ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Korektūros klaida

Liūnė Janušytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 23 (657)

Vakar vakare didelė lietuvių kompanija nuėjome į mažą dansingą, visai arti mūsų viešbučio. Tai vadinamosios "padugnės" dansingas. Vadinamųjų – apašų.

Tikrųjų, klasiškųjų apašų ant šono užmaukšlinta kepure, raudona skarele pakaklėje ir visada prie lūpos prisiklijavusia papiroso nuorūka – seniai jau nebėra. Apašai dabar įsivilkę į gražius, pūstais pečiais kostiumus, elegantiškom skrybėlėm iš geriausių krautuvių ir dideliu, žibančiu briliantu ant piršto. Tokie tik pavojingi. Apašiškosios gi išvaizdos vyrukai dabar tikriausia savo tradicinius raudonus kaklaryšius pasiriša vakarais tik turtingiems amerikiečiams baidyti.

Už pinigus galima pasidaryti apašu, o jei gerai sumoka, tai galima net kuriam laikui pasiversti ir šventuoju.

Prisimenu vieną vakarą Klaipėdoje.

Tai buvo jau prieš kelerius metus, kai vieną šiltą vasaros naktį sėdėjome kažkurioj kavinėj. Staiga mūsų visų dėmesį patraukė iš kažkur atsiradęs apašas. Tikrų tikriausias apašas! Jis buvo raudoną, plačią skarelę pakaklėj pasirišęs, juodais, sutaršytais plaukais ir dideliu, irgi raudonu, bijūnu prie švarko atlapo. Šokdamas, jis savo damą laužė pusiau, mėtė ją, lyg futbolą, po salę ir apskritai įvairiais būdais įrodinėjo savo apašiškumą.

– O! – šūktelėjau. – Aš noriu būtinai, nors vieną kartą savo gyvenime, pašokti su tikru apašu!

Suvėliau plaukus, nuvariau papirosą lūpų kampan ir padariau žvėrišką išvaizdą. Tačiau jis manęs šokti nevedė ir, susitikęs mano įsmeigtą į jį žvilgsnį, kažkaip lyg nejaukiai panarindavo akis į žemę. Savo gi damą ir toliau mėtė salėje, lyg futbolą.

O po savaitės tą patį "apašą" sutikau Kaune studentiška kepuraite ir su knygomis rankoj.

Tokie tik apašai beliko dabar ir Paryžiuj.

Susmulkėjo visas pasaulis nuo viršaus iki apačios, susmulkėjo ir tradicinis Paryžiaus apašas, užleidęs savo vietą elegantiškam džentelmenui, progai pasitaikius, taikstančiam į svetimą kišenę.

Jei ištroškę sensacijų amerikiečiai suruoštų dabar ekskursiją į dangų, tai, manau, ir ten jų lauktų nusivylimas. Manau, angelai nebevaikšto savo tradiciniais baltais drabužėliais, kurie toki nepraktiški ir taip greit tepasi, o šventos Cecilijos vargonus turbūt pakeitė radio. Paskutinę gi teismo dieną sužinosime ne iš arkangelų trimitų, bet tai bus iš anksto pranešta per laikraščius ir apgarsinta lėktuvų sirenomis, lyg prieš karo pratimus. Žurnalistai viską iš anksto sužino ir, be abejo, nepražiopsos tokio reikšmingo įvykio, nepranešę apie tai kronikoje.

Žinoma, jei praleis cenzūra.

Nieko nepadarysi: pasaulis žengia pirmyn ir ne be reikalo štai šiaip taip atsivarėme jau iki dvidešimto amžiaus.

Šitame dansinge, kur vakar buvome, nei šiokių, nei anokių apašų nesimatė. Buvo tik paprasčiausia, padoriausia miesto padugnė: keli įgėrę darbininkai, keliolika prostitučių, žigolo, keli neaiškios profesijos, gal smulkūs vagiliukai. Bet įdomiausia tai, kad šis dansingas skiriamas specialiai pederastams.

Paryžiuje "liberté" visur ir visiems. Tokia pat "liberté" ir tiems vargšams, savo ar ne savo noru einantiems prieš gamtą.

Paryžius nemėgsta melo, nemėgsta dangstytis; jis rodo viską, ką turi gražaus ir ką turi bjauraus. Tai, kas kituose kraštuose slepiama ir dangstoma, čia rodoma viešai.

– Aš esu puikus, pražydęs žiedas, – sako Paryžius. – Ir jei šalia žiedo yra pora kirmėlaičių, jos man nebepakenks.

Pumpurui – pakenks, bet jau žydinčiam žiedui jos nebepavojingos. Gali truputį apkrimsti vieną kitą lapelį – viso žiedo neįveiks.

Paryžius – visu gražumu pražydęs žiedas ir todėl jis be baimės pats žiūri ir nuo kitų neslepia savo blogybių.

To dansingo vaizdas persekiojo mane visą naktį dar ir sapne! Vis dėlto nemaniau, kad tai gali būti taip baisu!

Persekiojo vaizdai bešokančių vyrų, glaudžiai apsikabinusių, besibučiuojančių... Moterys viena kitai šnabžda meilius žodžius, glaudžia viena kitą prie savęs... Tai visa jau nekokį vaizdą sudaro, ypač mūsų šiaurietiškai akiai, nepratusiai prie tokių reginių, bet ypač šlykščiai atrodo jie patys. Šlykščiai ir drauge – liūdnai.

Iki juosmens – jokiu būdu nepažinsi: vyras ar moteris? Tik iš kelnių ar sijono sprendi, kuriai giminei jie priklauso. Nors buvo ir pora moterų taip pat vyriškom kelnėm.

Vyrai pudruoti, dažytom lūpom, tušu apvestom akim, garbiniuotais plaukais... Moterys – vyriškom, sulaižytom šukuosenom, maža kosmetikos doza ant veidų, vyriškų judesių.

Tikrai – trečioji giminė!

Nors neilgai ten tebuvom, bet ir to pakako, kad visą naktį ir kitą dieną persekiotų mane tas reginys.

Bjauru ir mano lietuviškam, atsilikusiam nuo Vakarų Europos civilizacijos protui visiškai neįmanoma. Smegenys galbūt supranta: visad buvo ir yra tokių dalykų, bet širdis purtosi.

Pavakare atėjo Morisas. Šiandien buvo ypatingai poetiškai nusiteikęs, nors niekad jam tos poezijos netrūksta. Padeklamavo net kelis savo eilėraščius, rašytus gimnazijos laikais.

– Visi gimnazistai rašo eilėraščius, – sako jis. – Ne tik Europoje, bet ir mūsų salose.

Rašęs ir jis.

Supratau tik tiek, kad viename eilėraštyje sakoma kažkam: "Kad tu žinotum, kokia tu man brangi ir vienintelė".

Truputį nuliūdau, nes, vadinas, kažkada kažkas jam buvo jau "labai brangus ir vienintelis"... Bet vėliau apsiraminau: dabar jis tai man taiko.

Pagaliau – argi svarbu? Šiai mano mažytei avantiūrai su juoduku nieko nepakenks, jei kažkada kažkas buvo "brangus". Ateis laikas, o gal jau ir labai greit, kada apie mane jis irgi galės kalbėti būtuoju laiku.

– Ji buvo brangi ir vienintelė.

Kodėl visada, kai įsimylime, taip tvirtai esame įsitikinę, kad tik čia dabar "vienintelis" ar "vienintelė"? Kad visa kita prieš tai buvo "tik taip sau..." Ir kai tas visa jau praeity, kodėl taip greit tą pamirštame ir jau kitam su tuo pačiu tvirtu įsitikinimu kartojame tą patį žodį: "vienintelis"?..

– Pasilikit su manim visam gyvenimui.

– Ką?!

– Pasilikit visam gyvenimui su manim, Liūne.

Dėl tokio netikėto pasiūlymo tik kažką neaiškaus sumykiau, lyg avis. Ištariau kažkokį garsą visai be reikšmės.

Vėliau, kiek atsipeikėjusi, aš jam sukombinavau maždaug šitokią kalbą (aišku, su klaida kiekvienam žody!):

– Dabar dar aš nieko negaliu pasakyti... Galbūt paskui... Vėliau...

– Kodėl? – jis žiūri į mane liūdnom, liūdnom juodom akim ir paima mane už rankos. – Yra kas nors, ko jūs man negalit ar nenorit pasakyti?

"Negalit... ar nenorit..."

Dieve mano, argi aš jam turiu pasakyti, kad visa tai man tik trumpa, įdomi avantiūra, – egzotiška filma, kad jis man yra tik prijaukintas nežinomas tropikų žvėriukas, kad aš palikau Kaune sužadėtinį ("prižadu, kad grįžus ištekėsiu už tavęs!"), kad tarp mudviejų su juo, su Morisu, toks skirtumas, begalinis skirtumas ir kad apskritai aš nieko rimto apie jį negalvoju!

Bet negaliu žiūrėti į tas jo liūdnas, gražias akis... Jei jos nebūtų gražios, galbūt lengva širdžia nupliaukščiau ką nors, bet kai žiūri į mane tie du pailgi plyšiai, pro kuriuos matyt tropikų naktis, pilna paslapčių, man taip pat liūdna ir palei širdį kažkas dilgteli... Galbūt sąžinė.

– Aš noriu su jumis būti visuomet ir būsim visuomet drauge, bet apie ateitį dabar nekalbėkim... Man dar sunku jums viską papasakot ir išaiškint... Pagaliau, dar tiek daug laiko turime! Juk aš čia būsiu dar tris keturis mėnesius.

– O, tai labai, labai nedaug. Trys mėnesiai! O paskui džiaugsitės, kai važiuosit iš čia į Lietuvą?

– Ne. Kam taip kalbėti? Nesidžiaugsiu.

– Tada, – jis apkabina mane savo juoda ranka, – juk galima taip padaryt, kad jūs visuomet liktumėt čia? Sakykit: taip.

– Bet supraskit, supraskit, – riktelėju ir numoju ranka: – Et, vis tiek nieko nesuprasit. Nenoriu galvot apie ateitį – ir tiek! Dabar yra gera ir to pakanka.

Aš žiūriu pro langą, jau apvilktą sutemom, tyliu ir kažką galvoju. Antrame aukšte, už sienos, kažkas skambina Šopeno noktiurną. Kažkodėl visuomet ir visur, kai man liūdna ir neramu, atsiranda kas nors už kokios sienos, nematomas, kas skambina Šopeną. Šopenas persekioja mane visą gyvenimą, lyg nebūtų pasauly kitų kompozitorių.

Dabar taip pat: noktiurnas kartojamas net antrą kartą.

– Apie ką dabar Liūnė galvoja? – pertraukia mano mintis Morisas.

– Apie nieką.

– Ne, ji galvoja kažką, bet nenori man pasakyti...

Jam išėjus, užlipau dar į septintą aukštą pas Paulių pažiūrėti, kas ten darosi. Abu su Viktoru kažką paišo ir pjausto iš linoleumo, o ant stalo stovi man palikta vakarienė.

Juokom jiedu truputį kartais mane papieluoja:

– Tavo Morisas prieš kelerius metus bananais apsikarstęs po miškus lakstė!

Arba:

– Lapais prisidangstęs po palmes karstėsi.

Bet šiaip abu labai palaiko jo pusę ir sako, kad aš būsiu durna, jei nenusivešiu jo Lietuvon. Girdi, "visos moterys iš pavydo sprogtų!"

– Toks gražus vyras!.. Ir kokia figūra! – dejuoja jiedu, drožinėdami linoleumą. – Imk ir lipdyk!

Paskui Viktoras pasileido į fantazijas: kas būtų, jei aš už jo ištekėčiau? Ir kokie vaikai išeitų?

– Viena koja balta, kita juoda, – nusprendžia jis.

– Arba visi dryžuoti, kaip zebros, – prideda Paulius.

Pažadėjau jiems, kad ištekėsiu, liksiu su juo, pagaminsiu kokį tuziną negriukų ir atvešiu juos visus Lietuvon... Ten įsteigsiu restoraną, sudarysiu iš savo vaikų tikrą džiazo orkestrą, užsidirbsiu daug pinigų ir įsteigsiu prie restorano specialų papigintą skyrių menininkams... O jiedu – Paulius su Viktoru – bus garbės nariai ir kasdien galės gauti dykai valgyti bei gerti, kiek tik jiems tilps.

Fantazuojame dar ilgai ta tema, bet, priėję iki nuosavų liuksusinių automobilių ir vilų – irgi nuosavų! – Nicoje, nusprendžiame, kad jau laikas eit miegot.

O man juk dar reikia parašyti šiandien pat laišką į Kauną mano draugei Elenutei ir paprašyti, kad atsiųstų bent penkiasdešimt litų, nes kitaip rodosi labai liūdnos ateities perspektyvos.

– Labanakt, vyručiai!

– Labanakt, Liūne. Miegok gerai!

5

Vieną dieną Morisas neatėjo. Jis išvažiavo su savo laboratorijos direktorium kažkur provincijon, ir man ta diena buvo nuobodi. Slankiojau po miestą, užvažiavau Eifelio bokšto viršūnėn, bandžiau rašyti feljetoną, kalbėjau su Viktoru ir Paulium, bariausi su Juozu, bet vis tiek buvo nuobodu. Iš kažkokio pasąmonės kampelio švyst ir išlenda mintis:

– Šiandien jis neateis...

Tai pirmą sykį per visą mūsų dviejų savaičių pažintį, kad jis neateis, kaip paprastai, šeštą valandą vakaro, tuoj po darbo, nežiūrės į mane tos juodos akys ir bronzinės rankos nelaikys tvirtai suėmusios mano baltos rankos...

– Jis neateis.

Argi?.. Ne, ne, ne! Varau šalin tą kvailą mintį. Kvailą? Bet kodėl ji kvaila? Vien todėl, kad jis yra kitos spalvos nei aš, man darosi klaiku tik pamanius, kad aš galiu jį įsimylėti. Ne, ne, ne! Bet kodėl ne?

Ir lyg nesmagu, lyg baugu, kad kiti to nesužinotų...

Taip, aš žinau: norėčiau, kad jis mane mylėtų, eitų iš proto, keltų baisias scenas, kaip dera tropiškam temperamentui, o kad man tai visai praeitų pro šalį, nė kiek mano širdies neužkliudytų... Ir kad vėliau, grįžus Lietuvon, kavinėje, tarp dviejų kavos gurkšnių, galėčiau pasigirti savo pažįstamiems:

– O mane, įsivaizduokit, baisiai buvo įsimylėjęs vienas iš Antilų salų. Toks jau gražus, kad tiesiog lyg iš filmos! Matėt filmą "Tabu"? Na tai va, jis visai lyg iš tos filmos... Tai, suprantat, vos iš proto neišėjo man išvažiuojant iš Paryžiaus!

Ir ramiai, truputį lyg išdidžiai, užtraukti cigaretės dūmą.

Taip aš ir kombinavau iš pradžių. O šiandien, kai jo nėra, su manim darosi kažkas keista...

O gal čia vis dar tik anas nuosavybės jausmas? Gal nenoriu ir bijau, kad mano prijaukintas tigriukas pabėgtų nuo manęs?..

Atrodo, ir ne tai. Nes paskutinėm dienom aš pradėjau į jį žiūrėti jau ne kaip į tigriuką, bet kaip į žmogų, tokį pat, kaip ir mes, gal, tik dar geresnį, su protu, ir širdim, ir jausmais, kaip mūsų, - gal tik dar geresniais.

Kalbėjau šiandien ta tema su Viktoru ir Paulium. Klausiau, ką jiedu apie tą visą galvoja?

– Įsimylėjai - ir baigta, - nustatė jiedu diagnozą. - Ir ko čia dar suki sau galvą? Juk tai taip aišku!

– "Šiandien jis neateis"...

Kokia nuobodi ir ilga diena. Ir štai ta septintos pradžia, kai visada jo bronzinė ranka praveria mano duris...

Nuėjau su Juozu kavinėn ir ten iš nuobodumo taip su juo susipykau, kad vos kavą jam į barzdą nesupyliau! Bet ir tai daug linksmumo nepridėjo.

Paskui prisiplakė prie mūsų prancūziukas Andre, Juozo draugas, kuris man jau kelias dienas gyvenimą nuodija savo kvailu neva įsimylėjimu.

– Aš jus myliu.

– Labai malonu girdėt, - sakau. - Bet būtų dar maloniau, jei jūs man tą praneštumėt be kojos mindžiojimo. Aš šiandien kaip tik naujais batais ir tai ypač nemalonu.

– Ach, atsiprašau! Gal eisit ryt su manim šokti?

– Ryt aš turiu pasimatymą.

– O poryt?

– Taip pat.

– Aha, vis su tuo pačiu negru! - bando jis pradėti pavyduliavimo sceną, tačiau aš jį nutraukiu:

– Jis toks pat negras, kaip ir jūs, Andre. O jei jūs kalbėsit su manim tokiu tonu, aš tuoj išeinu.

Andre truputį aptyla ir žiūri pro langą, patempęs lūpą.

Apie tą mano romaną jis žino iš Juozo, kuris jau visur išnešiojo tą naujieną, šiek tiek, aišku, dar pagražinęs.

– Liūne, meskit jūs tą negrą, - nei iš šio, nei iš to staiga sako Andre.

– Na?! Kokia čia dabar kalba?! Ot jus tai, aš tuoj išmesiu! Garson Kombjen? Man, Andre, nusibodo tokios kvailos kalbos. Sudiev.

Jis vėl laiko mane, atsiprašinėja ir net bučiuoja ranką, ką prancūzai labai ir labai retai tedaro. Bučiuojasi, glebėsčiuojasi viešai kiekviename žingsny, vienas pabučiavimas užtrunka pusvalandį, tačiau ranką bučiuoti viešai - truputį lyg nekorektiška.

Andre rizikuoja savo reputacija prieš visą kavinės publiką, viešai bučiuodamas moteriai ranką ir aš nusileidžiu. Sėdu atgal ir vėl grožiuos priešais tviskančia suvelta Juozo barzda.

Juozas sėdi visą laiką tyliai, laikraštin įsilindęs, mūsų nemato, negirdi, tik retkarčiais sumurma:

– Na... jūs ten! Nesipiaukit visą laiką! Ramiai žmonėms pasėdėt kavinėje neleidžia!

– Ką jūs manyje radot, Andre? - bandau jį iškvosti. - Žiūrėkit, kiek štai aplink gražių ir įdomių moterų. O aš!

– Jūs kitokia, negu mūsų prancūzės, - sako jis ir nei iš šio nei iš to prideda: - Jūsų žydrios akys! Kaip tai keista!

– Lietuvoj beveik visi žydriom akim. Nieko čia ypatingo nėra. Bet, Andre, pažiūrėkit kokia mano nosis!

– Kas iš to...

Iš jo kalbos aš suprantu, kad iš mano užriestos nosies į visas puses sklinda seksapylis.

– Egipto Kleopatra taip pat buvo riesta nosim, - nori padaryti jis man džiaugsmą.

Pagaliau vis dėlto tos kalbos man nusibosta ir aš einu namo.

Namuose randu vakariniu paštu atneštą laišką iš Lietuvos, to mano paliktojo ten mylimojo būtajame laike. Besekdama šią mano egzotišką filmą, aš visai jį pamiršau ir nieko dvi savaiti neparašiau. Ir štai dabar tas laiškas - permirkęs ašaromis ir atrodo, jei sugniauši popierių, iš jo pradės varvėti sūrus vanduo.

Laiške man pranešama, kad "mano širdis kažką jaučia... Tu man nieko neberašai... Argi taip gali pasibaigti?.." Ir po kiekvieno trečio žodžio - daugtaškis. Daugtaškis ne toks, koks jis turėtų būti: iš trijų taškų, bet mažiausia - iš dvigubos porcijos: šešių, septynių. O kai rašai virpančia ranka ir ašarodamas, taškai ištysta, pasidaro brūkšniukai. Visas laiškas išeina rašytas Morzės abėcėle. Ir po kiekvieno trečio žodžio galima išskaityti "ai, ai, ai", arba "krim-kram". Vienoj gi vietoj net visai aiškus "S. O. S.", tik nežinia, kodėl prie jo dar pridėta "hm..."

O trečiojo lapo gale staiga raštiškas pasižadėjimas: "Jeigu tu man neatsakyti iki kitos savaitės antradienio, tai..." - jis nusižudysiąs, prieš tai tėvams parašydamas tik trumpą atsisveikinimo laišką ir, girdi, tik aš viena žinosianti tikrąją jo nužengimo į aną pasaulį priežastį.

Et!

Kaip tai neįdomu ir kaip banalu!

Ir ypač kad aišku, lyg dieną, jog nieko iš to nebus. Nereikės rašyti tėvams atsisveikinimo laiškų, nereikės man žinoti naujo lavono atsiradimo priežasties, nes jokio lavono ir nebus.

Bus galbūt lavonas kuriame restorane, bet ir jis, gerai išsimiegojęs, atsigaus.

Kodėl vyrai nesugalvoja ką nors originalesnio? Tas baidymas nužudymais ir nusižudymais toks jau nuvalkiotas, toks įprastas, ir niekas į jį rimtai nebežiūri. Ir kai vyras garsu dėsto savo paskutinius šios žemės pageidavimus ir svajoja:

– Pavasarį tu ateisi ir galbūt pasodinti ant mano apleisto ir užmiršto kapo baltą gėlelę, -

moteris tuo laiku galvoja:

– Kažin, o jeigu aš prie suknelės prikabinčiau mėlyną diržą vietoje žalio, gal geriau tiktų?

Ir kada ateina pavasaris ir ji teoriškai privalėtų būti ant to apleisto vienišo kapo ir sodinti ten niekam nereikalingą baltą gėlelę, ji, drauge su tuo projektuotu lavonu šoka Metropoly ir geria baltą obuolių vyną, kas, žinoma, kaip vienam, taip ir kitam daug maloniau, nei anoji gėlelė ant vienišo kapo.

Juk Lietuva tokia turtinga gėlėm, įvairių spalvų ir atspalvių, bet kažkodėl būsimieji lavonai užsispyrę reikalauja savo kapui būtinai tik baltų!

Kartais nenorom imi galvoti: ar nėra kur nors pas mus slaptos mokyklos vyrams, kur jie visi išeina vieną ir tą patį mokslą. Nes per daug jau vienodai skamba tie grasymai, lyg iš vadovėlio iškalti. Prasideda jie visad iš "jeigu" ir baigiasi - balta gėlele.

– Jeigu tu mane paliksi ir t. t. ir t. t. - ... pasodinsi ant mano kapo baltą gėlelę.

Vieno turėjau net raštišką pasižadėjimą dalyvauti dvasia mano spiritistiniuose seansuose, kuriuos aš kartais mėgstu ruošti. Ateis jis, girdi, stumdys dubenėlį, kilnos stalą, šnekės su manim ir gal tik tada pabus mano sąžinė, ir aš graušiuos, kad prieš laiką paverčiau jį į dvasią... Bet, aišku, tada jau bus per vėlu... Taip, taip, labai netgi per vėlu... Ir jis tik liūdnai žiūrės iš šešėlių pasaulio į mane, skęstančią ašarose ir, deja, negalės net nuraminti...

Tai buvo vienintelis, kuris neprašė baltos gėlelės. Jį taip sužavėdavo tas būsimas vaizdas, kai jis iš anapus grabo žiūrės į mane, plūduriuojančią ašarose, kad pamiršdavo net tradicinę gėlelę.

Neseniai, dar prieš mano išvažiavimą Paryžiun, vietoj spiritistinio seanso jis dalyvavo vienose vestuvėse, kur, norėdamas visus nustebinti, suvalgė vakarienės išsyk dvi žąsis. Po to susirgo ir tik dabar, girdėjau, tepagijo.

Dingo vadinamasis džentelmeno žodis.

Jeigu vyrai laikytų savo žodį, kiekvieną pavasarį moterys tampytų iš miesto sodininkystės į kapus didžiulius krepšius baltų gėlelių.

Ir miesto sodininkystė iš to turėtų gerą biznį.

Bet mes žinome, kad tai yra tik nekaltas, naivus juokas, niekam nieko blogo nedarąs (gal tik apsivylimas sodininkystei), ir mes leidžiame vyrams pasidžiaugti, įsivaizdavus save lavonais. Pagaliau, žmogaus gyvenime ne tiek jau daug yra tų džiaugsmų, kad dar galėtum mažinti ir jų skaičių!

Žinoma, kiek blogiau, jei vyras jūsų kambary, mojuodamas revolveriu, žada iššaudyti save, jus ir dar bent pora asmenų, kurių jūs net iš pavardės nepažįstat, o išeidamas, kaip ir dera būsimam lavonui, jūsų kambary pamiršta revolverį, kuriam leidimo, aišku, neturi. Kartais dėl to gali kilti įvairių nesmagumų.

Vieną kartą taip pat buvo truputį nemalonu, kai kažkas į mane šovė. Be abejo: tai buvo Palangoj... saulei leidžiantis... romantiškoj alėjoj... Kulka pralėkė tik du metru į šoną nuo manęs!

O ką, jei jis būtų blogiau šaudęs ir iš netyčių kulka tikrai būtų į mane pataikiusi?

Žinoma, čia tai jau truputį nesmagu. Bet tai būna tokios retos išimtys, kad aš šiandien gautąjį laišką ramiai padėjau į stalčių prie pudros, o pati sėdau siaurinti mano juodą suknelę, kad galėčiau pasipuošti rytoj, kai ateis bronzinis Morisas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4727. ech2003-07-10 01:47
Zhiaurios tos moterys :) bet pasijuokiau bentjau :)

4779. Benigna2003-07-11 01:40
laukiu, kad jie , t,y, kadajis ja griebs grubiuoju budu

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba