ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-22 nr. 874

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Krevetės tenutyla (113) • DIANA BUČIŪTĖ. Slapyvardžio byla (13) • -kp-. Sekmadienio postilė (68) • Šimto poetų šimtas eiliųKRZYSZTOF SZYMBORSKI. Ei jūs ten, danguje (7) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydų pranašus ir patriarchus (8) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (7) • ZETA. Lee Miller Viktorijos ir Alberto muziejuje (100) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVIII) (3) • RENÉ CHAR (1907–1988). Poezija (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (49) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Sapnai ir problemos Pasaulio medyje (1) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios (6) • Dotnuvių Kūčios (2) • ERNST JANDL. Eilės (34) • O ką jūs švęsite?.. (457) • 2008 m. sausio 5 d. Nr. 1 (875) turinys (4) •

Poezija

RENÉ CHAR (1907–1988)

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jutos Čeičytės piešinys

Poilsiaujant vėjui

Kaimelio kalvos atšlaitėje stovyklauja tiršti mimozų laukai. Taip jau nutinka, kad skynimo metu toli nuo tos vietos sutinki nepaprastai kvepiančią mergaitę, jos rankos visą dieną buvo užimtos trapiomis šakelėmis. Panašiai kaip lempa su kvepiančia šviesos aureole ji nueina, atsukusi nugarą besileidžiančiai saulei.

Ją užkalbinti būtų tolygu šventvagystei.

Espadrilėms trypiant žolę, duokit jai kelią. Galbūt jums pavyks ant jos lūpų pastebėti Nakties drėgmės chimerą?


Volungė

1939 m. rugsėjo 3 d.


              Volungė įskrido į aušros miestą.
              Giesmės kardu užvėrė liūdną guolį.
              Viskam visiems laikams atėjo pabaiga.


Leonidai

Ar tu mano moteris? Mano moteris sukurta tam, kad susiliesčiau su dabartimi? Fenikso hipnozė geidžia tavo jaunystės. Valandų akmuo ją apveja savo vijokliu.

Ar tu mano moteris? Vėjo amžius su jame kovojančiu senu debesimi suteikia gyvybę rožei, įkarščio rožei.

Mano moteris sukurta tam, kad susiliesčiau su dabartimi.

Kova atitolsta ir ant mūsų žemių palieka bitės širdį, nubudusį šešėlį, paprasčiausią duoną. Nemigo naktis iš lėto gviešias Šventės neliečiamybės.

Mano moteris sukurta tam, kad susiliesčiau su dabartimi.


Paukštis...


              Paukštis ant laido apčiulba
              Tą paprastą gyvenimą sulig žeme.
              Mūsų pragaras juo džiaugiasi.

              Paskui pradeda kankintis vėjas
              Ir žvaigždės tai pastebi.

              Ak pamišėlės, aplėkti
              Tiek gilios lemties!
iliustracija
Jutos Čeičytės piešinys


Žakemaras ir Žiulija

Kadaise žolė, kai susibėgdavo žemės keliai, švelniai stiebdavo savo daigus ir įžiebdavo šviesą. Jų meilės žvilgsnyje gimdavo dienos raiteliai, o jų mylimųjų pilys turėjo tiek langų, kiek begalybėje spindi žaibų.

Kadaise žolė žinojo tūkstantį nepriešgyniaujančių šūkių. Ji buvo ašarose skendinčių veidų užtarėja. Ji apkerėdavo gyvulius ir duodavo prieglobstį paklydėliui. Jos erdvės prilygo dangui, nugalėjusiam laiko baimę ir numaldžiusiam skausmą.

Kadaise žolė buvo švelni pamišėliams ir priešiška budeliams. Ji susiliedavo su amžinybės slenksčiu. Jos išrasti žaidimai savo šypsniuos turėjo sparnus (tie nekalti ir trumpalaikiai žaidimai). Ji nebuvo kieta tiems, kurie pamesdami kelią troško jį amžiams prarasti.

Kadaise žolė suprato, kad naktis neprilygsta savajai galiai, kad šaltiniai netrukdo džiaugtis jų vagai, kad ant žemės suklupusi sėkla jau beveik paukščio snape. Kadaise žemė ir dangus vienas kito neapkentė, bet žemė ir dangus gyvavo.

Dabar slenka nenumaldoma sausra. Žmogus tampa svetimas aušrai. Ir vis dėlto, besivaikant dar neįsivaizduojamą gyvenimą, gyvos virpančios užgaidos, besivaržantys šnabždesiai ir sveiki bei guvūs vaikai – jie moka atverti.


Gerai padarei, kad išėjai, Arthurai Rimbaud!

Gerai padarei, kad išėjai, Arthurai Rimbaud! Tavo aštuoniolika metų nepakluso draugystei, priešiškumui, Paryžiaus poetų kvailystei, kaip ir bergždžiam tavo nuprotėjusios ardėniškos šeimos bitės dūzgimui, gerai padarei, kad visus juos išblaškei po atviras jūras, kad juos nusviedei po jų mitrios giljotinos peiliu. Tu teisus, kad apleidai tinginių bulvarą, rašeivų barus ir juos išmainei į gyvulių pragarą, sukčių prekybą ir prasčiokų sveikinimus.

iliustracija
Jutos Čeičytės piešinys

Tas absurdiškas kūno ir sielos polėkis, tas patrankos sviedinys, kuris pasiekia savo taikinį ir jį susprogdina, taip, štai čia ir slypi žmogaus gyvenimas! Pasibaigus vaikystei mes negalime amžinai smaugti savo artimo. Jei vulkanai šiek tiek išjuda iš vietos, jų lava prateka per didžiąją pasaulio plynę ir jai atneša vertybes, dainuojančias jo žaizdose.

Gerai padarei, kad išėjai, Arthurai Rimbaud! Mes esam iš tų, kurie beatodairiškai tiki, kad su tavim galima būti laimingam.


Čiurlys

Čiurlys su per ilgais sparnais suka aplinkui namus ir klykauja iš džiaugsmo. Tokia ta širdis.

Jis pritildo griausmą. Sėja skaidriame danguje. O palietęs žemę, suplyšinėja.

Jo replika – kregždė. Jis nekenčia jos artumos. Ko gi verta bokštų puošyba?

Jis ilsisi pačioje tamsiausioje ertmėje. Niekas nesijaučia taip ankštai kaip jis.

Įsigalėjus vasaros šviesai, jis ners pro vidurnakčio langines ir spruks į tamsumas.

Nėra galinčių jį suturėti akių. Į jo klyksmą telpa jo visas buvimas. Jį pakirs šautuvėlis. Tokia ta širdis.

Publikacija parengta Prancūzų kultūros centro iniciatyva
minint poeto 100-ąsias gimimo metines


Iš: Anthologie de la poésie française du XXe siècle.
Paris: Gallimard, 2005

Vertė Dainius Gintalas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


106456. r2008-01-02 07:59
lengva ir sviesu -taip ir turetu but naujamety dusioj

106687. ragana Kornelija2008-01-04 00:43
aš nežinau, ar gerai padarei, kad išėjai, Arthurai Rimbaud, bet mes esam iš tų, kurie aiškiai įsitikino, kad su tavim galima būti laimingam - kambario tyloje tekant tavo sujungtiems žodžiams ir nedrąsiems muzikos garsams sėlinant paskui juos. tik mes nesam tau ištikimi, Arthurai Rimbaud... ak... el jardin tiene una fuente y la fuente una quimera...

106689. Biesas2008-01-04 02:43
Prisik naujamety duse, kitaip per velykas ateis biesai ir issines tavo dusia.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:20:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba