ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Mirtis pagilina kūrinio reikšmes

Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaras Makarevičius. Duobė. 2000–2001. Videofilmas

– Kūrinio ir kūrėjo tarpusavio santykių atžvilgiu egzistuoja du priešingi įsitikinimai: pagal vieną juodu yra visiškai kits nuo kito atsieti reiškiniai, pagal kitą – kūrinys ir kūrėjas yra bemaž tapatūs, t. y. kūrinys išreiškia autorių. Aš laikausi vidurio pozicijos ir jos laikysiuosi per visą mudviejų pokalbį. Tad pradėsiu kalbą apie Tavo videofilmą "Duobė" taip. Žmogus jaunystėje irgi žino, kad mirs, bet ši mintis nėra jo persmelkusi. Senatvėje (čia kalbu ir apie save dabar) dažnas jau su ta mintim gula ir kelia. Be to, yra kultūrų ir religijų (pavyzdžiui, Tibeto budizmas), kurių atstovai kasdien praktikuojasi "repetuodami" mirimo stadijas. Kiek Tave yra persmelkusi mirties idėja? Kokiu pavidalu ji gyvena Tavyje? Ar Tau ji susijusi su kokia nors religine sistema?

– Blogas oras, negaliu susikaupti. Nėra jokios mirties nuotaikos. Kunderos romane "Nemirtingumas" sakoma: "Tik jaunystėje ir senatvėje mirtis jaučiama aštriai, viduryje ji neaiški, miglota..." (netiksli citata). Kažkodėl iš karto prisiminiau tai, vos išgirdau pirmąjį klausimą.

Filmo sukūrimui arba idėjai kurti tokį filmą turėjo įtakos sapnas, labai asmeniška psichologinė drama su mano broliais. Sapnas – pranašas, metaforiškai susapnuota situacija vėliau išsipildė tikrovėje.

Niekada nebuvau sąmoningas, nuoseklus kokios nors religijos praktikuotojas, bet užaugau Lietuvoje, ganėtinai provincialioje aplinkoje, todėl gavau gerą dozę katalikybės su visais mūsų krašte jai priklausančiais atributais. Vėliau domėjausi kitomis religijomis, tačiau visada gilesniuose savo įsitikinimų failuose atrasdavau katalikybės struktūrą.

Mirtis ir mirties baimė? Mirtis kaip didžiausia bausmė, galutinis blogis – tai, kas baisu, siaubinga. Manau, jog to buvau nesąmoningai mokomas arba – nemokomas mirties jausti ir suprasti kitaip. Noriu pasakyti, kad aplinka, kurioje augau, mirtį suprato kaip neigiamą ir nuožmią.

Jauno ar seno žmogaus mirtis būdavo sutinkama su giliausiu sielvartu, ir jeigu to sielvarto būdavo nepakankamai demonstruojama, kaltas likdavo tas, kuris neturi savyje reikiamo užuojautos užtaiso, kuris yra tarsi nepakankamai sąmoningas, nesąžiningas.

Vėliau su artimųjų mirtimis mintys apie ją tapo konkrečios, susijusios su konkrečiu žmogumi, įvairaus charakterio ir skirtingo turinio.

– Visi kūrėjai šį tą savo kūriniu sako sąmoningai, o šis tas jiems pasisako nesąmoningai. Aš randu mirtį jau Tavo ankstyvuosiuose kūriniuose, pavyzdžiui, 1993 metų objektų serijoje "Plaukai": mediniai "plaukai" ir kiaurymės vietoj galvų. Tačiau abejoju, ar juos kurdamas siekei įpinti mirtį sąmoningai. O nuo kada ir kaip prasidėjo sąmoningas "bendradarbiavimas" su ja?

– Mano ankstyviausioje, dar ikiobjektinėje, kūryboje nuolatos išnirdavo mirties įvaizdis, kuris įprasmindavo ir užbaigdavo paveikslą. Kurdamas tarsi ieškodavau tikrovės pasąmonėje, viskas vykdavo savaime, ir paveikslas pavykdavo. Nežinau, kokiu būdu, kada tiksliai buvau išgąsdintas mirties kaip didžiausio įvykio, kuris užgožia visus kitus įvykius savo intensyvumu, bet dabar manau, jog toks mirties motyvo eksploatavimas kūrybiniame procese buvo nesąmoningas savęs stimuliavimas sukurti kažką reikšminga.

Kai panorau tikslingai ir be jokių užuolankų "išmesti" viską, kas esu, ką iš manęs padarė mano kultūrinė terpė, kurią esu priverstas jausti ir su ja kolaboruoti, tada vėl pasinaudojau "intensyviausio" įvaizdžio strategija – taip sukūriau "Duobę". Bet net ir dabar negalėčiau pasakyti, kad mirtį renkuosi sąmoningai.

– Mirties "dalyvavimas" šiuolaikiniuose meno kūriniuose nėra jokia naujiena nei užsienyje, nei pas mus (ir nebūtinai ji turi būti "herojiška", kaip kadaise). Antai smurtinės mirties vaizdiniais intensyviai manipuliuoja Svajonė ir Paulius Stanikai, antkapių su savo nuotraukomis prieš keletą metų "Lietuvos aido" galerijoje sau buvo prisistatęs Kostas Bogdanas, net Tavo buvusios žmonos Eglės videoinstaliacijoje "Taukuose" galima įžvelgti mirtį, taip pat – Dariaus Žiūros kūriniuose ir t. t. Kaip reaguoji į tokio pobūdžio savo kolegų darbus, kuo mirtis kitokia Tavo "Duobėje"? Tavo kūryboje?

– Kiekvienas savaip suvokia galą, o kūrybinės ambicijos diktuoja pastangų grandioziškumą.

Manau, kad daugeliu atvejų konkretūs mirties įvaizdžiai mūsų kultūroje egzistuoja kaip visokiausių psichologinių "kamščių" – blogo auklėjimo – padariniai.

– Kodėl pasirinkai Semeliškių kapines? Galimos kelios versijos: pirmoji, kad esi iš ten kilęs; antroji – kad pažinojai duobkasius ir lengviau buvo su jais susitarti; trečioji – kad norėjai sugestijuoti mintį, jog grįžtame ten, iš kur atėjom. Beje, aš irgi esu šiek tiek susijęs su tais kraštais, tad žmonių tipažas man visai pažįstamas...

– Pirmosios dvi versijos – taip, o trečioji – jau pirmųjų dviejų pasekmė.

– Kaip vyko derybos su duobkasiais, ar jie lengvai sutiko būti filmuojami (ir dar keturis sezonus iš eilės!), kuo Tu jiems atsilyginai? Ar tai, kad juos stebėjo kamera, "nesuteatrino" jų darbo? Pradžioje jie laido replikas kameros adresu... Beje, jų komandos sudėtis po pirmosios dalies "Žiema", regis, pasikeičia?

– Pastarųjų metų mano filmai buvo tarsi antropologiniai tyrimai. "Upė" – autobiografinis, dienoraštinis, nesistengiant iš anksto sugalvoti, koks tekstas ir veiksmas turėtų būti; elgiausi kiek įmanoma negalvodamas apie tai, kaip atrodysiu. "Karštas" – filmas apie skaitiklių gamyklos darbininkus uždarytoje jų gamyklos valgykloje. Suradau virėją su stažu, ji pagamino septintojo–aštuntojo dešimtmečių valgyklose gamintus patiekalus, ir įkalbinau darbininkus ateiti papietauti. Prašiau, kad elgtųsi kiek įmanoma natūraliau, tarsi tai būtų eiliniai pietūs.

"Giminės" buvo sukurtas visą dieną nuobodžiaujant pas gimines.

Man buvo labai svarbu, kad žmonės, kuriuos filmuoju, pasitikėtų manimi ir elgtųsi kiek įmanoma natūraliau. Kad proceso metu užsimirštų. Kaimo žmonėms labai daug reiškia, kad esi kilęs iš tų pačių vietų kaip ir jie.

"Duobės" herojai nebuvo nusiteikę prieš, bet pradžioje nuogąstavo dėl savųjų užsakovų reakcijos, Tačiau kai pasakiau, jog filmuosiu tik duobės kasimą – sutiko. Paskui ištisus metus teko nuolatos vežti spirituotų "paskatinimų", kad neužmirštų man paskambinti, kai gaus užsakymą.

"Žiemos" dalyje iš tikrųjų kasa kiti, yra tik vienas iš tos duobkasių šeimos, nes likusieji jos nariai neturėjo sveikatos – bent jau man taip buvo paaiškinta.

– Įprasta sakyti, kad modernistiniame mene dominavo metafora, o postmodernistiniame viršų ima metonimija. Dokumentavimą irgi tektų laikyti metonimija, nes dokumentuotas faktas – dalis, atstovaujanti visumai. Dokumentavimas kamera paprastai nėra pasinešęs į gražių kadrų gaudymą. Bet "Duobėje"jų yra (man ypač patiko raudono kastuvo koto švysčiojimas duobės prieblandoje). Kokia buvo Tavo nuostata šiuo atžvilgiu? Kaip apskritai žiūri į formos reikalus šiuolaikiniame mene?

– Vakar kavinėje kolega replikavo: "Sumontavai medžiagą kaip asociatyvinę dokumentiką".

Kai buvau tapytojas, labai ilgai "ieškodavau kompozicijos", darydavau begalę eskizų, ir nors vėliau paveikslas "susikomponuodavo", vis vien jausdavau nerimą dėl "galutinio įrėminimo". Taip ir su fotoaparatu: jaučiuosi, tarsi privalėčiau pjaustyti, kapoti, apsispręsti – sugauti patį tinkamiausią vaizdelį. O vaizdo kamera to nereikalauja, juo labiau kad gali neskaičiuoti sekundžių, kaip su kino juosta filmuodamas – gali atsiduoti prieš tave vykstančiam procesui.

Tapybiniai komponavimo principai ir iš dalies sąmoningas kadrų ieškojimas kilo iš mano noro parodyti ir palaidoti visą savo sovietinį provincialųjį egzistencializmą. Jeigu būčiau turėjęs galimybę, būčiau pasikvietęs operatorius, kūrusius septintojo–aštuntojo dešimtmečių Lietuvos kiną, kurie irgi buvo mano nesąmoningų estetinių pažiūrų kūrėjai.

– Kai ką gražaus ten daro ir duobkasiai. Pavyzdžiui, puošia kapo duobės vidų tujomis. Tas duobės puošimas žalumynais man daugiau įstrigęs iš kultūros negu iš natūros. Vieno amerikiečių poeto, E. A. Robinsono, eilėraštyje "Leonora" sakoma: "And with cedar they have woven the four walls round". Ar Semeliškėse privaloma išpuošti kapo vidų? Kokia čia pačių duobkasių iniciatyva, kaip jie žiūri į tai?

– Vis dėlto nesu duobių kasimo, jų puošimo žinovas, bet patys duobkasiai pasakojo, jog puošiama yra visada. "Pavasario" dalyje yra pats paprasčiausias, neužsakytasis, privalomas papuošimas. Man pasirodė, kad jiems patinka tai daryti, ir dar jie sakė, kad už papildomą mokestį išpuošia duobę gėlėmis.

Montuodamas "Duobę" abejojau, ar verta apskritai tai rodyti – labai jau panašu į "National Geographic" kadrus. Vis dėlto palikau galimybę pasigrožėti sukatalikintų pagoniškų apeigų rudimentu. Australijoje duobes kasa ekskavatoriai.

– Kasama pirma, antra, trečia duobė... Žiemą, vasarą, rudenį... Tačiau pačių laidotuvių taip ir nepamatome. Ar tai žiūrovo interaktyvumo skatinimas, siūlymas jam pačiam mintyse užpildyti "tuščią langelį" (panašiai kaip, anot Foucault, Velasquezo paveiksle "Dvaro damos", kur karaliaus ir karalienės atspindžius nesunkiai gali pakeisti paveikslo žiūrovo (menamas) atspindys; arba panašiai kaip prieš keletą metų sukurtame Tavo darbe su vibruojančiais veidrodžiais)? Ar čia kokia kita strategija? Beje, Deimanto Narkevičiaus filme "Legendos išsipildymas" irgi turime tik miesto (miško) vaizdą ir veikėjos balsą, bet jos pačios – nematyti...

– Iš pat pradžių, kai pradėjau galvoti apie "Duobę", žinojau, kad nieko į ją neguldysiu.

Žiūrovo interaktyvumas man visada buvo svarbus, kitados juk kūriau tokias instaliacijas-situacijas. Šiuo atveju interaktyvumo siekis nėra akivaizdus ar bent norėčiau, kad jis netaptų akivaizdžiai matomas, nes tai būtų deklaratyvu ir susiaurintų filmo interpretaciją.

Žodžiu, intencijos sukurti tokį filmą buvo visiškai autobiografinės, o kai pradėjau "doroti" medžiagą, vis svarbesnis darėsi kultūrinis socialinis aspektas.

– Koks yra Tavo message, siunčiamas žiūrovui šiuo darbu? Norėčiau, kad atsakydamas neapsiribotum ta Fassbinderio citata, kurią pateiki filmo pradžioje kaip epigrafą ir kurioje pabrėžiamas mirties pozityvumas, jos įsisąmoninimo reikšmė siekiant pamiršti egzistencines kančias. Kaip Tavo "Duobė" kontaktavo su parodos "Savigarba", kurioje ją rodei, kontekstu? Ar reikšmių požiūriu laikai svarbiais epizodus su gervėmis, žolės ir senų vainikų deginimu, su vyru, nešančiu dalgį? Kaip norėtum, kad jie būtų "perskaityti"?

– Visi kodai priklauso nuo to, ko pripildytos mūsų "dėžutės".

Žmogus su dalgiu pakliuvo atsitiktinai, vasaros kapinėse labai natūraliai atrodė. Tapo simboliu? Gulbės (deja, ne gervės), skridusios iš ežero į neužšalusį tvenkinį pro šalį vasario mėnesį, irgi buvo "sumedžiotos" atsitiktinai. Susigundžiau sentimentalia simbolio semantika, nes nežinojau, kaip užbaigti nuožmų žiemos duobės kasimą (iš turimos medžiagos). Deginimas senų vainikų ir t. t. Norėjau, kad įvaizdžiai būtų susiję su metų laikų kaitos prasmėmis, bet drauge – kad kiek įmanoma organiškiau nurodytų, simbolizuotų bendrą aplinkos atmosferą. Be to, tai suteikia tam tikro liaudiškumo, "nuima" dabar pas mus dominuojantį reportažinį akcentą.

Norėjau, kad filmas būtų labai lietuviškas – išgyventas ir iščiupinėtas, su savo tikroviškumu ir dirbtinumu sykiu. Lietuviškas ir gerąja, ir blogąja prasmėmis – lietuviškas sąmoningai. Tai reiškia – reikia įsijausti ir išgyventi.

Manau, kad tai išėjo. Esu lietuvis, man tai nelabai patinka, bet negaliu būti kitu, kol negalėsiu giliai įsijausti į tai, kas nesu.

Praėjo keleri metai nuo to laiko, kai padariau filmą, ir dabar pagalvojau, kad absoliučiai niekas nepasikeitė: duobkasiai vis dar kasa, jiems moka ekstra už ekstra papuošimą, lietuviškas kaimas nepagydomai didžiuojasi savimi išdidžiai nepasiduodamas, elitas supranta, kad yra kaimo elitas, ir, pirmai progai pasitaikius, išsiunčia sąskaitas su savo atžalomis į ES.

Duobkasiai man priekaištauja, nes daviau filmą "Lietuvos ryto" televizijai ir ji parodė tą vietą, kur duobkasys Jonas geria iš butelio (prašė gi, kad nedėčiau į filmą)... Rūpinasi savo bizniu – niekas nenori užsakinėti duobių pas geriančius duobkasius...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4756. Ji2003-07-10 20:42
Nuostabios, tiesiog genialios mintys.Pagaliau Lietuvoje yra zmogus, kuris suprato, kokia tamsi ir grubi, pagonisko rudimento turinti musu katalikiska kultura.Kadaise panasias mintis issake Dzoisas apie savo Airija.Jis tapo pasaulio pilieciu, koneveikiamu savo gimtineje.Bet apmastydamas puvancia, dvesiancia katalikiska kultura, su jos prietarais ir tamsumu jis pabreze:"Isvykstu is Airijos, kad sukurciau jos samone."Jam tai pavyko.Jeigu bus daugiau zmoniu, is pagrindu perkratanciu, permastanciu save ir musu kultura, gal ir ivyks "renesansas",kitaip musu kulturine erdve taps paralyziaus centru.Linkiu Makareviciui realizuoti savo meninius sumanymus

4883. p.2003-07-12 20:58
arba: ...kokia tamsi grubi, vos vos pridengta katalikybes liekanų, yra mūsų pagoniška kultūra... Nors išvis, prie ko visa tai?

4887. visciukas cinikas2003-07-13 00:48
kaip man grazu- puosia kapo duobe.... tyrumas cia, ne kas kita... zmones patys net nenujaucia, kokie jie yra grazus.... :) zmones, jus esat labai grazus :)

110578. Marko :-) 2008-02-22 13:23
Taip filmas įdomus, taip pat siūlyčiau pažiūrėti filmą rež., roberto šarknicko dok., filmą ,,Dzūkų laidotuvių apeigos" labai verčia susimastyti apie gyvenimo prasmę. Šie filmų autoriai ( susidaro toks įspūdis) yra etninės tautos puoselėtojai

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba