ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-22 nr. 874

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Krevetės tenutyla (113) • DIANA BUČIŪTĖ. Slapyvardžio byla (13) • -kp-. Sekmadienio postilė (68) • Šimto poetų šimtas eiliųKRZYSZTOF SZYMBORSKI. Ei jūs ten, danguje (7) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydų pranašus ir patriarchus (8) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (7) • ZETA. Lee Miller Viktorijos ir Alberto muziejuje (100) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVIII) (3) • RENÉ CHAR (1907–1988). Poezija (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (49) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Sapnai ir problemos Pasaulio medyje (1) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios (6) • Dotnuvių Kūčios (2) • ERNST JANDL. Eilės (34) • O ką jūs švęsite?.. (457) • 2008 m. sausio 5 d. Nr. 1 (875) turinys (4) •

Pražilę varnėnai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

Šaltinis – kalba:


        Aš išeinu iš didelės tamsos
        ir mirštu.
        Tiesa, papildau upę.
        Ir vieną kitą trokštantį.
        Šiek tiek.
        Na kartais.

        O šiaip jau – nuolat mirštu
        Ir nemirštu...

Lapkričio 3, ketvirtadienis

Jaunimas

Tokia putli mergelka, uždarbiavusi Danijoj, aiškina striuku balsiuku:

– Danijoj sekso paslaugos yra perkamos, ir jeigu po akto tu neužsirūkai, tai laikoma, kad viskas tvarkoj...

Akibrokštas

Tamsoje pro Vėlinių žvakutes abiem tako pusėm yriausi namo iš kapinių. Iš priekio artėjo trijulė – dvi orios damos ir kauštelėjęs vyriškis. Ne šiaip sau – demonstruodamas žinias iš lietuvių poezijos. Pradžiose buvo Brazdžionis, ūmai pakeitė toną ir išpoškino:


        Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
        Aš sėdžiu po šaka akacijos baltos...

– Pone, – mano „mūza“ neištvėrė, – čia privaloma daugiskaita. Ne „po šaka“, o „po šakom“...

Flirtas baigėsi, ponas apstulbo, damos atšoko...

Įsiūčio miestas

Kas mielą dieną vaikštau apsipirkti, važiuoja troleibusais, slankau gatvėm... Pikti veidai. Tada imi galvoti, iš kur tiek įniršio ir negerumo.

Gyvenimas – tai jis priverčia susiraukti. Čia privalu turėti „atsarginį veidą“, aršią kaukę. Kam? Kad kiti atšoktų...

Ypač šį meną gerai įvaldę seniai ir senės. Užgyvenę. Vardan saugumo jausmo.

– Pabandyk! Kad dėsiu!

Apie lituanistiką

Kad gimtosios kalbos mokytojai yra (ar buvo) pusiau šventieji, dažnai pagalvodavau.

Juozo R. istorija tik sutvirtino tą mintį. Lietuvių kalbą ir literatūrą jam dėstė Onutė M. Ji buvo nepritapėlė, gal kiek keistoko būdo. Kalbėdavo, kalbėdavo. Nužiūrėjusi Juozą kaip reto gabumo jaunuolį, sykį parke vos ne per prievartą įgrūdo jam 50 rublių. Tada tai buvo nemaži pinigai. Tas nenorėjo imt, nors verk!

– Imk, imk, gal žieminius batus nusipirksi...

Po daugelio metų Juozas susirado ją, jau suvargusią ir nuskurdusią (kada buvo turtinga?), įgrūdo jai 500 litų.

Niekaip nenorėjo imt. Tas sako:

– O jeigu nusipirktumėte žieminius batus, šalčiai ant nosies...

Apsiraudojo abudu.

Poezija ir skyrybos taisyklės

Jokių taisyklių čia jau beveik neliko. Visi skiria taip, kaip nori. „Popsas“, kičas, raliavimai.

Nuoseklesnė skyryba, regis, praverstų. Logiška manyti, kad tai susiję su asmenybės „dingimu“ – pasitraukimo, gilesnių siekimų, užmojų stygiumi.

Kiekvienas giriasi:

– Čia aš atradau!

Ką atrado – nelabai žino. Sakau, kad netgi ne dviratį, o triratuką.

„Popso“ ženklai: suvaikėjimas, perversijos, banalybė. Kaip moku, taip šoku.

Poezijos amžius išties praeity. Pavyzdžiui, Dantės „Dieviškoji komedija“.

Italai – ir tie retas paskaito, dar mažiau supranta, gilinasi, studijuoja.

Kaip koks turistas į katedrą – pasižiūri ir... nueina. Turizmas visur ir visuotinis.

Reminiscencija


        Paskutiniai rudenio lapai,
                             saulė visai pažemėjus, –
        stoviu (aš) prisirengęs, sukaitęs,
        ant pasaito šuo,
                             burnoje – pyragaitis,
        mano gėlą ėda žuvėdros, –
        pasikark su savo žaizda!
        Kartais, beje, kai kada.
        Vasaros pyragaitis.
        Prašom valgyt, kitą sau nusipirksiu,
        mirtis, saulė, žuvėdros
        šmėkščioja kai kada.

Lapkričio 4, penktadienis

Pasaulis atvirkščiai

Manoma, kad menuose toksai žvilgsnis gimė XVI amžiuje, po to, kai galutinai paaiškėjo, kad Kolumbas atrado Ameriką, o ne Indiją...

Anglų dailininkai tada pradėjo tapyti, pavyzdžiui, tokias medžioklės scenas: ne medžiotojai medžioja zuikius, o zuikiai medžiotojus... Ilgainiui toks požiūris išplito. Net Lietuvoje per archeologinius kasinėjimus rasta koklių su atvirkščio pasaulio scenelėmis.

Man regis, kad tokio matymo esama ir tautosakoj, ir Strazdo idilėse. Netgi K. Binkio „Zuikių sukilimas“ yra anos tolimos kreivų veidrodžių karalystės atspindys.

Labai patrauklus daiktas.

Iš „Natūralisto užrašų“

Neryje žmogelis pasibarstė kruopų. Prie tilto žuvelėms privilioti. Vietoj žuvų netruko atplaukti antys.

Mačiau įniršusį žmogutį, kuris ilga kartim bedžioja tas vagišes.

– Kas čia ne taip? – pamaniau.

Ogi tai, kad žmogutis yra toks pats... vagišius. Vagia iš namų, iš upės, iš gamtos. Klausimas: ar gerai yra vogti iš vagišiaus?

– Plėšk prisiplėšta! – revoliucijos šūkis.

Bebrai grįžta į miestą

Šiandien pamačiau: begėdiškai išrengti, t. y. apgraužti, gluosnių – verbų kūnai... Visa pakrante. Žiema artėja, upių vandenys greitėja, saulė žemėja, o bebrai – alksta.

Pradėjo nuoginti verbas! Dantimis, per vasarą galąstais.

Lapkričio 5, šeštadienis


        Tos pačios akys juokiasi ir verkia, mintis atvaro mintį, –
            bet aš regiu tik rudenį,
            vien juodą
            ir geltoną,
            o kitkas?
            Kitko man geriau neatsiminti!

Misionierius Jonas Bružikas

Pirmasis jėzuitas, išvykęs į misijas iš Lietuvos, 1931 m. Brazilijoje aplankė vietas, kur gyventa lietuvių. Dirbo JAV ir Lietuvoje.

Vaikystėje „apženijęs savo tėvą“, mat tas buvo našlys su penkiais vaikais. Jonas, vyriausias, surado jam moterį, kuri sutiko užauginti tuos vaikus. Kun. A. Saulaitis juokauja, kad čia netinka patarlė: „Jei kunigas piršlys, tai velnias kunigas“ (sutuokia velnias)...

1941 m. paskutinis išėjo iš bolševikų kalėjimo. Tada, kai kalėjimas buvo atidarytas ir kaliniai paleisti. Per mišias mėgdavo, kad žmonės „atsilieptų“, t. y. kaip dabar. Jeigu žmonės tylėdavo, Bružikas pakeldavo didįjį presbiterijos kryžių, užsidėdavo ant pečių ir eidavo sakydamas: „Jėzau, eime! Mes čia nereikalingi.“ Tada žmonės imdavo šaukti: „Sugrįžk, sugrįžk!“

Turėjo retą iškalbą, per rekolekcijas Pietų Amerikos karščiuose kalbėdavo valandą ir ilgiau. Labai sušlapdavo (nuo prakaito) marškiniai. Bažnyčios kieme Bružikas nusivilkdavo juos ir užsitraukdavo sausus. Kalbėdamas... sykį apsidairė: po mišių – marškinių nėr! Kiaulė pusę surijusi...

J. S. paklausė, ar daugiau tokių misionierių esame turėję. Į tai A. S. atsakė, kad ne. Prieš karą Amerikoje Bružikas surinko 1 mln. dolerių Kauno jėzuitų kolegijai steigti. Brazilijoje lankydavo 120 vietovių, kur gyveno lietuviai (A. S. pajėgė jau tik 80...).

– Kai pasiklysdavau mieste arba džiunglėse, ieškodamas kokios lietuvių šeimos, sakydavau: „Na, Bružikai, palikai mane čia, tai dabar padėk surasti!“

– Ir padėdavo? (Jau miręs.)

– Padėdavo...

Papilda. Iš Jono Br. vaikystės

Atrodo, kad su tėvo ženatvėmis buvo kiek kitaip. Jonas ilgai sukęs galvą, ką daryti. Tėvas lėtas, sunkiai bendraujantis, motinos mirties prislėgtas... Pats nieko nepadarys. Jonas nuėjęs prašyti parapijos klebono. Klebonas klausęs, klausęs ir pasakęs:

– Vaike, kiek suprantu, jūsų šeimą reikia gelbėti. Tėvas penkių vaikų neužaugins, bet yra patarlė: „Jei kunigas superša, tai velnias sutuokia.“ Tai nori, kad aš tavo tėvui surasčiau naują žmoną? Negaliu to daryti.

Taip žlugo Bružiko viltys ir – subrendo kaip vyras.

– Jei bažnyčia negali, reikia imtis pačiam.

Paskui, stodamas į gimnaziją, buvo jau apsisprendęs – reikia taisyti ir bažnyčią... Kas geriau, jeigu ne misijos? Tikrasis Dievo žodžio skelbimas.

Mėgstamiausioji jo pamokslų tema (ir didžiulė kartoteka ta tema) buvo apie šeimą.

Kaip sustiprinti, išsaugoti, išlaikyti šeimą.

Matyt, tai irgi iš vaikystės.

Rašau todėl, kad čia, regis, būta tikro pašaukimo. Beje, pašaukimą atveria beviltiškumas. Tam tikra situacija, dažnai netgi atsitiktinė. Parodo žmogui, kas jis toks yra...

Lapkričio 6, sekmadienis

Dievo vėjas

Jeigu kas klaustų: kokios spalvos yra amžinasis vėjas?

Žmogus, kur neužmiršo Dantės (jei iš viso skaitė), atsakys: „Raudonas...“

Taigi „Pragaro“ VIII g. 70–76 eil. Dante, pamatęs begalę bokštų, klausia Vergilijų:


        Maestro, tiek mečečių pristatyta,
        į dangų šauna raudis minaretų,
        tarsi liepsnoj įkaitinti švytėtų.

Vergilijus:


        Tai senos liepsnos, amžinybės vėjas, –
        jis tarė, – bokštus purpuru nudažo,
        į žemutinį Pragarą atėjom.

Beje, poemoje „Strazdas“, sukurtoje prieš daugelį metų (vėliau buvo ir Broniaus K. opera), buvau priėjęs Raudono Vėjo įvaizdį (taip ir yra – iš didžiųjų). Parašęs apstulbau.


        Lyg koks Raudonas Vėjas
        Erdves kilnotų...

Ir priešprieša atplaukiąs Žaliapaukštis, Lietuvos sargas ir gelbėtojas – Strazdas.

Žmonių pasąmonėje viskas yra, sunku tiktai „ištraukti“. Mes patys net nežinom, ko ten esama.

Apie poezijos vertimą

Sovietmečiu net keletas vertėjų gyrėsi, esą jų darbas prilygsta originalo autoriaus darbui... Kokia nesąmonė! Kas drįstų pasisavinti Dantės viziją? Nenoriu būti netgi vienos metaforos vagimi. Ganės man to, kad pabandžiau jį perteikti lietuviškai.

Tie, kurie paskui XVII amžiaus anglą kartojo, esą reikia versti poezijos dvasią, dažnai nesiskaitydavo su autoriaus tekstu.

Beje, visoje SSRS vertimai buvo gan pelningas verslas. Dabar – keistuolių darbas.

Nugirsti dialogai

Jis:

– Man susilaikymas tas pats kaip mest rūkyti...

Ji:

– O aš noriu liesti ir būti liečiama.

Jis:

– Praeis.

Ji:

– Nepraeis. Tuo ir baigiasi mūsų pokalbis.

Jis:

– Guodžiuosi tuo, kad Dalai Lamos niekas to neklausinėja.

(Viskas dedasi ant išgaubto tilto, žalumoj.)

Lapkričio 7, pirmadienis

Pakraščių Europa

Šitos idėjos autorius – rašytojas iš Norvegijos, pavarde Vernesas (vardą pamiršau). Gyvena Švedijoje, domisi lietuvių poezija, verčia.

Pakraštinė Europa galėtų būti įdomi, „skani pasauliui“.

Pagalvojau, kaip kad didelio duonos kepalo kriaukšlės. Kas gi iš to minkštimo per vidurį? Pakraščiai saugo jį, be to, pakraščiuos daugiau sandūrų, įtampų.

Pakraščių patirtis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105906. RB :-) 2007-12-27 10:06
Apie lituanistiką geras.

105908. archyvaras2007-12-27 10:19
Taip, būta tylių ir kilnių lituanistų...

105923. r2007-12-27 14:34
blyn as-jau sene

105973. 2007-12-27 22:11
ir aš noriu liesti ir būti liečiama, bet geriausias - apie pašaukimą, kurį atveria beviltiškumas. Įsitikinau.

106242. Hm2007-12-30 20:17
Seno pražilusio varnėno kvarklenimas.

106980. giminė2008-01-07 23:28
prie ko čia tos jaunos merginos iliustracijoje? Klasiko anūkės?

106997. klausimas2008-01-08 09:49
ar iliustracijas klasikas pats sau kuria?

Rodoma versija 26 iš 26 
14:20:50 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba