ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-12-02 nr. 823

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (119) • DALIA STAPONKUTĖ. Istorijos pasikartojimai (1) • DAINIUS JUOZĖNAS. Am Schlossberg (9) • -gk- . Sekmadienio postilėSu grafiku EVALDU MIKALAUSKIU kalbasi Audra Čepkauskaitė. Bus liuksLAIMANTAS JONUŠYS. Muzikos garsai – tada ir anuomet, ir visur (113) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų IIRŪTA BIRŠTONAITĖ. Prieblandos karalystėEVELINA BUKAUSKAITĖ. Gedimino Urbono „Lagaminas“: socialinės reikšmėsPAULIUS NORVILA. Eilės (3) • CASTOR&POLLUX. Castor&Pollux (45) • LAURA LAURUŠAITĖ. Daugiau šiaurės, daugiau literatūros (1) • JONAS TRINKŪNAS. Pilėnai Indijoje (1) • WŁADYSŁAW SYROKOMLA. Iš „Margirio“RYTIS RADAVIČIUS. Kelionės po gyvenimą (1) • IAN BURUMA. Kelias link BabelioLAIŠKAI (502) •

Pilėnai Indijoje

JONAS TRINKŪNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Radžputų pergalės bokštas, pastatytas 1440 metais po pergalės prieš musulmonus toje vietoje, kur vyko susideginimo tragedijos

Indija tampa vis dažniau lankoma šalimi. Tą pajutau šį vasarį keliaudamas po ją. Keliauti į Indiją tampa dvasiniu poreikiu tiems, kurių dvasiniai išgyvenimai virsta pasaulėžiūros ir pasaulėjautos perkratymu. Žinoma, kiekvienas toks piligrimas nurodys tik jam svarbius dvasinės kelionės motyvus ir atradimus. Iš tikrųjų vieni lietuviai važiuoja tik pas Sai Babą, kiti pas kokį kitą guru – mokytoją, dar kiti sako ten važiuojantys jau kelintą kartą ir vis surandantys kažką naujo. Galima dar sakyti, kad ko ieškai gyvenime, tą randi Indijoje.

Klaidžiodamas po Varanasį ir kitas Indijos vietoves, visur mačiau ir jaučiau išlikusį senovinį religingumą. Gango pakrantėje stebėjau mirusiųjų deginimą. Pasijutau tarsi atsidūręs Gedimino laikų Lietuvoje. Esu gilinęsis į indologų veikalus, į svarbesnes hinduistų knygas, bet tik buvimas Indijoje, jos žmonių (ypač jų religinio gyvenimo) stebėjimas padėjo suvokti tikrąjį, ne knyginį, indų religingumą. Mačiau, kaip jie meldžiasi prie Gango, kaip meldžiasi ir gieda Saulei, šventiesiems medžiams. Indijoje įmanoma pajusti, koks galėjo būti pagoniškosios Lietuvos religingumas, kuris istorijos ratų buvo vis labiau gniuždomas ir nyko iki visiško sueuropėjimo. Vykintas Vaitkevičius knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės“ aprašė Žemaitijos senojo tikėjimo šventvietes, jų suskaičiavo visą tūkstantį. O kur dar Aukštaitijos ir kitų regionų šventvietės, šimtai šventųjų upių, ežerų, šaltinių.

Šiemet Lietuvoje minime Pilėnų žygdarbio 670-ąsias metines. Gal labiau reikėtų sakyti, kad turėtume minėti, nes daugumą lietuvių šis viduramžių įvykis nelabai domina, jis sunkiai suprantamas. Atsirado net jaunas istorikas, kuris ėmė tvirtinti, kad Pilėnai jokio didvyriškumo neparodė ir jais gėrėtis neverta. Lankydamasis Indijoje kartais prisimindavau šitą keistą ir šiurpią mūsų tautos praeities istoriją.

Vasario mėnesį kartu su būreliu lietuvių Indijoje, Džaipure, dalyvavome Pasaulio senųjų kultūrų atstovų konferencijoje, joje turėjome galimybę susipažinti su Indijos ir kitų šalių tradicijų įvairove. Konferencijoje, be lietuvių, dalyvavo dar kelios grupės iš Europos – prancūzai, lenkai ir latviai. Apie 300 dalyvių atstovavo 35 Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos šalims. Šalių atstovai buvo ne valdininkai ar valstybių reprezentantai, bet senųjų kultūrų ar kultūrinių-religinių sąjūdžių vadovai.

Apie majus žinojau kaip apie garsią indėnų tautą, beveik pražuvusią po europiečių invazijos. Liko tik įspūdingi griuvėsiai ir indėnai – džiunglių gyventojai, nieko nebeprisimenantys apie buvusią protėvių didybę. Ir pirmojoje konferencijoje (prieš trejus metus Mumbajuje) pamačiau moterį, atstovaujančią majams. Tuomet neslėpdamas nuostabos jos paklausiau, iš kur atsirado šiandieniniai majai. „Mes esame“, – atsakė ji. Šių metų konferencijoje vėl pamačiau majus, apie kurių dabartį jau buvau geriau informuotas. Straipsniuose apie Lotynų Ameriką jau teigiama, kad „indėnai grįžta; artėja baltųjų kolonizacijos, pradėtos Kolumbo, galas; grėsmė baltųjų valdymui“ ir t. t.

Beveik visi renginio dalyviai atstovavo „užmirštoms“ kultūroms ir religijoms. Pasaulis paprastai girdi tik didžiąsias tautas ir religijas, o štai indai pamatė tą tarsi niekieno lauką, kuriame gali atsiverti naujos dvasinės perspektyvos. Pastaraisiais metais indai aktyviai rengia konferencijas, skirtas indų ir majų, indų ir Romuvos tematikai, jos tampa galimybe vienytis mažoms kultūroms. Panašių judėjimų kaip Lietuvos Romuva yra ir kitose šalyse. Jie atspindi senųjų kultūrų atgimimo ir bandymų prisikelti procesus. Indai imasi iniciatyvos telkti senųjų etninių kultūrų pajėgas.

Lankymasis Indų kultūros centre tapo tikru atradimu, tiksliau – indiškųjų Pilėnų atradimu. Konferencijos dienomis pagrindinėje kultūros centro aikštelėje įvairių šalių atstovai kiekvieną rytą atlikdavo savo apeigas. Lietuvių Romuvos giedotojai atliko savo lietuviškas apeigas. Apsižvalgėme ir pačiame kultūros centre. Vienoje iš šoninių patalpų apžiūrėjome indiškų miniatiūrų parodą. Keliuose paveiksluose buvo pavaizduotos ugnyje degančios susiglaudusios moterys. Tai buvo viduramžių kovų laikais įvykusi apeiginė radžputų savižudybė ugnyje. Vėliau sužinojau ir šito ritualo pavadinimą – jauhar. Ar tik nebus tai indiškas Pilėnų atitikmuo? Ėmiau domėtis pačiais radžputais. Indijos istorija tiršta, įvairi ir, galima sakyti, daugiaprasmė. Dėl daugelio istorijos laikotarpių diskutuojama. Dabartiniu metu aktyviai diskutuojama apie vediškųjų arijų vaidmenį, reiškiamos priešingos nuomonės apie Indijos kultūros ir religijos procesus. Radžputai – viena iš Indijos tautų, jie buvo kšatrijai – kariai, garsėję karingumu. Kartais jie lyginami su Europos bajorais. Bet lietuviams įdomiausia jų žygių ir istorijos panašumas į mūsų protėvių praeities kovas, vykusias panašiu istoriniu laiku.

Radžputai XIV a. buvo pagrindiniai Indijos gynėjai, pastoję kelią islamui. 1303 m. Delio valdovas Aladinas apsupo svarbiausią radžputų tvirtovę Čitorą. Kai pilies gynėjai suprato, kad apsiginti nepavyks, jie atliko karinės savižudybės ritualą jauhar, matyt, būdingą karių kastai. Pirmiausia jie sudegino moteris ir vaikus, paskui atvirame mūšyje žuvo patys (50 000 vyrų). Pilį radžputai vėl atstatė 1313 m. 1535 m. mūšyje žuvo beveik visi radžputų klanų vadai ir 13 000 moterų bei vaikų, vėl buvo atlikta masinė savižudybė. 1567 m. garsusis Akbaras, įžengęs į nugalėtą pilį, pamatė tik degėsius ir lavonus. Įsiutęs jis liepė sulyginti su žeme išdidžiąją Čitoros tvirtovę. Islamas nepajėgė savo valiai pajungti visos Indijos, tik šiaurinė Indija baisiai nukentėjo. Nugriauta tūkstančiai turtingiausių hinduistinių šventovių, išgrobtas auksas ir kiti turtai. Bet atsitiko ir blogesnių dalykų. Prasidėjo indų socialinio ir dvasinio pavergimo procesas. Islamo okupaciją pakeitė anglų valdymas. Šie valdymai įteisino nuolatinę indų ir jų dvasinių tradicijų žeminimo politiką. Okupacija formavo nuosmukio bruožus – prisitaikėliškumą, pasyvumą, nuolankumą.

Šiame kontekste pravartu pakalbėti apie sikhus – vakarų Indijos karinę tautą, susiformavusią šimtametėse kovose su islamo agresija. Dabar jie beveik atsiskyrę, atsiriboję nuo kitų indų, kuriuos laiko nepajėgiais apsiginti ir išlaikyti savigarbą.

Atrodo, kad Pilėnų reiškinys – laisvų ir garbę saugančių žmonių tragedija. Praradusios laisvę tautos – lietuviai, indai ar kiti – išgyvena dvasinį nuopuolį. Ilgaamžė priklausomybė, pavaldumas svetimiesiems formuoja nelaisvus žmones ir vergų dvasią. Pilėnų elgesys rodo, kad kovotojai jautė siaubą netekti laisvės, mirtis jiems buvo mielesnė. Religinė jų motyvacija buvo labai svarbi, vadinasi, ir pati jų išpažįstama religija buvo ganėtinai stipri.

Dabartinė Indija išgyvena įvairiausias dvasines ir politines įtampas. Mačiau, kaip atrodo svarbesnės šiaurės Indijos šventyklos – Šivos, Ramos, Krišnos ir kt. Nugriautų šventyklų vietoje pastatytos nukariautojų mečetės. Hinduistai stengiasi grįžti į savo švenčiausias vietas, bet tai kelia neišsprendžiamus etninius ir politinius konfliktus. Būtent tose vietose mačiau ginkluotus kareivius.

Kalbant apie Pilėnus reikia prisiminti ir žydų Masadą. Žlugus Jeruzalei 70 m. Masada liko vienintelė žydų pasipriešinimo vieta. Masados tvirtovėje susitelkė paskutiniai žydų sukilėliai, mėginę priešintis romėnų galybei. 73 m. romėnai ėmė šturmuoti sunkiai įveikiamą Masados tvirtovę. Po ilgos apsiausties pilies gynėjai pamatė neatsilaikysią. Buvo nutarta įvykdyti masinę savižudybę, bet nepasiduoti. 1000 gynėjų su moterimis ir vaikais buvo išžudyti. Tai jie padarė sutarę, kas žudys, o paskutiniai patys nusižudė. Žydai didžiuojasi Masados gynyba, kurią laiko dramatiškiausiu ir garbingiausiu įvykiu žydų istorijoje. Masada tapo Izraelio nacionaliniu simboliu.

Pilėnų dvasios nereikėtų laikyti savižudiška. G. Beresnevičius knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) analizavo Pilėnų tragediją ir parodė, kad gynėjai žudėsi laikydamiesi tam tikrų religinių papročių. G. Beresnevičius rašo, kad ranką prieš save iš tikrųjų pakėlė tik du asmenys – paslaptinga senolė žynė ir pats Margiris. Kitus jie nužudė jų sutikimu. „Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos“ savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį“. Pilėnų gynėjų mirtis – ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė.

Žinoma, galima tik spėlioti, kokia buvo šio ritualo religinė motyvacija. Bet palyginimo dėlei galima vėl atsigręžti į senąsias Indijos karines tradicijas. „Mahabharatoje“ sakoma, kad mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima „netekti abiejų pasaulių“: pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Tada, kai prasidėjo mūšiai prie Veliuonos, ta vietovė dar taip nesivadino, ji buvo vadinama Junigeda. Įsiplieskus mūšiams imtas vartoti Veliuonos vardas, kuris aiškiai rodo vėlių įsitraukimą į kovas. Nemuno pakrantės buvo aplaistytos kovotojų krauju.

Atrodo, kad Pilėnų drama nebuvo vienintelė, ko gero, tik ją vieną ir aprašė viduramžių kronika. Jeigu Pilėnų gynėjai atliko karinį ritualą, jų turėjo būti ir daugiau. Todėl ginčai, kur iš tikrųjų įvyko ši tragedija – Punioje, Molavėnuose, Pypliuose ar, anot J. Basanavičiaus, Trempuose – neturėtų būti labai svarbūs. Minėti Pilėnus reikėtų visur.

Pilėnų dramos esmė ne savižudybė. Lygiai taip pat pokario partizanų savižudybės bunkeriuose reiškė apsisprendimą nepasiduoti, likti laisviems, nors ir mirties kaina.

Gedimino laikų Lietuva jau buvo ypatinga šalis, turinti bendrą ugnies garbintojų religiją. Tik palaikomi tokios religijos dvasios lietuviai galėjo apginti savo kraštą, savo valstybę. Tuo metu lietuviai sugebėjo sukurti neįveikiamą Nemuno gynybinę liniją, kurios gynėjai buvo daugelis pilėnų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


138529. Arvydas :-) 2008-11-16 17:02
Gerbiamasis Jonas kaip visada aukščiau visko iškelia tradicijų, laisvės, garbės sąvokas.Man irgi teko buvoti Indijoje. Stebint senuosius induizmo ritualus supratau kad Romuvietiškos apeigos turi tas pačias šaknis ir prasmę. Net ir krikščionybė kiek teko domėtis, kaip buvo pradžioje mokyta ir perteikta Jėzaus, buvo induizmo ir vedų mokymo perdavimas savo tautai (žydams). Vėliau Įvairūs šventieji ir kiti tobulintojai "išvystė" ją ir sucivilizavo iki sunkiai atpažįstamų aukštumų. Senųjų slavų apeigose daug daugiau išlikę tikrųjų senųjų ritualų ir jų prasmių, nes jie taip lengvai nepasidavė krikščionybės "civilizavimui".

Rodoma versija 25 iš 26 
14:21:24 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba