ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-22 nr. 874

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Krevetės tenutyla (113) • DIANA BUČIŪTĖ. Slapyvardžio byla (13) • -kp-. Sekmadienio postilė (68) • Šimto poetų šimtas eiliųKRZYSZTOF SZYMBORSKI. Ei jūs ten, danguje (7) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydų pranašus ir patriarchus (8) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (7) • ZETA. Lee Miller Viktorijos ir Alberto muziejuje (100) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVIII) (3) • RENÉ CHAR (1907–1988). Poezija (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (49) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Sapnai ir problemos Pasaulio medyje (1) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios (6) • Dotnuvių Kūčios (2) • ERNST JANDL. Eilės (34) • O ką jūs švęsite?.. (457) • 2008 m. sausio 5 d. Nr. 1 (875) turinys (4) •

Dotnuvių Kūčios

[skaityti komentarus]

    Buvusi Kėdainių r. Akademijos vidurinės mokyklos mokinė UGNĖ TAMAŠAUSKAITĖ pagal Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjo doc. dr. Arūno Vaicekausko parengtą klausimyną 2004 m. apklausė devynis dotnuvius, pasinaudojo tėčio Ryto Tamašausko kraštotyros rinkiniais ir parengė etnografijos darbą „Kūčių ir Kalėdų papročiai bei apeigos Dotnuvos apylinkėse XX a. pirmojoje pusėje“. Rinkinys pristatytas Lietuvos jaunųjų filologų konkurse (Kaišiadorys, 2005), eksponuotas Nacionalinės jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijos kraštotyros darbų parodoje (Vilnius, 2006). Abiejuose renginiuose mokinė tapo laureate. Dabar Ugnė studijuoja lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginiame universitete.

Kūčių stalo nenukrausto

Einant miegoti ne viską nuo stalo nuimdavo, palikdavo gal ne viską, bent kiek. Silkės palikdavo, kompotą, kisieliaus palikdavo, bulkutės papjaustytos ant stalo, kur valgėm. Aš taip nedarau jau.

Kalbėdavo, kad ateis mirusieji, anksčiau vėlės gal ateis, gal pasivaišins. Atsikėliau ir nežiūrėjau į tą stalą, negaliu pasakyti [ar būdavo paliestas maistas]. Seniau vaikus prigąsdindavo su tom vėlėm, tai baisiai blogai. Aš, būdavo, sėdžiu ir bijau kojas nuleisti nuo suolo, taip laikau. O jau į lauką vakare, jau buvau kokių dešimt metų, neišeisiu. Pasakojo Vanda Boguševičienė-Chomskytė, g. 1925 m. Valinavoje, Dotnuvos valsč., nuo 1937 m. gyv. Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė Ugnė Tamašauskaitė (toliau – U. T.) 2004 m.

Stalo nenukraustydavo. Kad naktį ateis Jėzus valgyt, negalima nukraustyt, stalas kad tuščias būtų. Taip aiškindavo tėvai. Vaikai atsikėlę skuba prie stalo. Pasakojo Jonas Dilys, g. 1923 m. Dotnuvoje, gyv. Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Kūčias nuo stalo nenuimdavo. Sako, kad ateina sielos ant Kūčių – palikdavo indus, šaukštus ir valgį, kokį turi. Marti ateina ir rėkia: „Padarei padarei – ir liko.“ Sakau: „Šiąnakt dar ateis valgyt.“

Aš turiu daug žmonių mirusių, tegu ateis pas mane pavalgyt, nors pas mani ir mažai vietos. Randu nejudinta – bet vis tiek jiems dalia yra. Aš neženklinu maisto, tai nieko nežinau. Pasakojo Jadvyga Žvikienė-Karnatkaitė, g. 1909 m., gyv. Akademijoje, Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė Rytas Tamašauskas (toliau – R. T.) 1989–1992 m.

Valgį palieka, sako, naktį ateis visi šventi paragaut. Padeda ko geresnio ir palieka. Kūčias pavalgo, ką turi, palieka. Uždengia marli, kad matytų. Rakuojas, kad ponas Jėzusas ateitų paragauti. Pasakojo Aleksandra Ūsienė-Kavaliauskaitė, g. 1908 m. Pupėnų k., Gudžiūnų sen., gyv. Jaunakaimyje, Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 1992 m.

Kas yra ant stalo, viską palieka. Sakydavo, kad Marija ateina pasižiūrėt, ką žmonės valgys. Pasakojo Ona Daugvilienė-Leskauskaitė, g. 1906 m. Vladzinavos dvare, Gudžiūnų sen., gyv. Jaunakaimyje, Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 1993, 1994 m.

Šienas nuo Kūčių stalo

Gyvulių Kūčios, ką nors pakišdavo skanesnio, bet kad gyvuliukai nebenori, jau jie sotūs guli taip. Tai paglostydavo juos.

A rytojaus dieną, kada ruošia naujai jau valgyt Kalėdų rytą, tą šieną surenka gražiai ir po kuokštelį kiekvienam gyvuliui. Ir arkliui, ir karvei, ir aviai – visiem, kiaulėm tik neduodavo. Avim ar ten karvėm, ar veršiui, ar arkliui tai būtinai reik. O pakritus dargi vištom pabarstydavo. Niekinamo gyvulio pas mus nebuvo.

Buvo, traukdavom šiaudą. Kieno ilgas, šakotas, – o, tas gerai gyvens. Mes tai, atsimenu, kad buvom dar vaikai, o paskui čia jau tie karai, sąmyšiai, jau tai ne taip. Pasakojo Genovaitė Neverdauskienė-Dirmaitė, g. 1924 m. Kaune, nuo 1926 m. gyv. Valinavoje, vėliau Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Įkišam ranką po staltiese ir traukiam šiaudą, – žiūrim, kokie linai bus: jeigu didelis šiaudas, tai dideli linai užaugs. O paskui kraitį, kad būtų aust, verpt. Nuo šiaudo – jeigu ilgas, tai ilgi linai, tai ir kraitis bus geras. Viskas naminė, lininė buvo, ir lininiai drabužiai.

Šieną išdalydavom nuo stalo gyvuliams. Arkliams nežinau, ar duodavo. Karvėm daugiausia. Pasakojo Irena Civilkienė-Daukšaitė, g. 1925 m. Ąžuolaičių k., Dotnuvos par., nuo 1996 m. gyv. Aušros k., Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Rytą atsikelia tėvas, motina jau nuima stalą, nurengia, nuima staltiesę, tėvas labai gražiai pakelia šieną ir žiūri, kokie grūdai yra iškritę, koks derlius bus. Ką sakydavo, neprisimenu, bet kad rasdavo kokį grūdą, kad bus labai didelis derlius tų kultūrų.

Tik karvėm; arkliam to šieno neduodavo. Karvėm duodavo tą šieną todėl, kad sakydavo: „Kristų šildė karvės, avys“; arkliai nebuvo ten, prie Kristaus gimimo.

Visiem gyvuliam Kūčios buvo tokia pat šventė, kaip ir žmonėms. Pasakojo Pranas Civilka, g. 1923 m. Ąžuolaičių k., Dotnuvos par., nuo 1996 m. gyv. Aušros k., Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Po vakarienės pakiši ranką po staltiese ir ištrauki kokį šiaudelį sudžiūvusį. Paprastai sakydavo: ar ilgai gyvensi. Žiūrint, kokį ištrauki. Jeigu kokį nusususį, tai nelabai gerai, jeigu šakotą, didelį – tai čia jau geras dalykas. Pasakojo Vanda Kuprienė-Švitrytė, g. 1924 m. Kaune; tėvas kilęs iš Bakainių k., Surviliškio apyl., nuo 1949 m. gyv. Gudžiūnuose, nuo 1959 m. gyv. Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Nuo stalo iš šieno arbatą virdavo. Senos bobutės iš keturių kerčių po gniūžtelę paima ir išnešdavo. Turbūt virdavo kokią arbatą. Dėl ko, negaliu pasakyt.

Pavalgo, visi traukia šiaudus – ir dideli, ir maži. Kas pirmutinis? Tėvas traukia, žiūri į tą šieną. Jeigu trumpas [šiaudas], tai trumpas gyvenimas, jei ilgas šiaudas – ilgas gyvenimas. Mano mamos sesuo ištraukė trumpą, ji pusantrų metų dar gyveno. Visos seserys, broliai ilgus ištraukė – ilgai gyveno. Po vieną kartą traukė. Kas ištraukė, tai tavo, daugiau nemėgink.

Kas lieka šieno, gyvuliukam. Jei neturi, kaimynam atiduodi. Visiem gyvuliukam, neišskirdavo. Kiaulytėm – ir tiem gyvuliukam įdeda. Pasakojo Stefanija Česnakienė-Ivaškevičiūtė, g. 1916 m. Mantviliškyje, Dotnuvos sen., gyv. Vainotiškių k., Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 1994 m.

Šieno biškį po stačiu [staltiese] padeda. Krepšą pastato su šienu po stalu. Po Kūčių neša gyvuliam, šieną išdalina iš krepšio. Nuo ryto nuneša, gyvuliam išdalina. Ir aviai, ir karvei, ir arkliui – gyvuliam tik, katrie ėda, kiaulei neduodavo. Iš krepšo tuojau po Kūčių neša tvartan. Jei gyvulio neturėdavo, degindavo šieną. Pasakojo Boleslovas Cironka, g. 1902 m. ir gyv. Bokštų k., Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 1993 m.

Išdalina po saują visiem gyvuliam, – Dievas užgimė ant šieno; šventas, reik atiduot gyvuliam, kad būtų gyvuliai sveiki, kad gyvuliai nekristų. Pasakojo Vincas Smulskis, g. 1902 m., gyv. Pilionių k., Gudžiūnų sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 1991 m.

Šieną po Kūčių tai nešdavo į tvartą ir visiem gyvuliukam. Net vištom – ir tom pakapoja smulkiau ir to pabarsto. Ir arkliui duodavo, visiem. Pasakojo Vanda Batūrienė-Kuprytė, g. 1938 m. Bakšių k., Krakių sen., gyv. Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė R. T. 2001 m.

Naktį žmogaus balsu prabyla gyvuliai, vanduo virsta vynu

Šuliny vanduo saldus. Kai Kūčios viską saldžiai pavalga i nueina paragaut pri šulinia, ir vanduo saldus. Pasakojo Augustas Ropė, g. 1915 m. ir gyv. Šlapaberžėje, Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė R. T. 2002 m.

Iš vakaro atsineša vandenio. Sako, pavirto dvyliktą valandą vanduo vynu. Dvyliktą valandą ragaukit – vynu pavirsta vanduo. A toliau jis atsistato vandeniu.

Sako – dvyliktą visi gyvuliai suklaupia. Nenutaikysi tos valandos, nematysi, kai suklaupia. Pasakojo Vincas Smulskis.

Kūčias pavalgo, eina į tvartą. Dvyliktą valandą, sako, gyvuliai kalba. Nuėjo į tvartą bernas klausyt, ar teisybė, ar neteisybė. Nuėjo ir sukalbėjo, a kitas vyras irgi ėjo į tą tvartą, bet negalima dvejiem. Tas ir nėjo, tik klausės iš lauko pusės tvarto. A tas tvarte. Sėdi, žiūri į laikroduką, kad jau dvylikta valanda. Arkliai ėda, ir vienas arklys sužvengė garsiai. Tas vyras sako: „Net aš užmiriau“, – tas, kur už durų klausė. Tas arklys sako arkliui: „Gana ėst, reikia pailsėti.“ Tas atsakė: „O kodėl jau taip reikia?“ Sako: „Turėsim didelę kelionę, – tas, kur pirmas prakalbėjo, – didelę ir sunkią. Va tas, kur klausos mūsų, mirs.“

Nuo karto ir krito tas bernas, nebegyvas paliko. Tas pasižiūrėjo į laikroduką, kur už durų stovėjo, kad neišeina. Pradarė duris, žiūri, kad anas negyvas. Gaspadoriui sako: „Žiūrėkit tuos cūdus, kad jis nebegyvas.“ Ir vežė su arkliais laidot. Žmonės labai [įsitikinę], kad teisybė. Pasakojo Stefanija Česnakienė-Ivaškevičiūtė.

Kaip pagausinti derlių

Sakydavo tėvas, kad reikia melstis, reikia poterius kalbėt, kad derlius būtų geras, kad veltui nedirbt. Pasakojo Romualdas Karnatka, g. 1917 m. Dotnuvoje, gyv. Dotnuvoje, Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Tėtė turėdavo bičių, tai nešdavo kaimynam medaus. Medų nešdavo dėl to, kad kitais metais bitės prineštų daug medaus, kad užtektų ir man, ir kitiem. Tėtė apeidavo avilius, paklausydavo. Taip biškį pabaldo, prideda ausį. Jei dūzgia bitės, gerai, dar stiprios. Dūzgimą tėtė pažindavo, kada alkanos dūzgia. Pasakojo Vanda Batūrienė-Kuprytė.

Per Kūčias atsineša grūdą, pabarsto ant lauko, kur nėra sniego, kad geri metai būtų, sulauktų, derlius užderėtų. Pasakojo Vincas Smulskis.

Išlėkdavo į lauką – ir mano vaikai, ir aš, kai augau. Pas mus buvo tokia tvora iš pagalių, ne iš tinklinio, tai kabindavom: kuris daugiau apkabina, tas ilgiau gyvens. Kuris mažiau, tai mažiau metų. Kuo mažesnis [vaikas], tuo mažiau [apglėbia], kuo didesnis, tuo daugiau.

Paskui nešdavo malkų. Sudėdavom malkas, paskui skaičiuodavom, kuris daugiau atnešė: kuo didesnis, tuo daugiau atneš. Bet mes visi, kiek metų gyvensim: jeigu jis atnešė 10, tai tik 10 metų. Žinoma, vaikai nenešdavo, vaikai neburdavo, jiems jau neįdomu būdavo.

Vaikai išeina, lėkdavo į kiemą pasiklausyti, šunys iš kurios pusės loja (dukrą turėjau) – iš tos pusės bus jaunikis. O jau mes tokie – po 14 metų, broliai buvo vyresni, klausom, šunys iš kurios pusės. Berniukai vaikšto: va iš anos bus mano mergaitė, mano iš anos pusės. Toks paprotys buvo, tokia tradicija. Pasakojo Vanda Boguševičienė-Chomskytė.

Kviečių grūdus imdavo, kada išvirti, tada tas miešimas pasisemia ir skaičiuoja: pora ar ne. Kiek šaukštan prisisemia, paskui ant stalo ir skaičiuoja.

Klausydavo, kur šunys loja, jeigu iš tos pusės – bus piršliai. Tai bent taip mama sakydavo. Pasakojo Genovaitė Neverdauskienė-Dirmaitė.

Kaip numesi klumpes, – kokios Kūčios, ar kada ištekėsi. Mes nemėtydavom klumpių, tik mergaitės. Kūčių [vakare] (kad dabar tai televizija, pirma nebuvo tos televizijos) seserys meta klumpes, – kur klumpės pasuka, ištekės, o jei klumpės apsisuka į duris, jaunikis atvažiuos į piršlius. Aš nežinau, galbūt ir pasitvirtino. Nenumetusi klumpių, – tai ne Kūčios. Tokios panelytės, tai ne vieną kartą: pro vienas duris, pro antras išmeta tas klumpes. Būtinai, kas čia nenori ištekėt. Žiūrėdavo į žvaigždes ir klumpes mest. Kad jaunosios, kurios norėjo ištekėti. Kad bernai atskristų. Pasakojo Pranas Civilka.

O tokį žaidimą pasakysiu – rašėm berniukų vardus ir dėjom po pagalve, naktį ištraukiam, tas mano mylimas bus ar tas, rūpėjo. Gal ir neištraukiam atsitiktinai, bet ką norim, tą ir ištraukiam.

Kai jau mes su šeima, tai aš prisimenu vyriausią seserį – užsidėjo didelius kaliošus, tą kaliošą kai šveis. Tai ne pirmą kartą, daug kartų taip buvo. O kad šveičia tą kaliošą, žiūri, į kurią pusę tas kaliošas, – a, jinai į tą pusę ištekės.

Aš nulėkiau į klojimą, ir klojime malkos sukrautos. Glėbį malkų, aš skaičiuoju, ar pora, ar pora tų pagalių. Nieko man neišėjo skaičius, ir poros neturiu [t. y. liko netekėjusi].

Išeina, dar šunys loja – aha. Klausom, į kurią pusę šunys loja, reiškia, į tą pusę išvažiuos mergelė.

O tėtė juokiasi (tėtis buvo mūsų su ūsais): durnos mergos. Ką darysi, išdirbinėjom vis tiek ką nors. O pasakė paskiau (sesuo ištekėjo devyniolikos metų, jauna visai) – kaliošas ją nukreipė į aną pusę. Pasakojo Jadvyga Mikalauskaitė, g. 1932 m. Vainotiškių k., Dotnuvos par., nuo 1938 m. gyv. Volučių k., Dotnuvos sen., gyv. Akademijoje, Dotnuvos sen., Kėdainių r. Užrašė U. T. 2004 m.

Jei dangus žvaigždėtas par Kūčių, tai bus grybų derlius geras, grybai augs.

Jei par Kūčias sniego krinta, bitės leis spiečių. Jei Kūčių sniegs krenta, sniguriuoja, nesmarkus, tai bitės spiečius leis.

Jaunimas atsistoji. Meti kundalą nuo kojos. Jei klumpės atsisuko in duris, tai neišeisi, apsibūsi pas poną.

Kūčių vakarą, kur du sykius šliūbas imtas, žiedą įlaidi į vandenį, žvakes uždegi iš vienos pusės stiklinės, iš kitos pusės stiklinės. Stiklinę pastatyt ant veidrodžio. I žiūrėt, kas išeis tam žiede. Vyrai žiūri – išeina merga kūdlota, kitą sykį – grabs: jis mirs, gal jo artimi.

Kad i trissyk [šliūbas imtas su tuo pačiu žiedu], nesvarbu, svarbu, kad ne vieną sykį.

Kūčių vakarą, kas drąsus, [reikia] užlipt ant aukšto, eik aplink kaminą. Ką pagauni, tas bus tavo. Pasakojo Ona Daugvilienė-Leskauskaitė.

Sakydavo, jeigu nori ištekėt, sužinot, šiais metais ištekėsi ar ne, jinai laisdama atsistojus į duris kundalais, kai būdava apsiavę. Kundalą laidži į duris. Kai kundalas nukris: jeigu nukrito į duris, kad išeis, tai ištekėsi, o jeigu atsisukęs kundalas nukris, tai neištekės tais metais. Pasakojo Augustas Ropė.

Jei ant Martyno ledas, tai ant Kūčių – lietus, vanduo, lietus lyja. Jei ant Martyno lietus, tai ant Kūčių ledas.

Jei šerkšnas ant medžių [per Kūčias], tai derlius geras.

Vieną kartą atnešė gaidį. Vieni berniukai išpilstė miežių po saujelę vienoj pusėj, mergaitės prie kitos. Gaidys kur prieis, ten ir bus poros.

Paima berniukas batą ir mergaitė batą. Eina nuo stalo iki pat durų, ir par slankstį katras išeis, tas apsives. Vieną par kitą statydavo.

Girdėjau, pas vieną ponią mergaitė tarnavo. Gera buvo, sutiko su abiem ponais. Pavalgė Kūčias. Ponia sako: „Žinai, Maryte, bėk ant aukšto.“ Ta nubėgo ant aukšta, kažką nunešė ir nusigando labai smarkiai. Tas ponas griebė ją į glėbį, o to pono nebuvo, tas ponas namuose pasiliko.

Tai ponia paskum pasakė: „Aš mirsiu, a tu už jo ištekėsi.“ Jei ant aukšto užlipsi, gali ir karstą pamatyt, ir jaunikį – visko gali pamatyt. Pasakojo Jadvyga Žvikienė-Karnatkaitė.

Jei Kalėdų dieną vėjas pučia iš pietų – geras oras bus, jei šiaurės – lietinga.

Jei prieš Kūčias sninga labai, tai neša medų bitės.

Seni ir malkas pjauna. Jei pora, dar abu gyvensim, jei lišna – vienas mirsim.

Visuomet Dievo pyragą – aplotkas. Sulaužo, sudeda ant vienas kito ir duoda traukt. Kiek yra šeimos, tiek sulaužo gabaliukų. Kas ištraukia širdį, labai širdingas žmogus esi. Kas kryželį, tas vargeta – visą amžių kryželį neša. Kas nieko – tas beniekis, niekam tikęs, be jokio jausmo. Tom plotkom visą maistą aptrupina, į kompotą įmeta.

Viena mergina tarnavo pas ponią. Ta ponia tikėjo burtais. Tikra teisybė buvo. Ant aukšto reikia lipt.

Po Kūčių pavalgius apie dvyliktą valandą užlipo merga, pasistatė stalelį, veidrodį ant to stalelio ir žiūri pro tą veidrodį, kas ateis užpakaly jos. Žiūri, žvakę užsidegus, kas už to veidrodžio stovi. Nugi ateina tas ponas, kur ji tarnavo. Ji nusigando, paliko i tą žvakę, i tą veidrodį.

Nulipo nuo aukšto, ir sako ta ponia: „Ar tu ką matei?“ „Aš mačiau, – tik nesakė ką; ji melavo: – Tik užmiršau ką.“ Jai nepatogu prieš tą ponią, nesakė.

Už kokios savaitės ta ponia susirgo ir antroj savaitėj mirė. Tarnaitė pasiliko pas tą poną, už žmoną tą tarnaitę pajemė tas ponas. Pasakojo Stefanija Česnakienė-Ivaškevičiūtė.

Jau ėjau į mokyklą. Viens kitam vaikai rašydavo laiškelius. Tam laiškely užrašom ant vokelio, ant sulankstyto popierėlio: „Be Kūčių nekišk nagučių.“ Pasakojo Vanda Batūrienė-Kuprytė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


106001. po palme2007-12-28 02:35
grazu kad gyvuliukams irgi Kucios budavo, pakisdavo ka skanesnio

106021. kiskis p2007-12-28 14:13
dar graziau, kad, poniai numirus, ponas tarnaite paima uz zmona.

Rodoma versija 26 iš 26 
14:20:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba