ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-10 nr. 683

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Rytų filosofija ir lietuvių poezija (39) • SIGITAS PARULSKIS. Nepasakyta kalba gavus Rašytojų sąjungos literatūrinę premiją (18) • PAULIUS NORMANTAS. Poezija (9) • Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys. Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų? (51) • DAINIUS SOBECKIS. Sektos sąvokos problematika (7) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Liūdnas malonumas (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų* (30) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. 2 Show, arba Nadiežda / Viltis (14) • Budvytis (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Tinklo valdžioje (21) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Kam skambina varpai? (1) • ALMA BRAŠKYTĖ. Liūdna venecijietiška komedija (1) • SAULIUS MACAITIS. "Gyvieji didvyriai" (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • ALIS BALBIERIUS. Pasikartojimų dievas (10) • Nacionaliniai paauglių žargono ypatumai (55) • VYTAUTAS ŠERYS. Panagės (3) • SKAITYTOJA(S). Laiškai internete (123) •

Rytų filosofija ir lietuvių poezija

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antkapinis piešinys. Senovės Egiptas.

"Gimtajame krašte" perskaitęs, kad teks kalbėti tokia tema, gerokai sutrikau. Mat pavasarį taip nebuvo derėta. Baisoka dėl pačios formuluotės. Pirmiausia – kurie Rytai turima galvoje? Aš pats prieš porą metų sudarinėjau Rytų poezijos dvitomį Vilniuje einančiai Pasaulinės bibliotekos serijai ir čia įtraukiau: hetitų poeziją, senovės Egipto poeziją, Šumero, Babilono, senovės žydų, iraniečių (persų), senovės kinų ir japonų poeziją... Ar dar ko nors nepraleidau? Tiesa, buvau užsimojęs šį tą parodyti ir iš "provincinių" mokyklų, pavyzdžiui, senovės Vietnamo ir Korėjos... Šiai knygai esu vertęs senovės hetitų tekstų, senovės Egipto (iš užrašų ant sarkofagų), Šumero "Giesmes Enliliui", babiloniečių "Gilgamešą", žydų "Giesmių giesmę", iš XI a. sanskrito lyrikos – Bilhanos "50 strofų apie slaptąjį meilės džiaugsmą", japonų haiku.

Paskutinis, gal didžiausias ir rimčiausias mano darbas šitam bare – "Sielvartingų giedojimų knygos" (X a. armėnų poeto, vienuolio Grigoro Narekiečio (Narekaci) ir jo brolio Joano triūsas, armėnų šventoji knyga iš 95 skyrių, regis, arti 12 000 eilučių). Kelis skyrius spėjau paskelbti "Literatūroje ir mene", šių metų "Poezijos pavasario" almanache, dar paprašė pradedantis eiti almanachas "Orientas".

Štai kokie mano Rytai. Kaip matote, nėra čia jokios filosofijos.

Tai, ką aš verčiau, vienaip ar kitaip veikė mano kūrybą. Bet būta ir kitokių sąsajų, kitokių premisų.

Regis, V. Kubilius, recenzuodamas mano knygą "Žydinti slyva Snaigyno ežere" (1981), pažymėjo, kad toksai posūkis į orientalizmą buvo pats netikėčiausias lietuvių poezijoje. Kritikai gal ir taip, man pačiam – ne. Rytais aš domėjausi nuo jaunumės, bėda ta, kad ką nors "rytietiška" sukurti man labai sunkiai sekėsi. Pirmykštis indų budizmas, kinų daosizmas, pietų ir šiaurės budistinės mokyklos, japonų dzenbudizmas gerus 10–15 metų buvo ne mano vieno akiraty. Būta Lietuvoje ir didesnių ar mažesnių budizmo išpažinėjų, ne vieną pažinojau, draugavau su jais, tačiau praktikuojančiu budistu netapau. Dėl daugelio priežasčių.

Nūnai mąstydamas apie pirmąsias sąsajas su Rytais, pabrėžčiau, kad esu kilęs iš pietų Lietuvos, didžiausi kūrybos autoritetai man tebelieka iš ten išėję M. K. Čiurlionis ir V. Krėvė-Mickevičius. Apie jų sąsajas su Rytais nėra daug ko aiškinti. Tai būtent man artimo mentaliteto žmonės. Čiurlionis ir Krėvė intuityviai suvokė didelę bet kokių pasaulėvaizdžių sąsajos paslaptį – jinai įmanoma tik pradmenyse, per pradmenis.

Ką tatai reiškia? Ogi tai, kad reikia pradėti nuo Adomo ir Ievos, nuo pasaulio sukūrimo, nuo "ledynmečių". Reikia nublokšti daugelio amžių sąšlavas, pirmiausia perskelti racionalų – kietą bet kurio ryšio su kita kultūra kiautą. Tada įmanoma natūrali jungtis. Tiesa, tą dar suprato grafikas V. Petravičius. Prisiminkite jo įspūdžius iš Luvro – kai, pamatęs senovės Egipto skulptūras ir piešinius, pasijuto nelyg į savo namus pakliuvęs: "Vaikštau [...], žiūriu. Staiga pamatau – ir netikiu savo akimis; egiptiečio padarytas darbas, bet toks pat kaip mano. Išsigandau: nejaugi ir aš būsiu įkritęs į kitus? Galvoju: pirmą kartą matau egiptiečius, tai kaip galėjo atsitikti, kad mes kažkur susitikom? Vienas kitą pamatėm. Pasidarė baisu. Aš bėgau iš Luvro neatsigręždamas. Ir daugiau pas egiptiečius niekad nėjau..." (T. Sakalauskas, "Turiu savo paveikslus", Švyturys, 1988, liepa, nr. 13)

Šitoks "įkritimas" į kitų tautų meno pasaulį, dvasinę, net psichologinę jauseną vienu laikotarpiu man buvo itin artimas. Skelbiau mintį, esą gerai įsijautus galima "nukristi" į Donelaitį, senovės Egiptą ar Dante... Petravičiaus pasaulėjauta, meninis mąstymas buvo labai prie širdies – pirmą sykį jo "Marčią iš jaujos" ir "Gulbę karaliaus pačią" apie 1965 metus man parodė Petras Repšys. Nuo tada jos "apsigyveno" manyje.

Antra – folkloras. Ir ne tiek lietuvių, kiek latvių dainos. Latvių dainomis susižavėjau antrame kurse. Latvių kalbą universitete tada dėstė dabar jau miręs šviesaus atminimo kalbininkas, Endzelyno mokinys J. Kabelka. Latvių dainose radau pirmapradiškesnį baltiškos pasaulėjautos modelį. Ir ne tik baltiškos. Senos, proeuropietiškos dainos, savo šaknimis siekiančios Rigvedos himnus.


Dievo sūnūs klėtį kirto,
Aukso gegnes genėdami,
Saulės dukra pro juos ėjo,
Kaip lapelis drebėdama.

(Prieš išvažiuodamas perskaičiau mano verstų latvių dainų rinktinę – išeis kitąmet.)

Įdomiausia, kad latvių dainos tekstas gyvuoja autonomiškai, "atplyšęs" nuo melodijos. Nėra skirtumo tarp pirmosios 1632 metais užrašytos latvių dainos ir, tarkim, 1982 metais.

Jų dainos – ketureiliai, kurių milijonai, sudaro idealų geometrinį kvadratą. Ritmas – chorėjas, seniausias Europos metras ir – primityviųjų vaikų dainelių metras. "Kaip vaikai iš naujo atkuria senas, išnykusias gramatines formas, taip tikriausiai jie pakartoja ir genetiškai užprogramuotą ritmikos modelį" – Knuto Skujenieko mintis įžanginiame šios knygos straipsnyje.

Šiame straipsnyje yra ir dar viena man reikalinga mintis:

"Smalsaujantys kitataučiai, pirmąsyk susidūrę su latvių liaudies daina, dažniausiai ją lygina su klasikinėmis japonų miniatiūromis: haiku ir tanka. Nors ši analogija neturi šaknų, viršūnės tarpais susiliečia".

"Pėdų" laikotarpiu (1962–1963) latvių dainos, Strazdas, K. Binkis ir M. K. Čiurlionis man buvo šventi dalykai. Sąmoningai ar nesąmoningai ta programa šiek tiek sutapo su futuristų, ekspresionistų ir... K. Bradūno "Morenų ugnių" (jas perskaičiau tik 1967 ar 1968 m.) programa.

Intuityviai tada labai norėjau pasipriešinti mumyse klestėjusiam verlibro neapibrėžtumui arba iš prieškarinės Kauno mokyklos atėjusiam logizuotam eilėraščio piešiniui, be to, gerokai sugadintam, sekant madingus rusų poetus (Pasternaką, Achmatovą).

Kai apie tuos dalykus galvoju šiandien, gal, sakau, mano programa šiek tiek sutapo kad ir su vokiečių "žaliųjų" programa, su jų "laukiniais"? Antra vertus, čia būta ir šiek tiek modifikuoto Petravičiaus, ankstyvųjų arsininkų.

Tokioje "pradžios mokyklos" aikštelėje aš parašiau poemą "Strazdas". Paskui žavėjausi M. Gimbutienės lietuvių mitologijos tyrinėjimais, M. Heideggeriu, O. V. Milašiumi, S. Dalķ, H. Boschu, meisteriu Eckhartu, šv. Jonu nuo Kryžiaus, Pranciškumi Asyžiečiu, Dionisijumi Areopagitu, Plotinu... Žinia, jie savotiškai neatskiriami nuo Rytų.

Dvi ar trys pavardės iš šitų man padėjo suformuluoti keletą tiesų, kurių ir šiandien neatsisakysiu. Visų pirma Eckharto mokymo apie Nieką (didžioji Gedos Nieko metafora, kurią mini O. Balakauskas, rašydamas apie B. Kutavičiaus muziką). Eckharto Niekas mane suartino su budistiniu Nieku – paradoksaliai su pilnatim, talpinančia tuštumą.

Dėl šito Nieko Tarybų Lietuvoje buvau gerą dešimtmetį smarkiai niekinamas...

Tiesa, prie senosios Nieko sampratos šiek tiek bus prisidėjęs rusų filosofas N. Berdiajevas ir senieji kinų daosai. Iš pirmojo man labai prigijo mintis, kad Dievui kuriant pasaulį lieka gerokas gabalas "laisvos", nepaklusnios jam zonos; daosų mokymu apsikrėtęs parašiau "Baltą Nieką rugiagėlių pėdą", kur sudievinamas demiurgiškas vaikystės – mažos ir silpnos būtybės vaidmuo šitam pasaulyje (kas kieta, stipru, visad arčiau mirties, stipriausia pasaulyje yra karklo vytelė...)

Čia vėl galėčiau sugrįžti prie savo bičiulio K. Skujenieko, minėtame straipsnyje teigiančio, kad "liaudies dainos etika drąsiai gali būti lyginama su ilgą laiką tobulinta krikščionybės etika, o savo gelme ją kartais ir pranoksta".

Knuto pavyzdys apie žmogaus pažiūrą į pasaulį ir gamtą:


Eidama pro beržynėlį,
Nė šakelės nenulaužiau,
Jei šakelę būčiau laužus,
Tai vaikščiočiau sidabruota.

Aš pats pridurčiau čia dar porą miniatiūrų, liudijančių žmogiškos baltų laikysenos pasaulyje subtilumą:


Švelniai švelniai Dievas leidos
Nuo kalnelio klonelin;
Neužkliudė ievos žiedo
Nei artojo žirgelio.

***


Vandens keliu išeidamas,
Atidaviau Dievui dvasią;
Nei šakelės nenulaužiau,
Nei šaukiausi motinėlės.

Šitas baltiškos ir proeuropietiškos etikos modelis atvedė mane prie visų kitų išvadų. Pavyzdžiui, prie tokių minčių, kad kiekviena uždara kultūra (kaip kad japonų, graikų ar lietuvių) tobulėdama savaip "atsimuša" į Kristų, į auką ir atpirkimą... Kristus tiesiog nunoksta pasaulyje. Senovės Graikijoje jis išsprūsta iš Logoso glėbio, Lietuvoje – nukrenta nuo Pasaulio medžio šakos.

Taigi asmeniškas mano santykis su Rytais nuolatos pynėsi su mėginimais giliau perprasti save patį, savo tautinę religiją ir mitologiją, kartu – Europą. Senutė Europa yra arčiau Rytų, negu mes manome. Tiesa, esama laikų ir figūrų, kur Europa ir Azija nutolsta viena nuo kitos, bet esama ir betarpiško, tiesiog neįtikėtino sutapimo, sampynos. Europoje dabar dažnai užsimenama netgi apie "Dieviškosios komedijos" vieną – orientalistinį klodą.

Gal mažiausiai vykę yra tie mano kūriniai, kur ta sampyna išorinė (kad ir tariamas haiku) – "Žydinti slyva Snaigyno ežere".

Ją pasigavo kritika ir keli jaunesni poetai. Dabar žiūrint, būta forsavimo, noro kiek galint greičiau prigydyti japoniškos slyvos šakelę Lietuvoje. Tuo metu haiku iškilmingai "pražygiavo" per Estiją. Kaip rašė mano draugas Jaanas Kaplinskis iš Estijos – Estijoje aštuntajame dešimtmetyje nebuvo poeto, kursai nebūtų parašęs haiku... Bet estiškas haiku nėra japoniškas haiku, arba trieiliai – nedaug ką bendro turi su lenkų ar vengrų trieiliais. Šitas japoniškų formų bumas (kaip ir bet kurių kitų) buvo šiek tiek mada. Mados nėr blogas daiktas. Jeigu žmogus ne itin domisi Rytais ir madomis, tai jam neateis į galvą, kad, pavyzdžiui, K. Binkio "Utos" yra nusižiūrėtos iš japoniškų modelių. Man, pavyzdžiui, įdomiau, kiek vidinės dzeno etikos esama kad ir cikle "Maironio mirtis":


Prisiminiau aš mažutėlį vaiką, –
Prieš amžinybę, Skaistyje ant ledo.

***


Tik ašara skaidri turėjo galią
Pavirst į saulę, vandenį, smūtkelį.

***


Man visos žvaigždės, danguje sužibę,
Nuplaukiančios į savo amžinybę,
Nevertos vieno elgetos žingsnelio.

Mintis čia ta, kad Maironis (o ypač A. Baranauskas) mano mąstyme yra labai rytietiškas – etikos požiūriu. Baranauską viename savo straipsnyje aš vadinu tiesiog – bodisatva. Šia prasme nebijau šventvagystės – Baranauskas (galbūt) subtilesnis už A. Mickevičių.

Domėdamasis Rytais visą gyvenimą labai bijojau vieno dalyko: kad tai nebūtų lėkšta. Kaip Europoje, kaip visame pasaulyje. Tą mano baimę – ir savo paties tikriausiai – vienu eilėraščiu bus gerai pavaizdavęs G. Patackas. Fabula maždaug tokia: poetas, visa savo esybe norėdamas suartėti su Rytais, su jų dieviška išmintim, praryja magišką Oriento tabletę. Bėda ta, kad paskui jam paleidžia vidurius, ir grįždamas Transiberijos geležinkeliu jis daugiau nieko nedaro, kaip...

Tokios Rytų išminties tabletės sugadino paskutiniais dešimtmečiais daug sveikatos jauniems žmonėms Lietuvoj. Ypač Brežnevo laikais. Su Rytų kultu siūbtelėjo ne tiktai išmintis, bet ir šarlatanizmas, neįsivaizduojamas piktnaudžiavimas, nesuprasta Rytų jėga ir laisvė, amoralumas ("Esu budistas, dėl to Didįjį penktadienį galiu valgyt mėsą..." – sako vienas rašytojas Lietuvoje). Tuo tarpu nėra tokios Rytų etikos, kur neliktų vietos Kristui.

Ir dar: iš šios vasaros susitikimo su Algimantu Švėgžda Rytų Berlyne. Vieną pavasarį bene po penkerių metų jis buvo Lietuvoje – "Lietuvoj labai daug Japonijos, ypač kai važiuodamas per Žemaitiją žiūri į mažas trobeles ar tvoras..."

Mano galva, nuo Basio laikų – su archajine, o ne su modernia Japonija mus suartina vargas, skurdas ir apleistis. Baugios pirminės pasaulio našlaitystės jausmas ir to suvokimo kosminė palaima.

Paskaita skaityta Tabor Farmoje 1988 metų rudenį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11178. muzikantas2004-01-10 20:47
Eik tu sau. Gražiai parašyta. Dar kartą skaitysiu. Ar Adėlio dienoraščiai panašiame stiliuje?

11180. Cinikas2004-01-10 21:21
Taip, pone Geda, Rytu literatura prasideda su Sakme apie Igorio zygi ir pasiekia didziausia jega Turgenevo mumu. Paties diletantiski vertimai is visu galimu pasaulio kalbu (o siaip is rusu) turetu susilaukti normaliu recenziju, kai tik uzaugs zmones, tas kalbas ciupinejantys. Bet tiek to...

11182. ziema2004-01-10 22:38
pavadinimas neatitinka turinio-turetu buti ne "lietuviu poezija" ,bet "S. Gedos poezija" , juk kalba tik apie save....

11194. Didiesiems orientalistams2004-01-11 10:58
Gal laikas ismokti, kad ne "Basio", bet Basho yra teisingas tarimas. Neapsijuokite pries kitus "orientalistus", tardami rusiskai. Ar mokate bent viena rytu kalba? P.s. gyvenant Japonijoje juokingai atrodo Japonijos paieskos Lietuvoje. Provincijos kompleksai.

11214. che +2004-01-11 13:51
padrikoka ir savimyla prasisviecia, zvelgiant i data, gal ir galima tuo pasiteisinti, taciau oriento izvelgti nesugebejau.

11216. Catalickas2004-01-11 13:59
Geriausiai:"Lietuvoj labai daug Japonijos..." ir t.t. Pasižiūriu pro langą-o ten vieni japonai...Tokie mažiukai,susitraukę,susiraukę,pikti.Geriau pažiūrėjau,nė velnio,lietuviškiai...Tik nuo šalčiaus ir neprievalgos akelės susiaurėję.Vot tak.BANZAI.TORA.TORA.TORA.

11219. Catalickas(taspatssvoločiu)2004-01-11 14:55
Oi Tas Geda,Geda...Gieda Paukštelis Ir Tiek, O Man Gėda,Gėda...(koniekonerašotirnekomentavojatkiekgaliulaukti)

11220. Lorca to 112192004-01-11 15:03
Parpersavturėkantrybės:)))

11224. Benigna2004-01-11 17:41
Nuo rytu mano karta ir mane asmeniskai labaj atbaide vienas destytojas, konferenciju rengejas.... nemyliu rytu, ir kasdien meldziuosi, kad esu gimus cia,,,,ir nepradekit rekt apie estetika,...

11227. repondas--->catalickui2004-01-11 19:07
pakomentavojau po pokalbio su Normantu...

11231. Catalickas>>>Benignai2004-01-11 22:41
Negerai mylėtis rytais asmeniškai,bet kasdien melstis estetiškai.Tai gims rėkdams japoonas KABUKI.

11254. cikada2004-01-12 09:31
grazhiai pasakyta:..virshunes tarpais susiliechia"

11295. nesuprantu2004-01-12 14:04
nespurantu, kam perspausdinti pries ledymenti rasyta straipsni? ar dabar jau geda nieko nebeispaudzia? o juk ispaudzia, bent kiekybiskai, daug (zr. jo paklodes). Ar tema kuo nors svarbi ir aktuali siandien?

11300. uzjurga :-) 2004-01-12 14:51
kas jauciasi neivertintas orientalistas, teraso vedmuosius, kad S.A. nereiketu traukti senienu is stalciu. ne apie orientalizma cia Geda raso, jeigu ka. ir vertimai kur jusu? is originaliu kalbu? o ir kur tos recenzijos "normalios"?

11330. Esmine ir neesmine busena2004-01-12 22:45
Sigitas Geda graziai nusako baltu laikysena pasaulyje: "Švelniai švelniai Dievas leidos / Nuo kalnelio klonelin; / Neužkliudė ievos žiedo / Nei artojo žirgelio. // " Siai esminei busenai ne 50 ir ne 100 metu, ji senesne. Is komentaru matyti, kad dabartine baltu busena kita, - "neesmine". Ji kartais pilna nepasitenkinimo, uzdara ir nepasakytume, kad maloni. Tai reiskia, jog dabartiniai baltai pasislinke, is pagrindines busenos "ismusti". Butu gerai issiaiskinti, kodel sis nepasitenkimas kyla, ar tikrai jo priezastis - S. Geda, ar jo tekstai, ar kazkas kita? (Nepasitenkinimo busenoje sunku gyventi, nepasitenkinimas -tai zenklas, jog kazkas negerai). Butu idomu isgirsti, kuo zmones patenkinti.

11358. Vinis2004-01-13 14:41
Nepasitenkinimo busena lietuvi zmogu apima, kai jam kas nors uzmina ant nuospaudos. Kas nukentejes nuo S.Gedos tiesmukiskumo, tas ir stengiasi atsigriebti krimsteledamas prie progos. Esu eil. skaityt.,neturejau garbes pazinti S.G. asmeniskai kaip kai kurie cia, gal todel si kureja be galo gerbiu.kai prisimenu jo eilutes - Ei, kur tu,Uleviciau, na, kazkaip panasiai, net po kazkiek metu pagaugai eina - tiek ten aistros. Kritika ir patycios yra skirtingi dalykai. Jau "nuzudet" mielaja Gintare Adomaityte savo komentarais, dar jums maza?

11380. LL2004-01-13 19:20
Melas. Mielą Gintarę buvom paėmusios globon. Mes su keule, va. Jei aš rašiau tik pagiriamuosius ž., kas gi būtų išdrįsęs prieštaraut? Podat` siuda tiapkina liapkina!
P.S.Žinia, Beresnevičius įsikinkė rašyt romaną. O kur Gintarė? Redakcija, prašom pasiaiškint.

11382. Ir vėl????2004-01-13 19:34
Varna atsibodai...

11387. Justė2004-01-13 21:44
Lēni, lēni Dieviņš jāja No kalniņa lējiņāji, lējiņāj. Nētraucēja ievas ziedu Ne arāja kumeliņu, kumeliņ`. Man irgi latvių dainos labai patinka.

11398. Rolkie2004-01-14 09:34
Uhu, cia idomu skaityt buvo. Panasumas archajinis patiko man.

11417. woozle :-) 2004-01-14 19:46
ale tie rytai kaip koks serksnas ant berzo sakeles - inesi i silta prikurenta lietuviska troba ir tiek to grozio. uztatai lasiniais rukytais kvepia.....

11508. to woozle2004-01-17 23:54
Vajezau kaip grazu!!!!!

11511. Vetustis2004-01-18 02:52
Ne tiek apie Rytus, kiek apie baltų genezę ir identitetą rašo Geda. Ir tai gerai - smagu paskaityti. Tie Rytai neypatingai jau siejasi su baltų kultūra (šiaip tai viskas pasaulyje siejasi, bei yra skirtingi lygiai). Atvirai kalbant, siutas tik ima, besiklausant, kad kur nors Tibete žmonės žymiai dvasingesni nei lietuviai ir KAŽKĄ TOKIO YPATINGO turi, ko mes niekada neturėjome ir neturėsime. Tiesiog skiedalas. "Dvasingajame" Nepale princas iššaudo visą karališkąją šeimą, maoistai jau keli dešimtmečiai naikina savo tautiečius dėl komunistinių idealų... Va čia tai dvasingumas, kur mums iki jo...

11512. kava2004-01-18 10:25
Kuo labiau suvarzyta visuomene, tuo didesnis zmoniu dvasingumas, zmones verziasi i laisve bet kokia kaina ir ivairiom formom, iesko apribotos saviraiskos alternatyvu, viena ju ir pati galingiausia - dvasinis tobulejimas; kuo daugiau laisves, tuo labiau visi patenkinti savimi, vidinis varikliukas, skatinantis tobuleti, sumazina apsisukimus. Ar sumazeja ir dvasingumas?

11519. Vetustis2004-01-18 16:37
Jeigu visuomenės suvaržymas lemia jos dvasingumo lygį, tai mes turime būti viena labiausiai dvasingų tautų pasaulyje - nedaug tautų buvo tokį ilgą laiką taip žiauriai suvaržytos - ir tie keliolika laisvės metų neturėjo sunaikinti mūsų per visą suvaržymo laiką įgauto dvasingumo - mes jo turime prisikaupę bent 200 metų į priekį. Jei laikytis šios teorijos, tai kokie nors šveicarai turi turėti netgi ne nulinį, bet gal net minusinį dvasingumo lygį - juk 600 metų kaip nebuvo užkariauti ir nekariavo su niekuo...
Iš dalies sutinku su tuo, kad priespauda skatina tautos dvasingumo puoselėjimą, bet ne absoliučiai.
Šiaip štai ką norėjau pasakyti - Dievas vienas, o kelių į jį - daug. Ir negalima tvirtinti, kad vienas kelias geresnis, o kitas - blogesnis. Aš ne prieš Rytų filosofijas, religijas ir gyvenimo būdą, aš tik prieš tai, kad kažkas drįsta skelbti, esą tie Rytų keliai žymiai tiesesni ir davsingesni, nei Vakarų, ir kitokias panašias nesąmones...

11521. Skelbimai2004-01-18 18:16
Skelbimu erdve niekada nebus tuscia. Tai, kad atsibudimui reikia isores isikisimo (zadintuvo), patvirtina, kad isorines siuo metu formuoja vidu, kad tas vidus silpnas ir neisreikstas, nesubalansuotas ir nelygiavertis isorei. Jis nuvertinamas ir nebranginamas,net nepastebimas,nematomas

11552. šiaip literatmėgėjas2004-01-19 14:39
Atvirai pasakius, man tas straipsnis nieko nedavė. Perskaičiau ir nieko... Abejoju ir Gedos giliu rytų filosofijos išmanymu. Daugiau ir įdomiau parašyti galėtų kiekvienas paskaites knygutę " Pasaulio religijos". Visiškai nepažystų S. Gedos, bet jojo kūrybą, mano požiūriu yra labai jau vidutiniška. Nupirkau vaikiui S. Gedos eilėraščių rinkinį vaikams. Nepamenu pavadinimo. Perskaičiau visą kelis kartus. Nesu reiklus poezijai, bet sakau labai nuoširdžiai - Geda negabus poetas. Palyginimo reikia, sakote !!! Prašome - Kostas Kubilinskas !!! Sakote stribas buvo, rašė prokompartiškas eiles !!! Taip. Apie rytus gerb. K. Kubilinskas buvo kitokios nuomon4s nei S. Geda, bet jo eilės vaikams palyginus su Gedos, tai genijaus darbas palyginus su visišku nevykėliu. T. y. jos nepalyginamos. Geda niekada nerašys taip kaip Kubilinskas, neturi tokių gabumų, gal dėl to ir vargsta...

16761. njrbbthgdvvvvv2004-05-17 16:03
neskaičiau

23859. Katyte2004-11-02 13:07
Super.Beja visi berniukai galetumet ma parasyti

24739. osama :-( 2004-11-22 14:23
baisus

30264. asdasd :-( 2005-02-15 22:43
Katyte yra kale

32971. robertasr :-) 2005-04-19 01:30
tarsi butu iskrites is slyvos (japoniskos).blemba, bet kazkuo tiketi reikia; dziugu,kad kazkas bando parodyti rytus .

49169. juste2005-12-19 15:23
tiek nedaug apskritai apie haiku zinoma... viskas tik pavirsiumi, visada praslystama, megdziojama, bet labaiu per save.. is dalies tai gerai. Haiku tik inspiruoja naujiems polekiams, bet is kitos puses taip ir lieka tavo santykis toks pavirsinis. Ne visi besugeba pajusti ta gyli ir ji interpretuoti..pradedama zaisti tik zodziais

57344. goda :-) 2006-06-08 11:53
labai idomus ir ganetinai keistas tekstas tai kas rasoma visiem turetu palikti didziuli ispudi......stai tiek norejau pasakyt

Rodoma versija 26 iš 26 
14:21:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba