ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-01-10 nr. 683

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

SIGITAS GEDA. Rytų filosofija ir lietuvių poezija (39) • SIGITAS PARULSKIS. Nepasakyta kalba gavus Rašytojų sąjungos literatūrinę premiją (18) • PAULIUS NORMANTAS. Poezija (9) • Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys. Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų? (51) • DAINIUS SOBECKIS. Sektos sąvokos problematika (7) • GABRIELĖ KLIMAITĖ. Liūdnas malonumas (9) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų* (30) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. 2 Show, arba Nadiežda / Viltis (14) • Budvytis (5) • DAINIUS JUOZĖNAS. Tinklo valdžioje (21) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Kam skambina varpai? (1) • ALMA BRAŠKYTĖ. Liūdna venecijietiška komedija (1) • SAULIUS MACAITIS. "Gyvieji didvyriai" (1) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • ALIS BALBIERIUS. Pasikartojimų dievas (10) • Nacionaliniai paauglių žargono ypatumai (55) • VYTAUTAS ŠERYS. Panagės (3) • SKAITYTOJA(S). Laiškai internete (123) •

Ar Vilniaus agregoras apgaubs Rytų Azijos meno muziejų?

Baltąją tėvo Everesto barzdą vėl išvydusį PAULIŲ NORMANTĄ kalbina Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulius Normantas. Samojedų vaikų "teatras"

– Kartais prabylate apie šalies, krašto, miesto, išskirtinių vietovių agregorus. Kaip nusakytumėt šį topografinį dvasios fenomeną? Ar jaučiate Lietuvos, kaip šalies, ir Žemaitijos, kaip savito etnokultūrinio krašto, agregorų veikimą? Sakėte, kad prie kai kurių rytietiškųjų "prisijungiate" per tris dienas.

– Prisijungti prie agregoro yra gana sudėtinga, reikia žinoti tam tikras formules arba būti nusipelniusiam konkrečiam agregorui. Nepasirengę žmonės prie agregoro per tris dienas tikrai neprisijungs. Ir per tris mėnesius ne... O koks nors dvasinis mokytojas tai gali padaryti per tris minutes.

Tarp kitų išskiriu ir Vilniaus agregorą. Jis yra pakankamai "sunkus", mano asmeniui toks jis susiformavo apie 1994 m. Kai po skrydžių Budapeštas–Kaunas grįždavau čia iš Karmėlavos oro uosto, apimdavo įdomūs pojūčiai. Iškart esi "prijungiamas" prie bendrojo dvasios lauko, ir kai prie Vilniaus priartėdavau maždaug iki 60 kilometrų, "smogdavo" Vilniaus agregoras. Apie 1996 m. ir nelabai skaniai.

Mano gimtasis šios reinkarnacijos, šio atgimimo Žemaitijos agregoras... Žemaitijoje nesu buvęs jau dvejus metus, bet neseniai kiek pavažiavęs už Šiaulių link Kuršėnų taip nudžiugau, nes jis ėmė stipriai dirbti. Šiauliai – tarpinė riba, ten dar jo nejauti, bet kai imu judėti minėtąja kryptimi, pradedu juo "maitintis". Beje, žemaitį rašytoją ir istoriką Simoną Daukantą laikau savo mokytoju ir tėvu. Atrodo, kad šį kartą, pusantro mėnesio laikotarpiui grįžęs iš Himalajų ekspedicijos, neprisijungsiu prie jo, "neparagausiu", bet per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai ištraukdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tos bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas, dirmavotas. Tėvai buvo mokytojai, todėl patylom tai padarė senelė.

– Kai kuriems žmonėms kritinėse situacijose iškyla gimimo vietos svarba. Sakoma, kad tada (ar prieš mirtį) pro akis prabėga visas praėjęs gyvenimas, ir dažnai atskaitos taškas – ten. Arba akivaizdu, kad sapnuodamas sau nepameluosi. Tarkim, aš visą likusį pasaulį matau ir kažkuo vidujiniu saulėtu matuoju – ankstyvos vaikystės kaimo trobos lango vaizdu į vakarų pusės pievą, tolumoje mėlynuojantį eglių mišką. Ar Jūsų agregorų imtuvas gimimo vietos ir asmens sąveikos "neįsikrauna"?

– Gyvybei pavojingais momentais Rytuose man vizualiai iškyla ir Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios stogai. Išvykdamas į rimtą Himalajų kelio žygį ten pašventinu trispalvę. Dabar mažytę, seniau veždavausi didesnę. Pastarąjį kartą tėvo Stanislovo maldaknygė ir vėjų sukapota trispalvė buvo mano kuprinėje. Kaskart ją šventindamas vis atnaujinu energetinį ryšį, sutvirtinu sąsajas su Vilniaus agregoru. Ir lietuviškoji jėga (magija) mane apsaugo, nes visuomet grįžtu į tėvų žemę. Šįkart gruodžio 11-ąją grįžau iš dešimtosios Himalajų ekspedicijos.

– Esama įdomių sutapimų – prieš kokius metus mane visai atsitiktinai susirado Užluobėje (Skuodo r.) gimęs, dabar Vilniuje gyvenantis Jūsų tėvo brolis, mokytojas, kraštotyrininkas, parašęs įdomią studiją apie paskutinį Žemaitijoje gyvenusį ir kilmės dokumentus turėjusį kunigaikštį Gediminą. Jo ir Jūsų tėvo gimtinė Užluobė ir manieji gimtieji Narvydžiai einant nosies tiesumu – už kokių penkių kilometrų. Be to, pačiam įdomu pasidarė, kad esu gimęs iš Narmonto pirktoje ir tėvo perstatytoje troboje. Narvydžiai, legenda apie sritinį kunigaikštį Narvydą, Narmontai – Normantai... Veikia aktyvusis "laisvasis radikalas" – šakninis sandas – nar-...

– Laikas buvo susitikti.

– Turite ryšį su katalikiškuoju agregoru, o kokie Jūsų santykiai su ikikrikščioniškuoju, baltiškuoju agregoru ir tada sukurtu brandžiu kultūros paveldu, protėvių tikėjimais? Juk Žemaitijoje šie sudedamieji dvasios elementai vingriai susipynę. Tad ar jis jaučiamas kaip vientisas masyvas, ar kaip persisluoksniavusi įvairialypė kultūros ir ją veikusių tikėjimų realybė?

– Apie tai man sunku kalbėti, nes jau keleri metai nesu basomis pėdomis vasarą vaikščiojęs po Žemaitijos pušynus, jų spyglius, kurie turi "ploną" ir savitą energetiką; nedaug pasauly yra tokių vietų. Išvis manoma, kad po Karelijos taigos Lietuvos miškai Europoje dvasiniu energetiniu požiūriu stipriausi, apie tai kalbėjausi su šios srities specialistais Budapešte. Kiek pasimiršo Žemaitijos miškai, nes jau dveji metai, kai nebuvau prisijungęs prie žemaitiškojo "akumuliatoriaus" – agregoro.

– Išmaišėte pusę pasaulio, kone visą Aziją, o gimtajai žemei beveik nerandate laiko. Nėra poreikio ar galimybių? Gal Žemaitija, ypač asimiliuotoji kuršių žemė, dvasiškai stipresnė už Jūsų pamėgtą Kuršių neriją?

– Dažniausiai nėra galimybių. Nedetalizuojant pasakysiu – poreikis yra, bet visuomet po žiaurių kalnų (buvau rugpjūty užlipęs tik arti šešių tūkstančių kilometrų aukščio link Everesto bazinės stovyklos iš Nepalo pusės) norisi pailsėti. Buvau tarp labai švarių ir nuostabių laosiečių, tailandiečių, nepaliečių ir butaniečių šventyklų, kurios yra vienuolynai-tvirtovės, vadinamos dzongais. Rytų pasaulyje tikrus dzongus turi tik Butanas, todėl visas likęs pasaulis ten veržiasi. Žodžiu, dar tebesu prisijungęs prie budistinio agregoro ir kaip Jonas Krikštytojas noriu žiūrėti į vandenį. Ir Baltijos jūros vandeniu noriu nusiplauti... Ryšio su budistiniu pasauliu nenoriu nusiplauti, to jau ir neįmanoma padaryti. Išties ten jaučiuosi puikiai. Dabar noriu kiek "neutraliuose vandenyse" atsikvošėti. Vanduo nėra agresyvus, ir Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu ir sakė, kad po jo ateis tas, kuris krikštys šventa dvasia. Per Kalėdas (kalbėtasi 2003.XI.20 – J. Š.) noriu ramiai pabūti, nes persijungiant iš stiprių agregorų ir dabar būnant tėvų žemės agregore galima kvanktelėti, neišlaikyti, padaryti klaidų. Noriu ramiai tai pereiti, nes nebesu toks jaunas. Todėl prieš Kalėdas vykstu prie Baltijos jūros.

– Skaičiau, kad tvarkėte Žemaičių archyvą. Kokią turite sukaupęs vizualinę ir kitokią medžiagą apie Žemaitiją? Maža jos dalis pakliuvo į paskutinę Paknio leidyklos knygą. Ką turite archyve? Ir ką ten laikote vertingiausia dvasine realybe?

– Deja, turiu nedaug. Iš viso apie Lietuvą sukaupiau gal tik kokius 7 tūkstančius kadrų. Padirbėjęs Lietuvoje fotografu trejus metus, 1983 m. persikėliau į Vengriją. Aišku, grįžęs vasaromis iki 1989 m. įtemptai fotografavau Kryžių kalną (turiu apie 2000 kadrų); beje, po kelerių metų tikiuosi išleisti 70–80 darbų albumą apie rūsčią sovietinę tikrovę, apie kryžius su gulaginiais pjūklais. Turiu baisiausią vaikystės etapą, kai, būdamas trylikos metų, per gimtadienį nuo Viekšnių iki Papilės ėjau paskui tėvo karstą. Vaikystės nelaimė (tėvo, Viekšnių mokyklos mokytojo, žūtis Ventoje) labai smogė per galvą, ir vėliau daugelis dalykų (pavyzdžiui, išvažiavimas pas sūnų Pranuką, pas buvusią žmoną į Vengriją) man padėjo, kad neišprotėčiau. Tėvo mirtis mane stiprokai sulaužė, bet Tolimieji Rytai, kur išsibasčiau po Vilniaus universiteto kalėjimo, kaip vadinau, baigimo, padėjo netapti pesimistu, nepaskęsti asmeninėse ir okupuoto krašto bėdose, nevirsti verkšlenančiu šizofreniku.

Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais). Po 1981 m., kai pirmą kartą nuėjau į Tibetą, Lietuvoje esu padaręs tik tris fotojuosteles. Išskirtinis atvejis, kai 1991 m. į Lietuvą atvyko mano ir visos Lietuvos geras draugas XIV Dalailama. Tai 108 kadrai Vilniuje apie Jo Šventenybę Tibeto karalių. Po to į Lietuvą atvykstu ne fotografuoti, nors to ir labai norėčiau. Beje, lietuviškąjį archyvą pradėjau nuo aktų. Tada buvau įkvėptas Vitalijaus Butyrino darbų. Aktų negatyvų nesudeginau, bet jų niekada neįdėsiu į jokią rinktinę ar monografiją, nors nelaikau blogu dalyku, kai menininkai fotografuoja ar piešia aktus. Dar turiu pluoštą Neringos kopų fotografijų, kurių nelaikau pačiomis blogiausiomis tarp mūsų garsiųjų "kopininkų" darbų.

– Kadangi per etnografinės medžiagos rinkimo ekspedicijas esu išmindžiojęs nemaža atokių Lietuvos ir Žemaitijos vietovių, manau, kad įdvasintieji kultūriniai kraštovaizdžiai tebelaukia tikrųjų fiksuotojų. Kalnai, lomos, akmenų krūsnys, upių slėniai su atodangomis, šventupiai ir kitos gamtinės šventvietės, piliakalniai, senkapiai, alkvietės, o kur dar egzotiška Šauklių "žemaičių tundra", Endriejavo aukštapelkė, Kamanų raistas ir kt. Rengiate ekspedicijas į Tibetą, Himalajus, anksčiau – pas daugelį nykstančių mažų finougrų tautelių, o tos pačios kraujo sudėties autochtonai prasprūsta...

– Prieš išvykdamas į dešimtąją Himalajų ekspediciją jau turėjau 62 000 kadrų apie Himalajus ir 10 000 kadrų apie finougrų tautas. (Tiesa, 2004 m. rugsėjy Budapešte išeina mano šeštoji knyga apie 14 finougrų tautų, ir ji vadinsis "Keturiolika sesių ir brolių".) Iš šių kadrų (praeitą žiemą sutvarkiau apie 1000 – nuskenuota į CD) dar apie 20 000 kadrų pats nesu matęs. Dabar vėl atsivežiau apie 7000 naujų fotografijų, kurių gal tik tūkstantį sugebėsiu apdoroti, parodyti pasauliui knygų ir parodų pavidalu. Prieš kokius penkerius metus dirbau visai į nežinią. Sakysim, 1991 m. ilgokai ir sunkiai dirbau Pakistane, 1993 m. vėl buvau ten ir, būdamas tame pačiame kaime ar Baltistano sostinėje Kardu, dar nebuvau matęs ankstesnių kadrų. Nežmoniški pluoštai fotografijų, ir aš negaliu dirbti aklai kaip kurmis, todėl nežinau, ar šiame gyvenime galėsiu fotografuoti Lietuvoje. Turiu sumanymų dalyvauti dideliuose projektuose – link Indonezijos, Japonijos (beje, greitai gal dvi tris savaites fotografuosiu garsiąją Indonezijos Baribiduro šventyklą).

– Dailininkas Algimantas Švėgžda yra pasakęs: "Kiek daug Japonijos Žemaitijoje". Kokius rytietiškos dvasios motyvus, architektūros, meno, gyvensenos, jų sintezės panašumus, mąstymo ir gamtojautos realijas pastebite Žemaitijoje ir Lietuvoje?

– Galiu atsakyti miniatiūros citata iš savo paskutinės lietuviškos knygos. Prie Papilės yra Alksnėnų (ar Alkiškių?) bažnytkaimis, fotografuota 1985 m., ten esama panašumų. Ačiū Dievui, Švėgždą pažinojau. Kai 1994 m. Paryžiuje darėme parodas, po atidarymo jis paklausė: "Pauliau, ar man nereikėtų sudeginti "Rytietišką ciklą"? Nes esą jau jį pamatė lietuviai, vokiečiai, prancūzai, gal jau jis atgyvenęs... Algimantui tada sakiau: "Tu truputį klysti, jei aš bent kiek suprantu". Tą ciklą vėliau jis padovanojo kažkam Lietuvoje. O mano atsakymas iš knygos yra trumpas: "Kartais atrodo, kad gimiau ne Žemaitijoje, o Japonijoje. Ir šios šventųjų statulėlės, stovinčios bažnyčios šventoriuje netoli Papilės, kasdien vaidina kabukio teatre. Ypač rudenį, kai mintys brandžios ir sunkios, o Žemaitijos dangus taip arti".

Iš tikrųjų dvasiškai išaugau Kaune ir Vilniuje. Labai jaunas, neturėdamas šešiolikos metų, baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą. 1965 m. įstojau į Kauno politechnikos institutą. Pradėjau defiliuoti tarp įdomių asmenybių, savo klajonių inspiratoriumi ir mokytoju laikau Lietuvos Darių ir Girėną Gintarą Paulionį, žuvusį grįžtant prie Baltijos krantų (su juo kelerius metus gyvenom mažam kambarėly). Bręsdamas buvau gyvas Kurosavos filmais (į porą okupacijos sąlygomis atvežtų filmų ėjau gal po dvidešimt kartų, kartais ir du kartus per dieną), Kobo Abės knygos gulėjo po pagalve, atmintinai mokėjau Akutagavą... Žodžiu, japonų kultūra mane stipriai veikė.

– Kai važiuoju nuo Skuodo link Darbėnų, visada nusistebiu Lenkimų bažnyčios stogu, primenančiu išriestą japoniškos pogodos viršų. Tokių atitikmenų yra ir daugiau, ką ir kalbėti apie Gintaro Beresnevičiaus aptiktas japonų šintoizmo ir senojo gamtameldiškojo baltų tikėjimo ir kultūros sąsajas.

– Japonai daug pasiskolino iš maumedžio ir bambuko. Su Rytais labai suartėjau keturias vasaras dirbdamas ir empiriškai čiupinėdamas tas medžiagas Kurilų salyne (arba šiaurinėse japonų teritorijose) – Turupo ir Kunaširo salose. Tada dar nebuvau Budos kareiviu – juo tapau 1997 m., buvau visiškai vienas, be Budos globos. Pavyzdžiui, eina taifūnas, turi lįsti kur gali, kažkur į žemės plyšį, ir matai, kaip yra nuplaunamas bambuko džiunglių gabalas ir atsidengia jų šaknys. Tai man buvo (ir bet kuriam būtų) didžiulis atradimas: guli po tokiu tinklu ir matai, kad kiekvienas bambuko tinklo gabalėlis arba narelis – Budos skulptūra. Japonai "eina" iš gamtos.

Ir aš būdamas Himalajų gamtoje, nusileidęs kiek žemiau Everesto bazinės stovyklos ir ten savaitei apsistojęs, rašiau haiku. Dalis pavyko, nes yra daoistinės dvasios. Ypač kai negalvojau apie planus, nelindo galvon prisiminimai apie Lietuvą, ten vaikščiojau basomis kojomis, rankomis valgiau ryžius. Tik gamtoje galima pasiekti tikrąjį supratimą ir harmoniją. Jaučiu artimą ryšį su Basio. Jis ir kiti anksčiau paminėti japonai mane traukia į Rytus, nes iš tikrųjų Rytuose esu daug kartų gyvenęs. Mano galva, kartą Šiaurės Kinijoje buvau karavano vedliu. Turiu įrodymų ne tik iš aiškiaregių, dirbančių ne už pinigus. Per dešimt ekspedicijų tik kartą prie Indo upės Pakistane karo metu esu palikęs muilinę. Ir dar kartą Nepale valgykloje palikau puoduką. Tiesiog neįmanoma penkis septynis mėnesius taip be paliovos traukti ir viską būti prisirišusiam prie savęs. Iš anos reinkarnacijos atsinešiau anos profesijos – karavano viršininko – gabumus. Pirmoji mano ekspedicija į šiaurės Kiniją ir šiaurės rytų Tibetą baigėsi tuo, kad grįžtant po trijų mėnesių prie Kazachstano sienos kinai padarė provokaciją, esą aš norėjau nelegaliai pereiti sieną. Tada žaibiškai apsisprendžiau – paskelbiau bado streiką, nes viskas iš manęs buvo atimta – pinigai, juostelės, kuprinė. Matyt, tai buvo kažkokia sąskaita iš ano gyvenimo. Vėlyvą rudenį sirguliuodamas ėjau ir stabtelėjau prie kažkokių vartų, ir kinai puolė kaip šakalai. Yra praėjusių reinkarnacijų įdirbiai, karminės skolos, ir aš jas dabar gerai matau ir stengiuosi kuo greičiau išmokėti.

iliustracija
Berniukas kailašas
Paulius Normantas

– Linkimas prie Rytų, tapimas Budos kareiviu…

– … ir Žemės namisėda.

– Paradoksaliai atrodo, kad Budai, padedančiam siekti ramybės ir nušvitimo, reikia militarinių pajėgų. Ar jis turi su kuo kariauti?

– Ne, Budai nereikia kariauti. Viskas ne mano sugalvota – pavyzdžiui, buvo Kristaus kareiviai… Geri ar blogi – inkvizicija gal buvo bloga… O Kristaus kareiviai misionieriai atlieka nuostabų darbą. Budos kareivis man graži metafora. Jei pusamžis vyras parodą turi kažkaip pavadinti, kodėl ji negali vadintis "Iš Budos kareivio dienoraščio"?

– Sakėte, kad su paskutine ekspedicija pataikėte į dešimtuką. Kuo tai pasireiškė?

– Liepą išskrisdamas iš Budapešto turėjau galvoje keturis projektus. Pirmasis iš jų – fotografavimas. Pakilau į vietą, kuri vadinasi Kalapatar, 5–6 km aukštis – ten geriausiai matosi balta tėvo Everesto barzda. Užlipau, bet, pasimokęs iš 1998 m. ekspedicijos klaidų, supratau, kad tokiame aukštyje dirbant be specialios technikos išeina daug klaidų. Todėl ten dirbau nedaug, per mėnesį Everesto regione padariau 1000 fotografijų. Iš to nesunkiai išeitų nebloga paroda.

Buvo išankstinis nusistatymas daugiau rašyti. Po poros dienų, kai atsikvėpavau, apie trijų kilometrų aukštyje mane pastebėjo netoli žemės besisukantis haiku meistras. Gal pats Basio? Tapau jo mediumu. Per dieną parašydavau po 10–15 haiku, bet greitai – per dvi valandas. Būdamas transformatoriumi-mediumu, baisiai nuvargdavau. Geresnieji haiku iš tikrųjų yra jo. Jis norėjo dar pasireikšti, aš irgi buvau nieko prieš. Jo dėka parašiau 60–70 haiku, nors Skirmantui Valiuliui buvau pažadėjęs 40. Per 4 dienas – 45. Paskui dar "įeidavo" iš paskos – Katmandu mieste, pakeliui ar Tailande. "Aš gyvenu tarp ilgų gyvačių. / Tarp ilgų pilkų gyvačių. / Ir ilgų dienų". Laosas, 2003 m., lapkričio 13-oji, po pietų. Einant į šventyklą, mąstant apie grįžimą. Gyvenau šalia gražios šventyklos, jos įėjimą saugo drakonai ir gyvatės iš cemento, akmens, granito. Čia tarp nuogų laukų, sniegų, dienų, ten – tarp gyvačių.

Beje, grįžus bėgo ne haiku, bet tradiciniai eilėraščiai: "Kada trumpiausios žemėj dienos / Ir sniego antakiais apklotos mėnesienos, / Tada neverta kaukt vilku". Nuovargis, nihilizmas, migrenų turėjimas – per didelė prabanga. Kitas: "Rūke nuskendo sniego upės. / Sniego upės ir mano plaukai. / Žalieji tėviškės laukai sušalę".

Padariau atsisveikinimo parodą Nepale. Ten tai buvo mano trečioji paroda, ją atidarė Šri Lankos ambasadorė Nepale, anksčiau dirbusi Kambodžoje, nes paroda buvo apie šią šalį. Nepale vyksta karas, ir jei ne tragiška šalies padėtis, parodos ten būčiau nedaręs (tarp rėmėjų – Lietuvos kultūros ministerija). Kitais metais turbūt į Nepalą niekas negalės atvažiuoti, nes nebebus realios vyriausybės, šalis bus niekieno rankose. Jau treti metai ten vyksta pilietinis karas – 8000 žuvusių, 500 išlėkę į orą ryžių laukuose. Ten lyg antrasis Vietnamas. CNN Nepalą aptakiai parodo kartą per metus, o iš tikrųjų ten tikras pragaras.

Laose savaitę prieš mirtį dirbo garsus karo reporteris Robertas Kapa. Dirbau beveik visose jo lankytose šalyse, ir Vietname, prie minų lauko, kur jis išlėkė į orą (ten stovėjau 2001.II.6). Reikėjo medžiagos senojoje Laoso sostinėje Luang Prabange. Ten, kaip ir Kapa, praleidau apie savaitę. Ruošiuosi parodai jo atminimui Vengrijoje, kuri, manau, bus pastebėta ir plačiau pasaulyje. Gal ir lietuviai ją pasikvies?

Ko buvau nenumatęs? Tas sprogimas įvyko rugpjūčio gale. Budos kareivio misija Lietuvoje – vėliausiai 2005 m. vasarą Vilniuje atidaryti Rytų Azijos meno muziejų. Tai nebus mauzoliejus – kol aš gyvas, ten nebus nė vienos mano fotografijos. Daugelis puikių Lietuvos ir išeivijos menininkų yra atidarę įvairių namų, galerijų, muziejų savo darbams rodyti. Aš savo darbų muziejuje nerodysiu. Dabar jau turiu sukaupęs apie 300 eksponatų.

– Kitaip susidėliojo tokia didelė kolekcija?

– Dešimtosios Himalajų ekspedicijos dešimtukas – kaip nematomas vienuoliktukas ar maginis skaitmuo 21. Iš visų ekspedicijų atsiveždavau po 20–30 eksponatų – tarkim, porą trejetą tankų ir kt. Atradęs muziejaus idėją, kuri man buvo padiktuota iš viršaus, paskutinįkart atsivežiau 30 tankų. Ir tai nėra naujos ir pigios tankos, nors, be abejo, karo metu Nepale jos perpus pigesnės. Laose, kai baigiau fotografuoti, nebeturėdamas pinigų ėmiau pardavinėti kameras, pats nesuprasdamas, kaip galiu tai daryti. Ėmiau ten užpirkinėti Laoso "smūtkelius" – medines skulptūras, kurios kiek panašios į Vinco Svirskio, Liongino Šepkos darbus. Gal kuoktelėjau? Po Naujųjų metų atsipeikėsiu ir pažiūrėsiu, ar tie atsivežti medinukai tokie vertingi. Nebegaliu gyventi, jei jie nestovi prie mano lovos.

Ir anksčiau pirkinėjau bronzinę, pasidabruotą ir metalinę skulptūrą, mažąją, 100–150 metų turinčią plastiką – 4–5 centimetrų aukščio skulptūrėles. Kai muziejus atsirado ne tik mano širdy, bet ir kuprinėje, tada kasdien ėmiau vaikščioti į Nepalo nacionalinį muziejų. Mokytis. Žiūrėti, kokie muziejaus skyriai, kaip jie suformuoti. Ir supirkinėti trūkstamus eksponatus, kad nebūtų žiojinčių spragų. Pavyzdžiui, stupos. Jų yra dešimtys variantų, konfigūracijų – nusipirkau keturias. Nepalo muziejuje buvo parodytos šešios pagrindinės mokyklos. Ar, tarkim, Laose – ten yra trys budizmo skulptūros laikotarpiai. Žinoma, pirmojo – erli – negalėjau nusipirkti. Jo pradžia – 1730 m., kai iš Tailando Sukotajaus į Laosą atėjo budistinis menas. Daug dirbau su katalogais, meno leidiniais. Ir dabar žmonės sako: "Pauliau, tu grįžai nepavargęs, akyse daugiau energijos ir šviesos". Iš tikrųjų per šią ekspediciją daug ko išmokau. Ir atsivežiau daugiau eksponatų nei per penkias ankstesnes (iki tol jų beveik nerinkau – nebent įsigydavau patikusią vadžrą ar amuletą). Dabar įsigijau kelias dešimtis amuletų – kasdien sėdėdavau antikvariatuose, diskutuodavau su jų savininkais. Sužinojau, kaip daromos imitacijos (yra daug būdų), kaip sendinamas metalas, bronza. Falsifikacijos variantai man buvo nuoširdžiai išdėstyti, ir dabar šioj srity nebesu visai kvailas.

– Ant kaklo dzingsi amuletai, visur su jais vaikštote. Ar tai būsimo muziejaus eksponatai, ar tie, kurie "arčiau kūno ir širdies"?

– Ištrauksiu ir parodysiu. Štai penkių amuletų vėrinys – jis man pats brangiausias, nes jį Vilniaus oro uoste 2001.VI.21 pašventino XIV Dalailama. XIV Dalailama labai stiprus mokytojas, vienas Tailando lama, kai jam vėrinį daviau peršventinti, diagnozavo, kad jam suteikta kūrybą skatinanti energija. Arti širdies laikau ir kitus amuletų vėrinius. Juos vadinu ir objektyvais. Pavyzdžiui, šio septynių amuletų vėrinio paskirtis – saugoti nuo kulkų (trys). Jei eini per minų lauką, tada kūryba neužsiimi, turi likti gyvas. Kitas – šešių šimtų metų khmerų amuletas, saugantis nuo pavojų. Ir dar trys, pavyzdžiui, jungtinis birmiečių ir tailandiečių amuletų vėrinys. Tam tikros paskirties amuletai specialiai gaminami, paskui lamos juos sustiprina energetiškai. Juos pirkdamas tyrinėju; kai Laose ar Tailande ateinu į amuletų turgų ir išsitraukiu dešimt kartų didinančią lupą, prekeiviai pamato, kad turi reikalą ne su turistu. Žodžiu, amuletų skyrius muziejuje bus vienas iš stipriausių.

Rytų Azijos meno muziejus turėtų būti atidarytas 2005 m., prašysiu pagalbos ir iš Kultūros ministerijos, ir iš Vyriausybės. Kitaip sakant, neatsisakysiu ją priimti, bet prašysiu privačių verslininkų. Vilniaus senamiestyje muziejui reikėtų paaukoti padorų kampą. Noriu, kad visa, ką neprivalgydamas iki soties įsigijau Rytuose, būtų padovanota lietuvių tautai. Kad muziejus nebūtų mėgėjiškas susitikimų kampelis, profesionaliai jį parengti padės tibetologai, orientalistai, etnologai, besidomintys Rytais, dirbantys vengrų keliautojo Hop Ferenco dar prieš II pasaulinį karą įsteigtame Rytų Azijos meno muziejuje, esančiame Budapešte, netoli Didvyrių aikštės. Mirdamas jis ne vaikams, bet vengrų tautai paliko dviaukštį namą su per šešias ekspedicijas Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir kitur sukauptais eksponatais.

– Tarp Jūsų turimų amuletų – nemaža khmeriškų. Į susitikimą atėjote apsigaubęs khmerų šaliku. Ar jį dėvite nuo šalčio, kaip šalies talismaną ar dėl kitų polifunkcinių savybių? Anksčiau sakėte, kad jį naudojo ir khmerų tankistai galvoms vėjyje dengtis, ir polpotininkai aukoms smaugti.

– Khmerų šalikas išties daug kur naudojamas, bet pirmiausia jis – tautinis etnografinis akcentas. Kaip mūsų, tarkim, tautinė juosta. Jį sudaro keletas dominuojančių spalvų, bet lemia lengvai atpažįstama tautinė ornamentika. Kai juo apsigaubęs eini Nepale, Indijoje ar Frankfurto knygų mugėje, esi visuotinai atpažįstamas. Frankfurte iš tolo pasimojavau su khmeru ar šiaip jiems prijaučiančiu dalyviu, nešiojančiu šį tautinį simbolį. Kodėl kartais jį nešioju? Jis man brangus, nes nemigo naktimis ar kitomis nejaukiomis progomis prisimenu khmerų šalį ir joje gyvenančius draugus. Beje, greit bus dešimt metų, kai neturiu mamos, bet link Everesto ar į kitas sudėtingas vietas einu apsirengęs ne šiltais, tobulais drabužiais, bet paskutiniu mamos megztu megztiniu. Per jį jaučiu mamos rankų šilumą. Tai ir gynyba, globa, energetinė apsauga kritiniais atvejais. Beje, svetimėjančioje Europoje, kai vis mažėja bičiulių, atsivežti tautiniai elementai kaip simboliai ar, tarkim, Vietname įsigyta vėžliukų kolekcija primena buvimą Rytuose, draugus. Rytuose esu laukiamas. Kuo nusipelnau, tarkim, nepaliečių meilę? Jie truputį įsiteikdami nori mane pagirti, esą aš viską žinąs. Ne, sakau, aš žinau tik truputį, viską žino Buda. Visi tie dalykai susipina, rišasi ir, jeigu neblefuoju, susijungia graži nenutrūkstanti grandinė, nebėra spragų, visa pasidaro uždara, vientisa. Samsaros ratas sukasi, bet turiu vilties iš jo ištrūkti.

– Skaičiau, kad turite vilties ištrūkti ir iš Europos ir įsikurti kažkur Himalajų priekalnėse.

– Žinoma, bet Nepalas kokiems penkeriems septyneriems metams atkrenta. Porą metų vyks pilietinis karas, ir nežinome, kuo tai baigsis. Gal laimės maoistai? Nudžiugčiau, jei dabartinį karalių, kaip įrodyta, nužudžiusį giminaičius, nepaliečiai pasodintų į kalėjimą, nors esu apsisprendęs antikomunistas. Ieškau kampo, darbo ir užtikrintų pajamų Rytuose. Buvau daug investavęs Nepale, dabar mano taikinys – Tailandas. Jei ten turėsiu pragyvenimo šaltinių, į Europą ir Lietuvą grįžinėsiu trims mėnesiams per metus. Dabar yra maždaug atvirkščiai. Per musonines liūtis norėčiau grįžti į Žemaitiją, nes ten vasarą basam vaikščioti spygliuočių miškų takais – kaip daoisto gyvenimas. Rudi, spygliais apsnigti takeliai prie Viekšnių primena Japonijos takus apie vienuolynus. Man tai panaši jėga ir šventė.

Kadangi kalbamės Vilniaus senamiestyje, norėčiau pridurti, kad jo bažnyčios ir vienuolynai grįžus po kelionių man sukelia pasididžiavimą. Šiais tautos sukurtais energetiniais lobiais su mumis mažai kas gali lygintis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


11181. Vidas :-) 2004-01-10 22:06
Jėga, tik šiek tiek senstam. Prisiminimai užvaldo mus

11198. Rytai2004-01-11 11:22
Ir vel Japonija Lietuvoje... Nera jos ten! NERAAAAAAAA!

11202. repondas-->Rytams2004-01-11 12:02
nieks ir neiesko Lietuvoje - tik Zemaitijoje...:))

11205. repondas2004-01-11 12:13
Straipsnis tai galingas, kaip ir Normanto asmenybe, o va SAtenai, tai silpnokai ta Rytu tema veza... Plika akim matosi ju uzmojai duoti liaudziai rytietiska tematika: sekit jums Hokusajis, paminedami a.a.Svegzda siulom pamastyt apie japoniska zemaiciu (o gal zemaitiska japonu?) kilme, kad baltu krastas egzotiskiau atrodytu - ir ne tik SA lit. sk. vado `vedamajame`, bet ir dar syki, kad net ir `dla osobenno tupych` daeitu, kokia globalia tema uzsimota gvildenti... Uzsimota ir numota...

11232. Daktaras Dolitlis2004-01-11 22:44
Atsimenu, kaip prieš 30 ar daugiau metų, grįžęs iš Airijos matematikas, berods Jocys, kalbėjo apie tos šeimos, kurioje gyveno, interjero, papročių, siuvinių, valgių panašumus su Lietuvos kaimu, gimtąja pirkia... Tačiau, be abejo, jeigu japoniškos pušys šiek tiek panašios į lietuvių, tau jau kas kita... Ypač stebina lietuvių švara, mandagumas, pakelių tualetai... Kuo dar galėtume pasigirti? Gal Žemaitijoje geriau? Čia tai bent japoniškasis agregoras (mentalitetas etc.)!!!

11235. Catalickas :-) 2004-01-11 23:48
Straipsnis labai įdomus,bet nesuprantu,kam ieškot to ko nėra.Nors ir labai noriu,bet niekaip nerandu Lietuvoj(nei Žemaičiuos)jokio japoniško agregoro.Tfu juk mano agregatas(kompas etc.)labai japoniškas(o gal tik poniškas?).Nežinau nežinau...

11243. žiema2004-01-12 07:55
Pavydžiu Normantui, labai. Jis rašo:"Tolimieji Rytai, kur išsibasčiau po Vilniaus universiteto kalėjimo, kaip vadinau, baigimo, padėjo netapti pesimistu, nepaskęsti asmeninėse ir okupuoto krašto bėdose, nevirsti verkšlenančiu šizofreniku". O ką daryti , kai neturi kur pabėgt, neturi tam nei talento, nei pinigų, nei drąsos....na, taip, ir esi vidutinybė... Stebėtina, kaip žmogus vienas gali tiek daug padaryti, tiek perskaityti, suvokti, apvažinėti, šitiek fotografuoti ir kitaip kurti, bendrauti...pavydžiu baltu pavydu ir džiaugiuos....o idėja įkurti tokį muziejų Vilniuje-labai gera, to seniai jau reikia, Vilnius turi gerą aurą, telpa viskas -skirtingų tautybių ir žmonės , ir idėjos, to labai reikia.

11247. sara2004-01-12 08:50
niekur neissibasciau po KTU kalejimo baigimo ir tapau pesimiste, paskendau bedose, virtau verkslenancia sizofrenike..

11268. McGregor2004-01-12 10:38
Makgregoras;)))

11269. Stebetojas2004-01-12 10:39
Vaiksto Normantas po gimtajy Budapeshta susikibes po paranke su Dalailama.Nushchiuvusios minios tik shnabzhdasi:Su kokiu chia tipeliu musu yzhymusis Paulius Normantas vaikshtineja...?

11273. kava-->ziemai2004-01-12 10:59
Œärba š €õ jo Data truncated for column 'vertinimas' at row 1UE€õkazkas turi likti ir gimtojoje Lietuvoje. Ir reikia tikrai ne mazesnes (o gal ir didesnes) drasos, sumanumo, optimizmo, kurybiskumo, kad isgyventum, nepaisant visu tu remu, i kuriuos kalejimas-kasdienybe mus ispraudzia, ne tik isgyventum, bet dar ir sugebetum pastebeti visus nuostabius dalykus, kuriu yra visur - ar Himalajuose, ar prie Balatono, ar Zemaitijoje, ar zvaigzdetame Gedimino prospekte... Kas butu, jei visi issilakstytu po uzsienius, o apie Lietuva galvotu kaip apie grazu vaikystes prisiminima arba kaip Mickevicius "Konrade Valenrode": "Lietuva - tai idomus pavyzdys tautos, kuri po didziuliu savo laimejimu isnyko, kaip upelis po per gausaus potvynio nuslugsta ir plaukia jau siauresne negu pirmiau vaga" Kad ir kaip kvailai tai nuskambetu, betgi mes ir esame toji Lietuva - o juk mes vis dar judam krutam, daug graziu ir vertingu minciu ir kuriniu gimsta musu, pasilikusiu, bet ne "uzsilikusiu" cia, protuose ir sirdyse...

11274. kava bis2004-01-12 11:05
ar per ilgai rasau, kad pirmasias eilutes "susimbolina"? Nors pradzia ir ne toookia svarbi, bet visgi buvo taip: "su visa pagarba gerb.P.N. ir jo puikiems darbams - negali juk visi po pasauli bastytis"

11277. žiema kavai2004-01-12 11:10
ne, nemanau, kad tik kitur žolė žalesnė, bet akiratį plėst ne prošal... nematėt laidos"be pykčio" , kur šnekėjo su Šliogeriu apie vietą, kosmolitiškumą... visada maniau, kad laimės ir pilnatvės jausmas nepriklauso, kur gyveni, svarbu rasti save, kur galėtum būti naudingiausias, bet visgi tam tikrų sąlygų reikia, tam tikro išsipildymo-vietos, laiko, žmonių....ne visi tai geba, randa. Kiti palaužia save, bando prisitaikyti, nors ir žino-nebus čia tavo išsipildymo, ką gi- ieškom!

11281. Saulius M. -> 11198. Rytai2004-01-12 11:22
Aišku, supratom: tamstai tai tikrai nėra jokių japoniškumo nei menkiausių pėdsakų Lietuvoje. Bet gal nepradėsit įrodinėti, kad niekas niekur niekada negali jo tam tikrų nuostabių šviesių atspalvių čia pastebėti?...
Šia proga prisimena berods Gintarės Adomaitytės kažkada gerai parašyta: ~"kai užsilipi rasotą rytą ant piliakalnio, pažiūri... O tada - arba pamatai, arba ne. [ir tam, kuris nepamato - neįmanoma nieko apie tai persakyti]"
:-) arba gal :-(

11282. kava->ziemai2004-01-12 11:25
neneigsiu, kad smagu ir sveika islisti kur nors "pasizmoneti", atsisviezint, kurybini "uztaisa" papildyt, o ir salygos palankios oi kaip reikalingos.... Bet jei ju ir neapciuopiam kuri laika, vis gi turetumem neprarast vilties - kaip ten sakoma? Dirbk, zmogau ir jei Dievas uzdare duris, tai atvers langa?:))

11301. bs2004-01-12 15:00
Harakiri tikras zemaiciu ismislas.

11305. Antanas Z.2004-01-12 15:38
praėjusių metų paskutinės dienos pavakare, Nidoje, marių pakrantėje netikėtai teko susipažinti ir ilgokai pasišnekėti su Pauliumi Normantu. Sakėsi, kad Lietuvoje šalta. Ir dvasiai, ir kūnui. Kažkodėl pagalvojau, kiek nedaug ir paprastai kalba turintys ką pasakyti ir atvirkščiai. Ar gi ne taip, žodingieji ŠA rašytojai ir komentuotojai? o Pauliui - vienam iš didžiųjų žemaičių - gero kelio, apšviesto sėkmės žvaigžde.

11309. zigrita2004-01-12 15:54
tusti pastalai, jokio zinojimo ir nei kruopelytes tikejimo.

11311. Lorca2004-01-12 16:35
Taip ir norisi paklausti,Viešpatie,už ką Tu mus nubaudei,įkurdindamas toje Dievo ir Pauliaus N.užmirštoje žemėje...

11313. žiema2004-01-12 16:41
šalta Lietuvoje? visur šalta, kai žiema ir ypač savo paties širdyje;))

11315. bet2004-01-12 16:50
Ką?! Dar vienas muziejus? Nemanau, kad reikalingas. Palaikyk, Pauliau Normantai, tuos savo suvenyrus anūkams. Neturi medžiagos muziejui, o savo nuotraukas gali į kompaktus sudėti. Išliks. Geriau po gimtąją Žemaitiją pavaikščiotum, gal ką tikresnio už išsigalvotas tiesas suprastum

11349. įdomu2004-01-13 12:07
Jei žmogus keliauja ir suranda kitus daug savo ir įdomaus, tai tik džiugu. Keistokas terminas "agregoras" (būtų įdomu, iš kokios kalbos), ar čia jis reiškia vietovės dvasią, vietovės aurą?

11356. George Moore2004-01-13 13:43
A man travels the world over in search of what he needs and returns home to find it.

11362. repondas2004-01-13 15:32
so, everybody - welcome home!:))))))))))

11365. Rytai Sauliui M.2004-01-13 15:45
Sutinku, kai kam ir Sauletekis panasus i Niujorka.. Objektyviu panasumu tarp Lietuvos ir Japonijos paieskos yra bergzdzias dalykas. Apie subjektyvias patirtis nekalbu. Tai labai individualu ir subtilu, be to neireminama objektyvios esaties ribose. Gamtovaizdzio spalvos, sviesa, kvapai, formu fragmentai gali jums ir Bezdonyse priminti ka nors regeta kokiam Kagoshima uzkampyje..

11376. Kulturiniai barjerai ir autoritetai2004-01-13 17:42
Is tiesu, yra tik lietuve/is kuris masto ir reflektuoja (apie Rytus, apie Niujorka ar Butrimonis). Butu nuostabu, jei nuvaziavus i Niujorka ar Tokio jo mastymas ir jutimai pasikeistu, jis taptu japoniskos kulturos atstovu, ir galetu ja mums pristatyti. Bet tai nelabai realu. Lieka knygos ir originalus saltiniai.

11391. Stebetojas :-( 2004-01-14 00:00
Gal koks pasikaitinejes normantofilas galetu paaishkinti tamsuoliams,kas per velnias yra tas AGREGORAS?Skaitant shy tekstuka atrodo,kad ir klausinejanchiam nevisai aishku.Bet tokio pobudzhio rashiniuose,kupinuose pompastishkos pseudopoetikos, aishkumas yra kaip lazda y dvirachio shpikius.

11395. repondas2004-01-14 01:19
Agregoras - informacinė substancija, atitinkanti tam tikrą objektą, subjektą ar reiškinį. Paprasčiausias agregoro pavyzdys - visuomenės nuomonė. Agregoro stiprumas priklauso ne tik nuo to, kiek tvirtai individas ar bendruomenė tiki tuo, kad agregoro krūvį sudaranti informacija yra tiesa, bet ir nuo to, kiek žmonių būtent taip galvoja. Kuo stipresnis kokio nors reiškinio agregoras, tuo stipresnis ir jo poveikis. Toliau ir plačiau: http://www.paganism.ru/egregor.htm

11396. Malkovich2004-01-14 07:49
Agregoras agregoras? Ne, agregoro agregorizacija agregorizuoja agregorizanta. Tai vis delto agregoras? Jep, agregoras agregoras.

11400. Rytams2004-01-14 11:11
Pasakykit kokį objektyvų Lietuvos panašumą su bet kuo (su kuo manot, kad toks panašumas yra) - ir pateiksiu ne mažiau objektyvų panašaus svorio panašumo pavyzdį su Japonija :-)

11401. Cinikas2004-01-14 11:27
Lietuva panasi i meduza. Sushi panasus i cepelinus, soja panasi i varskes suri, gyoza panasi i koldunus, o lietuviai yra tokie pat siauraprociai, kaip kad japonai yra siauraakiai. Ir kam reikia ieskot japonijos uz japonijos ribu? Gal kad keltume japonams ir likusiam pasauliui juoka? Man tai Lietuva labiausiai panasi i Rusija, dar biski i Lenkija. Butu panasi i Meksika, bet siauraakiai zemaiciai pernelyg kaifuoja del savo garbingos istorijos, tai i Meksika panasus labiausiai savo juodomis panagemis. Siaures-ateniskas kompleksas - vieniems turim but Europos atenais, kitiems Europos Jeruzale, dar kitiems Europos Japonija. Man tai Lietuva yra pasaulio Zimbabve - kur pasiziuri, visur zimbabvietiskos dvasios pripildyta. Nors imk ir pasikark.

11403. Apie daiktu, zmoniu ir saliu lygybe2004-01-14 12:13
Zmogus i save panasus, o kas aplinkui - panasu i ji pati. Jis susikala sau kalejimo deze ir pastato priziuretojus. Nors, is tiesu, jis nera nei cepelinai, nei akmenukas, nei Meksika, nei Zimbabve, niekada jais nebus. Airiai nusivede savo vaikus prie vandenyno pasakodavo: stai tas vanduo atkeliavo is Amerikos ir aplanke visa pasauli.

11413. klausimas cinikui2004-01-14 17:00
"lietuviai yra tokie pat sia..."
Įdomu: o save ar laikote lietuviu? :-)

11414. Stebetojas REPONDUI 113952004-01-14 18:26
Dekoju uzh vertinga nuoroda.Labai ydomus straipsnelis(www.paganism.ru/egregor.htm).Ydomu,kas teisesnis del pirmos zhodzhio raides?Agregoras man kiek panashus su abjegoru,naudotu Rusijos zhurnalistikos klasiko Giliarovskio,jo kapitaliniam veikale"Moskva i moskvichi"

11415. post factum2004-01-14 18:54
Jau apgaube. Vilnius Lietuvoje ir yra Rytai.

11416. Cinikas2004-01-14 19:29
Esu lietuvis bet laikau save truputi japonu ir dar truputi prancuzu. Mano namuose pilna kinu dvasios, o darbe turiu dar kilograma vidurzemio dvasios. Kai bunu maziau dvasingas, esu tik paprastas zemaitis. Kai dvasingumas atsistato, jauciu sirdyje venecija ir Andu kalnus.

11418. woozle2004-01-14 20:13
ir visdelto - man zemaitiskasis agregoras lasiniais ir keptais svogunais kvepia. (parulskis beje irgi ta kvapa zino ane?) et, greiciau namo.....

11419. repondas --Stebėtojui114142004-01-14 21:54
kilmės niekur neišknisau, vis check spelling, ir baigta - galvojau, kad suradus, kokios kalbos žodis, paaiškės ir tarimas, bet ne.... gal čia esantys proto bokštai ką nors žino?

11428. teisuole2004-01-15 09:13
susimilkit, kaip galima kaip kitaip, jei ne "empiriskai ciupinet"? nuo visokiu Normantu man bloga ir daros. dvasingi bezdalai. Kiek vaiku pakeliui ismete? Budos kareivis, blin.

11429. vlk2004-01-15 09:14
Man atrodo jis labai vienišas.O kai būna tik kalnuose, ten ir namai.Todėl Lietuvoj kai būna taip, jam ir būna savijauta,,svetimas namuose,, ir nereikalingas ir šalta.

11452. Rytai Cinikui2004-01-15 13:26
Gal ir as cinikas, kad taip prie sirdies jusu pastebejimai. Beje, "kare raisu" labai panasu i karves suda kvapniose Lietuvos pievose. :)

11455. Vesta :-) 2004-01-15 14:15
Prisilietus prie Rytų nelieka tokios sąvokos kaip "vienišumas". Ir Lietuvoje būna šilta, ir esi žmogus reikalingas,kažkam reikalingas. Mėgstu šio žmogaus darbus.Kuo geriausios sėkmės, Pauliau!

11465. cikada2004-01-15 16:35
"drang nach osten!"... zhiurint, ko ieshkom- ar etiketes, lentyneles, ar saves...agregoras...mcgregoras...kox skirtumas...

11497. El. Red.2004-01-16 21:24
Norime atkreipti jūsų dėmesį, kad tik dabar šis pokalbis yra pateiktas pilnai. Atsiprašome už nesklandumus.

11498. padeka2004-01-16 23:11
aciu - iskart visai kiti straipsnio akcentai

31595. Iveta :-) 2005-03-20 20:45
labai ilgas tad gana nuobodoka, bet dziauguos, kad is vis ka nors zmones raso.:)

34462. rasa :-) 2005-05-28 11:14
labai pravartu pasiziureti i save is salies, ypac visiems cia pasireikusiems....

37533. pop2005-07-08 11:25
geras straipsnis. Idomus zmogus. Sekmes jam.

37534. pasipiktines skaitytojas2005-07-08 11:31
sarlatanas

46603. džiapenys2005-11-11 10:20
jus pypt........

49844. mk :-) 2006-01-04 21:55
patiko nuotraukos=]

Rodoma versija 26 iš 26 
14:21:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba