ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Demarkacinė linija

TIMOTHY GARTON ASH

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paul Klee. 1903

Timothy Gartonas Ashas – britų istorikas ir politologas, daug dėmesio skiriantis naujausiai Rytų Europos istorijai, Oksfordo Europos studijų centro direktorius.

Mėgstu peržengti ribas, tai labai novatoriškas veiksmas. Mąstydamas apie "literatūrą kaip tikrovės liudininkę", mėgstu tyrinėti liniją, skiriančią fakto literatūrą nuo fikcijos literatūros.

Tai, kad abi besiribojančios fakto ir fikcijos sritys priklauso literatūrai, man taip pat akivaizdu kaip ir tai, kad Prancūzija ir Vokietija priklauso Europai. Tardami žodį "literatūra" dažnai suvokiame ją kaip pramanytą pasaulį. XX amžius perėmė iš XIX amžiaus romantinį rašytojo vaizduotės kultą. Kaip ir prieš šimtą metų, literatūrinė Nobelio premija dažniausiai, nors ir ne visada, skiriama romanistams ir poetams. Bet ar galima nepriskirti literatūrai Nietzschės, graikų istoriko Tukidido, anglų istoriko Macaulay kūrinių, Naipaulo apybraižos apie islamą "Among the Believers" arba Orwello reportažų? Literatūros ribos kažkur yra, tačiau tikrai ne šioje vietoje.

Riba tarp fakto ir fikcijos literatūros yra nenužymėta. Kai kurie žymūs rašytojai peržengia ją visiškai nesąmoningai, tarsi turistas, keliaujantis po masajų rezervatą Afrikoje: nematyti jokių pasienio ženklų, visur tokie pat brūzgynai, tokios pat dulkės, tokie pat liūtai, ir staiga tu jau Tanzanijoje, nebe Kenijoje.

Šią ribą galima peržengti įvairiai. Žymaus keliautojo Ryszardo Kapuczynskio reportažuose randame vaizdingų posakių, kurie neturėtų šansų atsidurti faktografinio amerikietiško žurnalo puslapiuose. (Atsiverčiu kur pakliūva jo reportažą "Šachų šachas" ir skaitau: "Aštuonis šimtus metų iraniečiai šiitai gyvena požemyje, katakombose".) Kapuczynskis nepastebimai perkelia skaitytoją iš fakto Kenijos į fikcijos Tanzaniją ir atgal.

Paulis Theroux yra parašęs kelionių knygą "The Great Railway Bazaar", kupiną anekdotinių situacijų ir įtampą išlaikančių dialogų. Pabaigos žodyje autorius teisina menamą pasakojimo reporterišką glaustumą ir tikslumą, smulkiai aprašydamas savo keturias storas užrašų knygeles, kuriose jis iš karto užrašinėjęs visus įvykius. Keliaudamas traukiniu jis įsitikinęs, jog "skirtumas tarp kelionių literatūros ir beletristikos yra tas, kad pirmoji fiksuoja tai, kas matyti plika akimi, o antroji – tai, kas kyla iš autoriaus vaizduotės pasaulio. Beletristika – tai grynas džiaugsmas: kaip gaila, kad negalėjau tos kelionės išgalvoti, paversti pasakojimo apie ją romanu". Perskaitęs šiuos žodžius pagalvojau – juk būtent tai ir padarei.

Gal ir klystu, tačiau netgi jei tarsime, kad knygos tekstas žodis žodin atkartoja tas storas reporterio užrašų knygeles, vis tiek manysiu, jog įvykių registravimas netrukdo juos tuo pat metu prasimanyti.

Britų istorikas Simonas Schamas savo traktatą "Dead Certainties (Unwarranted Speculations)" pradeda jaudinančiu pasakojimu apie Kvebeko mūšį. Tai kareivio, šio mūšio dalyvio, pasakojimas. Knygos pabaigoje Schamas prisipažįsta tą pasakojimą nuo pradžios iki pabaigos išgalvojęs remdamasis "įvairiais dokumentais". Taigi skaitydami pasakojimą buvome fikcijos pasaulyje. Schamas teigia, jog istorija, kuri yra pasakojimas apie įvykius, taigi literatūros kūrinys, turi vėl atrasti tai, ką prarado stengdamasi būti mokslu (arba pseudomokslu). Visiškai su tuo sutinku, nors nuo tokios literatūrinės procedūros tik vienas žingsnis iki postmodernistinės išvados, kad istoriko veikalas – toks pat pasakojimas kaip ir bet kuris kitas.

Kartais riba tarp fakto ir fikcijos pasaulių peržengiama ne pačiame literatūriniame tekste, o aplinkybių, susijusių su rašytojo asmenybe, kontekste. Jamesas Parkas Sloanas rašytojo Jerzy Kosińskio biografijoje pasakoja apie vieną iš tokių atvejų. Rašytojas Elie Wieselis, rašęs, ką patyrė per Holokaustą, iš pradžių labai šaltai atsiliepė apie Kosińskio romaną "Nupieštas paukštis", pasakojantį apie žydų berniuką, karo metu besislapstantį Lenkijos kaime. Kaimiečiai lenkų antisemitai įmeta jį į išvietės duobę, dėl ko šis laikinai praranda gebėjimą kalbėti.

Tačiau kada Wieselis iš paties Kosińskio sužinojo, jog ta knyga glaudžiai susijusi su jo paties vaikystės išgyvenimais, pavadino ją "išsamiu dokumentu" ir "jaudinančia autobiografija". Romanas sulaukė atgarsio kaip "testamentas", epochos liudininko veikalas. Vėliau išaiškėjo, kad Kosińskis niekada nesislapstė jokiame kaime, nebuvo įmestas į išvietės duobę ir praradęs gebėjimą kalbėti. Tada knygą buvo imta kritikuoti, iškeltas kaltinimas, jog tai nėra autentiškas pasakojimas. Kadangi mums rūpi ribos tarp fakto ir fikcijos literatūros problema, kyla klausimas, kaipgi Kosińskis teisinosi. "Man svarbu tiesa, o ne faktai, – pareiškė rašytojas. – Gyvenu pakankamai ilgai, kad žinočiau, koks tarp jų skirtumas".

Dabar norėčiau apginti ribą tarp fakto ir fikcijos literatūros, ribą labai atvirą, nenužymėtą ir dažnai peržengiamą. Imuosi uždavinio, kuris yra sunkus ir neatitinka laiko dvasios ("Ar ne vis vien? Ir viena, ir kita skaitoma pramogai"), tačiau nepaprastai svarbus tikrovės liudijimo moralinės ir meninės kokybės požiūriu.

Kosińskis, žinoma, neklydo. Tiesa, panašiai kaip ir literatūra, plečia šią ribą į visas puses. Nes tiesa – tai kontinentas, kuriam lygiomis teisėmis priklauso fakto ir fikcijos valdos. Jūs, žinoma, sakysite: juk kalbama apie dvi skirtingas tiesas. Būtent apie tai reikia pamąstyti, nes pripažindami, kad tiek faktai, tiek fikcija priklauso literatūrai, teigiame – ir tikriausiai pagrįstai, – jog jie daugiausia išreiškia tą pačią tiesą.

Naivu būtų manyti, kad "epochos liudininkas" yra tik vienoje aptariamos ribos pusėje esantis literatūros kūrinys. Kaip rašo Czesławas Miłoszas: "Tu, kursai suklaidinai paprastą žmogų / Nebūk ramus. Poetas atmena / Gali jį nužudyti – kitas gims / Bus aprašyti darbai ir kalbos / Poetas atmena!" Poezija ir romanas – tai reikšminga literatūros, liudijančios tikrovę, dalis. Vis dėlto, mano nuomone, kiekvienas esmingas liudijimas reikalauja tiksliai nužymėti ribas tarp fakto ir fikcijos pasaulių, taip pat įsisąmoninti, kurioje ribos pusėje turime būti konkrečiu momentu.

Tokie žodžiai kaip "liudininkas", "liudijimas", "įrodymas" ir, žinoma, "faktas" – tai pagrindinės sąvokos iš teisės srities. O literatūroje, kaip ir teisėje, mano manymu, liudininkai dažniausiai liudija apie ypatingo pobūdžio įvykį: kalbu apie veiksmą kieno nors kito atžvilgiu. XVI ir XVII amžiaus Anglijoje žodis "faktas" dažniausiai reiškė "blogą poelgį arba nusikaltimą". Kalbėdami apie "literatūrą kaip tikrovės liudininkę", turime omeny visų pirma liudijimus apie "faktus", kuriuos vieni žmonės įvykdė kitų žmonių atžvilgiu – karo, apartheido, Holokausto ar gulago kontekste. Gindami ribas tarp fakto ir fikcijos pasaulių, visų pirma turime suprasti tuos, kurie nesąmoningai jas peržengia. Pradėkime nuo to, kas gerai žinoma visiems istorikams, teisininkams ir žurnalistams: liudininkų pasakojimais negalima pasikliauti šimtu procentų. Pasitaiko nebaigtų, melagingų, pagražintų, nerišlių pasakojimų. Būtent todėl Biblijoje – kaip tvirtina jos žinovai – atsispindi žydiška taisyklė rinkti daugelio liudininkų parodymus. Jėzus išsirinko 12 apaštalų, kad šie aprašytų jo darbus. Tačiau, kaip rodo šis pavyzdys, netgi liudijimų gausa negarantuoja tikslaus tikrovės pažinimo.

Pastaruoju metu daug kalbėjausi su serbais ir albanais, kurie savo akimis matė Kosove vykdytus žiaurumus. Dažnai tiek serbui, tiek albanui norėdavau pasakyti tai, ką Chaimo Weismanno tėvas, žymus susikivirčijusių kaimo gyventojų taikytojas, sakydavo išklausęs vieną iš besiginčijančių pusių: "Iš jūsų žodžių išeitų, kad labai klystate. Dabar išklausysiu kitą pusę: gal galų gale pasirodys, kad vis dėlto esate teisus".

Be to, istoriniai veikalai dažnai remiasi iš prigimties nepaprastai skurdžia šaltinių medžiaga. Kartais turime tik vieną vienintelį liudininką. 1989 metais, Aksominės revoliucijos Prahoje laikais, svarbiausius sprendimus priimdavo grupė, susibūrusi aplink Vaclavą Havelą, jos susitikimai vykdavo nuostabioje patalpoje su įstiklintomis sienomis požeminiame teatre "Laterna Magica". Buvau ten pašalinis žmogus, vienintelis, kuris rankose laikė atverstą užrašų knygelę, bandydamas užrašyti tai, kas kalbama. Tada maniau: jei aš šito neužrašysiu, niekas to nepadarys; viskas pradings kaip į vandenį, kaip tai atsitinka su didžiąja mūsų praeities dalimi. Kokie gi trapūs tie pagrindai, kuriais remdamiesi turime rašyti savo istoriją.

Žinoma, kiti tų susirinkimų dalyviai pridės tai, ką patys pamiršo. Tačiau kokią vertę turi prisiminimai? Atmintis – tai pagrindinė tikrovės liudininkų problema. Kai prieš porą metų pasiėmiau pasižiūrėti savo bylą, sudarytą Stasi, pagalvojau: "Štai puikus būdas patikrinti slaptosios policijos bylų patikimumą. Juk aš pats tikrai žinau, ką padariau ir pasakiau".

Tačiau, skaitydamas tos bylos medžiagą, kalbėdamas su žmonėmis, kurie mane šnipinėjo, priėjau išvadą, kad iš esmės gerai nežinau netgi to. Arba veikiau mano požiūris į tai, ką žinau, kito perskaičius kiekvieną naują dokumentą. Mes ne tik pamirštame, bet ir nuolat ką nors prisimename. Atmintis – tai tarsi nuolat iš naujo perrašoma garso juosta, kurioje įvykiai užsifiksuoja gana savotiškai – mums naudingu aspektu. Įdomu, kad kai du žmonės dėl ko nors nesutaria, ir kiekvienas iš jų pasakoja apie tą nesutarimą, susidaro įspūdis, kad abu teisūs.

Filosofai skyrė šiam klausimui daug dėmesio ir priėjo prie skirtingų išvadų. Thomas Hobbesas rašė, kad "vaizduotė ir atmintis – tai tas pats". Viena iš giliausių Nietzschės įžvalgų skelbia: "Padariau tai – sako mano atmintis. Negalėjau to padaryti – ginasi mano protas. Galiausiai laimi atmintis".

Žmogaus galvoje gyvena romanistas. Romanistas, vardu Atmintis, kuris nenuilstamai modifikuoja savo romaną – mūsų autobiografiją.

Rašytojo, kuriančio fakto literatūrą, darbas daugeliu atžvilgių primena romanisto kūrybą. Autorius atrenka medžiagą, sutelkia dėmesį į vieną tikrovės dalį, ignoruodamas kitas, pasitelkia vaizduotę. Įsivaizduoja, ką jaučia sena albanė, raudanti prie nužudyto sūnaus, arba ką reiškia būti valstiečiu baudžiauninku XIV amžiaus Prancūzijoje. Visi žymūs istoriniai veikalai arba reportažai paprastai kuriami pasitelkiant vaizduotę, leidžiančią įsijausti į jausmus žmonių, kurie pasirenkami tyrinėjimui. Fakto literatūros herojai yra iš tiesų gyvenę žmonės; bet jų paveikslus formuojame taip pat kaip ir literatūrinių herojų, žvelgdami į juos pro savosios vaizduotės prizmę. Todėl kalbame apie "Michelet Napoleoną", "Taine’o Napoleoną", "Carlyle’io Napoleoną", nes kiekviena iš šių biografijų didele dalimi yra autoriaus kūrinys.

Vaizduotė – tai saulė, kuri sušildo fakto pasaulį. Tačiau čia gimsta pagunda. Kažkas mums kužda: "Žinai, kad tas Kenijos čiabuvis su gobtuvu iš tiesų kažką panašaus pasakė, o ne tik ketino tai padaryti. Parašyk tai. Niekas nesužinos. Pažvelk, iš karto už ribos auga nuostabi gėlelė – išgalvota smulkmena, kuri pagyvins tavo pasakojimą. Perženk ribą ir nuskink ją. Niekas nepastebės". Pats esu girdėjęs tokį kuždesį. Tačiau jei norime rašyti fakto literatūrą, turime jam atsispirti.

Kodėl? Visų pirma dėl moralinių priežasčių. Spausdinti žodžiai apie realų pasaulį sukelia padarinius realiame pasaulyje. Jei rašydamas savo knygą "The File" būčiau suklydęs ir neteisingai įvardijęs ką nors kaip Stasi skundiką – o juk buvau per plauką nuo to, – būčiau sugriovęs tam žmogui gyvenimą. Pažįstami būtų pradėję jo vengti, jis būtų praradęs darbą, o galbūt būtų atsitikę kas nors dar baisesnio (vienas žmogus, laikytas Stasi agentu, nusižudė). Spausdintas žodis neretai pakurstydavo Balkanų konfliktus, vykusius per paskutinį dešimtmetį. Kaip pažymi istorikas Ericas Hobsbawmas, "iš pažiūros nekalta kompiuterių klaviatūra išbarškinami žodžiai gali tapti mirties nuosprendžiais". Egzistuoja ir moraliniai įsipareigojimai aukų atžvilgiu. Kaip jaustumės – kaip jaustųsi išsigelbėję, – jei sužinotume, kad Primo Levi sąmoningai išgalvojo arba "pagražino" įvykius, aprašytus jo knygoje "If This is a Man".

Moraliniai sumetimai yra pakankamas argumentas nužymėti ribą tarp fakto literatūros ir fikcijos literatūros. Tačiau įtakos turi ir meniniai sumetimai. Fakto literatūros kūrėjai neretai griebiasi fikcijos literatūros elementų, tikėdamiesi, kad tai patobulins jų veikalą, kad reportažas ar istorinis traktatas taps grožinės literatūros kūriniu. Tai gali pagyvinti atskiras pastraipas, tačiau apskritai fakto literatūrai tokie veiksmai kenkia.

Manyčiau, kad fakto literatūra turi ne tik atitikti visus tikroviškumo reikalavimus, keliamus fikcijos literatūrai, bet ir dar du specifinius: autentiškumo ir įtikimumo.

Pradėkime nuo autentiškumo. Ar viskas, ką tekstas pateikia kaip faktus, iš tiesų yra faktai, ar, kaip vaizdingai yra pasakęs Normanas Maileris, tai tik faktoidai. Kalbu apie datas, vietoves, įvykius, citatas. Ar informatorius, figūruojantis Stasi vestoje mano byloje slapyvardžiu Smithas, iš tiesų raštiškai įsipareigojo bendradarbiauti su slaptąja policija kaip "neetatinis bendradarbis"? (Žinau, kad Smithas pasirašė tokį įsipareigojimą, nes tyrinėjau originalų dokumentą.) Žinoma, tik tai yra faktas, o visa kita – priežastys, motyvai, pasekmės – tik prielaidos. Daugelį abejotinų faktų galima patikrinti išoriškai. Istorija kaip mokslas ir reportažo menas pagimdė taisykles, procedūras, specialius gebėjimus, skirtus patikrinti, ar liudijimai yra teisingi. Kai kurie metodai netgi laikomi "moksliniais" (pavyzdžiui, rašalo, kuriuo buvo parašytas Smitho įsipareigojimas, sudėties analizė), nors ir neleidžia daryti galutinių išvadų. Jei tekstas pereina pagrindinį patikrinimą, tai dar nereiškia, kad jis autentiškas; tuo tarpu, jei jo nepereina – reiškia, kad nėra autentiškas.

Įtikimumo pavyzdžiu laikau Orwello "Homage to Catalonia". Tiesą sakant, Orwellas prieštaringai pateikė kai kuriuos "išoriškai patikrintus" faktus – juo labiau kad dauguma jo užrašų buvo pagrobta, kai slaptoji policija atliko kratą jo viešbučio kambaryje Barselonoje. Tačiau nė akimirkos neabejojame, kad autorius bando papasakoti viską taip, kaip iš tiesų buvo. Orwellas rašo nuostabiai paprastu, lengvu stiliumi, kurį ilgai tobulino: "Ankstesniuose šios knygos puslapiuose apie tai neperspėjau, padarysiu tai dabar: atminkite, jog esu šališkas, jog dėl to, kad mačiau tik dalį įvykių, neišvengiau netikslumų ir iškraipymų". Iš esmės jis sako mums: "Netikėkite manimi!" – bet mes vis tiek tikime.

Įtikėtinumas pasireiškia tonu, stiliumi, balsu. Tai mus vėl grąžina prie meninių argumentų. Dažnai pagal vidinius, stilistinius elementus galima nustatyti, kada rašytojas nukrypo iš kelio. Paimkime žymų pavyzdį: 1995 m. Binjaminas Wilkomirskis išleido knygą "Bruchstücke", ji buvo pristatyta kaip atsiminimai žmogaus, kuris vaikystėje kaip Lenkijos žydas atsidūrė koncentracijos stovykloje. Dabar tikrai nustatyta, kad šios knygos autorius buvo vienas šveicaras, pasižymėjęs audringa vaizduote. Jis vardu Bruno Grosjeanas ir niekada nebuvo nacių koncentracijos stovyklos kaliniu, tik susikūrė sau tokią praeitį savo vaizduotės pasaulyje, susikūrė sau kitą "aš". Skaitant "Bruchstücke" dabar galima stebėtis, kad ta knyga buvo pristatyta kaip atsiminimai. Medinė ironija ("Maidanekas – tai ne žaidimų aikštelė"), stereotipiški vaizdai ("tylos minutės, pertraukiamos dūžtančių puodelių"), primityvi, agresyvi melodrama ("jo tėvas transporterio prispaustas prie sienos, žiurkės šliaužioja po mirusios motinos pilvą"). Kai sužinai, kad tokia literatūrinė medžiaga neturi nieko bendra su tiesa, ji atrodo išties pasibjaurėtina. Tačiau dar prieš sužinodami tai turėjome įsiklausyti į estetinio pobūdžio signalus, nes kiekvienas puslapis dvelkia netikrumu.

Palyginkime tai su tikrųjų šių įvykių liudininkų kūriniais. Žinoma, šių kūrinių tonas ir stilius labai skiriasi. Vis dėlto daugelyje jų girdėti tas pat veriančios, nuogos, dažnai ironiškos ar netgi sarkastiškos tiesos balsas, pasigirstantis nuo pat pirmosios eilutės. Paimkime, pavyzdžiui, pirmuosius Primo Levi "If This is a Man" knygos sakinius ir palyginkime juos su Wilkomirskio rašiniais: "Laimė, buvau deportuotas į Osvencimą tik 1944 m., tai yra jau po Vokietijos vyriausybės sprendimo – kurį paskatino darbo jėgos stygius – pailginti numatytų sunaikinti kalinių gyvenimo trukmę pagerinant kalinimo sąlygas ir apribojant žudymus, vykdomus pagal atskirų apsaugos darbuotojų užgaidą". Kaip galima tuo netikėti?

Faktai ne visuomet būna atstumiantys. "Parodysiu tau, – rašo anglų poetas Craigas Raine’as, – faktų grožį". Tai, be abejo, gana anglosaksiška jausena. Tačiau faktai, panašiai kaip ir artefaktai arba materialinės kultūros objektai, gali būti gražūs. Mano namuose Oksforde ant baltos lentynos guli du daiktai. Vienas – tai natūralus pilkšvai rožinis akmuo. Jį nugludino šaltos jūros bangos šiaurrytiniame Anglijos krante, iš kur jį atsivežiau po kažkokios šeimyninės išvykos į gamtą. Tuo tarpu kitas daiktas – tai šiurkštus Berlyno sienos gabalas iš kieto betono, vargu ar nusipelnantis akmens vardo, pagražintas ryškios grafitų liekanos.

Guli baltoje lentynoje vienas priešais kitą du akmenys: šiurkštus ir glotnus, dirbtinis ir natūralus. Akmeninė poema, dedikuota fakto literatūrai.

Gali pasirodyti, kad kiekvienas rašytojas labai save apriboja, palikdamas faktus faktais, tačiau savęs apribojimas – tai meno sąlyga. Reikia nužymėti ir saugoti ribą, skiriančią fakto pasaulį nuo fikcijos pasaulio.

"The Gurdian", 2002. XI. 16

Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4699. Ji2003-07-09 00:19
Jei saves apribojimas yra meno salyga, ar netampa menas faktu tarnaite arba istorijos tarnaite.Matyti, kad autorius isgyveno pats XXa.baisumus, todel nori, kad tie ivykiai buti paliudyti meno kuriniais, kuo artesniais faktams.Bet taip jis priestarauja pats sau.Isiklausykit-menas turi save apriboti vardan tiesos issakymo, o kas tada lieka fikcijos pasaulyje, jei menas privalo nuo jo nusisukti.XXa.baisumai sukreciantys, bet jie negali reikalauti meno saves apriboti istorine tiesa.Ar ne todel kilo skandalas ir del M.Ivaskeviciaus romano "Zali"?Istorija negali reikalauti is menininko tokios aukos-apriboti saves istorines tiesos issakymui.

4700. Meno/romano priezastis2003-07-09 00:35
Matyt, paprastos taisykles, metodo ar meno salygos nera (butu seniai surastos). Menas tuo ir patraukia zmones, kad jis taisyklemis nepagaunamas, tuomet jis ir pacius zmones is taisykliu pasaulio istraukia. Beje taisykliu atmetimas, kaip ir ju iskelimas vienas ir tas pats: tai nera meno ar romano salyga, tai nera meno ar romano priezastis.

4701. Sodininkas :-) 2003-07-09 02:29
Nemanau, kad tekstas kažkaip kvestionuoja meno bei fakto santykį.Juk vykęs meno kūrinys sunkiai pamatuojamas melo - tiesos krierijais.Jei tik kyla abejonė, jog tai yra melas, tuo pat metu beveik automatiškai abejojama ir meno kūrinio kokybe. Geras meno kūrinys tarsi ištirpina savyje melą, net jeigu akivaizdu, jog tikrovėje ar pan. viskas vyko kitaip. Geras meno kūrinys melą tiesiog apverčia - melas tampa tiesa, dažnai net įtaigesne už istoriniais faktais pagrįstą tiesą. Meno kūrinys kuria savo tiesą, meno kūrinys desubstancializuoja (prašom nesijuokti !)pasaulį ir tokiu būdu tampa nemelagingu, ne-kičišku ir tikrai meno-kūrinišku.

4705. Jai2003-07-09 10:44
Tada meninkas turi ir kalbeti apie fiktyvius dalykus, o ne savaip iskraipyti tikrus faktus. Juk paprasta, ar ne?

4706. Komentatoriams (ypač: Jai)2003-07-09 14:24
Nepaliauju stebėtis jūsų naivumu: ne apie meną (bent jau visų pirma - ne apie meną) čia kalba.Timothy Gartonas Ashas bando kelti (bent jau visų pirma)klausimus apie literatūrinio ar kitokio "rašymo" vaidmenį kaip priemonės naudojamos politinių manipuliacijų, ideologinių ar kitokių interesų "stūmimo" srityje. O nuomonę, kad "Istorija negali reikalauti is menininko tokios aukos - apriboti saves istorines tiesos issakymui" negaliu vadinti niekuo kitu, kaip tik šlapimo išsiliejimo į smegenis rezultatu. Mariuko I. laisvės nieks nevaržo: jis puikiausiai galėjo ją išreikšti savo kūrinėlio fonu pasirinkdamas ir kokių nors papuasų genties gyvenimą bei nuotykius arba žaliųjų žmogeliukų iš Centauro Alfos istoriją. Ale matyt pritrūko vaizduotės. Ar ne?

4709. Jis ir Ji alchemija (konfrontacija, suartejimas, anihiliacija komentare Nr 5)2003-07-09 15:11
Stebejimasis kitu naivumu suteikia galimybe stebetis savo groziu, supratimu ir didybe. Gaila, kad taip ir nepaaiskinama placiau, kokius ten klausimus "stumia" Ashas. Savo nuostabai netiketai galima konstatuoti, kad komentare 5) ribos tarp Jis ir Ji nusitrina.

4710. to:6)2003-07-09 15:19
Panašu, kad kiekvienas, kuris tyliai pagalvojo, kad niekada nebūtų parašęs tokio kvailo niurzgiančio raizgalo kaip komentaras nr. 6), jau turi šiek tiek pagrindo stebėtis savo didybe...

4711. jisai2003-07-09 15:23
visiškai pritariu 5) dėl Mariuko;) Ir galbūt dar atitinkama konjunktūra vokiškai skaitančių paskatino tą knygelę parašyti. Vat tik įdomu, ko ta konjunktūra šitokiu budu siekia;) Kokš Lietuvos istorijos vaizdą vokietkalbiams skaitytojams prastūminėja...

4717. Sodininkas2003-07-09 19:41
Kolegos, nedarykime iš meno pigios propagandinės priemonės. Juk skaitome, žvelgiame ar pan. vartojame meno kūrinius, kad atsakytume į klausimą, kas yra tas kūrinys. Gvildenti kūrinio atsiradimo sąlygas - svarbu, tačiau bet kokiu atvėju tai jau tik antras planas. Meno kūrinys juk išties ir nėra tiesioginis istorijos šaltinis. Meno kūrinys - provokatorius; niekur nerasite visiškai skaidraus paaiškinimo, ką tas menas turėtų veikti ar reikšti. Meno substancijos ne-su-tam-pa su realybe. Todėl suprasti meną yra tikras menas.

4720. to: 7)2003-07-09 22:11
pastebekite, kad zmones S Atenuose vienas kita "kvailu" jau seniai nebevadina, - praeitas etapas.

4735. Cha2003-07-10 11:58
as jum pasakysiu- arba tapai tirstais kvepianciais dazais laimingas kur nors arba ne. tik tiek

4753. Ji(to 5)2003-07-10 19:51
Menininkas gali buti manipuliuojamas politikos ir ideologijos replemis, o kas jums sake, kad jis jau nebemanipuliuojamas, kai stovi tukstanciai zmoniu ir reikalauja:" Sakyk istorine tiesa, o kitaip apsauksime tave grafomanu."Menas apie istorija gali pasakyti daugiau nei konkretus liudijimai.Uztenka pasekti Picasso paveikslu istorija ir jausies kaip isejes istorines tiesos kursa.Tik reikia moketi perskaityti, kas ten sakoma.O mes vis trumparegiskai ir pseudopatriotiskai-su himnais, su didvyriais.Is Ivaskeviciaus to irgi reikalaujama.Atrodo, kad musu tauta dar tebera kolektyvines samones busenoje.Paziurekite, kiek istorines tiesos ir fantazijos Rushdie tekstuose( tie, kurie tiki viena tiesa net mirties nuosprendi jam parase).Be to,menininkui daromas spaudimas, mirties baime gali priversti parasyti plagiata.Ashas ir reikalauja skirti tuos dalykus-savo noru rasoma mela, uz kuri prisimi atsakomybe ir pateiki kaip tiesa(politine propaganda) ir meno realybe, individualiai isgyventa istorija(tikras meno kurinys).

4757. nors ir ne 52003-07-10 22:52
" Sakyk istorine tiesa, o kitaip apsauksime tave grafomanu." Tokiu atveju lieka dora iseitis - patyleti. Kitaip tikrai tampama grafomanu, nesugebanciu net tiesos dokumentuoti...

4872. Ji2003-07-11 20:14
Vadinasi, grafomanai yra visi rasytojai, kurie nedokumentuoja tikroves.Ne viduramziai, kad analus visi turetu rasyti,beje, ten tiek fantazijos, kad nuo pasaku nesiskiria." Rolando giesmes" kurejai irgi nieku pritauske-vienu smugiu tukstanti zmoniu pakloja saunusis Rolandas.Va tau ir istorine tiesa.Jeigu butu pasirinkta dora iseitis - patyleti, europos literatura butu netekusi vieno is graksciausiu tekstu.

4875. Jai2003-07-11 20:38
Ne, ne visi. Bet kai kurie net ir to nesugeba. Ko gi noret is konjunkturiniu grafomanu. Lieka tik klausimas, ar "lakstingala negali neciulbeti" del kazkokiu vidiniu stimulu ar tiesiog del atlyginimo. Ka gi, vieni duona uzsidirba griovius kasdami, o kiti is kitokiu amatu gyvena;)

4878. Ji2003-07-12 13:10
Priejome kompromisa-lakstingalai galima ciulbeti ir visai neistorines fantazijas apie istorija.

4882. Jai2003-07-12 18:57
;) galima. tik kokios pasekmes (apie skaitytojus kalbant)?

4888. Ji2003-07-13 22:04
Manes netrikdo, kai zinau, kad Rolandas vienu smugiu negalejo pakloti tiek zmoniu.Reikia skirti, kur parasyta ideologiniais sumetimais, o kur rasytojo fantazija kaip talentas.Visi, nors kiek besigaudantys istorijoje, suvokia, kad rasytojas gali buti prievarta verciamas parsiduoti valdziai.As tuos zmones suprantu, kartais gyvybe svarbesne uz didvyriskuma skaitytoju labui.Ar netiesa?

4891. Jai2003-07-14 07:14
Yra daug kitu uzsiemimu, nebutina uzsiimti "gyvybei pavojingu" rasymu;) Beje, o kas Mariukui sitaip baisiai grasino (ir sitaip greitai suveike konjunkturini vertima i vokieciu kalba?)

9630. bibulas2003-11-26 18:23
noriu karsto sexso mano bibis didelis rasykit mieli papukai

12256. asiux2004-02-03 13:12
kažkokia nesamonė

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:25 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba