijo, jie negyvena. Aš kalčių nepripažįstu, nes aš gyvenu. Nes esu protestantiško tikėjimo. Surašykit ant lapo visas savo nuodėmes, atsiprašykit Dievo ir lapą suplėšykit, nes jūsų nuodėmių nebeliko. Tokia doktrina. Tokia kaktomuša. Verčianti iš koto. Tokia neatraminė pasaulėžiūra. Tokia transcendencija – tiesiai į begalybę, į juodumą, į kitą pasaulį. Gyventi tarsi kitame pasaulyje. Vis lengviau einant metams... Bet dabar apie šunį. Dvyliktą valandą, kai visi miega, dar išeinu jo ieškoti. Tamsu, šalta, tylu. Vaikštau po Naująją Vilnią, šūkaunu, švilpiu, ir tyloj balsas eina labai toli. Galvoju, kad keista. Keista yra visa tai. Šuo kažkur čia, kažkur prasilenkiame, kažkur nematome vienas kito, gal net girdime, gal trūksta kelių sekundžių, kad galėtume susitikti. Kodėl šuo. O gal, pavyzdžiui, ir mirusieji taip prasilenkia su manim, gal jie kažkur aplinkui, gal trūksta tik kelių sekundžių, arba gyvieji, artimieji (kas yra artimas tavo? – tas, kuris man brangus), su kuriais susitinku kartą per mėnesį, metus, kartą per keletą metų. Žmona sapnavo, kad naktis ir ji yra viena tamsiuose, bekraščiuose laukuose – nė gyvos dvasios, absoliuti vienatvė, o psichologė jai pasakė, kad tai normali suaugusio žmogaus būsena. Mes vedžiojome šunį prieš kelias dienas vėlų vakarą psichiatrinės ligoninės parke ir žmona papasakojo man šitą savo sapną. Aš tada žiūrėjau į šunį ir galvojau, matyt, suaugusio žmogaus būsena tokia pat kaip gyvulio, žvėries, vieno begaliniuos tamsiuos laukuos mėginančio išgyventi, ir galvojau, kad, matyt, aš ir mano šuo gyvenam vedami tų pačių instinktų, tų pačių tamsų, tų pačių laukų, tos pačios "normalios suaugusio žmogaus būsenos". Žvėriškai, dantiškai, kailiškai, nagiškai, plėšriai vieniši gaivalingoje, sutemusioje gamtoje, sukarpytame laike, tarp apkarpytų psichiatrinės parko krūmelių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


50487. Gvntj2006-01-17 16:09
Panašu, kad nejautrą sugalvojo tam, kad ji ne taip baisiai skamba kaip narkozė, arba priverstinis narkotikų vartojimas:) O dvasinė nejautra skamba visai poetiškai, netgi daug geriau nei dvasinė narkozė:))

50488. TRUPUTĮ2006-01-17 16:12
nuobodoka bet apie tualetą-krykšciau galėjo ten ir baigtis su kokia intrigėle-DERINKIS DIEDULE PRIE SKAITYTOJO

50541. a propos2006-01-18 16:30
daug komentarų :)

50588. TTT2006-01-19 13:58
Nekoks straipsnis. Rasliava.

50597. dalgis > TTT2006-01-19 14:47
eik tu shikt

Rodoma versija 24 iš 24 
14:21:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba