ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Narvydžiai: matulitos gyduolės

Pasakoja Bronislava Veselytė-Šorienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronislava Veselytė-Šorienė su dukra Jovita (dešinėje), greta kaimynė Dargienė su sūnumi Stasiu. Apie 1960 m.

Pabaiga. Pradžia Nr. 24

Pušų metūgės tinka nuo reumato. Kai pušys išleidžia metūges, reikia jas suskinti ir virti arbatą. Jas tinka apipilti šnapše [degtine – J. Š.] ir gerti tris kartus per dieną; kai skauda sąnariai, tuo mišiniu reikia juos trinti.

Šonkų arbatą reikia gerti moterims, sergančioms "savo" ligomis, kad labai nekraujuotų. Šonka auga aukšta, žiedeliai lyg pilki, žydi šviesiai, skaniai kvepia. Reikia nusipjauti visą krūmą su lapais. Sako, kad šonkos yra bobų arbata.

Topolių pumpurus reikia apipilti šnapše ir ja trinti sąnarius nuo reumato.

Kiaulpienės yra nuo bronchito. Kai jos pradeda žydėti, reikia priskinti 400 jaunų žiedų, apipilti vandeniu ir palaikyti per naktį. Paskui išimti iš vandens, išspausti, užpilti litru vandens ir virti penkiolika minučių. Išsunkti, užpilti puse litro cukraus ir dar pavirinti. Tada užpilti puse litro medaus ir išmaišyti. Gerti tris kartus per dieną po valgomą šaukštą.

Liepų žiedų arbata labai varo prakaitą, tinka karščiui numušti.

Ramunių, kurios auga darželiuose, arbata irgi varo prakaitą, lengvina krūtinę.

Kvynų [kmynų – J. Š.] arbata lengvina vidurius, skiedžia kraują.

Valerijonų žiedų arbata ramina nervus. Šaknis reikia apipilti šnapše, gerai miegosi, ramina nervus.

Vėžkakliai auga pievose, lapai kaip rūgštynių, bet ilgi kaip sprindžiai. Žiedai ant vieno stiebo, ilgi, ružavi. Kai išrauni šaknis, jos susiraičiusios būna, su ūseliais, tamsiai rudos. Vėžkakliais vadina, nes šaknys panašios į vėžio kaklus. Latviai jas vadina "Janio zalės", lietuviai vadina jonažolėmis. Šaknis reikia apipilti šnapše ir trinti, kur skauda kojos, rankos. Tinka tik trynimui, ne gėrimui.

Yra dar kitos jonažolės. Jų arbata tinka, kai skauda skrandis; iš jo ištraukia visus negerumus.

Kraujažolių arbatą geria dėl kraujo skaidymo. Moterys sako – kraužolės. Žydi baltai, platus žiedas; kartais žiedas būna į mėlynumą.

Pievų našlelių arbata tinka duoti vaikams, kurie nepamiega naktimis, šoka iš lovos apsisapnavę, žiūri didelėmis akimis ir nieko nemato. Jos žydi visaip – kartais pusė mėlynai, pusė baltai, kartais geltonai. Auga neišartuose dirvonuose.

Seniau plaučių uždegimą gydė vaikų šlapimu. Jei duria šoną, supras, kad plaučių uždegimas vaikui. Paims kito vaiko šlapimą, į stiklinę įdės valgomosios salietros, įdės medaus, padarys saldžiai saldžiai, kiek tik galima, ir sugirdys vaikui. Pakartos dar du kartus. Ant šono dėjo kompresą – sušlapins naminį drabužį actu, uždegs denatūrato ir pašildys skudurą arba ir įmerks į jį. Uždengdavo sviestiniu popieriumi, apjuosdavo abrūsu [rankšluosčiu – J. Š.], vilnone skarele ir kišdavo po patalais. Tada ir duodavo tos arbatos su myžalais; darė tiek saldžiai, kad saldumas nebetirptų.

Petruškų [petražolių – J. Š.] arbata tinka dėl šlapimo varymo, kai skauda inkstai.

Kai yra angina, reikia nudurti kriupį [rupūžę – J. Š.]. Kai jis nusibaigia, reikia jį pakišti po pastoge. Kai sudžius, reikia sumalti jo kūną ir tada tuos miltelius sumaišyti su medum ir gerti. Kai jo išgeri, reikia pagulėti, nes išverčia prakaitą. Paguli ir eini lyg niekur nieko.

Vitienė iš Skuodo sakė, kad kriupį reikia pagauti, įvaryti į stiklainį ir gyvą apipilti šnapše. Tada jis ardosi, šnypščia, purslojasi, leidžia putas, spardosi. Svarbiausia, išleidžia lauk nuodus. Paskui jis nusibaigia. Kai išleidžia nuodus, kriupio kūną išmeta lauk. Tą šnapšę geria nuo vėžio, reikia gerti po nedaug, lašais.

Kai akys ašaroja, pašaliuose paraudonuoja nuo vėjo arba pridulka nuo javų, linų kūlimo, reikia jas plauti ramunėlių arbata.

Kai lūždavo kaulas, prie tos vietos pridėdavo liepų skaleles ir apvyturdavo juostele. Stangriai stangriai, kad nesijudintų. Tada veždavo pas narininką, kad paveizėtų. Narininkas ranką sutaisydavo, parišdavo ranką abrūsu ant kaklo.

Kai yra blusinės [tymai – J. Š.], tai ant kūno išverčia tokius lyg niežus. Kad juos išverstų į viršų, reikia duoti kumelės arba ožkos pieno. Vaiką laikyti šiltai. Dar duoda sutrinto oželio [alijošiaus – J. Š.] sulčių su medumi ir ožkos pienu. Kartais per blusines prisimeta kadagas – toks drugys, kuris laužo kūną, drasko, smaugia.

Kai yra užaugęs kaklas, žekę [kojinę – J. Š.] pripildavo karštų pelenų iš pečiaus ir ją dėdavo prie kaklo; dar duodavo gerti medaus arba išžiodę pagaliuku arba šaukštu juo tepdavo gerklę. Kai pridėdavo pelenų, kartais kaklas pratrūkdavo ir imdavo bėgti pūliai.

Ajerų šaknų arbata padeda nuo skrandžio skausmų.

Puplaiškiai irgi padeda nuo skrandžio.

Kaštonų žiedai tinka trynimui, kai skauda sąnariai; juos reikia apipilti šnapše.

Musmirius reikia sukišti į butelį ar stiklainį ir kai jie išrūgsta, trinti sąnarius ir apskritai visur, kur skauda. Tinka tik tikrieji – raudonieji musmiriai. Tam kartui, kai trini, galima primaišyti kiek medaus.

Oželis [alijošius – J. Š.] tinka dėl žaizdų gydymo. Jo sultys riebios, oželis yra traukiąs, todėl suminkština žaizdą, ji nebėra sustyrusi.

Šermukšnių uogos tinka nuo kraujo spaudimo. Jas reikia apiplikyti, apipilti cukrumi ir valgyti; galima iš jų virti ir uogienę, bet ji jau ne tokia gera.

Gyvatę duoda paršeliams sukapotą, deda į ėdalą. Jei paršelis yra netikęs, tada jam nuo kūno nueina lyg išnara, jis pasitaiso, įgauna apetitą, tampa žvalus. Arba kartais visai nusibaigia, gavęs gyvatės, arba visai susisuka, tampa toks supūręs.

Gyvatę įleidžia į butelką ir ant gyvos užpila šnapšės, kad išleistų nuodus. Kai nusibaigia gyvatė, ją apdžiūvusią sukapoja ir įdeda į geldą. Šnapšė su gyvate buvo gera trynimui – sąnariams.

Nuo viduriavimo gerai padeda ąžuolų žievių arbata. Ir gyvuliams gerai.

Nuo kosulio gerai padeda aviečių stiebeliai, metūgės geriau nei lapeliai.

Kai arklys negali pasišlapinti, reikia suvirinti varpučių arbatos.

Rūtų arbata tinka gerti, kai skauda viduriai.

Bernardinų antpilu galima nusinuodyti. Jų ilgi stiebai, žydi tamsiai mėlynai, jų žiedai lyg bateliai. Bernardinų antpilas tinka sąnarių trynimui. Viena moteriškė buvo apipylusi trynimui. Sūnus pijokas su draugais atrado ir, užuodę spiritą, išgėrė. Du buvo gatavi vietoje, kitus išvežė į ligoninę.

Čepronų [čiobrelių – J. Š.] arbata yra gera, kvepianti, raminanti.

Virpulėlių (jie ilgi kaip smilgos, rudi, žiedai kaip sėmenų sėklelės) arbata tinka nuo drugio.

Devynmacis – žiedai kaip saulėgrąžos, geltoni, auga prie žemės, lapai pilki, blisiniai, išleidžia ilgą stiebą su žiedeliais. Devynmacio žiedą duodavo karvei, kai ji pamesdavo gromulį.

Nuo kirmėlių vaikams reikia duoti suvirinto pieno su česnaku.

Kai nusiplikai vandeniu, apie žaizdą reikia patepti kiaulės tulžimi. Jei žaizda nedidelė, užsitraukusi, oda nėra nuėjusi, reikia pašlapinti vandeniu ir apibarstyti druska.

Kai kiaulė myža į geldą, reikia pačiai apžergti geldą ir pačiai įmyžti. Kaip ranka nuima. Kiaulė ima myžti į geldą, kai paveizi žmogus, dažniau moteris, katros negeros akys. Tos akys dažniau būna keršos – mėlynos, maišytos su rudomis. Tas žmogus dažnai būna atžindulis – toks vaikas, kurį, atitraukus nuo krūties, vėl imama maitinti. Tokie žmonės dyvijasi, kolija [giria – J. Š.] gyvulius, bet tokiam velniai yra po skūra, toks velnius mislija. Veizėk po to, ar karvė mažiau pieno duoda, ar paršelis ima kitam paršeliui šonus knisti.

Kai statėm trobą, kai paliejo pudamentą [pamatus – J. Š.]... Mano mama buvo sakiusi, kad neįspirtų perkūnas, kad nebūtų nelaimių, kad Dievas padėtų laimingai gyventi, reikia paimti švęsto vandens ir supilti į 4 mažas butelkėles ir įdėti į šlapią betoną visuose kampuose. Prie butelkėlių reikia pridėti Agotos duonos. Viską sudėjau, kai statėmės trobą, po pietų, niekam nerodžiau, kai meistrai kažką mieravo.

Kai užeina perkūnas, reikia ant blėkinės [skardinės – J. Š.] turielkėlės uždėti degančią anglį ir ant jos užtrupinti šventintų kadagių. Kai perkūnas baigiasi, reikia uždėti dar kadagių, užberti žiupsnelį cukraus ir apeiti lauke apie trobą. Kartais mano mama apeidavo ir visus sodybos trobesius, apėjusi peržegnodavo. Taip darė mano mama Barbora Veselienė-Mickaitė, gimusi Narvydžių kaime. Jos mama Mickienė-Gutautaitė irgi netoli gimė – už kokių 100 metrų.

Kai yra perkūnas, negalima bėgti, stovėti po medžiais, lįsti į krūmus.

Kai buvo į koją įsimetusi rožė tokiai Anei Mitkutei (ją vadinom Vonušėle), ji ant tamsiai mėlyno popieriaus dėjo dideliai karštus ruginius miltus. Mažai padėjo, todėl ėjo pas čerauninkę latvę Kaklinienę, nes rožė yra su čeru [burtu – J. Š.]. Ta Kaklinienė visaip burbėjo latviškai, spjovė, kišo ranką po sijonu, ėjo į visas keturias trobos kertes, visą laiką kažką po nosimi sau bambėdama, vis paspjaudama. Paskui sako, gali eiti namo, tik nesakyk ačiū. Jei sakysi ačiū – nemačys. Nieko nemokėjo, tik vėliau nuėjo jai pasidarbuoti. Po savaitės rožė praėjo. Jei nebūtų nuėjusi, koja būtų prakiurusi.

Negalima gulėti, kai Mėnulis tiesiai apšviečia. Tokia Šikšnienė negalėjo užmigti, buvo apšviesta, sėdėdavo naktį lovoje ir kalbėdavo poterius. Niekas nemačija.

Suskis prasideda nuo pirštų tarpų. Išauga tokie puškeliai, jie pratrūksta ir pasirodo pūliai. Mums buvo per karą. Gutautienės sesuo Skališienė gavo sieros žiedų, sutarkavo ir sumaišė su kiaulės taukais. Visi trynėmės, kai išsitrini, vėliau reikia nusiprausti. Niežėjo, kad net širdį slabnino.

Skrupulas prisimeta, kai išsigąsti.

Kai negali užmigti, reikia gerti valerijonų šaknų arba žiedų antpilo.

Kaltūnas įsimeta, kai būna šiurkšti, supūrusi oda. Reikia tepti kiaulės taukais.

Gelta yra, kai kūne būna išsiliejusi tulžis.

Kai rėmuo ėda, reikia ilgai veizėti į savo rankų nagus. Rėmuo yra kaip su čeru. Kad praeitų, reikia gerti saldų pieną.

Kai yra karpos, reikia čeryti. Reikia spjaudyti ant jų seilių ir sakyti: "Tpju, tpju, pranykit, bjaurybės!.." Taip darė mano mama.

Kai yra karpos, reikia perpjauti bulvę pusiau, su abiem pusėm patrinti karpas, vėl anas sudėti į vieną kaip buvo, iškasti duobelę ir bulvę užkasti žemėje. Kai bulvė supus, nunyks ir karpos.

Kai akyje yra miežis, reikia paimti miežio grūdą, pabadyti, pabadyti ir mesti per petį, bet neveizėti, kur jis nukris. Su kokia ranka badei, per tą petį ir mesk. Miežis arba supus, arba išaugs, o miežis akyje pranyks.

Kai būna dedervinė, ją aplinkui apveda, apibado su sidabrine (ar varine) spilga [žiogeliu – J. Š.].

Raudonųjų batvinėlių sultis reikia gerti, kad priaugtų kraujas.

Morkos priaugina kraują; jei yra užkietėję viduriai, juos praskiedžia.

Asiai [asiūkliai – J. Š.] turi daug narelių kaip šiaudas, bet žalias, ilgas kaip smilga. Asius naudoja dėl pūtimo – geria arbatą arba nuovirose mirko kojas, trina rankas, kūną. Asiai auga smiltyse, pas mus auga Degsnėje.

Kibiai [varnalėšos – J. Š.]. Kibius suskabys, įdės į turielką ir suks su pirštu. Įdės kokius 10–12 kibių. Iš anksto negalima duoti sukibti. Suki suki su pirštu, jei sukimba besukant, reiškia, tais metais gausi ženytis. Jei nesukibs, liksi bergždinė. Kibius sukdavo Kūčių vakarą. Kibius reikia nusiskobti vasarą, kai atsiranda jų ūseliai ir gerai kimba. Tokius kibius pasideda iki Kūčių tam reikalui. Jei du kibiai lėkštėje sukimba, gausi ženytis. Jei sukimba trys kibiai, gausi ženytis, bet ir vaikų jau turėsi.

Šundreikos auga miške, žalios, ilgos kaip apyniai, švelnios. Kai ganiau karves Latvijoje, dėjau šundreikas dieną prieš Janį karvėms ant ragų, jomis vainikavau karvių galvas. Dėdavau prieš pat pargenant, kad karvės viena kitai nenuėstų; retai kada liob nupinti iš gėlių vainiką karvėms. Kai parvarysi vainikuotas karves, latvės gaspadinės liob džiaugtis ir duos sūrio, kartais pirktinių saldainių.

Arklio rūgštynes išrauna su šaknim ir išverda. Nuovirą naudojo arklių kojoms plauti, kad išnaikintų dvylinkio glindas. Arklys kasosi nosimi, ir taip dvylinkių glindas padeda į vidurius, auga kirminai.

Per Vainikus [Devintines – J. Š.] iš raskilų pina vainiką, neša į bažnyčią ir pašventina. Parneša namo, pakiša aukštai už balkio ar prie stogo. Tą vainikėlį smilkys, kai užeis audra, perkūnas, kai reikės pasmilkyti gyvulį išleidžiant pavasarį ganytis pirmą kartą. Smilkė gyvulius, kad jų niekas nepavogtų, nenutrenktų perkūnas, kad nenugaištų, kad pikta ranka neužtiktų. Smilkė raskilomis, kai neturėdavo kadagių; kadagių pas mus mažai teauga, tik mažai jų yra miške; kiek daugiau jų auga Latvijoje, Gramzdos miške.

Rugiuose auga vasilkai, koukuliai [kūkaliai – J. Š.]. Koukuliai žydi ružavai, jų sėklos tokio didumo kaip kartieji pipirai. Kai iš rugių su jais verda šnapšę, smarkiai bėga šnapšė, smarkiau rūgsta, ilgai kaužoja; nuo koukulių net sumalti miltai būna tamsesni, į pilkumą, su kartumu. Iš tokių rugių išeina daugiau šnapšės, ji būna stipri, laiški (aštraus skonio).

Ievų žieveles sukaištas deda prie skaudamos vietos, sako, atima skausmą.

Jonažolės geriausiai tinka dėl skrandžio.

Kadagių uogas sudžiovina ir valgo dėl skrandžio, kai nevirškina.

Katpėdžių arbatą geria nuo nervų.

Kiečių šluotą pakabina troboje, kad į ją sulįstų musės. Kai sulenda daug, šluotą išneša lauk; kartais nunešdavo į pirtį ir jas iškratydavo ant karštų akmenų.

Jei patinka koks vyriškas, o tu jam nepatinki, reikia veizėti į tą žmogų ir savyje sakyti: "Tinki netinki, būsi mona", ir vėl: "Tinki netinki, būsi mona". Ir taip daug kartų, kol užsimanysi myžti. Tada apžergia beržinę šluotą, kuria pirtyje periasi, pakiša ją po sijonu ir myža per šluotą, sakydama pusbalsiu: "Tinki netinki, būsi mona". Taip pasakojo Eugenija Budrikytė-Veselienė, gimusi 1911 m. Šačių apylinkėje. Ana turėjo iš viso penkis vyrus. Ji man sakė, kad taip priviliojo ir mano brolį Praną, penktą savo vyrą.

Linų sėmenis reikia išvirti, atšaldyti ir gerti tą kisielių be sėklų, kai skrandyje nėra gleivių. Taip gyvuliui, taip žmogui.

Nagatkos žydi geltonai darželiuose.

Krapų arbatą reikia gerti nuo kraujo spaudimo.

Nuotrynės [dilgėlės – J. Š.], bet ne piktosios, o tos aukštosios, tinka galvai plauti, kad nesmuktų plaukai, būtų tvirtos šaknys, kad blizgėtų.

Aguonų pieno duodavo vaikams, kad miegotų. Taip darė tie, kurie neturėjo ko duoti valgyti arba kad neverktų.

Kūčių vakarą sukdavo anglis molinėje turielkoje. Į ją pripildavo vandens, įmesdavo dvi anglis, beržo medžio ir sukdavo aplinkui. Jei sukibdavo, ateinančiais metais gausi ženytis, jei nekibs, būsi bergždinė, visą amžių melsies už pamiliją [giminę – J. Š.].

Surinkdavo ąžuolų gilių, ant petelnės [keptuvės – J. Š.] padegindavo miežių grūdų, darželyje padiegdavo cikorijų, jų šaknis supjaustydavo smulkiai. Buvo tokios sukamos girnelės, su kuriom malė ąžuolų giles, išluptas iš kevalų. Sumaišydavo viską ir virdavo kavą. Išeidavo ruda kava, gerdavom su pienu, vietoj cukraus dėjom sachariną.

Žiūrę verda iš avižų miltų. Sumals avižas, įdės į molinį puodą, kad rūgtų, įdėdavo duonos plutą, padėdavo šiltai, kad rūgtų. Vėliau iškošdavo per rėtį, tą košelę dės į katilą ir virs. Įdės druskos. Bus tokia pilka pliūrė, rūgšta; kas norės, užpils cukraus, kartu gers saldaus pieno. Kai žiūrę įpils į turielką, ji susproginės tokiais grioveliais.

Bruknių arbata varo šlapimą.

Diemedį įpins į bukietą dėl strainumo. Tinka, kai reikia pasveikinti ką nors arba nešti gėlių prie nabašniko.

Eržkėtrožių arbatą geria, kad palaisvintų krūtinę, numalšintų kosulį.

Kai vaikams iškrinta pirmieji dantukai, reikia juos įkišti į tarpsienį, į tarpą tarp namo sienos rąstų (kai troba neapipieryta). Taip reikia daryti, kad vaikai neklajotų, atsektų namus.

Kai vaikui iškrenta dantis, reikia pirštus pamirkyti druskoje ir iš abiejų pusių apspaudyti žaizdelę, kad dantys augtų tiesūs, nebūtų išsikraipę, ypač priekiniai.

Dantims plauti paimdavo rūtų, jas sukrušdavo, kad būtų košelė, ją paims pirštais ir ištrins dantis. Į košelę įdės druskos. Vėliau išskalaus vandeniu dantis ir jie bus švarūs. Taip darė mano mama; ji apie priekinius dantis sakė: turgaus dantys.

Ruginiais miltais smilkydavo gyvulius prie kūtės durų, prie slenksčio. Pūsdavo dūmus į vidų, kad žmonės su blogom akim nepadyvytų, kad neapžavėtų čerauninkai. Smilkydavo ant anglių, iš pečiaus paimtų. Daugiausia smilkydavo pavasarį, kai nutirpsta sniegas.

Juodos vištos plunksnas degins ir užpūs, ir lieps vaikui uostyti dūmus. Pelenus nuo plunksnų sudėdavo į šaukštą ir sugirdydavo vaikui nuo kirminų. Juodą plunksną iškirpdavo iš uodegos. Jei ne iš uodegos, tai iš sparno.

Jei neturės juodos vištos plunksnos, šuniui iškirpdavo vilnos saujelę ir smilkydavo, kad vaikai uostytų nuo kirminų. Kad kirminai nenusmaugtų.

Lango rasą liob saulei netekėjus brauks ir teps ant veido strazdanų. Kartais imdavo lango rasą ir šiaip ką nors verdant.

Mieles valgė, kad išvalytų kraują, kad neaugtų skauduliai.

Kai skrandyje mažai rūgšties, reikia gerti "ant tuščios širdies" medų su šaltu vandeniu, o jei daug rūgšties skrandyje, reikia gerti medų su šiltu vandeniu.

Kai persipjausi ranką ir nesustabdysi kraujo, reikia paimti iš kertės ar palubės vortinklį ir uždėti ant žaizdos. Tuoj sustabdo kraujavimą.

Kai iki pietų matai vorą, bus gera diena; jei vorą pamatai po pietų, bus negera diena.

Jei iš ryto pirmą pamatai vyrą, bus gera diena, jei pirmą pamatai moterį, bus prasta diena.

Esu girdėjusi, kad čerauninkės naudojo žmogšūdį, bet kam, neatsimenu...

Avies šūdą deda į gandrinę, kad parviliotų gandrą į savo sodybą.

Kai šeškas užbezda, vištos krenta nuo laktos ar kartelės. Apsvaigsta vištos, nukrenta, o šeškas išgeria jų kraują, bet vištų neėda.

Jei vyriškas patinka, reikia savo mėnesinių kraujo įlašinti į arbatą ar kitur ir užduoti atsigerti. Taip vyriškį prisiviliosi, nuo jo neatsiginsi. Kartais ir pati nebenorėsi, bet tas pirmasis puls prie tavęs kap par medę.

Kai kaklas yra užaugęs, kai yra "kiaulelės", reikia pridėti prie kaklo žalių lašinių ir aprišti vilnoniu šaliku. Kai nebereikia, tuos lašinius atiduodi šuniui suėsti.

Miške į skruzdėlyną reikia įmesti švarią nosinę ir ja vėliau trinti veido strazdanas arba kitus negražumus. Tą nosinę skruzdės sumyža.

Kai skauda ausys, reikia kelis lašus kiškio taukų įlašinti.

Girgždėlė yra kai girgžda per riešą sąnariai. Gydo su kaštonų žiedų antpilu, musmirėmis.

Kartais, gydant rožę, vietoj popieriaus prideda juodų vilnų (avies).

Kai bitė įgelia, reikia patrinti žemėmis; vėliau surasti drėgnų žemių ir palaikyti. Tas pats ir kai įkanda vapsva, širšūnas.

Nuo viduriavimo reikia į pieną įlašinti šešis lašelius jodo.

Kai karvė veršiuojasi, vandenis iš placentos reikia surinkti ir sugirdyti karvei ir tada ana greitai atsigauna; dar tokiai karvei reikia duoti duonos su druska, dar pridėti kelias cybules, kad nepasikeistų pieno skonis. Kad greitai karvė "nusivalytų", reikia į kokius 3 litrus vandens supilti pusės litro stiklainį cukraus ir sugirdyti. Placentą vadina nuovokomis, antra puse.

Jei motina jema vaiką prie savęs ir nori, kad nebebūtų pieno, reikia gerti mėtrų arbatos.

Diminyčia yra pūlinys, kuris įsimeta į krūtį. Diminyčia įsimeta nuo vėjo, kai maitini vaiką ir turi daug pieno, ir jis nesilaiko. Kol neužsipūliuoja, galima gydytis karšto vandens pūsle, nuo karščio gerti liepų žiedų arbatą. Moterys seniau sakydavo – tai moteriškai į papinyčią įsimetė diminyčia.

Jei nėščiai moteriai sujuda kairėje pusėje, bus mergelė, o jei sujuda dešinėje pusėje, bus vaikelis.

Jei nėščios veidas gražus, bus vaikelis, o jei su plėmais – mergelė.

Jei nėščiai moteriai smailus pilvas, eina į kylį, bus mergelė, o jei pilvas eina plačiai, sulig kulšimis, kiaurai pilnai – bus vaikelis.

Kai po to "juoko" moteris guli aukštelninka, išsižergusi, tada gali būti dvyniai.

Kai šarka netoli namų atlekia į medį, bus tarp bobų pliotkai [apkalbos – J. Š.].

Jei pavasarį kielę pamatai bėgiojančią ant žemės, bus blogi metai, o jei kur medyje – bus geri metai.

Šermukšnį reikia diegti arčiau trobos durų, tada šeimoje bus mažiau barnių.

Kai eisi iš namų su šermukšnine lazda, visada grįši, iš kur išėjęs. Taip sakė Leonas Imbrasas, kurį karšino mano tėvai.

Jei gegužė įkukuoja į plikus medžius, bus prasti metai, jei į žalius, lapuotus – bus geri metai.

Jei kas nors iš šeimos sėdi apsnūdęs, tokiam paseilėtu pirštu perbraukia per lūpas ir klausia: "Ar nenori silkės be druskos?"

1997. V. 4–5

Parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4716. skaitytoja2003-07-09 18:32
Šiek tiek primena Eugekją Šinkūnaitę(gydomieji receptai)nors liaudis visada kažkokius ženklus gamtoje įžvelgdavo

4721. Šermukšnis :-) 2003-07-09 22:38
Negaliu atsistebėti tais paprastais kaimo žmonėmis, kurie šitaip giliai jaučia gamtą, yra su ja augte suaugę. Kuris čia iš mūsų galėtų išeiti į miškus ar laukus ir surasti visus paminėtus augalus? Nemanau, kad tokių atsirastų daug. Todėl ir svarbus kiekvienas toks užrašymas.

4911. Praeivė :-) 2003-07-14 19:56
Man labiausiai patiko vilionių kerai,tokių net knygoje MAEILĖS MAGIJA tikriausiai nerasi, tik kad jau nebepasinaudosiu, mat šaukštai popiet...:)))))))

23495. bighobo2004@aol.com :-( 2004-10-22 03:12
YOu damn smilkys!!!! the blacks in america will rise again one day turning whiteamerica back into ancient Afrika.DAMN SMILKYS

179646. kareivis2010-01-13 20:03
kad pradingtu karpos reikia jas apmyzti. taip bemyzant kasdien, per menesiuka ir isnyks.

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba