ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-10 nr. 683

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Rytų filosofija ir lietuvių poezija (39) • SIGITAS PARULSKIS. Nepasakyta kalba gavus Rašytojų sąjungos literatūrinę premiją (18) • PAULIUS NORMANTAS. Poezija (9) • Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys. Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų? (51) • DAINIUS SOBECKIS. Sektos sąvokos problematika (7) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Liūdnas malonumas (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų* (30) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. 2 Show, arba Nadiežda / Viltis (14) • Budvytis (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Tinklo valdžioje (21) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Kam skambina varpai? (1) • ALMA BRAŠKYTĖ. Liūdna venecijietiška komedija (1) • SAULIUS MACAITIS. "Gyvieji didvyriai" (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • ALIS BALBIERIUS. Pasikartojimų dievas (10) • Nacionaliniai paauglių žargono ypatumai (55) • VYTAUTAS ŠERYS. Panagės (3) • SKAITYTOJA(S). Laiškai internete (123) •

Budvytis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Su sūnumi Adu. 1996

Kai paklausiau Rimos, kaip aprašyti Alfonso mirtį, – jis išėjo neseniai, prieš pat Vėlines, – ji pasakė: "Rašyk, kad pasišaukė vanduo". Jos pačios užrašuose liko žodžiai: "Iškeliavom namo, aš su sūnum priekyje, o jis atsilikęs... Kelias medžiais aukštais apaugęs, niūrus, tarsi lietingas. Paeinam, paeinam, palaukiam. Matėme visą laiką jo prožektoriaus švieselę. Nežinau, gal jį išgąsdino bebrai, taip arti užtvankos Alfonsas niekados neidavo... Paėję už posūkio nebematėme jokios šviesos..."

...Apie fotografo Alfonso Budvyčio ir grafikės Rimos Mačiulytės gyvenimą Goniūnų kaime rašiau gal prieš šešerius metus. Tada, palikę Rimos dirbtuvę Antakalnyje, jie išsikėlė gyventi į jos tėviškę – "mačiulynę". Tai tikras užkampis, visame kaime tik trys sodybos, tačiau už penkių kilometrų, Klausučiuose, juodu mokė vaikus piešimo, medžio darbų, o antrame mokyklos aukšte buvo įrengę meno galeriją…

Iš prisiminimų. Vytautas Balčytis:

– Pirmą kartą Budvyčio darbus pamačiau tuometinėje Fotomenininkų draugijoje. Taip ir įsivaizdavau, kokia turėtų būti fotografija. Dar vaikystėje tėvas pirkdavo čekų žurnalus "Reviu", ir man patikdavo minimalistiniai, tapybiški, ramūs vaizdai, kur jokio įvykio, jokio siužeto...

1980-aisiais ir Alfonsas, ir aš dalyvavome pirmojoje jaunųjų fotografų parodoje. Tada jis į mane žiūrėjo nepatikliai, buvau jam "svetimas", bet panašiai jis reaguodavo į daugelį nepažįstamų žmonių. Praėjus kuriam laikui, kartą pasikviečiau išgerti alaus... Vėliau buvome geri draugai gal dešimtį metų.

Estetikos, vaizdo suvokimo požiūriu turėjome daug bendrumo. Kasdienybės motyvų pasirinkimas, kai svarbu ne "ką" fotografuoji, o "kaip"... Tik jis nemėgdavo, jei imdavai šnekėti akademiniais terminais. Jam turėjai sakyti šnekamąja kalba, taikliai, dviem žodžiais...

Jis gyveno taip: esu "aš" ir man priešiškas pasaulis. Alfonsui atrodė, kad viską reikia išsikovoti. Jei yra idėja, ją privalai realizuoti, nesvarbu, ar reikia surengti parodą, gauti stiklų įrėminti ar pinigų popieriui pirkti... Jis nebuvo iš tų, kurie skaičiuoja, kaip pigiau, apsimoka ar neapsimoka. Svarbu padaryti, o paskui žiūrėsim...

Norimo rezultato siekdavo labai užsispyrusiai. Tada dar neturėjo dirbtuvės, tai, būdavo, spausdina pas mane, Žvėryne. Ateinu sykį: kalnai priplėšyto popieriaus, na, neišeina atspausti taip, kaip nori – vis pernelyg kontrastingai... Jau net aš nustebau, bet jam tuo metu niekas neegzistavo, tuo atžvilgiu iš jo buvo ko pasimokyti.

Kitados "chaltūrindavom", darydavom nuotraukas vaistinių lankstinukams. Kadangi Alfonsas anksčiau buvo vaistininkas, turėjo daug pažįstamų farmacininkų visoje Lietuvoje. Būdavo, nuvažiuojam kur nors, jis kokį spalvotą buteliuką pasistato ir fotografuoja ilgiausiai: tai ne taip žiba, ne taip blyksi, tai ne toks krinta šešėlis... Ir iš tikrųjų padarydavo gražiai. Aš fotografuoju tada, kai matau situaciją, vaizdą, tuomet esmė – pats pamatymas. O jis situacijos ieškodavo, ją kurdavo pats, vėliau jau ir piešdavo nuotraukose, visaip jas spalvindavo.

Kartą "Literatūroje ir mene" kažkas parašė, kad nėra provincijos vaizdų atvirukų. 1988 metais "įsikarščiavę" dar pasikvietėm Trimaką (tiesa, greitai vėl likome dviese). Įsivaizdavome, kad fotografuosime senovišku plokšteliniu aparatu ir atrodys kaip pokario nuotraukos.

Bandėme reflektuoti tą laikotarpį su visu jo kontekstu, prisiminimais (Budvyčio tėvai buvo išvežti, jį kaime užaugino seneliai). Važinėdavome mano moskvičiumi, specialiai apsiavę kerziniais batais, su vatinukais. Taip atrodydami niekam nekrisdavom į akis, be to, rusiški aparatai, rusiški trikojai... Žmonės manydavo, gal kokie geodezininkai...

Būdavo, atvykstam į vietą, Alfonsas šoka ir žiūri, o aš negalėdavau iš karto matyti, išvargindavo vairavimas. Todėl prieš fotografuodami būtinai užeidavome į ūkinių prekių parduotuvę. Tais laikais buities daiktai buvo baisūs, o Alfonsas turėjo pomėgį taikyti juos ne pagal paskirtį, tik žiūrėdavo, į ką daiktas panašus. Iš skalbiamosios mašinos volelio pasidarydavo prietaisą nuotraukoms džiovinti, iš rentgeno lempos – šviestuvą prie lovos...

Prisifotografavę grįždavome jau sutemus: aš raudonom akim žiūrėdavau į kelią, o jis, išgėręs vyno, pradžioje būdavo linksmas, o paskui snausdavo ir knapsėdavo. Ilgainiui tokia nelygybė mane ėmė erzinti. Tačiau jis buvo labai geras šturmanas. Sakydavo, čia turi būti keliukas į kairę, ir... būdavo, nors žemėlapyje ir nėra pažymėtas. O kartais į tokį rūką įkliūdavom, kad niekaip negali išvažiuoti, visą dieną sukiesi sukiesi ir vėl atsiduri toje pačioje vietoje...

Žinoma, nieko mes iš to neuždirbom, tik Nacionalinis muziejus yra nupirkęs mūsų fotografijų. Bandėme kažką išleisti "Minties" leidykloje – nepavyko. Paskui viename knygynėlyje, buvusioje "gorkynėje", sumanėme pardavinėti miestelių nuotraukas. Sunkiai gavome rėmelius, patys rėminome ir jau tikėjomės "pralobti"... Vieną kitą nupirko, bet stebuklų nebūna.

Vis dėlto, nepaisant tam tikrų "buitinių" neatitikimų, tai buvo geras pagyvenimas. Važiuodavom kas antrą dieną ar net kasdien: grįžti, iš ryto vėl... Paprastai vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Šalta, drėgna, užtat medžiai be lapų, juk pastatai turėjo skaidriai matytis.

Kai dabar išgirstu ką nors tariant Alfonso pavardę, nežinau kodėl, bet prieš akis iškyla lauko pakrašty gulintis didelis, žmogaus galvą primenantis akmuo, ir jame tarsi pirmoko ranka iškaltos raidės "BUDVYTIS"... Lyg pabaiga, lyg apibendrinimas, lyg prisiminimas, kai apsiniaukusią lapkričio dieną rūkuose pasiklydę kur nors Suvalkijoj sustodavome palaukėje pasišildyti katiliuko.

Iš prisiminimų. Algimantas Kunčius:

– Budvyčio karta buvo ryški, jos atėjimas į fotografiją ypač juntamas. Tačiau Alfonsas ir tarp jų išsiskyrė gamtišku laisvumu, universalia klausa, tarsi seisminiu jutimu. Kaip kokie primityvistai, jis natūrą suvokė ne pagal estetines kategorijas, bet vedamas pirminio impulso, labai gyvai, tiesiogiai.

Gal dėl sunkios, ypatingos vaikystės jo įsiklausymas ir į gamtinę, ir į žmogiškąją aplinką buvo nepaprastas. Nuolatinis noras vis ką nors sumeistraut, pasukt, pakreipt ir fotografijoje reiškėsi labai akivaizdžiai. Estetikos ypatumai išryškėjo jau pačioje kūrybos pradžioje, žmogaus ar daikto fragmentuose, kurie buvo ryškiai socialiai orientuoti, su dramatiškumo apraiška... Ir kai Alfonsas pradėjo spalvinti, darė tai įspūdingai, paveikiai. Jis lyg sofitais "šildydavo" kai kurias vietas, be galo jautriai, kaip kad Algis Švėgžda savo paveiksluose kartais įtrindavo rankomis...

iliustracija
Krikštėnai. 1989

Alfonsas vengdavo atvirai komentuoti ar džiaugtis kitų darbais, nors tikrai norėdavosi išgirsti jo nuomonę, juk turėjo didelę patirtį, supratimą. Žinoma, neįmanoma išmatuoti, kiek žmogus apsiskaitęs, apsišvietęs – dauguma mūsų savamoksliai, bet jei lyginčiau su muzika, jis turėjo absoliučią klausą, kaip muzikos nesimokę džiazo muzikantai. Nors niekada nesakydavo, iš ko sėmėsi, kuo sekė, jis puikiausiai galėjo būti ir akademiškas, tą įrodė "miesteliai" – stebėtinai fundamentali jo architektoninė orientacija.

Alfonsas buvo itin spontaniškos natūros žmogus, be to, jį trikdydavo bendravimo stereotipai. Tai asmeninės, psichinės savybės, kita vertus, labai talentingi žmonės, pajutę, kad jų įvaizdis veikia aplinkinius, kartais linkę tuo piktnaudžiauti: stebintiems ir aprašantiems tokie personažai yra kaip tik... Be abejo, dauguma mūsų mėgom Alfonsą, nors jis galėdavo greit užpykti, tada įsikarščiuodavo, užsivesdavo, burzgėdamas kaip vilkiukas, bet jam pyktis praeidavo. Būdavo, sukiesi mieste paskendęs pareigose, o jis paskambina iš kaimo, šneka trukčiojančiai, punktyrais, tačiau tas jo kalbėjimas visuomet turėjo daug tikro jausmo...

Trejetą sykių lankiausi pas Alfonsą, net nakvojau. Įspūdingas tas jų gyvenimas su Rima, jie taip sutapo... Du talentingi žmonės, kitaip nė negali būti, nes tik toks tokį gali suprasti.

Būdavo, rudenį Alfonsas skambina, sako: ką, obuolių nereikia?

Reikia, Alfonsai, reikia... Aišku, važiuodavai ne dėl obuolių, juk už benziną tiek sumoki, kad jų galėtum ir daugiau prisipirkti.

Man įspūdį darė kas kita... Pakilęs į kalną pro Belvederį, įvažiuodavai į keistą lygumą. Medelynai buvo sodinami kvadratais, ir visa ta teritorija atrodė savaip atgrasi, tarsi "zona", lyg kažkoks "uždarytas" vaizdas.

Tačiau už tvorelės, už medžių jie turėjo atskirą pasaulį, ir čia patekęs iškart nusiramindavai... Visi tie daiktai trobos viduje taip jaukiai sumišę: tai kas nors pritaikyta, padažyta, kokia nors meniška smulkmė... Kieme – rūsys kalnelyje, nuo jo Adutis žiemą leisdavosi rogutėm, už namo tvenkinys, ugniakuras, pavėsyje – stalas, suolelis, iš šakos išdrožta raudonai nudažyta kėdė... Kai paskutinį kartą ten buvau, Alfonsas neturėjo laiko – labai daug rūpesčių ūkyje, su gyvuliais, vis tekinas kaip mano babūnė, kiek palinkęs į priekį, eina greitai, tokiais smulkiais žingsneliais... Ir, būdavo, vis atbėga, parūko, bet retai jo žvilgsnis būdavo nukreiptas tiesiai į tave, vis kažkur į begalybę, vis su šypsenėle, kuri atrodė draugiška ir šilta, ir nereikėdavo kalbėti ką ypatinga, ir būdavo malonu ir smagu su juo šitaip pabūti...

Įdomu, kad jis grįžo į kaimą, kur galėjo jaustis kaip ponas dievas, sunkiai, bet darydamas viską nuo pradžios iki galo. Skiriant stipendijas, tekdavo pakovoti, įrodinėti, kad jis vertas, kad jam sunku kurti tokiomis sąlygomis, nes atsirasdavo sakančių, jog pats tokį gyvenimą pasirinko...

Alfonsas iš tiesų norėjo taip gyventi. Jis kaip kokiu Nojaus laivu išplaukė iš socialinių peripetijų, santykių erzelynės ir pasinėrė į pirmapradį veiklos ir darbo, gamtos, metų kaitos jutimą. Žemė, vanduo, vaisius; pradžia, vystymasis, pabaiga... Mitologinis pirmapradiškumas ypač juntamas paskutiniuose jo darbuose. Kita vertus, tai, kas liko mieste, ta aplinka, jos dramatizmas niekur nedingo. Jie su Rima nebuvo atitrūkę, viskuo domėjosi, viską jautė.

Paskutinių Alfonso fotografijų šviesa ypatinga – tai prieblandų šviesa. Jis sugebėjo erdviškumą išgauti ūkanose. Kai ten buvau, pastebėjau, kad tame tvenkinėlyje nėra gylio, bet jis ir fotografuodavo ne po vandeniu, o virš vandens. Tas kosminis fonas, kur daiktas tarsi be atramos, vaisius ar augalas, atitrūkęs nuo savo aplinkos, realus ir kartu nerealus, kaip vizija, kaip šventas pavidalas... Graviūriška, rembrantiška ir kartu švėgždiška, kai iš minimalaus dalyko atsiranda maksimalus nenusakomo erdviškumo pojūtis.

Paslaptinga Alfonso šviesa čia tarsi prarasdavo kryptį, išsisklaidydavo ir tapdavo švytėjimu – lyg amžinybės šviesa...

Nenorėčiau mistifikuoti jo išėjimo iš mūsų gyvenimo, bet kartais atrodo, kad jis pats ten yra – ta įkritusi obuolio puselė...

Iš Rimutės užrašų:

"Bandau judėti. Namai liko Alfonso muziejumi. Nieko nekeičiu, tik stengiuosi dar daugiau viską iškelti. Manau, jei jis šitaip paliko, taip ir turi būti...

Žmonės turėtų pamatyti ne tik fotografijas, bet ir jo darytą stalą, suolą, kad ir kėdutę, viską, kiek įmanoma, sūrinę, pintą krepšį ar pieštukinę, padarytą iš vaikiško odinio batelio, ar šukas linams šukuoti, juk kai parsinešė iš kaimyno, taigi kitaip atrodė..."

"Prisimenu, kaip vieną naktį, trečią ar ketvirtą atsikėlęs, rudens derlių tvarkė. Pupelės, burokėliai, morkos, prieskoniai – viskas taip gražiai surūšiuota.

Kopūstus tada ruošėsi dėti, aptarėm, kokiu smulkumu pjaustysime... Liko skaniai paraugti kopūstai, marinuoti burokėlių kotai. Pupelių trys didžiuliai stiklainiai, pats žiūrėdavo ir neatsistebėdavo jų kiekiu..."

"Kiek kalbėjo, kad viską gyvenime padarė, belieka fotografuoti debesis. Liko pastatytos kopėčios prie svirno... Bet ir pats jis paskutiniu metu gyveno lyg ant debesies... Taip įsilindęs į save sėdėdavo, gulėdavo, kartais ką nors reikšminga pasakydamas.

Kartą sakė: "Kokie gražūs mūsų namai. Kur mes tuos gražius daikčiukus dėsim?.."; "Tu matai, prikėlėm šitoj vietoj gyvenimą. Dabar čia viskas gyvena, o juk visa buvo numirę..."

Parengė Audra Baranauskaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11368. cikada2004-01-13 16:17
noretusi rasti daug geru zhodzhiu, bet pirmas zhodis, kuris shvystelejo mintyse : "o, velnias..." -mat pasijutau, tarsi druskos ant zhaizdos butu kas papyles...kur meile ir pagarba tiems, kurie visas savo jegas, savo talenta, visa savo gyvenima atidave, kad prikeltu gyvenima vienam ar kitam uzhkampy?..

11377. kava2004-01-13 17:48
gera ant dusios pasidaro, kai paskaitai apie tokius puikius zmones - kurybingus, visur izvelgiancius savita grozi ir nekantraujancius ikunyti savo pastebejimus bei idejas, suteikiancius galimybe per ju zvilgsni ir kitiems praregeti. Bet suspaudzia sirdi, kad geru zodziu tokiems Kurejams dazniausiai surandame tik jiems persikelus Anapilin

11510. zirga2004-01-18 02:13
na ne šventasis juk. tiesiog žmogus su savo +- o mirus tik gerai belieka rašyt.

11513. kava2004-01-18 11:40
sventasis-nesventasis, cia nesigincysiu, bet kad geresnio zodzio gyviesiems pagailim - gryna teisybe. Kad gyvas zmogus isgirstu bent puse tu ditirambu, kuriuos giedos jam prie kapo duobes, tai gal ir kol gyvas jaustusi labiau reikalingas

12377. TYLI GERBEJA :-) 2004-02-05 09:32
taip jau atsitiko, kad karta su draugais uzvaziavom pas Budvycius...ir padovanojo jis man daigeli geles, kuri augo ant palanges. Man labai patiko ir dabar ji auga mano darbo kambary...Bet va kas atsitiko - gele nuliudo...visi lapai sveiki, bet nusileide...ir tokia ji stovi nuo jo mirties...Net augalai jaucia liudesi, kai iseina ZMOGUS...

Rodoma versija 25 iš 25 
14:21:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba