ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-01 nr. 791

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GABRIEL LIICEANU. Heideggeris, meno kūrinys ir riba (3) • TURINYS (85) • RENATA ŠERELYTĖ. Priešas danguje-gk-. Sekmadienio postilėCASTORAS kalbasi su POLLUXU. Kritika turi būti kritiška (32) • DONATAS GLODENIS. A. Dvorkino "Sektos": apžvalga ir kritika (2) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiEGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. Erzinantys objektai (13) • IRMANTAS BARTKUS. EilėsVALENTINA KAZLAUSKAITĖ. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (2) • LAURA LAURUŠAITĖ. Kas įpakuota į rožinę kapsulę? (3) • RENATA DUBINSKAITĖ. Lytys lietuviškaiVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Gilioji Žemaitijos provincija: Žvingiai ir PajūriškiaiMONIKA BONČKUTĖ. Amerikos įdomybės (8) • WOODY ALLEN. Mirtis beldžiasi į durisLAIŠKAI (135) •

Gilioji Žemaitijos provincija: Žvingiai ir Pajūriškiai

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pajūriškių kapinės. Autorių nuotrauka

Žvingiai – visai mažas, labiau bažnytkaimį primenantis miestelis prie seno kelio iš Vainuto į Didkiemį, kairiajame Jūros krante. Pro Žvingius ši upė prateka lygia vaga, dėl Balskų užtvankos sulėtėjusia srove. Vis dėlto ji išjudina ramų miestelio gyvenimą – per potvynius iki slenksčių ar net palangių apsemia žemiau stovinčius namus, teikia pramogų, atplukdo klegančias vandens turistų grupes. Tikėtina, kad Jūra nulėmė ir miestelio įkūrimo vietą – ten nuo seno būta brastos. Tačiau vandens lygiui pakilus ja nebebūdavo galima pasinaudoti, ir viena parapijos pusė likdavo atskirta nuo bažnyčios, kita – nuo kapinių (žr. toliau). Rodos, pirmasis ten stovėjęs tiltas minimas dar 1606 m. Medinis tiltas už privačias lėšas pastatytas ir prieš I pasaulinį karą, tačiau šiuos statinius vis nusinešdavo patvinusi upė ar karų audros. Dabartinis betoninis tiltas – jau penktasis, pastatytas ties Žvingiais.

Žvingių vietovardis padavimuose kildinamas iš žodžių "žvingauti", "žvengti". Kalbininkai tokios galimybės neatmeta, tačiau Aleksandras Vanagas yra pažymėjęs, kad latvių kalboje vartojamas žodis zvingt, reiškiantis "mirkti, būti vandenyje". Turint omenyje Žvingius nuolat varginančius Jūros potvynius, vietovardžio kilmė iš panašiai skambėjusio ir ilgainiui užmiršto lietuviško žodžio labai įtikėtina.

Turimomis žiniomis, Žvingiai pirmą kartą minimi 1537 m. raštininko Andriaus Mackavičiaus sudarytame didžiajam kunigaikščiui pavaldžių Žemaitijos valsčių sąraše. Tačiau aišku, kad gyvenvietė įsikūrė kur kas anksčiau, nes dokumente ji iškart vadinama miesteliu, minimos ten veikusios smuklės, alumi ir midumi prekiavę miestiečiai. Pakartotinai, kaip Pajūrio valsčiui, Bikavėnų vaitystei priklausantis miestelis, Žvingiai aprašyti 1561 m. Jų svarbą išryškina faktas, kad būtent per Žvingius XVI a. ėjo svarbus kelias iš Šilalės į Tilžę. Archeografo I. J. Sprogio žiniomis, Raseinių žemės teismo 1586 m. aktų knygoje minima ir Žvingių bažnyčia, greitai tapusi plačiažemės parapijos, tuomet apėmusios Pajūrio, Tenenių ir Didkiemio apylinkes, centru. Miestelio istoriją pratęsia 1606 m. valdovo Zigmanto Vazos išduotas aktas, kuriuo, patenkindamas tuometinio LDK iždininko ir Pajūrio tijūno Jeronimo Valavičiaus prašymą, Žvingių bažnyčiai ir klebonui išlaikyti jis skyrė keliolika valakų žemės gretimuose Bikavėnuose. Rašte įsakmiai nurodoma, kad klebonas ir jo įpėdiniai privalo mokėti lietuviškai bei išlaikyti mokytoją. Jei pastarasis valdovo nurodymas buvo įvykdytas, Žvingių mokyklą galima laikyti viena seniausių Žemaitijoje.

Kad miestelis išliko reikšmingas ir vėlesniais amžiais, įrodo jo žymėjimai senuosiuose žemėlapiuose. Žvingius matome M. K. Radvilos-Našlaitėlio sudarytame ir 1613 m. išleistame LDK žemėlapyje, N. Sansono d’Abevilio sudarytame ir 1659 m. išspausdintame Kuršo bei Žemaitijos kunigaikštysčių žemėlapyje ir daugelyje kitų XVII–XVIII a. kartografų darbų.

1640 m. Žvingiuose gyveno 17 šeimų, o 1738 m. tebuvo likusios 6. Matyt, siekiant miestelį atgaivinti 1744 m. buvo suteikta privilegija ketvirtadieniais rengti turgus. 1775 m. Žvingius nusiaubė gaisras, tačiau miestelėnams tuokart pakako "parako" ne tik atstatyti namus, bet ir iki 1778 m. suręsti naują bažnyčią. 1792 m., Ketverių metų seimo laikotarpiu, Žvingiai gavo magdeburginės savivaldos teisę. Juridiškai miestiečiais tapę žvingiškiai galėjo rinkti tarybą, burmistrą, turėti savo teismą, paklusti tik valdovui ir jo paskirtam vaitui. Kartu su tokia garbinga privilegija Žvingiai gavo ir herbą. Raudoname jo skyde sidabro spalva nupiešti sukryžiuoti kalavijas, kardas, vėliavėlės kartelė ir juos juosiantis laurų vainikas. Istoriko Edmundo Rimšos nuomone, tai vienas geresnių XVIII a. pabaigos miestų heraldikos pavyzdžių.

Suteiktomis privilegijomis naudotasi neilgai. Didžiąją Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos imperijos, po kurio laiko Žvingių savivalda likviduota. Tiesa, dar 1841 m. miestelyje surašyta 350 žmonių, tačiau pamažu jis ėmė menkti. 1897 m. tebuvo 213, o 1905 – tik 150 gyventojų. Anot XIX a. pabaigoje rašiusio Vincento Juzumo, tai buvo "pavyzdingi, dievobaimingi, pamaldūs" žmonės. Jie "iš dalies išsaugojo blaivybę", pasižymėjo raštingumu.

Nuo 1859 m. Žvingiuose klebonavo Pranciškus Butkevičius (1825–1896). Kunigas rėmė 1863 m. sukilėlius, o 1867 m. įsitraukė į Motiejaus Valančiaus suburtą knygnešių organizaciją. Jis buvo tarpininkas tarp vyskupo ir knygų spausdinimu besirūpinusio Tilžės katalikų dekano Johano Zabermano bei leidinių pervežimą per sieną organizavusio Ropkojų (Mažojoje Lietuvoje) kunigo Antano Brundzos. Kai organizacija buvo susekta, Žvingių klebonas 1871 m. areštuotas. Gausiai susirinkę parapijiečiai trukdė tai padaryti, policijai net teko pasikviesti kazokus. Kunigas buvo teisiamas Vilniuje ir dešimčiai metų ištremtas į Sibirą.

P. Butkevičiaus darbus tęsė 1899–1916 m. Žvingiuose klebonavęs Kazimieras Pakalniškis (1866–1933), pasirašinėjęs Dėdės Atanazo ir kitais slapyvardžiais. Tai žymus katalikiškos krypties publicistas ir prozininkas, knygnešystės organizatorius. Gyvendamas Žvingiuose, K. Pakalniškis rašė į "Tėvynės sargą", "Žinyčią", "Draugiją", "Viltį", kitus to meto lietuviškus laikraščius. Žvingiuose jis sukūrė ir daugumą savo kūrinių (apsakymų, apysakų), kuriems būdingas didaktinis tonas ir kandi satyra. Iš jų plačiausiai žinomi "Obrusiteliai" (1898), "Paveikslėliai iš sodos" (1903). Žvingių parapijoje Dėdė Atanazas skleidė tautinio Atgimimo idėjas, platino lietuvišką spaudą, subūrė blaivybės draugiją, mokykloje dėstė tikybą.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai planuota sudaryti Žvingių-Pajūrio valsčių. Tačiau 1919 m. dokumente rašoma, kad "Žvingiuose, taip lygiai ir Pajūryje, piliečių sueigos į jokius pasitarimus tarp savęs nepanorėjo eiti", todėl šių parapijų gyventojai "išskirstyti". Žvingiai tuomet buvo prijungti prie Vainuto valsčiaus. Nors tradiciškai jie tebevadinti miesteliu, 1923 m. ten suskaičiuota tik 30 kiemų ir 173 "dūšios". Tačiau parapijos centro statusas neleido Žvingiams užsnūsti, veikė keletas krautuvių ir įmonėlių, 1939 m. pastatyta nauja moderni mokykla.

Sovietmečiu Žvingiai kurį laiką buvo kolūkio centras. Apylinkėse vykstant melioracijai 1979 m. gyventojų skaičius šoktelėjo iki 245. Nuo tų laikų Žvingiai mažai tepasikeitė, 2005 m. juose gyveno 225 žmonės. Tik sekmadieniais ir religinių švenčių dienomis iš kaimų atvykus parapijiečiams atgijusios gatvelės primena miestelio klestėjimo laikus.

Žvingiuose pirmiausia lankytina Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčia, jaukiai įsitaisiusi žalioje lapijoje skendinčiame šventoriuje, fasadu atsisukusi į taip svarbią miesteliui upę. Senoji grožiu garsėjusi Žvingių bažnyčia sudegė 1915 m. ritantis I pasaulinio karo frontui. Dabartiniai maldos namai statyti 1935–1939 m. Paremdama parapiją, Lietuvos Respublikos Vyriausybė tuokart skyrė medžiagų už 10 000 litų. Bažnyčia apgriauta per II pasaulinį karą, atstatyta jam pasibaigus. Pastatas medinis, liaudiškos architektūros, kryžminio plano. Virš medžių viršūnių iškilusi pagrindinio fasado keturkampio bokšto smailė, dar vienas mažesnis bokštelis smygso priešingoje pusėje. Vaizdą pagyvina aukšti arkiniai langai, akustinės bokšto angos. Viduje yra trys neobarokiniai altoriai: didysis – šv. Kryžiaus, kairysis – Švč. Marijos, dešinysis – šv. Juozapo. Šventorių juosia lauko akmenų tvora su trejais išraiškingais vartais, sumūrytais, rodos, 1873 m.

Priešais Žvingių mokyklą, prie stadiono, auga išlaki liepa. Iš pažiūros – tiesiog amžingas medis, tačiau jos dviese neapglėbsi. Liepos kamieno apimtis – 4,25 m.

Šiauriniame Žvingių pakraštyje, prie kelio į Gulbiškius, pilkuoja 1941 m. sovietinės kariuomenės statyti įtvirtinimai. Jie netaisyklingos formos, apytikriai 15 m ilgio ir 7 m pločio, su dviem į šiaurę nukreiptom šaudymo angom. Žmonės pasakoja, kad karo rytą, jau dundant kanonadoms, kareiviai dar tęsė beprasmiškus statybos darbus. Vis dėlto labai greitai, nepanaudoję statinio, gavo trauktis į rytus.

Pajūriškiai prigludę prie dešiniojo Jūros kranto priešais Žvingius. Rytinėje pusėje jie susilieja su Bikavėnais. Nors tai pats Žvingių parapijos vidurys, kaimas ir jo vakariniai kaimynai priklauso jau kitam – Šilutės rajonui. Šios vietovės gyvenamos nuo senų senovės. Pajūriškių ir Bikavėnų kaimų paribyje buvusiame senkapyje rasta VIII–XII a. kapų. Rašytiniuose šaltiniuose Pajūriškių soda minima 1561 m. Tada sudarytame Jurbarko valsčiaus inventoriuje kaimas vadinamas trumpesniu vardu – Pajūris, nurodoma, kad buvo 17 valakų vidutinės žemės. Jų valdytojų sąraše minimi Jonušas, Jonas ir Jokūbas Lengvenaičiai, Jankus Pikturnaitis, Jurgis Laukaitis ir kiti valakininkai. Kelia nuostabą tai, kad ir po 362 metų kaimo žemėvaldos struktūra nebuvo pakitusi. 1923 m. Pajūriškiuose teberūko 17 kaminų. Tik pastaruoju metu jų sumažėjo iki 12.

Dalį kaimo žemės ant Jūros kranto užėmusios Žvingių parapijos kapinės. Jų lėkštame, kai kur medžiais pakaišytame plote dominuoja medinė Šv. Roko koplyčia, 1880 m. suręsta pagal liaudies architektūros principą – erdvi troba su prikomponuotais bokšteliais. Kai 1915 m. sudegė Žvingių bažnyčia, koplyčia buvo kiek padidinta ir iki 1939 m. buvo pagrindiniai parapijos maldos namai. Jų viduje nustembi pamatęs archajiškas tašytų rąstų sienas ir tokioje aplinkoje kontrastuojantį gana įmantrų, drožiniais puoštą altorių. Jis turi baroko požymių, yra erdvės iliuziją sukuriančios kompozicijos, su spindulių auros apsuptu simboliniu "dangaus skliautu" viršuje.

Šį kūrinį įdomu palyginti su Tenenių bažnyčios didžiuoju altoriumi, įrengtu XIX a. viduryje. Akivaizdžiai matyti, kad Pajūriškiuose esantysis yra supaprastinta kur kas profesionalesnio meistro sukurto Tenenių altoriaus kopija. Pamaldos koplyčioje vyksta per čionykščius Šv. Roko atlaidus, kartais ir per Vėlines. Į koplyčią taip pat galima patekti susitarus su Žvingių bažnyčią prižiūrinčiais žmonėmis.

Ypatingo savitumo Pajūriškių kapinėms suteikia jose esantys liaudies menininko akmentašio Bonifaco Norvaišos darbai. Tai originalūs akmeniniai kapinių vartai, priderinti prie lauko riedulių "zomato". Jie įrengti lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu (1872–1873), tačiau jų arkoje iškaltas nūnai kiek nutrupėjęs įrašas: "ATMINK ŽMOGAU ŠENDIN AZ EINU ING AMZINA GIWEN [...] O RITO TAWI..." Iškart už kapinių vartų stiebiasi monumentalus, kaip būdinga B. Norvaišos darbams, granitinis koplytstulpis. Nepačiupinėjus sunku patikėti, tačiau tai vientiso akmens stulpas, virš žemės iškilęs 3,5 m. Užrašas skelbia, kad jis pastatytas 1872 m. Vincento Stonio iš Reistrų kaimo "UZ DUSE IWA IR ELBIETA IR UZ JURGI". Šalia koplytstulpio yra dar vienas to paties akmentašio kūrinys – akmeninis kryžius. Deja, paminklo viršus nuskeltas. Postamente užrašyta, kad jis statytas Simono Birbalo užsakymu "1884 metuse". Dar vienas, žemesnis už paminėtą, tačiau išraiškingų formų, darnių proporcijų B. Norvaišos koplytstulpis ženklina 1873 m. mirusios O. Kurpalienės ir jos artimųjų kapą, esantį prie rytinės kapinių tvoros, maždaug koplyčios fasado linijoje.

Apytikriai tarp įėjimo į koplyčią ir minėto Kurpalių kapo palaidota Ona Butvydienė-Petrošienė (1816–1894). Įrašas lietoje lentelėje byloja, kad metalinį kryžių ant jos kapo pastatė sūnus kunigas Vincentas Butvydas. Beveik nėra abejonių, kad tai netolimuose Gorainiuose gimusio, Pagramantyje vikaravusio, Motiejaus Valančiaus įsteigtai lietuviškų knygų platinimo organizacijai priklausiusio Vincento Butvydo (1841–1912) motinos kapas.

Išsiskiria ir prieškarines kapinių tvarkymo tradicijas atspindintys, nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio išlikę keturių vietinio būrio šaulių kapai, esantys prie rytinės kapinių tvoros. Juos nesunku rasti dairantis išskirtinės skydų su Vyčio kryžiumi formos antkapių.

Priešais koplyčią iškilęs simbolinis atminimo paminklas iš Žvingių parapijos kilusiems partizanams. Jame iškalta 31 pavardė. Dauguma juo įamžintų kovotojų priklausė Žvingių apylinkėse veikusiam Butigeidžio (Lydžio, Aukuro) rinktinės Jūros (antrajam) būriui. Vienas šio dalinio vadų Vincentas Stonys-Žalgiris kaip tik kilęs iš Žvingių parapijos Palolyčio kaimo. Kartu su žmona Ona Jagminaite-Stoniene 1951 m. pabaigoje jis žuvo Putokšliuose. Prie kiekvienos iš kitų 29 pavardžių taip pat būtų galima stabtelėti ir aprašyti jų nepaprastą likimą. Sakykim, eilinis Jūros būrio partizanas Jonas Jagminas-Klevas. 1950 m. jis su dviem bendražygiais netolimame Pajūriškių miškelyje pateko į apsuptį. Jonas Vaičiulis-Jurginas (taip pat įamžintas paminkle) ir dar vienas partizanas žuvo, o J. Jagminas pasibaigus šoviniams norėjo nusišauti, tačiau kulka išėjo per akį ir jis liko gyvas. Enkavėdistai, matyt, tikėdamiesi išgauti iš jo žinių, sužeistą partizaną nuvežė gydyti į Tauragės ligoninę. Nors ir buvo saugomas, padedamas seselės J. Jagminas iš ligoninės pabėgo ir apsigydęs žaizdas vėl grįžo į būrį. Žuvo 1951 m. liepos 1 d. Tuščių kaime.

Maždaug už pusantro kilometro į pietryčius nuo kapinių, šalia kelio į Visbarus, yra nūnai prie Pajūriškių priskirtas Antelkių vienkiemis. Prieš gerą šimtmetį ši vieta priklausė bajorų Gimbutų valdytam Peslių dvarui (dabar – Lolyčia). 1931 m. jiems dalijantis dvaro žemes, Antelkiai atiteko Leonidui Gimbutui. Tuomet ūkis buvo nuomojamas vietiniams gyventojams, kartu pradėtos ir naujų trobesių statybos. Tuos laikus sodyboje mena iš molio drėbtas tvartas.

2000 m. prie įvažiavimo į sodybą pastatytas kuklus medinis kryžius "Jurgiui Gimbutui ir Aldonai Gimbutaitei-Grinienei atminti". Taip įamžintas Leonido Gimbuto vaikų – įžymaus statybų inžinieriaus, architektūros istoriko ir jo sesers – atminimas. Jurgis Gimbutas gimė 1918 m. Maskvoje, nuo 1919 m. gyveno Pesliuose, vėliau Kaune. 1941 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą ir liko jame dirbti. Kaune J. Gimbutas sukūrė šeimą, vedė Mariją Alseikaitę-Gimbutienę; vėliau ji tapo pasaulinio garso archeologė.

1944 m. su šeima pasitraukęs į Vakarus, J. Gimbutas sėkmingai tęsė profesinę karjerą, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jo mokslinių tyrinėjimų pagrindinė sritis – lietuvių liaudies architektūra. Šia ir kitomis temomis J. Gimbutas publikavo per 1000 mokslinių ir populiarių straipsnių, vienas ir su bendraautoriais išleido keliolika knygų. Buvusių pažįstamų jis prisimenamas kaip dvarų kultūros terpėje išaugęs eruditas, lietuvių bendruomenės autoritetas. Mirė J. Gimbutas 2001 m. JAV, palaidotas Kaune.

Vaikystėje ir jaunystėje J. Gimbutas dažnai lankydavosi Pesliuose ir Antelkiuose. Susidomėjęs architektūra, fiksavo tenykščių pastatų ypatybes, juos fotografavo. 1944 m. traukdamiesi iš Lietuvos Jurgis ir Marija Gimbutai su dukrele kurį laiką buvo apsistoję Antelkiuose. Prisimindama tas dienas M. Gimbutienė rašė: "Pasiklausę žinių įsitikinom, kad nėra reikalo labai skubėti, nes jau kurį laiką frontas stovi. Taip pagyvenom dar penkias savaites. Gerai maitinomės, išnaudojome vasarą, maudėmės Jūroje, net sulaukėm obuolių [...] ir nustatėm išvažiavimo datą: 15 rugsėjo".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 34 iš 35 
14:21:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba