ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-10 nr. 683

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Rytų filosofija ir lietuvių poezija (39) • SIGITAS PARULSKIS. Nepasakyta kalba gavus Rašytojų sąjungos literatūrinę premiją (18) • PAULIUS NORMANTAS. Poezija (9) • Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys. Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų? (51) • DAINIUS SOBECKIS. Sektos sąvokos problematika (7) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Liūdnas malonumas (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų* (30) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. 2 Show, arba Nadiežda / Viltis (14) • Budvytis (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Tinklo valdžioje (21) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Kam skambina varpai? (1) • ALMA BRAŠKYTĖ. Liūdna venecijietiška komedija (1) • SAULIUS MACAITIS. "Gyvieji didvyriai" (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • ALIS BALBIERIUS. Pasikartojimų dievas (10) • Nacionaliniai paauglių žargono ypatumai (55) • VYTAUTAS ŠERYS. Panagės (3) • SKAITYTOJA(S). Laiškai internete (123) •

"Gyvieji didvyriai"

SAULIUS MACAITIS

[skaityti komentarus]

Šiose tęstinėse mano pastabėlėse, lydinčiose LTV2 rodomą lietuviškų filmų retrospektyvą, vis dar aktualus lieka žodis "pirmas".

Mat 1960 metais sukurtas kino novelių almanachas "Gyvieji didvyriai" sulaukė šiokio tokio pirmojo tarptautinio pripažinimo. Apibūdinimas "šiokio tokio" nereiškia kokios nors atsainios ironijos – ne, tiesiog vienintelis "socialistiniame lageryje" rengtas Karlovi Varų kino festivalis (Maskvos renginio tuomet dar nė nebuvo), kuriame ir suskambo Lietuvos vardas, ypatingos reputacijos dėl savo tendencingumo niekada ir neturėjo.

Tai buvo jau XII Karlovi Varų festivalis, ir šiandien, sklaidydamas jo programą, prieini išvadą, kad tarp konkursinių filmų tebuvo vienas, išlaikęs laiko egzaminą, – brito Tony Richardsono piktokas filmas pagal "pikto" dramaturgo Johno Osborne’o pjesę "Komediantas", tuomet pasitenkinęs prizu serui Laurence’ui Olivier, narsiai atsisakiusiam savo ligtolinio romantinio herojaus amplua ir sukūrusiam be galo ryškų aktoriaus kabotino vaidmenį.

"Krištolinis gaublys" atiteko rusų "Seriožai", tikrai mielam kūriniui apie penkiametį karo laiko vaiką. "Gyvieji didvyriai" – visų keturių novelių herojai irgi buvo vaikai – tarsi pratęsė filmų apie vaikus tematiką.

Mūsų filmas, apdovanotas viena iš trijų pagrindinių (antrųjų) premijų, pateko į sunkiasvorės vokiečių (VFR) satyros "Rožės ponui prokurorui" ir revoliucingos rumunų "Liepsnojančios upės" draugiją. Tačiau, matyt, lietuvių "Gyvųjų didvyrių" naujoviškumas, originali konstrukcija Karlovi Varuose sulaukė nuoširdaus dėmesio, nes, be minėtos pagrindinės premijos, filmas dar pelnė Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) prizą, o antroji novelė "Lakštingala" – specialų diplomą.

Jaunai kinematografijai almanacho forma, leidžianti vienu metu pasireikšti keliems jauniems kūrėjams, – labai palanki. Be to, "Gyvieji didvyriai" nebuvo "sumestiniai" kaip koks "Jeralašas", o turėjo bendrą struktūrą. Mažieji personažai gyveno skirtingais istoriniais etapais – prieškaryje, per karą, pokario laikais ir to meto Lietuvoje. Taigi kai kam užsienyje tai buvo dar ir pačios Lietuvos, jos istorinių likimų atradimas.

Pirmos dvi novelės – pagal nacionalinę prozą. Socialusis (bet – gal kam tai ir nepatiks – jaučiantis žodžio jėgą, puikiai pažįstantis kaimo realijas) rašytojas Juozas Baltušis įkvėpė sukurti pirmąją novelę apie mažą samdinį "Mums nebereikia", jos režisierius debiutantas Marijonas Giedrys visuomet gerbė ir literatūrą, ir socialumą. Taigi, sutapimas buvo tikslus.

Balys Bratkauskas iš Petro Cvirkos "Lakštingalos" (tokia mažojo antifašistų ryšininko pravardė) bandė išspausti ne tik poetines gaidas, bet ir patrauklią kinematografinio nuotykio įtampą.

Žinoma, ryškiausia, sukėlusi kalbas apie poetinę lietuvių kino mokyklą buvo trečioji novelė "Paskutinis šūvis". Pastatyta pagal originalų jaunučio Henriko Šablevičiaus scenarijų, nufilmuota tikro juodos ir baltos spalvų poeto Jono Griciaus, režisuota Arūno Žebriūno, traktavusio tragišką pokario įvykį kaip apibendrintą gyvenimo ir mirties akistatą. Manau, šiandien bus galima įsitikinti, ko verti ano meto lietuvių politizuotos spaudos tauškalai apie klasinę neapykantą – neva visos novelės varomąją jėgą. Aktoriaus Broniaus Babkausko ir mažosios baltapūkės Živilės Jakelaitytės duetas veikiau filosofinis.

Keisčiausioje padėtyje atsidūrė projekto sumanytojas, meno vadovas ir paskutinės novelės autorius Vytautas Žalakevičius. Mat sumanymas buvo tikrai įdomus, nepabūgta, kad skirtingos stilistikos eskizai gali tik susimaišyti. Tačiau baigiamasis "Gyvųjų didvyrių" štrichas, privalėjęs "kaip reikia" apdainuoti sovietinę realybę, neatitiko menininko tiesos jausmo ir liko vien formalus. Du berniukai, aprengti pagal paskutinę 1960 metų madą, laksto po miestą užmegzdami beprasmiškas pažintis, neva turinčias jiems nurodyti ateities galimybes. Nieko gyvo. Primena nebent vieną sovietinių proftechninių mokyklų dainą, fanfaroniškai teigusią: "...ir kur nueisi, visur rasi laimę: mums atviri visi keliai" (laisvas vertimas – S. M.).

Nepaisant visų galimų "bet", "Gyvieji didvyriai" vis dėlto reiškė ne jauno kino žingsnelį, o žingsnį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11312. Kino mėgėjas2004-01-12 16:38
Papildymas: yra dvi versijos kaip buvo rodomas šis filmas Karlovy Varuose. 1. Pagal oficialųjį kitų menininkų ir amžininkų liudijimą, V.Žalakevičiaus novelę prieš rodant paprašė "atkabinti" nuo filmo festivalio rengėjai, pažadėję, kad tada filmas tikrai gaus prizą. Pagal paties V.Žalakevičiaus išpažintį - jis prieš pat paleidžiant filmą į festivalio ekraną, graužiamas autoriaus autodafė puolė į aparatinę ir savo rankom atklijavo paskutinę novelę. Kasžin ar tai padėjo ar pakenkė filmui? Bet tai buvo seniai, aš dar mažas buvau. Geriausias aišku - H.Šablevičiaus ir A.Žebriūno opusas. Ir B. Babkausko vaidmuo. Mažas šedevras. Ypač tais laikais.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:21:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba