ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-22 nr. 874

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Krevetės tenutyla (113) • DIANA BUČIŪTĖ. Slapyvardžio byla (13) • -kp-. Sekmadienio postilė (68) • Šimto poetų šimtas eiliųKRZYSZTOF SZYMBORSKI. Ei jūs ten, danguje (7) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydų pranašus ir patriarchus (8) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (7) • ZETA. Lee Miller Viktorijos ir Alberto muziejuje (100) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVIII) (3) • RENÉ CHAR (1907–1988). Poezija (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (49) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Sapnai ir problemos Pasaulio medyje (1) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios (6) • Dotnuvių Kūčios (2) • ERNST JANDL. Eilės (34) • O ką jūs švęsite?.. (457) • 2008 m. sausio 5 d. Nr. 1 (875) turinys (4) •

Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios

DAIVA VAITKEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dalios Lovčikienės karpiniai

Dar turime tris tradicines lietuviškas šventes, kasmet suburiančias šeimą ir giminę, – tai Velykos, Kūčios ir Vėlinės. Šias šventes jungia tai, kad praeityje jos buvo susijusios su vėlių kultu, ir tas ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu veikiausiai ir buvo jų išlikimo priežastis. Šis tekstas skirtas paaiškinti kai kuriuos Kūčių vakaro aspektus, iškylančius iš bendro mirusiesiems skirtų švenčių konteksto, ir parodyti akivaizdų ryšį tarp Kūčių vakarienės ir Vėlinių, per kurias dar XX a. pradžioje irgi buvo rengiama ypatinga vakarienė, labai panaši į Kūčių valgymą, ir kurios dėl to buvo vadinamos Stalais, kitaip – Diedais, Diedaduone arba Ažinkomis.

Stalai ir Diedai

Vėlių maitinimas yra vienas iš pačių reikšmingiausių mirusiųjų kulto (kultą suprantant ne kaip garbinimą, bet kaip kultūrinę bendravimo su mirusiaisiais formą) bruožų, minimas ne viename baltų religijos šaltinyje. Tai įprasta laidotuvių, šermenų (kurių vien pavadinimas implikuoja vėlių maitinimo apeigą), metinių ir kitų mirties minėjimų apeiga. Be to, ši apeiga priklauso kalendorinei schemai, reglamentuojančiai vėlėms skirtų švenčių ciklą per metus. 1611 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos metinės veiklos ataskaitoje rašoma, kad „vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusiųjų senolių ir draugų vėlėms ir kiekvienais metais gana dažnai, ypač per Velykų, Kalėdų ir Visų Šventųjų iškilmes joms paruošdavo puotas“. 1718 m., praėjus daugiau kaip šimtui metų, jėzuitų vis dar toliau „buvo darbuotasi, kad būtų pašalintas įsisenėjęs prietaras, vadinamas „Kielimey Stalu“, t. y. „Stalų iškilmės“. Gautos iš senosios pagonystės, jos nesikeisdamos laikosi iki šiol kai kuriose vietose tarp krikščioniškos liaudies: kai nustatytu metų laiku skaniau maitina savo pilvą, drauge valgomu maistu vaišina demoną [turimas galvoje žalčių maitinimas – D. V.]. Tokiu būdu jie maitina ir mirusiųjų vėles. Dargi net nuo seno priimta malda jie pakviečia vėles į puotą.“ Minimi Kėlimai stalų pavadinimu Stalai arba Stalų kėlimas Dzūkijoje išliko iki pat XX a. 3–4 deš. (etnologių Angelės Vyšniauskaitės ir Nijolės Marcinkevičienės duomenys). Šventė kitaip dar vadinama Diedais, ir šis pavadinimas jungia lietuvišką Diedų („protėvių“) tradiciją su Baltarusijos Dziady – švente, kurios apeigos yra nepaprastai artimos lietuviškoms ir neabejotinai rodo bendrą paprotinį arealą, kuris dabar Lietuvoje nebelabai ženklus – šventė atsimenama tik pietų Dzūkijoje, nors istoriniuose šaltiniuose puotos vėlėms fiksuojamos visoje Lietuvoje, net ir Žemaitijoje. Priešingai nei Lietuvoje, Baltarusijos stačiatikiškoje (ne katalikiškoje, kuri ribojasi su rytų Lietuva) teritorijoje Dziady buvo palaikomi Bažnyčios, jie išliko ir išsaugojo daug archajiškų detalių. Net ir dabartiniais laikais baltarusių kapinėse įprasta matyti stalus ir suolus, įrengtus tam, kad prie vaišių stalo susėstų giminaičiai, neužmiršdami nulieti gėrimo ir padėti maisto ant kapų. Toks vaizdas, dabar lietuviui atrodantis neatpažįstamai svetimas, gali padėti mintyse nusikelti keliais šimtais metų į lietuviškos tradicijos praeitį.

Lietuviškos šventės pavadinimas Diedai nereiškia šios šventės slaviškos kilmės (netgi žodį diedas suprantant kaip slavizmą). Analogišką šventę turi ne tik baltarusiai, bet ir latviai, o protėviai latviškai vadinami latviškos kilmės žodžiu, tapačiu diedams ir reiškiančiu senus žmones: vecīši – „seniai, vetušiai“. Protėvių vaizdavimasis senais žmonėmis yra archetipinė mitologema.

Diedai švęsti 4–5 kartus per metus (laikas įvairuoja priklausomai nuo lokalinės konkretaus kaimo tradicijos), plg.: „Pirma Dziedai buvo penkis rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes, skaitės, reikia duoc dziedam, kad už mirusius melsties, o cikri Dziedai tai buvo dveji – vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po Šv. Onos, rudeniniai – nuo Rožančiavos“ (Margionių k.); „Dukart per metus – vasarą ir rudenį – buvo taip vadinama šventė Stalai arba Dziedai. Vasarą – liepos mėnesį, o rudenį – spalio mėnesį“ (Marcinkonys); „Anksčiau Dziedaduonių buvo daugiau: velykiniai, žoliniai (15 rugpjūčio), Visų šventų ir Kalėdų“ (Ricieliai). Vasariniai ir rudeniniai Diedai buvo vadinami „tikraisiais“ (kadangi jie skirti išimtinai vėlių „reikmėms“), o kitais atvejais mirusiųjų paminėjimas ėjo drauge su kita švente ir paprastai buvo rengiamas šventės išvakarėse arba ryte per pusryčius. Galima sakyti, kad Diedai yra didžiųjų švenčių apeigų sudėtinė dalis, einanti prieš prasidedant pačiai šventei (priešingai nei po šventės būnantis pošventis – Ledų diena, per kurią draudžiama dirbti).

Nors dabar, Kalėdų papročiams beveik sunykus, Kūčias suprantame kaip svarbiausią (o iš tiesų dėl konservatyvumo ir uždaro šventės pobūdžio geriausiai išlikusią) apeiginę Kalėdų dalį, atrodo, kad iš tiesų Kūčios yra po Kalėdų kepure išsaugota lietuviškų Stalų arba Diedų šventė, sudaranti prieššventinę Kalėdų (žiemos saulėgrįžos) dalį.

Panagrinėsime keletą apeiginių elementų, rodančių Kūčių ir Diedų giminingumą.

Pasiruošimas ir apeiginė pirtis

Namų tvarkymas, valymas ir prausimasis yra privalomi visų didžiųjų švenčių elementai. Kaip knygoje „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“ rašo etnologas Juozas Kudirka, manoma, kad per Kūčias „jei nebus švaru, kūdikėlis neateis“. Taigi, namai švarinami tam, kad dievybė norėtų ir galėtų ateiti. Per Diedus ateinančios vėlės irgi jautrios švarai. Janinos Samulionytės straipsnyje „Mirusiųjų paminėjimas – Dziedai“ rašoma: „Prieš Dziedus sutvarkomi namai. Nubraukia voratinklius, nuplauna langus, numazgoja suolus. [...] Mama vienąkart prieš Dziedus nenuplovė suolo kampo. Ji naktį susapnavo, kad atėjo dūšios į Dziedus ir viena neturi kur atsisėsti, nes nenuplautas suolo galas. Dūšia ir sako: „Mes visi susirinkom, o man nėra kur atsisėsti.“

Taip pat svarbu yra pirtis. Anot J. Kudirkos, paprastai buvo periamasi Kūčių dieną iki vakarienės (retai kas maudydavosi Kūčių išvakarėse), taigi pirtis tampa tiesiog pačios šventės ritualų dalimi. Tokia pat svarbi pirtis yra švenčiant Diedus, sakoma, kad „vakare turi būtinai visi nusipraust pirtyj“ (Žižmų k.). Baltarusijoje, kur Diedų tradicija kai kur išlikusi iki šių dienų, į pirtį praustis kviečiamos ir mirusiųjų vėlės (prieš perdamiesi patys, kviečia protėvių vėles: „Diedai, prodiedai! Ateikite praustis, vienas kitą už rankų atsiveskite“). Šis elementas Lietuvoje žinomas tik iš istorijos šaltinių, pvz., Jonas Lasickis rašinyje „Apie žemaičių dievus“ apie Ilges taip rašė: „Per šias šventes jie kviečia numirėlius iš kapų į pirtis vaišėms. Kiek pakviečia, tiek kėdžių tam tikslui pastatytoje lūšnoje sustato, tiek rankšluosčių, marškinių patiesia, o stalą apkrauna valgiais, gėralais.“

Šventės laikas

Nors dabar Kūčios valgomos vakare, anksčiau būta ir kitaip. Anot J. Kudirkos, senesniais laikais, ypač XIX a. pab.–XX a. pr., kai kas Kūčių valgyti sėsdavo vidurnaktį („Kristaus gimimo laiku“) arba iki užgiedant gaidžiams. Tai atitinka tikėjimą, kad vidurnaktis yra vėlių metas, o su gaidgyste vėlės pranyksta.

Toks naktinis Kūčių valgymas atitinka „dziedavimą“ – naktinį valgymą su giedojimu, rengiamą velionio paminėjimo (mėnesio, metų) proga ir švenčiant Diedus, pvz.: „Kap numiršta žmogus, per Ažugavėnes Dziedus praulioja. Tai tį užkųsti kų, duot išgert, ir visą naktį gieda, dainuoja“ (Grybiškių k., Poškonys). Naktinis Diedų, kaip ir Kūčių, valgymas XX a. pr. ėmė nykti, plg.: „Per Visus Šventus ne ryte valgė, ale dar neaušį, vidurnakcį valgė. Ale tį ne už mano galvos, aš tep nedariau“ (Kaziulių k.). Nykstant tradicijai naktinis Diedų valgymas virto vakariene arba pusryčiais. Tačiau maistas dažniausiai ruošiamas iš vakaro, plg.: „Šeštadienyj vakare turi būtinai visi nusipraust pirtyj, o šeimininkė užkuria pečių ir verda jauno paršo ir gaidžio mėsą, grikinę kuošę ir krupniką, ir grucę – didžiųjų kruopų kuošė, ir prasalną – vien mėsa ir rasalas nuo burokų ir vandens. Ant rytojaus anksti pasikelia ir, išsiėmę iš pečiaus, viską valgo“ (Žižmų k.).

Aukojimas ir mėsos valgiai

Visų metinių Diedų scenarijus buvo labai panašus – gyvulio (avino, kiaulės, gaidžio) aukojimas, šeimos (kartais giminės ar net bendruomenės) vaišės ir maisto dalies atidavimas elgetoms, kad pasimelstų už mirusiuosius. Štai ką apie Diedus savo užrašuose rašė liaudies dainininkas Petras Zalanskas iš Mardasavo: „Dabar parašysiu, kaip seniau žmonės davė almužnas ubagam, kad tie ubagai išprašytų jų tėveliam, diedukam, bobutėm, proseneliam ir prosenelėm pas Dievulį dangaus karalystį. Tai per visus metus keturiskart: Kalėdom, Velykom, per Visus šventus, Vėlinių dienas ir vasarų vieną kartą (kokia tį buvo Aktova). Vasarą per anksti pjauti jauni baronukai, bet vis tiek žmonės pjovė, nežiūrėjo. [...] Kaip papjauna tų baranukų, tai šeimininkas su šeimininke apskaičiuoja, [kiek] kaime yra ubagų, kuriem reikia duoti almužna – du, trys, keturi ubagai. Jei bus du ubagai, tai tėvulis pjauna dvi šlaunelas, o jei trys keturi ubagai, tai tėvulis pjauna visas keturias šlaunelas žalios mėsos. Visų kepalų duonos suraiko an keturių dalių. Nuneša tiem keturiem ubagam, o tėveliai liepia tiem ubagam sukalbėti poterius už savo tėvelius, už savo diedukus, už savo prosenelius. O likusių mėsų verda motulė sau. Taigi mes jos taip paprastai nevalgom: kaip motulė su bliūdu mėsos [ateina ir pastato] ant stalo, tada tėvelis persižegnoja, pradeda melstis ir vis šeimyna meldžiamės. Visi pasimeldį persižegnojį pradedam valgyti. Pavalgį mes visi pasimeldziam, kad Dievulis tas dūšelas priimtų į dangaus karalystį. [...] Šitaj paci auka būna per Kalėdas ir per Velykas. Tik būna pakeitimas – kiaulės mėsa, ne avies; Kalėdai ir Velykai skerdziam kiaulas. Būna [dar] vienas pakeitimas: per Kalėdą košės neverda. Duoda ubagam duonos, mėsos kiaulės, tris gabalus milcinės dešros.“

Gyvulio (dažniausiai kiaulės, paršelio) skerdimas prieš Kalėdas, kaip ir prieš kitus Diedus, yra žinomas visoje Lietuvoje. Tačiau Kūčias nuo kitų Diedų skiria tai, kad per Kūčias dėl pasninko nebuvo galima valgyti paaukoto gyvulio mėsos, todėl mėsos valgymas perkeliamas į Kalėdų pusryčius. Bet pažymėtina, kad valgis Kalėdoms į duonkepę krosnį būdavo pašaunamas iš vakaro (panašiai atsitiko ir švenčiant Diedus, kai XX a. naktinį valgymą pakeitė pusryčiai); kaip teigia J. Kudirka, „buvo net įsitikinusių, kad pirmą Kalėdų dieną tegalima valgyti Kūčių dieną pagamintus valgius“. Per Kalėdų pusryčius valgė virtą mėsą, dešras, kiaulės galvą, šiupinį (riebią košę su kiauliena). J. Kudirkos manymu, būtent šiupinys yra tradicinis laidotuvių ir mirusiųjų minėjimų valgis, tikriausiai jis dėtas ir mirusiajam į kapą, o pasninkinis šiupinio atitikmuo per Kūčias yra grūdų košė, vadinama kūčia. Įdomu, kad pasninko nesilaikę lietuviai liuteronai iš Garsenės apylinkės dar XX a. pirmoje pusėje Kūčių vakarienei pasitiekdavo mėsišką šiupinį – grucės, žirnių ir pupų mišinį su kiaulės knysle. Beje, J. Kudirkos žiniomis, kai kas net ir katalikiškoje Lietuvoje per Kūčias ant stalo dėjo kiaulienos ar kitų mėsos patiekalų, nors jų ir nevalgydavo.

Pažymėtina, kad per Kalėdų pusryčius (ne tik per Kūčias!) nenaudoti peiliai; tai būdingas vaišių vėlėms ženklas.

Ypatingas meniu

Be vieno išskirtinio mėsiško patiekalo, kuris yra gyvulio aukos mirusiajam išraiška, yra ir daugiau būdingų valgių. Ir Kūčios, ir Diedai pasižymi ypatingu meniu, susidedančiu iš simbolinio patiekalų skaičiaus – dažniausiai 12, kartais 9. Per Kūčias šio papročio laikomasi ir dabar, bet to paties paisyta ir per Diedus, pvz., anot N. Marcinkevičienės, Lavyso kaime sakydavo, jog per vasarinius Diedus „raikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Kad būt visas maistas iš šviežienos padarytas.“ Vladas Drėma aprašė Diedų nedėlią Gervėčių valsčiuje Slabados kaime, kuriai „gamindavo dzvylika patrovų: papjauna avinų, gaidzį, verda grikinių kruopų košę, jušniką, prasalnąją (sultinį), kopūstus, bacvinius, miežines kruopas, kvočenieną, pitlevotus pyragus, sijotų miltų rozavą duoną ir kiaulieną“. Dalis Kūčių ir Diedų valgių sutampa: be minėtos kūčios ar visokių grūdų košės įvairiais variantais (pasninkinio šiupinio atitikmens), ant Kūčių stalo patiekiami šie būdingi Diedų valgiai – barščiai, šaltanosiai, avižinis kisielius (tyrinėtojų nuomone, tai vis mirusiesiems aukoti skirti valgiai).

Stalai (šiuo žodžiu įvardijant ir šventę, ir vaišes) pasižymi tuo, kad per juos akcentuojamas tam tikras padalijimas. Fiksuotas patiekalų skaičius rodo tendenciją dalyti stalą į tam tikras simbolines zonas ir segmentuoti laiko tarpus, reikalingus kiekvienam patiekalui iš eilės valgyti, o 9 arba 12 patiekalų išreiškia struktūruotos visumos idėją (Algirdas Julius Greimas apie skaičių 9 rašė, kad tai begalybės, visų galimybių išsėmimo simbolis). Dalijimas ir skaičių magija svarbi ir gaminant maistą – antai Žižmų kaime Diedams gaminant košę arba pyrago tešlą įvairius grūdus maišydavo iš devynių puodelių – iš kiekvieno puodelio atpildavo po tris šaukštus. Lygiai taip pat gali būti sudedama įvairios rūšies mėsa: „Verda dvylika srubų kažkokių ir tadu visokios mėsos verda – ir vištinės, ir kiaulinės, ir teliuko, ir avino, ir visokios“ (Žižmų k.). Taigi, sudaroma simbolinė valgių visuma, išreiškianti gausos ir pilnatvės idėją (reprezentuojamos visos grūdų rūšys, visas gyvulių ūkis ar tiesiog kulinarinės įvairovės ir gausos galimybės). Ir apeiginio valgymo metu ši simbolinė visuma imama dalyti, atskiriant kiekvieno patiekalo dalelę mirusiesiems ir dedant tas dalis į atskirą indą ar specialų krepšelį, kuris bus nešamas elgetoms, kad šie pasimelstų už šeimos ir giminės mirusiuosius. Atidalijant vėl įvairiai struktūruojama, atidedama arba kiekvieno valgio, arba sukomplektuojamas davinys kiekvieno mirusiojo vardu, pvz., Gervėčiuose per Visų Šventųjų Diedus „dziedas trupindavo (pjaustydavo) kųsneliais (gabaliukais) duonos, pyrago, mėsos, jei buvo ant stalo, ir dešros. Vieną davinį supjaustęs, pasakydavo: „Už vėlę dziedo Jono“ ir padėdavo šalia ant suolo stovinčion vokelan. Paskui taip pat pjaustydavo kitą davinį.“ Valgių į atskirą indą atidėdavo taip pat ir per Kūčias. J. Kudirka tokių pavyzdžių aptinka įvairiuose Lietuvos regionuose, neišskiriant ir Žemaitijos – prieš Kūčių vakarienę „dūšelėms“ į atskirą indą po truputį dėdavo įvairių valgių: kalėdaičio, kūčiukų, žuvies, silkės ir kt. Kūčių vakarienė, nepaisant jos pasninkinio pobūdžio, yra labai artima Diedų stalui, ir tai rodo ne vienas elementas – patiekalų skaičiaus reglamentavimas, specialūs mirusiesiems skirti valgiai (grūdų košės, barščiai, avižinis kisielius, šaltanosiai ir kt.), jų atidėjimas ir t. t.

Kulinariniai Kūčių ir Diedų aspektai, kaip ir naktinis šventės pobūdis, pirties lankymas bei kitos apeiginės realijos, rodo, kad Kūčios yra integrali metinio mirusiesiems skirto švenčių ciklo dalis. Todėl Kūčios pobūdžiu ir nuotaika labai skiriasi nuo Kalėdų – šviesos ir džiaugsmo šventės su Kalėdų rytą „pražystančia saule“ bei devyniaragiu elniu, ant ragų nešančiu degančią ugnelę ir iš savo atspindžio vandenyje spėjančiu ateitį. Šių dviejų švenčių, iš kurių pirmoji nukreipta į šeimą ir giminę, įskaitant visus mirusius giminės narius, o antroji – į kosmologinį pasaulio ir žmogaus atsinaujinimą, derinys sudaro ypatingą Kūčių ir Kalėdų šventės pilnatvę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105785. terra2007-12-26 13:10
pamaniau, kad daiva vaitkevičiūtė - ir nušiurpau

105792. terrai nuo archyvaro2007-12-26 14:42
Ir man toks pat pirmas eterinis impulsas: JINAI!

105806. Neo2007-12-26 17:38
O kas jau ta Daiva Vaitkevičiūtė -„JINAI“?

105811. archyvaras2007-12-26 18:23
Populistinė rašytoja, kaip antai romano " Kamilė nori mirti" autorė (rekomenduoju paiešką Google).

105956. cc2007-12-27 21:19
Per Vėlines ne kartą teko matyti triukšmingus čigonus, susirinkusius prie artimųjų kapų,garsiai kalbančius, valgančius ir išgeriančius po stikliuką. Žiūrint iš šono, susudaro įspudis, kad taip gyvieji betarpiškai bendrauja su išėjusiais, lyg pastarieji būtų per Vėlines prisikėlę ir puotautų kartu. Žiūrint į lietuvius, tyliai kaip šešėlius su gėlėmis plūstančius į kapines, susikaupusius, rimtus, poteriaujančius - susidaro priešingas įspūdis.

105983. 2007-12-27 22:48
Nepaminėtas grybų rasalas. Jau 20 metų jį verdu taip, kaip išmokė tėvelis ir palieku jo dūšelai.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:20:56 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba