ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-11-18 nr. 821

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (33) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Nekrologas (107) • VIRGINA ŠUKYTĖ. Gerai, kad sapnas -gk-. Sekmadienio postilėRIMANTS ZIEDONIS. Paradoksalioji LatvijaSIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų II AGNĖ LEKŠTUTYTĖ. Evaldas Jansas. Manija: kelias į šviesą. 1997–1998ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 18 eilėraščių; kai kuriuose noriai dalyvauja kiti poetai (13) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (12) • RENATA ŠERELYTĖ. Užmiršto žmogaus gyvenimo įrodymaiREBECCA MEAD. Išdidūs kūnaiAUSTĖ NAKIENĖ. Žemaitija ir senoji Prūsija internete (2) • JONAS KIRILIAUSKAS . Apie lietuvių įsivaizdavimus (2) • EVALDAS DIRGĖLA. Post (1) • Metų knyga (1) • RAMŪNAS JARAS. Didelis guminis bebrasLAIŠKAI (92) •

Žemaitija ir senoji Prūsija internete

AUSTĖ NAKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žemaičiai prie Joninių vainiko („Žemaičių žemė“, Nr. 38)

Nors Lietuva yra maža valstybė, jos kultūra pasižymi ryškiais regioniniais skirtumais. Vakarinė Lietuvos dalis – Žemaitija skiriasi nuo rytinės dalies – Aukštaitijos. Istorikas Alvydas Nikžentaitis rašo, kad žemaičiai laikytini atskira subtautybe, nors ir labai gimininga lietuviams. Jie turėjo galimybę sukurti atskirą tautybę. Nors ja nepasinaudojo, jie išlaikė tam tikrų specifinių bruožų, skiriančių juos nuo pagrindinės tautos šakos.

Žemaičiai labiausiai iš visų lietuvių tautą sudariusių genčių palikuonių jaučia savąjį išskirtinumą ir saugo regioninį kultūros palikimą. Įdomu, kad žemaitiškos savimonės neatsisako ir tie regiono atstovai, kurie gyvena ir dirba sostinėje Vilniuje. Išeiviai iš Žemaitijos greta tradicinių šio miesto tautinių mažumų – žydų, lenkų, rusų ir baltarusių – yra tarsi dar viena Vilniaus gyventojų mažuma.

Suprantama, atviriau reikšti kitoniškumą gali tie žemaičiai, kurie darbe neprivalo vilkėti kostiumo – dailininkai, dainininkai, džiazo muzikantai. Tačiau ir viešai tarmiškai nekalbantys žemaičiai tebėra išsaugoję regioninę savimonę. Sodresniu pajuokavimu, kokiu spontanišku poelgiu ar originalesniu aprangos elementu jie dažnai sulaužo akademinį rimtumą ir viešojo gyvenimo oficialumą.

Šiame rašinyje ketinama panagrinėti žemaičių savimonės apraiškas internete, o interneto puslapių kūrėjai dažniausiai yra išsilavinę žmonės, dirbantys mokslo ir studijų institucijose, kurios sutelktos sostinėje. Todėl turime galimybę pasidomėti, kaip vyksta žemaitiškos regioninės ir visai lietuvių tautai atstovaujančios vilnietiškos savimonės sąveika.

Viena seniausių interneto svetainių, kurioje galima rasti daug Žemaitijos istorijos ir etnografijos duomenų, yra www.samogitia.mch.mii.lt. Ji pradėta kurti tada, kai tokius projektus inicijuodavo dar ne humanitarai, o informatikai. Šiuo metu svetainė apaugusi įvairiomis nuorodomis į kitas internetines publikacijas, tapusi beveik virtualiu tinklo regionu. Landžiojant po ją galima pasiskaityti apie kilusius iš Vakarų Lietuvos mokslininkus ir rašytojus, taip pat sužinoti, kokie išskirtiniai žemaičių bruožai: nekalbumas, neskubėjimas atsiverti svetimiems; pamaldumas, išlikusios katalikiškos tradicijos; taip pat humoro jausmas, linksmiau negu kituose regionuose švenčiamos Užgavėnės.

XX a. pabaigoje Lietuvą pasiekęs internetas ir jame skelbiama informacija labai greitai keitėsi, pradžioje buvusi oficiali, ji vis labiau asmeniškėjo, skverbėsi į visuomenės gyvenimo paraštes ir žmogaus sielos užkaborius. Netikėtus, neįprastus ir necenzūruotus vaizdus pristatančios interneto svetainės pavyzdys galėtų būti fotografo Mindaugo Kavaliausko ir sociologės Kristinos Juraitės sukurtas „Kražių portretas“ (www.mikas.lt). Šioje svetainėje iš būdingų tikrovės fragmentų dėliojamas šiuolaikinio provincijos gyvenimo vaizdas ir be didelio gailesčio parodoma, kaip populiarioji kultūra pamažu užgožia tradiciją.

Ne vien folklorinė tradicija, jos gyvavimo formų kaita, bet ir bendresni kaimuose ir miesteliuose vykstantys socialiniai pokyčiai atspindimi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ekspedicijas pristatančiuose interneto puslapiuose (www.llti.lt). 2004–2005 m. sukurtuose Salantų ir Žarėnų ekspedicijų puslapiuose taip pat stengiamasi pateikti kuo daugiau autentiškų kadrų, aprašyti kaimo aplinkoje patirtus asmeninius įspūdžius. Žemaitijoje vis dar galima pamatyti pakelėse stovinčių medinių koplytėlių ir kryžių, dar galima išgirsti ir apie Užgavėnių linksmybes, tačiau akivaizdu, kad šie tradiciniai regiono simboliai pamažu praranda prasmę, juos pakeičia kiti, šiuolaikiniai simboliai.

Verta pasidomėti žemaičių jaunimui skirtu elektroniniu žurnalu „Meška“, kuriame skelbiami straipsniai parašyti žemaičių tarme. Šiame leidinyje siekiama supažindinti skaitytojus su įvairiais žmonėmis ir požiūriais, paskelbti laisvai reiškiamų minčių, literatūrinės kūrybos, nemažai dėmesio skiriama Žemaitijoje gyvuojančioms subkultūroms. Panaršę po „Meškos“ puslapius, pastebėsime, kad Žemaitijos regione populiarus baikerių judėjimas:

Kou jau kou, bet baikerēs Žemaitėjės nenostebinsi. Tēp īr dieltuo, ka če baikeriu īr ne vėins ėr ne do. Tik prasėded baikeriu sezuons (vielībs pavasaris–vasara), baikerē ėšlend ėš garažu so soremontoutās muotuociklās ėr lēdas i keli. Vėins ėš anū saka: „Vėsa žėima renko muotuocikla, vasara ėšvažiouno – jautous kāp dongou“.

Net kelė žemaitiu baikeriu klubā īr sosėkūrė. Ožrašos „Samogitian“ oždedams kuožnam kluba nariou ont uodėnės striukės nogaras. Bet nemaža dalės Lietovuos ėr Žemaitėjės baikeriu apskrėtā juokėms klubams neprėklausa, nes anėi ož vės daugiau miegst važėnietėis vėinė patis.

Muotuociklā – tėkrā vīrėšks pasaulis. Bet vėina tuoki īr, katra apžergosi muotuocikla skersā ėšėlgā raiža Žemaitėjės žemė. Tik ožsėmink aple žemaitė baikerė – vėsė žėnuos, ka ta īr Nėjuolė ėš Plungės. Bet ni ana pati savės, ni kėtė anuos par daug tonkē vardo nevadėn. Vėsėms ana – Ragana. Rasti dieltuo, ka ana muotuocikla ož ragū notvierosi poikiausē sovalda, vuo rasti dieltuo, ka pati sava muotuocikla – raganas šlouta – sosėremontoun, vėsė baikerē Ragana gerb.

Tipiška yra tai, kad apie subkultūrinį gyvenimą galima sužinoti būtent internete. Pasak etnologės Egidijos Ramanauskaitės, subkultūrinėms bendrijoms būdingas eksperimentinis kultūrinės aplinkos konstravimo pobūdis – kūrybiškumas, žaidybiškumas, kultūrinės erdvės estetizavimas ir mitologizavimas: „Toks gyvenamosios aplinkos modeliavimo pobūdis leidžia subkultūros „gyvenamąjį pasaulį“ simboliškai prilyginti „virtualiai tikrovei“. Žaidžiant skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis išnyksta „linijinis“ tradicijos perėmimas ir ji suvokiama kaip žmonių veiklos ir kūrybos sfera, kurioje egzistuoja įvairios patirtys“.

Kiekvienas, kiek panaršęs po žemaitišką internetą, pastebės jame reklamuojamą modernizuoto žemaičių folkloro kompaktinę plokštelę „A mon saka?“, kurią 2004 m. įrašė žemaičių akademinio jaunimo folkloro ansamblis „Virvytė“. Apie šią plokštelę galima pasiskaityti net trimis kalbomis: žemaitėška, lietuvėška, angliška. Gimtąja tarme parašytoje prakalboje sakoma: Žemaitėjė prasided mūsa šėrdies, mūsa minties ė niekor ana nesėbėng. Kas pasaulie besėkeistom, kuokės naujuovės beatsėrastom, žemaitis kap bova, tep ė būs... Folkloro ansamblis „Virvytė“ savo krašto dainas modernizavo nebijodamas pasidairyti už Žemaitijos ribų. Sodriems žemaitiškiems balsams pritaria kantri muzikos ansamblis, taip pat afrikietiški būgnai, ksilofonai, australietiškas trimitas didgeridoo. Šių instrumentų garsai greičiausiai atspindi ansamblio dalyvių kelionių įspūdžius ir savitai praturtina autentišką tradiciją.

Modernizuoto folkloro projektas taikliai atspindi Vilniuje gyvenančių žemaičių savimonę. Dažnas žemaitis sostinėje eina aukštas pareigas, moka kelias užsienio kalbas, siekia tarptautinės karjeros, tačiau nėra praradęs ir žemaitiškosios tapatybės. Jam tebėra svarbi žemaitiška kilmė, tebetraukia gimtosios vietos. Tačiau mažuose miesteliuose ryšį su gimtuoju regionu palaikyti padeda bendruomenė, o sostinėje viską nulemia individualus žmogaus apsisprendimas. Todėl šiame rašinyje nebuvo vartojamas terminas „tapatybė“, bet pasirinktas terminas „savimonė“, nes svarbu ne su kuo žmogus tapatinasi, bet kaip save suvokia. Jeigu asmuo įsivaizduoja esąs žemaitis, tai žemaitiška savimonė yra tikrai labai svarbi jo asmenybės dalis.

Žemaičių kultūros gausa internete nieko nestebina, daug netikėčiau tinkle aptikti gausybę prūsų kalbos ir kultūros paminklų! Kaip žinome, lietuviams ir latviams giminingi prūsai gyveno Vyslos aukštupyje, prie Baltijos jūros. Etnonimas „prūsai“ reiškia „apsišvietę“, „mokyti“, sprendžiant iš archeologinių radinių ir istorinių šaltinių, jie pasižymėjo aukšta materialine ir dvasine kultūra. Deja, prūsams nepavyko įkurti valstybės. XIII a. prie Vyslos atsikrausčius kryžiuočių ordinui ir pradėjus žygius prieš baltų gentis, lietuviai sudarė stiprią karinę sąjungą ir atremdavo riterių puolimus, o prūsai nesugebėjo susivienyti ir buvo nukariauti.

Dar prieš keletą metų buvo galima teigti, kad prūsų tauta seniai išnykusi, ordino įkurtoje valstybėje gyvenę jos palikuonys asimiliuoti gretimų tautų. Tačiau dabar interneto svetainėse buriasi žmonės, kurie teigia esą prūsai ir norėtų atgaivinti prūsų kalbą, minėti XIII a. įvykusio Didžiojo prūsų sukilimo metines, pastatyti prūsų gyvenvietės maketą ir t. t. Interneto svetainėje www.romuva.lt galime perskaityti skelbimą:

Atsiliepkite, Lietuvos prūsai!

Netiesa, neva tautos miršta – nė viena tauta niekad neišnyksta taip, kad nebūtų įmanomas jos atgimimas. Užteko atsirasti internetui, ir štai prūsai „pasipylė“ iš visų pasaulio kampų! Kol kas žinoma per mažai tokių žmonių, kad būtų galima svajoti atkurti iš jų tautą. Bet jų jau pakankamai daug, kad būtų galima pareikšti apie potencialiai jau egzistuojančią išsklaidytą prūsų etninę grupę.

Iš vėlesnių internete publikuotų pranešimų sužinome, kad tokių žmonių Lietuvoje yra apie 100, prūsai įtraukti į Lietuvos etninių mažumų sąrašą, Vilniaus tautinių bendrijų namuose įvyko Lietuvos prūsų suvažiavimas ir t. t. Ši bendruomenė palaiko ryšius ir su Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Rusijoje, net Amerikoje gyvenančiais nariais, yra labai šiuolaikiška, virtuali. Tačiau virtualioje erdvėje milijonų puoselėjamos tradicijos ir vos kelių žmonių kuriamos fantazijos atrodo labai panašiai, jų beveik neįmanoma atskirti. Be to, kaip knygoje „Kaip suprasti medijas“ rašo Marshallas McLuhanas, „kiekviena medija turi galios primesti savo požiūrį neatsargiesiems. Kerai gali pradėti veikti vos tik susidūrus, panašiai kaip mus apžavi pirmieji melodijos taktai“.

Kol nebuvo interneto, egzistavo tik prūsų kalbos ir istorijos tyrinėtojus vienijantis klubas „Prūsa“. Klubo interneto svetainėje galima sužinoti svarbiausius Prūsijos istorijos įvykius, taip pat atsiversti senosios ir naujosios prūsų kalbos žodyną bei gramatiką. Beje, naujosios, rekonstruotos kalbos žodyne pateikiami ir tokie žodžiai, kurių senovės prūsai nevartojo, pavyzdžiui, archyvas, Australija, tačiau be jų šiais laikais neapsieitume. Lingvistų ir istorikų darbai yra mokslinis virtualios bendruomenės pagrindas, tačiau šios bendruomenės ateitis yra laisva kūryba, eksperimentas. Todėl dalyvavimas bendruomenėje ir yra toks patrauklus.

2006 m. folkloro grupė „Kūlgrinda“ išleido prūsų kalba atliekamų dainų plokštelę „Prūsų giesmės“, kurios viršelį puošia trijų svarbiausių prūsų dievų – Patulo, Perkūno ir Patrimpo – atvaizdai. Kokiame šaltinyje grupė dainas rado? Ogi išvertė į prūsų kalbą lietuviškas dainas! Pasak etnomuzikologės Dalios Urbanavičienės, grupė rėmėsi žinojimu, kad, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių, dalis prūsų pabėgo į Lietuvą, ir jų dainos galėjo įsilieti į lietuvišką tradiciją. Todėl pasirinktos įvairių Lietuvos regionų dainos, kurių tekstuose aptinkama istoriniuose šaltiniuose aprašytų prūsų religijos ir mitologijos bruožų. Dainos, kuriose vaizduojamos saulės ir mėnesio vestuvės, dangiškoji šeima, vėlių kelionė į pomirtinį pasaulį, atliekamos be jokio šiuolaikinio pritarimo. Jos ne modernizuotos, bet archaizuotos, dainuojamos nenudailintais balsais, reliktiniais dainavimo būdais.

Išnykusios prūsų tautos kultūra yra ir Lietuvos gotų įkvėpimo bei kūrybinės fantazijos šaltinis. Gotiškąjį roką arba elektroninę muziką atliekančios jaunimo grupės dažnai yra pasivadinusios prūsiškais pavadinimais, jų drabužiai ir kompaktinių plokštelių viršeliai išpuošti senovės prūsų ornamentais, gintariniais amuletais, ąžuolų lapais.

Gotai tarpusavyje bendrauja interneto svetainėje www.dangus.net, kur gali sužinoti apie artimiausius renginius, peržiūrėti nuotraukas, perskaityti naujų kompaktinių plokštelių anotacijas ir t. t. Dar stipriau nei žodinė informacija svetainės lankytojus veikia vaizdinė raiška, jos puslapiuose subtiliai įkomponuoti baltiški simboliai. Norėdami kuo giliau pajausti ryšį su praeitimi, gotų muzikos gerbėjai vasarą renkasi į gamtoje vykstantį festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Jame dalyvaujantys kūrėjai raginami interpretuoti magišką poveikį išlaikiusį folklorą, pasitelkti savo kūrybinę energiją ir intuiciją. Organizatoriai festivalį apibūdina taip:

Mėnuo Juodaragis pristato šiuolaikinę baltų kultūrą naujoje šviesoje. Tai – kūrybinė baltiškosios pasaulėžiūros ir estetikos kalvė, kur susitinka sena ir nauja, autentiška ir modernu, juoda ir balta, prasminga ir spontaniška.

Šaltos Istorijos lūpos vargu ar bepasakys ką nors naujo. Vargu ar surasime savo Protėvių šviesą klastinguose metraščių labirintuose. Bet neapleidžia tikėjimas, kad esminius Didžiosios Legendos fragmentus galime atkurti ir kitaip – daug stipriau – savo Krauju ir Mintimi.

Archajiška lietuvių tautosaka ir išnykusi prūsų kultūra gotų muzikos kūrėjus traukia kaip paslaptingas protėvių pasaulis, kuris gali juos įkvėpti ir suteikti kūrybai išskirtinumo.

Apibendrinant galima teigti, kad žemaičių siekis įamžinti savo kultūros paveldą internete yra artimas mokslininkų norams sukurti virtualų archyvą ar biblioteką ir atspindi informacinės visuomenės kūrimo tendencijas. O prūsų kultūros gaivinimas primena ne tik skaitmeninį muziejų, bet ir kompiuterinį žaidimą, turi pramoginių elementų. Tai, kad susikūrė ir gyvuoja prūsų bendruomenė, rodo interneto kaip šiuolaikinės komunikacijos priemonės galią. Gaivindamos tradicijas, telkdamos tautines mažumas, internetinės bendruomenės kartais gali nuveikti daugiau negu tradicinės visuomeninės organizacijos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154340. Giedrius :-) 2009-03-19 09:58
Gera informacija prusams ir ne tik.

165648. Laitawnikai :-( 2009-07-15 02:27
Gera informacija tiems kam ir šiaip nelabai įdomu galvoti apię kažką.

Rodoma versija 22 iš 22 
14:20:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba