ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-10 nr. 683

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Rytų filosofija ir lietuvių poezija (39) • SIGITAS PARULSKIS. Nepasakyta kalba gavus Rašytojų sąjungos literatūrinę premiją (18) • PAULIUS NORMANTAS. Poezija (9) • Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys. Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų? (51) • DAINIUS SOBECKIS. Sektos sąvokos problematika (7) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Liūdnas malonumas (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų* (30) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. 2 Show, arba Nadiežda / Viltis (14) • Budvytis (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Tinklo valdžioje (21) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Kam skambina varpai? (1) • ALMA BRAŠKYTĖ. Liūdna venecijietiška komedija (1) • SAULIUS MACAITIS. "Gyvieji didvyriai" (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • ALIS BALBIERIUS. Pasikartojimų dievas (10) • Nacionaliniai paauglių žargono ypatumai (55) • VYTAUTAS ŠERYS. Panagės (3) • SKAITYTOJA(S). Laiškai internete (123) •

Liūdnas malonumas

GABRIELĖ KLIMAITĖ

[skaityti komentarus]

Gali tikėt arba ne, motyvuot tikėjimą dideliu noru ar laisvu pasirinkimu, o netikėjimą – akivaizdžia tiesa, neįveikiamu faktu. Svarbiau yra tai, jog visuomet, kad ir kuo tikėtum, kad ir ką žinotum, yra vieta staigmenai, paradoksui, pojūčiui, kad kažkas tau parodė špygą, iškišo liežuvį arba šaiposi, glostydamas galvą kaip kvailam vaikui. Prisimenu trumpą norvegų filmuką, atvežtą į Norvegijos trumpametražių filmų festivalį. Smagi istorija apie du ligonius palatoj, vieną – guvų liesą senuką ir kitą – nuolat burbantį išpliurusį "naujoką". Atvežtasis buvo ką tik po operacijos, dejavo ir skundėsi, o tas smagusis, guvusis visaip jį ramino, sakė "ir man taip buvo, praeis" ir panašiai. Dar tas guvusis, kurio lova stovėjo prie lango, mėgdavo žiopsot praskleidęs užuolaidą ir pasakot niurzgliui, ką mato lauke.

"Ji vėl atėjo, sėdi ant suoliuko po medžiu. Štai ir jisai jau pasirodė. Ji graži, plaukai sušukuoti į viršų, jis atsinešė gėlę, padovanojo. Susėdo, kalbasi". Niurzglys iš savo lovos: "Prašau man nepasakot, aš labai jaudinuosi, man skauda nugarą".

Po kiek laiko smalsus senukas vėl: "O, ji jau ilgai laukia, šiandien jis vėluoja. Jai šalta, bet va, jau jis atėjo. Jos lietpaltis pilkas".

Niurzglys vėl skundžiasi, bando slėptis po antklode, pasiųst pirmąjį velniop. Kas dieną jam tenka išklausyt besiplėtojančią istoriją, vykstančią už lango, ir jo susidomėjimas ima augti, juolab kad pirmasis velniškai užsidegęs. Vieną dieną girdi: "Ką matau! Vėl ji, viena. Jos rankos dreba, ji tokia graži. Štai ir jis atėjo. Jie bučiuojasi, matau, kaip ji virpa, ak, kokia ji graži, kad tu matytum! Aš tau papasakosiu... Matau, kaip ji glaudžiasi, visa limpa prie jo!"

Niurzglys bando sėstis, vos tveria iš susidomėjimo. "Kas dar?"

"O, jis kažką kalba, ji atrodo nelaiminga. Jis kažką aiškina, mosikuoja rankom... O, jis ją palieka! Ji verkia, tiesia rankas. O Dieve! Ji tokia nelaiminga. Stovi, pečiai dreba. Dabar atsigręžia. Kokios akys! Ji atsisuko į mane, ji žiūri į mane!.. Kažką sako... Negaliu suprasti... Ji sako: tai tu... Ji man sako: tai tu..."

Guvusis senukas krenta į patalus pavargęs. Apstulbęs ir įtarus niurzglys žiopso, paskui susiriečia ir tūno tylėdamas. Naktį smalsųjį senuką pradeda tampyti traukuliai, jis numeta stiklinę nuo spintelės; niurzglys apsikloja galvą ir laukia nustėręs; senukas miršta.

Kitą dieną sanitaras, ištuštėjusioj palatoj išvalęs grindis, pristumia niurzglio lovą prie lango. Jis padėkoja seselei, pasigiria, kad geriau jaučiasi. Ji išeina, o jis paguli, palaukia, tada, susijaudinęs ir pakylėtas, atsargiai skleidžia užuolaidą. Jo veide – nustebimas, jis surinka. Už lango – tik aklina gretimo namo siena. Čia filmukas ir baigiasi.

"Po velnių, – pasakai ir priduri: – Iš tikrųjų". Po velnių tą amžinąjį "va tau". Kas dieną gauni po sumuštinį iš netikėtumo, sutapimo ir liūdno pokšto, gali suvalgyt jį su metafizika arba be jos. Sykį parsinešiau namo iš bibliotekos Wittgensteiną, atsiverčiau ir radau išdžiūvusį klevo lapą. Ir čia negaliu nesišypsot. Arba prieš mane skaitęs žmogus rado tokį, vienintelį, knygos panaudojimo būdą (kokia turėjo būti neviltis, kai jis susidūrė su šia knyga, ir koks malonumas, kad visgi tas panaudojimo būdas atrastas), arba atvirkščiai – perskaitė, perprato, įsigyveno ir visą knygos turinį perėmė net materialia išraiška – filosofija sau, o herbarui tinkamos plokštumos – sau. Abiem atvejais ta knyga turėjo ilgai gulėti nenaudojama arba jau panaudota, t. y. kol sudžiūvo lapas. Tik įdomu, ar lapas džiūvo su Wittgensteinu, ar be jo, t. y. ar skaitytojas turinį įsiurbė, ar paliko. Šiaip dažniausiai tokių knygų likimas vienodas – perskaitęs kartą, retai besugrįžti, nebent norisi tiesiogiai patirt savo raidą: "Perskaitysiu Kantą dar kartą, gal prieš dešimt metų supratau kitaip, gal dabar pasikeičiau". Iš tiesų herbarams knygos turinys reikšmės neturi, svarbu, kad būtų kietais viršeliais.

Prisiminiau dar vieną smagų įvykį. Kartą vaikystėj, būdama kokių 6 metų, už kulisų stebėjau spektaklį. Šalia stovėjo tėvas. Vaikai scenoje, apsirengę pienėmis, gražiai lakstė, o mane vėrė sielvartas ir pavydas. Tėvas pasakė: "Jei nori, bėk pas juos". Tai buvo leidimas ir prakeikimas vienu metu. Žingsnis į priekį, žingsnis atgal, kankinausi, gręžiausi į tėvą, troškau nubėgt, bet įtarimas, kad tai nėra gerai, vertė blaškytis. Mane stabdė suvokimas, kad su savo megztomis kelnėmis ir žieminiais batais neatrodysiu gerai šalia tų vaikų. Tačiau vieną sekundę atsidūriau ties riba, kai jauti, kad tuoj tai padarysi, jauti impulsą lyg bangą, taip, jau bėgu!.. Bet to nepadariau. Tik dabar suvokiu, ką reiškė tėvo poza ir išraiška tuo metu – jis buvo pasiruošęs sugriebt mane, jei vis dėlto išdrįsčiau bėgt į sceną per spektaklį, bet dar įdomesnis jam buvo mano noras ir nesupratimas. Kad kaip nors pateisinčiau bailumą, susiradau butaforinį gvazdiką ir pasiūliau mesti į sceną, į dainuojančių vaikų būrį, bet jis uždraudė. Taip ir nepavyko užmegzti net minimalaus ryšio su tuo, kas vyko scenoje, įdomu tik kiek fatališkumo būtų tilpę momente, kai visgi išdrįstu ir įbėgu. Kai pats sau tampi staigmena, svetimas, nesutaikomas, stipresnis už save įprastą. Toks, apie kokius kuriami dokumentiniai filmai arba sakoma "tai fruktas". Ne geresnis, ne talentingas, bet keistas. Kai imi didžiuotis bent tuo, kad vieną akimirką tikrai buvai unikalus, nors ir antipatiškas pats sau.

Dar vienas smagumas buvo nebaigtoje restauruoti bažnyčioje su lemputėmis ant plikų laidų, pastoliais ir dažų kibirais. Į tokią iš bėdos ateini pasišildyt. Į vakarines mišias susirinko šeši žmonės, vienas iš jų – kunigas. Atšiaurus žiemos vakaras, skersvėjų gaudesys ir prieblanda; beveik nesigirdėjo, kas kalbama, tik nykus aidas sklandė tarp neužkeltų statulų ir išstumdytų suolų. Paskui kažkas įjungė garsiakalbius kunigo balsui sustiprinti, o su jais įsijungė ir radijas šoninėj navoj. Vienoj bažnyčios pusėj – kunigo murmesys, kitoj – "Amerikos balsas" iš Vašingtono, traškantis ir sinchroniškas skersvėjui ir maldos progiesmiui. Vienas senukas neištvėrė, supyko ir nulingavęs prie sienos bandė išklibint laidelius, jo veidas ir akiniai buvo persmelkti rūpesčio. Jam nesisekė, tada atsinešė dažytojų paliktą taburetę, užsilipo ir, ištiesęs žudikišką ranką į radiją, sustingo. Čia mane vėl apima saldus staigmenos jausmas ir noras velniuotis, – tas senukas taip ir liko stovėt prigludęs prie sienos, ausį prikišęs prie radijo, klausydamasis žinių. Vėjas toliau stūgavo ir kunigas tęsė darbą.

Sušilome ir išėjome iš bažnyčios. Pasiūliau draugei užlipt ant šaligatvyje įmūrytos lempos, taip maloniai šviečiančios, kaip ant kokio norus išpildančio centro. Bažnyčia keistai veikia, net jei joje girdimi radijo trukdžiai; draugė užlipo ir pakylėtom akim žvelgė į kosminę tolumą, kurdama savo troškimą. Ir tuomet, jai ruošiantis pasitraukti, lempa užgeso ir siaubo pilnom akim draugė sušuko – oi! Neišsipildys?! Iš tų akių buvo galima numanyti, kad, lempai neužgesus, ji taip ir būtų laukusi savo noro išsipildymo. Kai labai norisi tikėt, tampi velniškai atsparus kaltinimui naivumu arba polinkiu į mistifikavimą, nors anksčiau galėjai linksmai šaipytis. Pikčiausia juk būna tuomet, kai kas nors nori iš tavęs atimti ką tik atrastą tikėjimą, tačiau koks visagalis pasijunti, kai pats jo atsikratai. Laisvė ir neviltis tampa panašios į netyčia pigiai nusipirktus daiktus, kurių geriau nebūtum įsigijęs. Juk dažniausiai būna taip, kad netikėtas žaidimas sužaidžiamas tau už nugaros su kažkokiu antgamtišku pasimėgavimu, kurio logikos, teisingumo nesuprasi neįstojęs į sektą, neapsvaigęs, nepraradęs pinigų. Juk visad nutinka panaši istorija – kai iki visiško tikėjimo lieka tik mažytis tarpelis, staiga prarandi esminį argumentą taip ir nepasiekęs užbaigtumo, ir tuomet belieka vienintelis paradokso, staigmenos, skriaudikiško humoro malonumas. Liūdnas malonumas suvokti, kad malonu tavimi žaisti, ir bent čia yra prasmė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11189. kava2004-01-10 23:46
Jautru ir saunu. Aciu

11191. jetlag2004-01-11 01:25
Respect, Gabriele. Negaliu pamiršti Tavo teksto Š.A. prieš kažin kiek metų apie Vilniaus troleibusus...

11213. zioma2004-01-11 13:45
Viena gabiausiu jaunuju prozininkiu.

11289. Lorca2004-01-12 12:39
Maloniausias šio numerio tekstas:)

11328. ziama2004-01-12 22:02
kiek daug graziu pastebejimu-apie niurzgli, apie mergaite, norincia i scena, apie senuka, klausanti radijo....su vos liudnu svelnumu pasakoja ...grazu...

11399. cikada2004-01-14 09:39
liudna ir silpnadvasishka

11402. zr2004-01-14 12:03
Suprantu, kad siužetai seniai iššaudyti, bet tai ne proza. Pernelyg daug abstrakčių sąvokų (tikėjimo, laisvės, vilties, malonumo, etc.), pernelyg maža gebėjimo tekstą nuo tuščio primygtinių dvasingumų srauto išvalyti.

11404. Justė2004-01-14 12:28
Visai mielas esė, gal tik ta "teorinė", apibendrinamoji dalis pakeičia nuotaiką.

11453. Rytai2004-01-15 13:35
Tikrai verciausias skaityti tekstas siame numeryje.

Rodoma versija 25 iš 25 
14:21:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba