ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-12-22 nr. 874

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

KĘSTUTIS NAVAKAS. Krevetės tenutyla (113) • DIANA BUČIŪTĖ. Slapyvardžio byla (13) • -kp-. Sekmadienio postilė (68) • Šimto poetų šimtas eiliųKRZYSZTOF SZYMBORSKI. Ei jūs ten, danguje (7) • EGDŪNAS RAČIUS. Apie žydų pranašus ir patriarchus (8) • SIGITAS GEDA. Pražilę varnėnai (7) • ZETA. Lee Miller Viktorijos ir Alberto muziejuje (100) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXXVIII) (3) • RENÉ CHAR (1907–1988). Poezija (3) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (49) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (3) • RENATA ŠERELYTĖ. Sapnai ir problemos Pasaulio medyje (1) • DAIVA VAITKEVIČIENĖ. Stalų kėlimai, Diedai ir Kūčios (6) • Dotnuvių Kūčios (2) • ERNST JANDL. Eilės (34) • O ką jūs švęsite?.. (457) • 2008 m. sausio 5 d. Nr. 1 (875) turinys (4) •

Apie žydų pranašus ir patriarchus

EGDŪNAS RAČIUS

[skaityti komentarus]

    Tuo tarpu Kristus Ysa, Marijos sūnus, yra Dievo pasiuntinys ir Jo Žodis.*
    Kuranas, 4:171

Tarp su islamu nesusipažinusių nemusulmonų vyrauja manymas, kad musulmonai pripažįsta tik vieną vienintelį pranašą – Muchamedą. Daugeliui būna netikėtumas ar net šokas išgirdus, kad musulmonai pranašais tituluoja ne tik visus Senajame Testamente minimus žydų pranašus ir patriarchus, bet ir Joną Krikštytoją, ir net Jėzų. Tiesą sakant, musulmonai tiki, kad Dievas iki Muchamedo – paskutinio pranašo, „Pranašų antspaudo“ – siuntė dešimtis tūkstančių didesnių ir mažesnių savo svarba pranašų.

Pažymėtina, kad musulmonai vartoja du titulus, kuriais įvardijami Dievo pasirinkti Jo valią žmonėms skelbti asmenys: rasūl, verstiną kaip „pasiuntinys“, ir nabi, verstiną kaip „pranašas“. Nors skaitant Kuraną gali susidaryti įspūdis, kad visi rasūl yra ir nabi, bet ne visi nabi – rasūl, griežto atskyrimo tarp abiejų Kurane nėra. Muchamedas pakaitomis vadinamas abiem titulais. Vis dėlto tik keturiems pranašams (pasiuntiniams) – Mozei, Dovydui, Jėzui ir Muchamedui – Dievas siuntė apreiškimus; kitiems apreiškimai nesiųsti, bet jie Dievo pasirinkti skelbti jau seniau apreikštą Jo valią. Remiantis 10:47 ir 16:36 tikima, kad kiekviena visuomenė turėjo bent po vieną jų iš savo tarpo. Tai dievobaimingumu iš aplinkinių išsiskyręs asmuo, pavyzdingas Dievo tarnas, etalonas bendruomenei. Pasiuntiniai (rasūl) Dievo, priešingai nei pranašai (nabi), siųsti ne atskirai bendruomenei, bet visai žmonijai. Pranašai islame nėra šventieji, jiems nepriskiriamos tarpininkavimo tarp Dievo ir tikinčiųjų funkcijos, todėl pranašai islame yra gerbiami, bet ne garbinami.

Kurane vardais minimi (dauguma jų 6:83–85) dvidešimt penki pranašai, kurių keli yra ne biblinės, bet vietinės, arabiškos, kilmės. Pirmuoju pranašu musulmonai laiko Adomą – pirmąjį žmogų ir žmonijos tėvą. Tačiau nors apie Adomą Kurane kalbama gausiai, tai daugiausia susiję su jo sukūrimu, gyvenimu Rojuje, suklydimu ir atsiradimu žemėje, o apie jo pranašišką misiją nepasakojama. Tačiau remdamiesi kitais šaltiniais (Muchamedo pasakojimais, „Pranašų istorijomis“) musulmonai tiki, kad Adomas ir jo moteris Ieva žemėje susitiko dabartinės Mekos apylinkėse ir kad Adomas pastatė pirmąją pasaulyje šventyklą Dievui – Kabą. Kadangi Adomas ir Ieva įsikūrė Arabijoje, žmonijos istorija čia ir prasideda. Kurane (5:27–31), be kita ko, perpasakojamas ir biblinis Adomo sūnų kivirčas, pasibaigęs vieno nužudymu.

Iš senųjų pranašų musulmonams brangiausias Abraomas. Ir ne tik dėl to, kad Kurane jis pristatomas kaip tikrasis monoteistas (3:67 teigiama, kad „nebuvo Ibrahymas žydas nei krikščionis, bet buvo tikratikis, paklūstantis Dievo valiai (muslim), ir nebuvo jis stabmeldys“) ir tikėjimo bei elgesio modelis (16:120), atvirai atmetęs gentainių praktikuotą stabmeldystę (21:51–71; 26:70–82; 37:83–98), ir jo keliu Muchamedui prisakoma (16:123) žengti. Bet labiausiai todėl, kad musulmonai įsitikinę, jog Abraomas artimai susijęs su Arabija ir Meka, nes, remdamiesi 2:125–127, tiki, kad būtent jis (su sūnumi Ismaylu) atstatė dar Adomo pastatytą Kabos šventyklą Mekoje, prie jos pats meldėsi ir ten iki šiol yra pažymėta jo meldimosi vieta. Be to, Kurane (2:126) leidžiama suprasti, kad Abraomas labai mylėjo Mekos miestą ir meldė jam Dievo saugumo ir gerovės.

Vienos penkių svarbiausių musulmonų prievolių, kasmetinės piligriminės kelionės (chadžo), ritualai labai glaudžiai susiję su tariamais Abraomo gyvenimo įvykiais – tai ir bėgiojimas tarp Marvos ir Safos kalvų, ir ėjimas ratu apie Kabą, ir gyvulio aukojimo šventė chadžo apeigų pabaigoje, kuria minimas Abraomo paklusnumas Dievui, kai jis sutiko paaukoti savo sūnų, kurį prieš pat aukojimą Dievas pakeitė gyvuliu.

Mozei Kurane paskirta didesnė dvidešimtojo skyriaus („Ta Ha“) dalis, kur labai simboliškai perpasakojama Mozės ir Faraono „kova“ ir Mozės vadovavimas žydų išėjimui iš Egipto. Panašiai kaip Abraomas, Mozė taip pat priešinęsis gentainių stabmeldiškumui (7:138–141, 148–156) ir kvietęs juos eiti teisingu, Dievo, keliu (19:51–53; 28:29–35). Tačiau, skirtingai nuo Abraomo, Mozė savo dispozicijoje turėjo ir apreiškimą (musulmonų vadinamą Taura): „Išties davėme Mūsai Knygą“ (11:110), kuriuo galėjo vadovautis tiek pats, tiek jo gentainiai. Be Mozės, apreiškimą buvo gavęs ir Dovydas: „Ir davėme Dovydui Zabūr“ (4:163; 17:55). Zabūr musulmonai vadina Psalmyną.

Vienam iš žydų patriarchų Kurane skirtas jo vardu vadinamas ištisas šimto ištarų skyrius. Tai dvyliktasis skyrius „Juozapas“. Šis skyrius, beje, yra vienintelis Kurane esantis vientisas pasakojimas. Jo turinys iš esmės atitinka biblinį Juozapo gyvenimo aprašymą nuo patekimo į vergiją Egipte iki tapimo svarbiu tarnautoju Egipto administracijoje, susidūrimo su jį išdavusiais broliais ir išsiilgtu tėvu. Tačiau Kurane yra keletas nedidelių nuokrypių ir biblinio originalo neatitikimų (pvz., Juozapas buvo parduotas ar tiesiog paliktas šulinyje, jis geidė jį viliojusios savininkės ar ne, kokį perspėjamąjį ženklą, privertusį jį atsisakyti pagundos, jis pamatė ir pan.). Nemusulmonų komentatoriai tai mano atsitikus dėl to, kad Muchamedas arba neįdėmiai klausė jam pasakotos Juozapo istorijos, arba jam pasakoję asmenys patys jos tiksliai neprisiminė. Šiaip ar taip, Juozapas Kurane musulmonams taip pat pristatomas kaip ištikimas ir dievobaimingas Dievo tarnas, savo pavyzdžiu kvietęs aplinkinius atsiduoti Dievo valiai. Papasakojęs Muchamedui Juozapo istoriją kaip pavyzdinę, Dievas liepia (12:108) jam skelbti, kad toks yra tikrasis ir teisingas jo (Muchamedo) kelias: „Sakyk: Toks yra mano kelias, aš kviečiu į Dievą remdamasis akivaizdžiais įrodymais.“

Be šių Senojo Testamento veikėjų, Kurane kaip pranašai pripažįstami žydų atstumti Jonas Krikštytojas ir Jėzus. Musulmonams pranašų hierarchijoje Jėzus yra tik antras po Muchamedo. Jėzus Kurane net vadinamas Dievo Žodžiu: „Tuo tarpu Kristus Ysa, Marijos sūnus, yra Dievo pasiuntinys ir Jo Žodis“ (4:171). Jėzaus žmonijai neštasis Dievo žodis, anot Kurano (5:46), buvo Evangelija (musulmonų vadinama Indžyl), ji buvo „vadovas ir šviesa“, kuri savo ruožtu buvo ankstesnio apreiškimo (Taura) sustiprinimas. Musulmonai įsitikinę, kad Jėzaus skelbtoji Evangelija jo sekėjų buvusi dėl neišmanymo ir piktavališkumo subjaurota. Musulmonams remtis esamomis Evangelijos redakcijomis draudžiama. Todėl Dievui prireikę siųsti Muchamedą, kad šis ištaisytų skriaudą perduodamas galutinį Dievo žodį žmonijai – Kuraną, vienintelį išlikusį neiškraipytą Dievo apreiškimą.

Nors Kurane apie Jėzų kalbama daugybėje ištarų, jame nėra vientiso pasakojimo, kuriame būtų perpasakota Jėzaus biografijos interpretacija. Jėzaus gyvenimo detalės išmėtytos po visą Kurano tekstą ir dažniausiai yra pateikiamos kaip Dievo malonės ir galybės pavyzdžiai. Daugiausia dėmesio Kurane kreipiama į poleminius Jėzaus gyvenimo ir veiklos aspektus: jo tariamą dieviškumą, jo misiją, pasitraukimą iš pasaulio, būsimą sugrįžimą.

Pati aktualiausia (ir polemiškiausia) tema Kurane yra Jėzaus dieviškumo klausimas. Jėzaus ir Dievo tapatumas Kurane griežtai paneigiamas: „Klaidatikiai yra tie, kurie sako: Dievas yra Kristus, Marijos sūnus“ (5:17). Anot Kurano (9:30), Jėzus nėra ir Dievo sūnus. Priešingai, Kurane teigiama Jėzų esant pranašu: „Nebuvo Kristus, Marijos sūnus, daugiau nei pasiuntinys, ir prieš jį buvo daug pasiuntinių“ (5:75; t. p. 4:171). Gana įdomi 5:116 ištara, kur įtaigaujama, kad Paskutinio teismo dieną Dievas neva perklaus Jėzaus, ar šis nesakęs žmonėms: „Priimkite mane ir mano motiną dievais (dievybėmis) šalia Dievo“, o į tai šis neva atsakys: „Kaip aš galiu sakyti tai, kas man pačiam – netiesa?“ Taip šiuo savo atsakymu Jėzus atsiribos nuo jį sudievinusių krikščionių.

Keliose Kurano vietose (3:42–47; 19:16–34) pateikiamos ir Jėzaus pradėjimo bei gimimo versijos. Islame (remiantis 3:59) Jėzus savotiškai prilyginamas pirmajam žmogui, Adomui, nes jie abu „gimė“ nenatūraliu žmonėms būdu – Adomas neturėjo nei biologinio tėvo, nei biologinės motinos, o Jėzus neturėjo biologinio tėvo – tad jie sukurti tiesioginiu Dievo veikimu. Jėzus buvo paskutinis gimęs stebuklingu būdu Dievo valia. Jėzaus pradėjimo aplinkybės Kurane iš esmės panašios kaip Evangelijoje: angelai Marijai apreiškia Dievo jai suteiktą malonę, kad ji pradės ir pagimdys sūnų, kurį pavadins Jėzumi Kristumi. Tačiau, anot Kurano, Marija gimdo kitokiomis aplinkybėmis, nei aprašyta Šventajame Rašte: ji gimdo viena, prie nudžiūvusios palmės. Kurane nieko nekalbama apie Betliejų, ėdžias, žvaigždę, piemenėlius, tris išminčius, net Marijos sužadėtinį Juozapą.

Stebuklingas buvo ne tik Jėzaus pradėjimas, bet ir jo veikla. Musulmonams Kuranas patvirtina, kad Jėzus (su Dievo pagalba ir Jo valia) pats darė stebuklus. Vienas iš didžiausių musulmonų Jėzui priskiriamų stebuklų yra jo, ką tik gimusio kūdikio, kalbėjimas. Kūdikiui Jėzui Kurane priskiriami žodžiai, kuriais jis teigia esąs Dievo pranašas, kuriam duotas apreiškimas. Kiti Jėzaus atlikti stebuklai, minimi Kurane, yra aklųjų ir raupsuotųjų gydymas, mirusiųjų prikėlimas. Išsamiai aprašytas (5:112–115) vaišių stalo nusileidimo iš dangaus stebuklas. Mokiniams primygtinai prašant, Jėzus malda kreipiasi į Dievą, kad šis save manifestuotų vaišėmis nukrauto stalo pasiuntimu. Dievas išklauso Jėzaus maldą ir įvykdo mokinių norą. Kitas Jėzui priskiriamas stebuklas yra jo nulipdyto molinio paukščio atgijimas Jėzui į jį papūtus (3:49). Verta pažymėti, kad Muchamedui, didžiausiam islamo pranašui, jokie panašūs stebuklai nėra priskiriami nei Kurane, nei legalistinėje islamo tradicijoje. Net musulmoniškos liaudies legendos nesuteikia Muchamedui tokios stebuklingos aureolės, kokia Jėzus apsuptas pačiame Kurane.

Kristaus išskirtinumas iš paprastų mirtingųjų ir kitų pranašų vainikuojamas neįprasta jo žemiškojo gyvenimo pabaiga: musulmonai neigia Jėzaus mirtį ant kryžiaus, remdamiesi 4:157–158, kur teigiama: „Jie (žydai) sako, mes nužudėme Kristų Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį. Bet jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, ir jiems tai tik pasirodė [...]. Išties jie jo nenužudė, bet Dievas jį pakylėjo (pasiėmė pas save).“ Iš šių Kurano ištarų išeina, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, tačiau pati nukryžiavimo scena nepaneigiama. Dievas, kaip teigiama (3:54), tiesiog pergudravo besikėsinančius į Jėzų. Kurane nepaaiškinama, kaip tai įvyko, bet nukryžiuotas buvo kažkas kitas, ne Jėzus. Jėzų tuo tarpu Dievas pasiėmęs pas save, prieš tai jį užmigdęs (3:55). Kurane vartojamas žodis tavafa gali reikšti užmigdymą arba numarinimą, todėl Jėzaus užmigdymas gali būti interpretuojamas ir kaip jo numarinimas jam miegant.

Tačiau Dievas Jėzų pasiėmęs ne visam laikui – Jėzus grįš žemėn pasaulio pabaigoje. Jis pats bus pasaulio pabaigos ženklas (43:61). Islame tikima, kad, artėjant pasaulio pabaigai, į žemę ateis Antikristas, vardu Ad-Dadžal, kuris skelbsis esąs siųstas Dievo. Iš tiesų jis tik klaidins žmones, o jam nepaklūstančius (ištikimus musulmonus) engs ir kankins. Dievas pasiųs Jėzų, kad šis, nugalėjęs Ad-Dadžal, valdytų žemę pagal Dievo principus. Tuomet, musulmonų įsitikinimu, islamas triumfuos visoje žemėje.

Turbūt labiausiai krikščionis šokiruojanti Kurano ištara, kurios žodžiai priskiriami pačiam Jėzui, yra: „Jėzus, Marijos sūnus, tarė: o Izraelio tauta, aš esu Dievo jums siųstas Jo pasiuntinys, patvirtinantis tai, kas nustatyta Taura, ir skelbiantis po manęs ateisiant pasiuntinį, kurio vardas – Achmedas“ (61:6). Žodis Achmed yra beveik tapatus Muchamed, nes arabiškai abu žodžiai reiškia „pagerbtasis“. Ši ištara, be abejo, yra itin paranki musulmonams, kurie tvirtina, kad pats Jėzus gerai žinojo esąs ne Dievas ir ne Jo sūnus, bet Jo pasiuntinys; be to, Jėzus žinojo apie būsimą pasiuntinį (Muchamedą) ir pats skelbė jo atėjimą.

Muchamedo gyvenimą aprašančiuose rinkiniuose (chadysuose) taip pat gausu tiek Jėzaus, tiek kitų pranašų paminėjimų. Iš jų galima spręsti, kad Muchamedas skelbęs savo pagarbą jiems visiems. Chadysuose tvirtinama, kad Muchamedas teigė esąs arčiausiai Jėzaus, nes esą tarp jo ir Jėzaus nebuvę jokio pranašo. Muchamedas esą Šventojo Rašto pranašus vadino broliais, broliu laikė ir Jėzų. Muchamedas skelbia: „Šiame ir kitame pasauliuose iš visų žmonių aš esu artimiausias Jėzui, Marijos sūnui. Pranašai yra broliai iš tėvo pusės: jų motinos yra skirtingos, bet jų religija yra viena.“ Esama keleto chadysų, kuriuose Muchamedas net nusako Jėzaus fizinę išorę: jo plaukai ilgi iki pečių, garbanoti, kaštoniniai, jis plačios krūtinės, vidutinio ūgio. Muchamedas Jėzų esą sutikęs antrajame iš septynių Rojaus lygmenų drauge su jo pusbroliu (sic!) Jonu Krikštytoju.

Viduriniais amžiais Kurano komentatoriai, remdamiesi tiek Kuranu, tiek chadysais, mėgdavo aprašinėti pranašų gyvenimus. Jie stengdavosi sujungti į vientisą chronologiškai valdomą pasakojimą kiekvieno iš žymesnių musulmonų pranašais laikomų asmenų gyvenimą ir veiklą. Nė vienas iš tokio žanro kūrinių, vadinamų „Pranašų istorijomis“, neapsiėjo be Abraomo, Mozės, Jėzaus gyvenimo interpretacijų. Tad išsamus ir detalizuotas šių musulmonų pranašais laikomų asmenų gyvenimo aprašymas bet kuriam raštingam musulmonui buvo prieinamas arabų kalba, be to, bendratikių musulmonų parašytas.

Musulmonai, nors tarp nemusulmonų vyrauja kita nuomonė, turtingi pranašų – be svarbiausiojo, Muchamedo, jie turi gausybę kitų Dievo pranašais pasirinktų asmenų. Ir nors tik dalis jų minimi Kurane, ir vos keli kiek išsamiau, tai musulmonams davė pagrindo vėliau išplėtoti išsamias hagiografinės prigimties „Pranašų istorijas“, kurios tapo sudėtine musulmonų tikėjimo dalimi. Kadangi visi pranašai verti pagarbos, bet koks jų užgauliojimas musulmonams sukelia pasipiktinimą. Dauguma musulmonų pasirengę apginti ne tik Muchamedo garbę (ką jie, nors galbūt ne pačiomis adekvačiausiomis priemonėmis, ne kartą darė), bet ir kitų jiems brangių pranašų (ir ypač Jėzaus) gerą vardą. Susidaro įspūdis, kad musulmonai šiais laikais dažnai aršiau gintų Jėzaus garbę, nei tai darytų didžiuma tų, kurie save vadina krikščionimis.


* Kurano ištarų vertimai iš arabiško originalo daryti autoriaus. Arabiški žodžiai tekste transliteruoti siekiant išlaikyti arabiško žodžio garsinį autentiškumą, taip pat vengiant arabų kalbai svetimų balsių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105787. e2007-12-26 13:38
aha, truputukeli ne pačiomis adekvaciausiomis. ir tik galbut.

105823. krankt > e2007-12-26 20:33
ir netingi tokius tekstus skaityti? :)

106691. Artūras iš Vilniaus2008-01-04 03:14
o man atrodo, nuo tokio žvilgsnio ir reikėjo pradėt visą ciklą - tai būtų labiau moksliška (Europine prasme). Bet Račius, jaučiu, yra labai padulkintas šios socialinės idiosinkrazijos (kaip ir mes visi, šiaip karas šiaip juk), todėl prologą išdėsto tik tada, kada komunistėliams/vagišiukams (e ir krankt) jau tampa NEĮDOMU.

Tegul jiems, būna neįdomu, tai jau graikai pastebėjo, kad vagims įdomu būna neilgai. O Mokslas yra įdomus kaip procesas tik Išrinktiesiems - tai yra, niekada, vagim, kaip e ar krank ar xX.

106957. Jonas :-) 2008-01-07 18:26
Įdomus ir informatyvus straipsnis. Žinoma, jis ne tinginiams, o tiems, kurie protauja.

107025. krankt Jonui2008-01-08 18:03
tik nenusok nuo proto beprotaudamas

107027. to krankt2008-01-08 18:17
ir vel vagi, gal uzteks viena karta

107192. edgūnas :-) 2008-01-10 13:37
perskaičius straipsnį išryškėjo pasaulio bendro paveikslo kai kurios detalės. Būtų įdomu pabendrauti su autoriumi.

122903. Letas Palmaitis :-) 2008-07-04 05:14
Reikia daugiau tokių teisingų straipsnių apie islamą lietuviškai. Internete galima rasti išsamesnės informacijos, įdomios polemikos, bet viskas tik anglų kalba. Beje, autorius nesigilina į koraniškų postulatų ištakas, rodos, mano, kad Muchamadas sužinojo apie Torą (Taurą) ir Evangeliją (Indžyl) iš atsitiktinių, kartais prastai atsimenančių savo šventus tekstus žmonių. Apeita milžiniška koranistikos sritis. Pvz., kad neva netikras Jėzaus nukryžiavimas susišaukia su senoviniu krikščionišku doketizmu, būdingu monofizitams (Jėzus - tik DVas, o jo žmogiškoji prigimtis - tik "atrodanti", iliuzinė). Kita vertus, islamas atėjo tarsi krikščioniško arijonizmo atmaina (Jėzus - tik žmogus), papildžius arijonizmą Muchamado asmeniu ir perkėlus į Arabijos dirvą. Nereikia pamiršti, kad Muchamado laikais Arabijoje plito tiek krikščionybė, tiek judaizmas, vieno ir kito būta ir Mekoje. Pats Muchamedas nei iš šio, nei iš to nebūtų susižavėjęs monoteizmu. Jį paskatino stebuklas (apie tai daug medžiagos), kurį atspindį Sūra 96. Jei mes patys esame tikintys krikščionys, mes negalime įsivaizduoti, kad čia DVas būtų leidęs šėtono įsikišimą, nes nuo to stebuklo prasidėjo pasaulinė religija, buvo panaikinta arabų stabmeldystė ir iškeltas Vieno DVo (o tai reiškia: Vienos Moralės, Vienos Tiesos) Principas. Be to (o autorius tai nutyli), Jėzus laikomas Mesiju. Taigi šėtoniukas atkrinta. Kalbėdamas apie Abraomą / Ibrahymą, autorius nepaminėjo įdomios koraniškos koncepcijos, kad Abraomo sūnus, kurį tėvas sutiko paaukoti parodydamas visišką atsidavimą DVo Valiai, buvo ne Saros sūnus Izaokas (Icchakas), bei "atstumtos" Agarės sūnus Ismaelis / Ismaylis. Pagaliau, ką mes žinome apie senovės semitus hebrajus ir arabus? Jų genealogijos bent nuo Abraomo visai patikimos net ir šaltu istoriniu požiūriu (semitams būdingos pasakojamos tradicijos), taigi šalia biblinės hebrajiškos versijos turime arabišką versiją, kuri galbūt tikrai ėjo nuo pirminio abraominio monoteizmo. Autorius apėjo ir kitą labai įdomų klausimą: kodėl Jėzus vadinamas Ysa (pirmoji arabiška raidė žymi specifinį gerklinį priebalsį, o dėl jo vardas atitinka biblinį Esavo vardą) - juk arabiška fonetika yra semitinė, perteikti arabiškai tikrą Ješua Vardą kad ir iš krikščionių sirų aramėjų šaltinio - jokia problema. Kas atsakys, kodėl Jėzui parinktas Esavo vardas? Deja, jokios paslapties čia nėra. Tuo tarpu patylėsiu. Mūsų laikais, kada visas sušėtonėjęs globalistų pasaulis sukilo prieš nepasiduodantį islamą, mums reikia daugiau žinoti, kad šaltai įvertintume, kieno pusėje tiesa, kas ir kodėl mus mulkina su "tarptautiniu terorizmu", ko jie nori iš mūsų pačių ir kuo nori mus paversti. Patariu: atverskite Šv. Jono Apreiškimą 13 : 17 ir mąstykite. Taip pat aplankykite http://www.youtube.com/watch?v=zlghYpDx0f4&feature=related ir pasiklausykite, ką katalikas Prezidentas J.F. Kennedy 1961 balandžio 24 d. sakė apie 2001 rugsėjo 11 d. Už tai jį nužudė, bet jo liudijimas išlieka. DVas yra Aukščiausias! ALL Akbar!

Rodoma versija 26 iš 26 
14:20:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba