ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Mirtis akvariume

RIMAS MIKNIUS

[skaityti komentarus]

Kad ant Šeškinės kalvos iškilęs "Aukštutinis miestas" tėra lėtos ir skausmingos lietuviškų kioskelių kapitalizmo evoliucijos rezultatas, manau, visiems aišku. Kitados cigaretes, batų raištelius, baterijas, tarakonų nuodus ar šokoladą pirkdavome Kalėdų eglutes primenančiuose skardiniuose nameliuose, dabar visų pasaulio gėrybių rausiamės vienoje didelėje skardinėje dėžėje. Pigiai, daug ir visko. Poreikiai ir prekės, prekės ir poreikiai – viskas čia sukasi uždaru gyvybės ir mirties ratu, kuriame susipina žmonių srautai, elektroninių atsiskaitymų perlaidos, maistas, virstantis atliekomis, virstančiomis maistu, pakuotės ir jų turiniai, virstantys pakuotėmis, virstančiomis turiniais, nuolatinis judėjimas "į ir iš". Uždara, skaidri, save ryjanti ir gimdanti, atspindinti ir atkartojanti sistema be išorės, hermetiška kaip akvariumas, kuriame plaukiojančios permatomos žuvytės tėra to paties akvariumo replikos, stiklinėmis išsprogusiomis akutėmis stebinčios vienos kitų viduriuose vykstančius apykaitos ciklus.

Ant sienos kabanti knygyno stelažų schema primena evakuacijos schemą be išėjimo. Ji beveik tiksliai atkartoja koridorių kanalų juosiamus svarbiausius komplekso dėmenis: sportas, hobis, šeima, gyvenimo būdas, sveikata, protas, kūnas, dvasia, kulinarija... Galvoje šmėsteli apie tikrovės ir kūrinio tikrovės persiliejimą rašęs J. Cortįzaras ir J. L. Borgesas, pasakojęs apie beribį rašmenų ir vieni kitus nurodančių ženklų visetą – biblioteką, už kurios sienų nėra jokios kitos tikrovės. Čia irgi nieko nėra iš tikrųjų, tik nuorodos, vieni kitus nurodantys ir vieni į kitus peraugantys sąlygiškumai, imitacijos ir ženklai, įkyriai pasikartojantys archetipai – kūnas, sveikata, dvasia. Ne gėlės, bet gėlių ženklai, ne akmenys, bet akmenų ženklai, ne meilės organai, bet jų ženklai. Popieriniai kino filmų afišų muliažai rezonuoja akvariumuose mirkstančių pilių modelius. Į aplinkui siuvančius pirkėjus tingiai dėbso papūgos, kurioms nereikia narvų, nes joms seniai aišku, kad visi seniai uždaryti ir nieko čia nepaveiksi. Aukščiausiai įkurdintą ir brangiausią kino salių hermetizmą kompensuoja visiems matoma skaidriu plastiku apjuosta ir metodiškai drėkinama ledo arenos akis.

Na ir kas, kad nieko nėra iš tikrųjų, o viskas tik dekoracijos nei intrigos, nei atomazgos neturinčiam realybės šou. Tokioje tikrovėje smagu provokuoti susidūrimus, ieškoti netikėtų virtualaus paveikslo atspalvių, maišyti naujus kvapus. Juoba kad ženklų srautas savaime niekada nesustoja, jis pulsuoja be atvangos, uždaroje erdvėje nėra nei ryto, nei nakties, nei vasaros, nei žiemos, todėl čia besisukančiai sąmonei kyla pavojus susirgti mieglige, panaikinančia skirtumus tarp miego ir būdravimo, tarp sapno ir tikrovės. Kas tada? Spėju, kad sąmonė įsisuka virtualaus greitintuvo žiede tarsi plazma tokamake, pakeičia savo fizinį (atsiprašau, psichinį) būvį ir, matyt, kažkur transcenduoja – yra įvairių versijų užuominų ir nuorodų, bet iš tikrųjų niekas nežino kur...

Apsimetęs pirkėju imu po ranka pasitaikiusią knygą. Skaitau iš vidurio, tarsi burčiausi iš Biblijos. Net nežinau, tai proza ar poezija, archeologija ar pirotechnika. Atversta knyga pakvimpa popieriumi ir poligrafiniais dažais. Įtariu, kad niekas jos dar nevartė. Kažkodėl prisiminiau biblioteką. Ten knygos kvepia visai kitaip. Lietuvių literatūros klasikų tomai nurudę nelygiai, matyt, pagal mokyklų ir universitetų mokymo programas. Atverstas nučiupinėtas J. Biliūno tekstas kvepia šimtų studentų ir studenčių žvilgsniais, sekusiais tekstą su pertrūkiais, šokčiojant tarp eilučių, lipdant studijuojančią savimonę po truputį, jai lyg kūdikiui suvokiant save ne iš karto, bet iš detalių, tarsi suskilusiame veidrodyje. Dauguma žvilgsnių tik trumpam užklydę, kartais jie palieka inkliuzus – blakstienas, smilgos stiebelį, ilgą papilkėjusį plauką, sausainių trupinėlius, kartą iš nugarėlės išriedėjo mažytis stiklo karoliukas. Jis kvepėjo jaunu naiviu laiku, nematančiu jokių ribų, pasimetusiu kažkur tarp laimės žiburio ir Brisiaus galo.

Kitaip bibliotekoje kvepia, tarkim, detektyvai. Nugarėlės atplyšusios, teksto raidės sulipusios, sakytum, išsilydžiusios nuo tūkstančių azartu degančių žvilgsnių, puslapiuos švyti riebalų dėmės, kurias paliko per pietus fabulos intrigai nesugebėjusių atsispirti skaitytojų pirštai. Sušilę tankiai alsuojantys žvilgsniai karštligiškai seka mirčių ir žmogžudysčių peripetijas. Šios knygos jaukios, jas norisi skaityti susisupus į antklodę, kai už lango sninga arba staugia vėtros. Jos slidžios ir skanios, todėl ryjamos urmu, nepastebint nei pakuotės, nei turinio. Judėjimas "į ir iš" čia greičiausias, o veiksmas atliekamas visur – prie pietų stalo, lovoje, vonioje...

Iš keistai kvepiančių knygų prisiminiau tas, kurios paseno neatverstos. Kai kurios nė nesupjaustytos. Imi peilį ir doroji kiekvieną lanką atskirai. Tokios knygos puslapius laikas nurudina tolygiai, tarsi nematomomis medžio kamieno rievėmis, tik nukreiptomis ne išorėn, bet į vidų. Atversta knyga iš pradžių tyli, nesiskaito. Guli rankose nelygiai, nepatogiai, po vieną nekedenti puslapiai sugulę į tas pačias bangas, visa knyga tarsi vienas suglamžytas lapas, trokštantis kuo greičiau atgulti į lentyną, kurioje raukšles dalijasi kone suaugusios kaimynės. Pavartyta dėkingumo nejaučia, jai skauda, tikriausiai jaučiasi išprievartauta.

Taigi atsivertęs įveikiu poligrafijos ir šviežio slidaus popieriaus kvapo sukeltų kontrastiškų prisiminimų bangą ir skaitau: ...gyvenimas – tai pasmerktųjų myriop paguoda... Neskanu. Dedu knygą į vietą ir suraukęs nosį iriuosi į kitą schemos galą kažkur link kulinarijos, sveikatos ir proto. Pakeliui aplenkiu turizmą, fotografijos albumus ir kelis interneto terminalus. Padvelkia skaitmenine Valhala, kurioje tuntai elektroninių dvasių Eroso ar Tanato gainiojamos klaidžioja nuorodų miškais, ieško neieškodamos ir siekia nesiekdamos. Kam gyvenimas paguoda? Juk saulelė neturi horizonto, už kurio galėtų pasislėpti. Gyvybės ir mirties ženklai, gėrio ir blogio avatarai sukasi ratu nesustodami ir mikliai tirpsta tarsi ežiuko arklys rūke prieš spėjant geriau įsižiūrėti. Bet gal nereikia žiūrėti nei gerai, nei anaiptol rimtai, verčiau kuo greičiau pasijusti, anot vieno prancūzų filosofo, "laiminga skiedrele" ir leistis visais diskursais išsyk į visas puses entropijos link susiliejant su Didžiojo sprogimo ratilų bangomis.

Kylu į antrą aukštą, imu į rankas "Tibeto mirusiųjų knygą". Su šia knyga tibetiečiai lydėjo mirusiuosius į šviesą arba į kitus inkarnacijos ratus. Dabar ji guli lentynoje tarp Biblijos, Bhagavadgytos ir Korano, tarp kitų šventumo ženklų, kuriuos akys skaito iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę. Verčiu ir skaitau: "...kvėpavimui prieš pat užgęstant, mirštantysis paguldomas ant dešiniojo šono. Abiem miego arterijom liovusis pulsuoti jos stipriai užspaudžiamos. Tada į vidurinįjį kanalą įėjusios energijos srovės nebegrįš į šoninius kanalus, o pateks į Brahmos kiaurymės kanalą". Perbėgęs tekstu pajutau nejaukią kaimynystę. Kokios čia akys tūkstančius kartų sekė šiuos žodžius? Na, palauk, raminu save, čia juk nieko nauja, karmos ratas, gyvybės ir mirties ratas, ženklų ratas, avatarai, inkarnacijos, horoskopai, Taro kortos ir panašiai. Grąžinu knygą į vietą tarp Korano ir Bhagavadgytos, tačiau kažkas lieka. "Miego arterijos stipriai užspaudžiamos". Turėta omenyje ryžtingai, stipriai, čia ir dabar, rituališkai, beveik rutiniškai. Juk šis tekstas nevaizduoja ir neženklina tikrovės, tai – praktinė instrukcija: imi į rankas A, patikrini B, padarai C. Tekstas atvertas šalia gulinčio mirštančiojo, supintas su mirtimi, kaip realiu, į ženklus nesuskaidomu procesu, neskaidriu ir sunkiu kaip akmuo, skaudžiu, kaip žadą ir kvapą atimantis netikėtas smūgis per veidą. Knygą skaičiusi akis tvirtai žino, kada reikia užspausti miego arterijas. Antraip ji iškristų iš instrukcijos ir pranešimas nepasiektų tikslo. Ji žino ne tik kada arterijos nustoja pulsuoti, bet ir ką tai reiškia. Ji žino, kas yra mirtis. O jeigu kas nors žino, kas ji yra, tai gal mirtis egzistuoja iš tikrųjų?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4694. Margarita2003-07-08 21:55
Jeigu vieną dieną, atsivertus elektroninius ŠA, išriedėtų naivus stiklinis karoliukas...:)

4718. sakuda2003-07-09 21:45
Kalvarijų sendaikčių turgelyje galima rasti knygų iš pageltusio ir aptrūnijusio sovietinio patriotizmo epochos (su mariomis inkliuzų). Siūlau autoriui ir ten paburti - bus dar vienas opusėlis "Mirtis Kalvarijose".

4731. ffa2003-07-10 10:53
adukas-vardukas-kud-kuda...

4736. Benigna2003-07-10 12:03
Kas zino, kur galima gauti daug ir graziu didoku pigiu rutuliuku- sakykit mikliai

4749. keule2003-07-10 16:32
Puikus tekstelis. Knygos pjaustomos peiliu... Ir už ežiuko arklį rūke, dėkui. Imu manyti, kad aš egzistuoju iš tikrųjų. manęs niekur nėra, tik čia, o jei esu čia, tai kaip man papietauti?

4783. Benigna2003-07-11 01:45
ieskau stiklo rutuliu dideliu, kas matot- greit praneskit, nu reikiaaaaaaaa

4885. Vishchiukas cinikas2003-07-13 00:29
O juk riba tarp gyvenimo ir mirties jau seniai nusitryne.. Gal tos ribos niekad ir nebuvo.. Viskas yra matrica.. Gyvenimas kas sekunde yra mirtis.. Paradoxlu? O juk gyvenam mirciai, mirstam, kad gyventume, viskas realiatyvu, niekas neaisku, o ir kam cia ka nors butina zinot.. Per daug paslapciu, kaip kad sake Dostojevskis, oi per daug paslapciu ant shito svieto.. Ir ko gi taip stebisis tas autorius?.. Nesuprantu..

4886. Benignai Bureja :)2003-07-13 00:32
Benigna, jei reikia stiklo rutuliu, nueik i burimo salona- ras ir tau koki lychna :) O blaogiausiu atveju, jei is taves nebus kokia gabi bureja, pasiskambink i Stiklo Fabrika- gal ten turi koki viena grazu dideeelllliiiii stiklo rutuli specialiai tau :)) Sekmes beiskant :)

4895. Maja2003-07-14 10:20
O muilo burbulai dar gražiau už stiklo rutulius.

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:25 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba