ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-07-05 nr. 659

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TIMOTHY GARTON ASH. Demarkacinė linija (21) • SIGITAS PARULSKIS. Vagys (21) • MICHAEL KRÜGER (1) • RIMAS MIKNIUS. Mirtis akvariume (10) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Programavimas ir okultizmas (19) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (10) • Su GINTARU MAKAREVIČIUMI kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Mirtis pagilina kūrinio reikšmes (4) • NIKOLAJ ZIMIN. Idealus XXI amžiaus karas (20) • ALVYDA STEPAVIČIŪTĖ. Menas +BOHUMIL HRABAL. Dienas tik saulėtas prisimenu (4) • DAINIUS SOBECKIS. Žodžių istorija (3) • Narvydžiai: matulitos gyduolės (5) • Nuo pagraibstų iki tautinio kostiumo visumos (5) • Liūnė Janušytė. Korektūros klaida (2) • Skelbimas "Šiaurės Atėnų" autoriams (4) • Laiškai kitiems, sau ir el. redakcijai (100) •

Dienas tik saulėtas prisimenu

BOHUMIL HRABAL

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bohumilas Hrabalas su tėvu

Lietuviškai jau turime Bohumilo Hrabalo romaną "Aš aptarnavau Anglijos karalių" ir šių metų pradžioje pasirodžiusią rinktinę "Pernelyg triukšminga vienatvė". Šie užrašai, kurių ištraukas siūlome "Š. A." skaitytojams, regis, yra vieninteliai išsamesni paties Hrabalo rašyti atsiminimai, veikiausiai jo įamžinti 1973 m. Prahos klinikoje po tulžies operacijos, – spėjama, įkalbėjus prof. Jaroslavui Kladivui, kuris tuo metu kaip tik rengė studiją apie jo gyvenimą ir kūrybą. Šių prisiminimų fragmentus Kladivas cituoja savo studijoje (Bohumil Hrabal – život a dílo, mašinraštis, Praha, 1984).

Rankraštis buvo rastas jau po rašytojo mirties ir nespėtas įtraukti į paskutinį jo "Rinktinių raštų" tomą.
Vertėjas

Mano rojus niekada nebuvo vidinis, jo būta išorėje, ten, kur ta mano gatvė, tas mano miestelis, alaus darykla, grįžimas namo reiškė, kad baigėsi paslaptys, baigėsi draugystės, baigėsi pažintys, baigėsi jauduliai. Mokykla ir namai visada priminė traukinį, kuris iš akinamai švytinčio kraštovaizdžio įlekia į už lango viešpataujančią tamsą.

Man ir dabar mielos valandėlės, kada atitrūkstu nuo namų, išeinu į gatvę, į gamtą, į alinę, kur mane nuolat ištinka kas nors nepaprasta. Visuomet jaučiu, kad į kiekvieną arti manęs atsidūrusį galėčiau permesti savo tiltą ir veidu, eisena, gestikuliavimu pereiti į tą kitą. Mėgstu važinėtis tramvajumi ir stebėti praeivius, persikūnyti į keleivius autobuse, atsipeikėju tik tada, kai išlipu, bet tuoj pat ir vėl ninku į aplinkumos širdį, į įvykius, į žmonių gyvenimus. Tai mano realistinis žaidimas, šitaip prasismelkiu į būties transcendenciją, kartais net iki metafizikos.

Aš žinau, negaliu patikrinti, ar to kito žmogaus vidus iš tiesų atrodo taip, kaip aš įsivaizduoju, žinau, kad įnešu į jį tik tiek, kiek pats apie save žinau, tačiau fantazija man artima sapalionėms ir fikcijai, galų gale žmonės, kalbėdami apie tikrų tikriausią savo gyvenimą ir apskritai apie gyvenimą, nebūna geresnėje situacijoje nei aš. Psichologija ir sociologija turi tą pačią pradžią, perspektyvą, plaukiančią iš žmogaus akies, perspektyvą, formuojančią požiūrį, kuris visuomet esti paviršutiniškas ir reikalauja tolesnio turtinimo, gal net transsubstancijavimo. Aš nesu Goethe, tačiau net ir jis mirdamas paprašė, kad jį išneštų į sodą, kieman, ten, kur jį galėjo užtvindyti visas jo vidinis pasaulis. Jis nematė tuomet nei daugybės nuostabiausių vaginų, nei mineralų, nei pokalbių su Eckermannu, o tik stengėsi sugauti tą akimirką, tą skylę dangaus skliaute, pro kurią šviesos greičiu skrietų atgal į pirmapradę priežastį, į tikrąją begalybę, į amžinatvę.

•

Vaikystėje nuolat būdavau nubrozdintais keliais arba blauzdomis. Man patikdavo sėdėti ant priebučio laiptelių ir krapštinėti, laupyti šašus, mėgau tą akimirką prieš patį griuvimą, kada dumi gatve, jog net ašaros ištrykšta, parklumpi ir jau skrendi, lyg nertum į vandenį, o paskui šlept ant delnų, žvirgždas įsiplūkia į odą, o paskui į kelį ir blauzdą, mėgau tą akimirką, kai tysodavau ant žemės sukrėstas, apžilpintas, kai pasaulis akimirką virsdavo spalvotomis dėmėmis. Paskui tas jausmas, kada tikrini, ar gali paeiti, pirmas dirstelėjimas į delnus su įplūktom žvirgždo smiltimis, kelių apžiūrinėjimas, pirmasis kraujo lašas, bet svarbiausia – toji kūnan įmušta gatvė. Paskui apiplovimas vandeniu, tvarsčiai, karštinė naktį. Tačiau visa tai man būdavo gražu, patikdavo matyti nustėrusias bobutę arba mamą, mylėjau tas jų išgąsčio dėl manęs akimirkas.

Polnoje dusyk skendau, ir vėl – atmenu tiktai šviesą, upelyje, o paskui šulinyje, netekau sąmonės, aplink gelsva šviesa, liepsningi rausvi ir žali tyvuliai, o burnoje – mėtinių ledinukų skonis. Atsipeikėjau ir vėl lovoje, virš manęs pasilenkusios motinos akys ir daktaras Michalekas, regiu, kaip jis nušvito pamatęs, kad atsigavau, o paskui – kaip vaikai palieka ant patalų šventus paveikslėlius, kuriuos buvo atnešę įdėti į karstą.

Nymburke buvau keliskart praradęs sąmonę, kai iškritau iš medžio arba kai pirmą kartą mėginau perplaukti Labę ir paskutiniuosius dešimt metrų, netekęs jėgų, kūliau rankomis vandenį... ir vėl – viskas vyko sodriai geltonoj šviesoj, kai po manim triokštelėjo šaka, kai skridau žemyn, sugriebęs tą šaką, apkibusią trešnėmis, tai buvo pačios gražiausios uogos, iš pačios medžio viršūnės, taigi laikiausi už tos šakos, pilnos uogų, net juodų prie kotelio, ir nepaleidau, ji priklausė man iki tos akimirkos, kada žnektelėjau ant nugaros... Plachų bobulė, kuri tai matė, pirmiausia ištraukė tą šaką su trešnėmis, tik paskui mane gaivino, ir kai nubudau, puoliau ieškoti tos savo šakos, ir Plachų bobulė, statiniaus motina, turėjo ją man grąžinti, na, o paskui gulėjau su ta šaka, padėta ant patalų.

Kada su tėvu važiavome motociklu ir netoli Nechvizdų užkliudėme vežimo ašies kaištį, kai vežimas mėgino aplenkti pakelės akmenis, vadinamus sargšuliais, pamenu, vėl buvo toji graži akimirka, kai tėvas nepaleisdamas vairo kone atsistojo ant rankų, tarsi gimnastikuodamas ant skersinių, o paskui tėškėsi veidu į kelią, o aš nuo galinio balnelio buvau išsviestas į viršų, kaip tame paveiksle bobutės kambary, kur Kristus žengia į dangų, skridau į saulę, kupinas saulėto jausmo, priešingo tam, ką jaučiau krisdamas iš trešnės, dabar paliečiau trešnės lają, šie vaismedžiai augo abipus kelio, ir kai krūtine trenkiausi į šaką, mane visą pervėrė skausmas, susilaužiau raktikaulį ir kėpsojau ten, įstrigęs tarp trešnės šakų, aplinkui daugybė dulkinų lapų ir uogų, bet paskui pamačiau apačioje apsivožusį motociklą, priekabą, kurioje sėdėjo mano broliukas, ir ėmiau dribti nuo šakos ant šakos, kol atsidūriau griovy. Kažkas įsikėlė mane vežiman ir nuvežė iki Sadskos, turgaus aikštėje gyveno daktaras, įgrūdo mane į gipso šarvus, tikrą gipsinę striukę, sėdėjau paskui skverelyje prieš restoraną, užsisakiau žarnokų, aikštėje pasirodė tėvas baltuojančia galva, brolis priekaboje laikė nuplėštą sparną, užsiropščiau ant galinio balnelio, ir ką, vėl važiuojame, niekada taip nesididžiavau, kad va šitaip atrodome, žmonės spoksojo į mus, iš jų akių mačiau, kokie jie pašiurpę, mačiau, kaip kiša burnon pirštus, stabčioja, gręžia galvas įkandin mūsų, ir buvau be galo patenkintas.

Su tais šarvais važinėjau dviračiu, sykį, kai daktaras Brzorádas nuėmė man tą gipsą, važiavau dviračiu namo, pakelės dauboje berniukai žaidė futbolą, ir aš įsitraukiau į žaidimą ir paslydau ant šlapios žolės, ir taip griuvau ant rankos, kad vėl susilaužiau tą raktikaulį, tą patį kaip ir per motociklo avariją. Ir sėdėjau ant ežios, nusiminęs, nei jokios šviesos, nei jokio pasididžiavimo, jau žinojau, kas manęs laukia, todėl tik sėdėjau čiupinėdamasis, kad tas kaulas juda, kad jis vėl iš dviejų gabalų, ir nutvilkė toks skausmas, perverdamas visą kūną, lyg būčiau buvęs vienut vienučiausias geliantis dantis, siaubingai išblyškau, nes žinojau, kokia kankynė nešioti gipso tvarsčius, iš kurių tik ties krūtine kyšo plaštaka, kaip kad iliustracijose vaizduojamas Napoleonas... Ir vėl aš dviračiu važiavau pas daktarą Brzorįdą, kad uždėtų man tai, ką prieš dvi valandas nuėmė, elegantiškus marškinius iš sunkaus gipso.

Manau, kad nuo pat vaikystės iki jaunuolio metų buvau fenomenalus futbolininkas. Manau, kad aikštelėje Židenicose per atostogas, kad lomelėje Nymburke visados būdavau geriausias, tūkstančius valandų praleisdavau žaisdamas futbolą, tačiau kai pirmąsyk atsidūriau aikštėje kartu su gimnazijos vienuolike, kai pirmąsyk žaidžiau Nymburko "Polabianino" jaunių komandoje, visi mano futboliniai fokusai, kuriuos paprastai galėdavau atlikti užsimerkęs, užstrigo, sirgalių žvilgsniai pančiojo man kojas, lygiai taip pat kaip iš alaus daryklos ir Užlabio įžengiant į miestą – tokiomis akimirkomis man atrodydavo, kad į mane iš visur sminga šimtai akių, tie žvilgsniai paralyžiuodavo mane. Tad pasikeisdavau neatpažįstamai, suvokiau tai ir krausčiausi iš proto, drovėdavausi kaip panelė, nežinojau, kur dėti rankas kojas, baisus raudonis išmušdavo skruostus ir trukdė atsipalaiduoti. Bet aš vis tiek žaidžiau. Kartą, kaip "Polabianino" atsarginiui, man teko važiuoti į Kovanicus žaisti saugu. Pakeitęs traumuotą žaidėją, žaidžiau sparne, dešiniajame sparne, tai buvo mano pozicija, atmenu, prasmukau palei pat liniją ir šeimininkų saugas užvarė mane ant Kovanicų gynėjo, pakišo koją, ir kai susidūręs su tuo gynėju virtau, kritau pirmiausia ant rankos, atsirėmiau delnu į žemę, bet drimba gynėjas irgi ant manęs užvirto, susipokšėjom galvomis ir pajutau, kad alkūnėje trūko spindulinio kaulo kaklelis, tasai gynėjas griuvo ant manęs ir tada mane užliejo skausmas, visas pasaulis tapo vienu dideliu skausmu, mane išnešė, grojo orkestras, o aš šaldžiausi ranką, įmerkęs kubilan su šaltu vandeniu.

Ponas daktaras Brzorįdas, kai vėl atvažiavau pas jį dviračiu, išbarė mane, o paskui atskeltą kaklelio gabalą po oda braukė sąnario link, akinantis skausmas, nelyginant auksinio trimito blyksnis, nutvieskė ne tik smegenis, bet ir visą kūną, jutau, kaip darbuojasi daktaro pirštai, panašiai kaip mamos, kai ji kimšdavo peniukšlės žąsies kaklą kukuliais. Taigi tąsiausi su ta gipsuota ranka, o kai pagaliau šarvas buvo nuimtas, ranka liko sustingusi, sulenkta stačiu kampu. Tada teko iškęsti reabilitaciją, bjauresnę nei anas skausmas pradžioje. Dukart per savaitę ponas daktaras lamdydavo mane, nusimesdavo baltą prijuostę, pasišaukdavo tarnaitę, drūtą bobą, statydavo mane ant balta klijuote aptrauktos kanapos, viena ranka suimdavo mano plaštaką, kitos rankos delnu prilaikydavo sustingusį mano sąnarį ir tada stengdavosi mano ranką ištiesinti, o aš stiebdavausi ant pirštų, paskui ponas daktaras lauždavo mano plaštaką atgal prie žasto, aš, kad mažiau skaudėtų, virsdavau ant paruoštos kanapos, o daktaras klaupdavosi ant manęs ir prilenkdavo mano plaštaką prie žasto, iš baisaus skausmo klykdavau, bet ponas daktaras vėl lauždavo ir lenkdavo visą ranką, ir aš vėl stodavausi, ir taip pakaitom griūdavau ir keldavausi ant kanapos, priklausomai nuo to, ar daktaras mygdavo mano plaštaką prie žasto, ar vėl ją atlenkdavo. O kai norėdavau pasipriešinti, kai pašokęs norėdavau kautis su ponu daktaru dėl savo rankos, ta galinga tarnaitė taip stipriai mane sugniauždavo, kad tada ponas daktaras taip mankštindavo mano sustingusį sąnarį, jog galiausiai visi trys nusirisdavome ant grindų, tačiau ir ant grindų ponas daktaras mygdavo mano ranką ir vėl ją tiesindavo, iki visiško išsekimo. Ištisus du mėnesius šitaip ėmėmės su ponu daktaru ir jo dručke tarnaite, kad mano ranka atgautų pirmykštę būklę. Tačiau ranka jau niekados nebebuvo anoji mano ranka, sagstydamas marškinius, rišdamas kaklaraištį turėdavau atitinkamai palenkti galvą, kad būtų lengviau. Iš to mano sąnario bėra suaugusios kaulo skeveldros, lygiai kaip ir iš mano raktikaulio, suauginto kaulas su kaulu, todėl žastas ir visa kairioji raktikaulio dalis liko nukleipta ir petys – akivaizdžiai penkiais centimetrais žemesnis už dešinįjį.

Kitą ranką susilaužiau irgi toj pačioj vietoj kaip ir dešiniąją, per šokių vakarėlį Pystuose, nežinia kodėl balkone kilo muštynės, ir kai skuodžiau laiptais į viršų, tais stačiais mediniais laiptais iš balkono kaip tik ritosi du muštynių dalyviai ir dar trimitininkas, taigi į salę įvirtome keturiese, kuldamiesi tarpusavy, aš krisdamas atsidūriau pačioje apačioje, visiškai prislėgtas besitvatijančiųjų tumulo, ir vėl pirmiausia nudribau ant plaštakos, o tie trys susiviję kūnai kartu su žėrinčiu trimitu užgriuvo ant manęs. Ir vėl daktaras Brzorįdas barė mane, ir vėl braukė pažeistą spindulinio kaulo kaklelį į tą alkūnės sąnario vietą, kur ir turėjo būti. Ir vėl, nuėmus gipsą, tarnaitė spaudė mane savo gniaužtuose, ir vėl ponas daktaras mankštino sustingusią alkūnę, ir vėl griuvinėjome tai ant kanapos, tai ant grindų.

Pačios mėgstamiausios mano vaikystės ligos buvo angina ir gripas. Tas neapsakomas geibumas, ta neapsakoma karštinė, tai, jog gulėjau lovoje ir buvo man joje saldu, ta aukšta temperatūra – visa tai tolygu didžiausiai laimei, kokios žmogus tegali geisti, tie nuostabūs miego kliedesiai, trunkantys kelias dienas, nelyginant ekstazė, panaši į tą, kurion pasinerdavau susiliejęs su gamta, džiugiai maudydamasis, įsimylėjęs. O kur dar šlapia paklodė, į kurią tėvas mane susupdavo ir akimirką aš atsigaudavau, tas pirmasis vėsaus audeklo prisilietimas, jau vien to užtekdavo, kad visos anginos ir visi gripai man taptų palaima. Kai karštis nuslūgdavo, kai atsikeldavau pirmąsyk, nuostabu būdavo klupti, siūbuoti, sverdėti. O po ligos išėjęs į alaus daryklos kiemą visada netekdavau žado, ryškiai matydavau kiekvieną detalę, spalvos atrodydavo kur kas ryškesnės, o daržinės, arklidės ir visa darykla drauge su salykline plevendavo.

•

Būtent ten, kur gimiau, kur gyvenau pirmuosius trejus metus, kur pargrįždavau per kiekvienas atostogas, taigi ten, kur lankiau pirmąją gimnazijos klasę, ten gyvenau gatve, toji gatvė man buvo viskas, negalėdavau atsižiūrėti į laidotuves, į pulką kareivių, žygiuojančių pratybų aikštelėn, į Lišnios darbininkus, apsiaunančius batus prie vandens pompos, ten, kur gyvenau lygiai kaip kiti, kur mano bobutė dirbo darbininke verpykloje, o diedukas – audinių sukirpėju Heinricho Pisko firmoje, ten, kur visi berniukai laikė mane savu, kur buvau Kilianų Bohušis, tarsi kokia bobutės nuosavybė, ten aš gyvenau pagal gatvės taisykles, susitapatindamas su ja.

Teisybė, gyvenau ir alaus darykloje Polnoje, tačiau miestelio vaikai buvo nuo manęs atskirti. Čia man ir šovė toji mintis vilkėti raudona striukele su auksinėmis sagomis ir nešioti skrybėlę su plunksnomis, su pliumažu, kietą skrybėlę, kuri buvo man per didelė, tačiau atrodė įspūdingai, žodžiu, po miestelį slankiodavo tas raudonis ir gaidžio plunksnų pliumažas, ir čia aš vėl ėmiau gyventi tiktai gatvės gyvenimą, nors buvau veikiau pramogos, linksmybės objektas, ypač suaugusiesiems, lankydavausi pas ką panorėjęs, pliaukšdavau, kas šaudavo į galvą, ir gerai mačiau ir supratau: nors, tiesą sakant, klouno vaidmuo skirtas ne man, tačiau tas kostiumas mane vėl padarė miestelio įžymybe. Visose laidotuvėse, vestuvėse, visuose viešuose įvykiuose, nelyginant koks monstras, dvigalvis veršis, dalyvavau ir aš. Tačiau kada persikėlėme į Nymburką, alaus darykla buvo už miesto, artimiausio Užlabio berniukai manęs nepripažino saviškiu, buvau alaus daryklos buhalterio sūnus, laidotuvės ir vestuvės, kareiviai ir gatvės gyvenimas – viskas vyko mieste, kuris baugino, o kai lankiau mokyklą, tuos pirmuosius metus, alaus darykla prieš mane stūksodavo lyg kokia paslaptinga pilis Karpatuose, ir salyklinė, keturios poros arklių, jaučiai, rūstus direktorius, buvau atsietas nuo šitos aplinkos, reikėjo rasti jon kelią. Visos dirbtuvės, statinių cechas, salyklinė, virykla, miežių aruodas, raugykla, ledainė, visur, kur tik įkišdavau nosį, visur tvyrojo salyklo ir mielių kvapas, tačiau visur viešpatavo prietema, tyla, darbo metu galėdavau lankytis tik pas dėdę, samdinių kambary, todėl viliojančias alaus daryklos paslaptis pažindavau sekmadienį, šeštadienį po pietų, kai darykla tapdavo tyli, paslaptinga, piktanorė, baugindavo mane, tačiau mane vis tiek traukė vaikščioti tomis dešimtimis koridorių ir patalpų, nors jų ir bijojau. Tokiu metu tik salyklinėje retkarčiais nukaukšėdavo meistro salyklininko kurpės, pavymui vilkdavosi jo pypkės kvapas... ir visuomet bindzindavo tamsrudis katinas. Štai šitaip ir pamilau alaus daryklą, arklides, vaisių sodą, pamilau upę už daryklos, geležinkelio tiltą, mėgau sijomis nusileisti ant pilono ir laukti, kol virš manęs pratrinksės traukinys, o paskui tyla, tik vanduo, šniokščiantis ir vėl susitekantis už pilono, išmokau žvejoti, prigaudydavau gausybę žuvų, visai šeimai, panardindavau žolėse maišą su salyklu, išskėsdavau jį ir įbridęs ligi juosmens į vandenį traukdavau vieną karosą po kito, lyjant gaudydavau nuo geležinkelio tilto pilono, rudenį gaudydavau iš valties ūsorius, strepečius nuo tiltelio...

•

Staiga man atsivėrė tyla, Židenicų kalvos, Polnos kalvos buvo toli, o čia driekėsi lyguma, virš manęs beribis dangaus skliautas, ir vėl gyvenau vien alaus darykla ir upe, ir didžiuliais medžiais, kurių šakos ir kamienai buvo apklostavę visą daryklą, ropšdavausi į visus juos, turėjau savo medžių, kurių lajose tupėdavau, visu kūnu įsiklausydamas, kaip kruta šakos, atsinešdavau užteptą duonos kriaukšlę, meistriškai karsčiausi po medžius... Todėl mokykla atrodė tokia nuobodi, tokia bereikšmė, kaip sakydavo vairuotojas Votava – tokia iš tikrųjų nieko nesakanti, pamokas visuomet pralaukdavau, nesiklausydavau, ką mokytojas kalba, tik laukdavau, kada baigsis... ir pasileisdavau galvotrūkčiais, ir tik ant tilto, pajutęs upę, tolumoje matydamas gelsvą alaus daryklą, takelį tarp gluosnių prie vandens, takelį, kuriuo galėdavai eiti tarp šakų ir traukti žuvies kvapą, tik tada atgaudavai norą gyventi. Toje pradžios mokykloje, nepaisant nieko, tapau šis tas. Pasipylė trejetai* už skaičiavimą ir gramatiką, o ketvirtoje klasėje jau ir ketvertai, ir dvejetai už elgesį. Nuobodžiavau nežmoniškai, todėl ūmai prireikė ką nors iškrėsti. Sykį, po suolu pastebėjęs sėdinčiojo prieš mane kulnus – o nuo pavasario didžiuma mokinių vaikščiojo basi, – patyliukais atsisegiojau prarėžą ir tas pėdas apsiusiojau, mokinys taip persigando, kad ėmė spiegti, aš išraudęs stovėjau, mokytojas rėkė... ir parašė už elgesį dvejetą.

Kitąsyk žiemą apsirikęs atėjau į mokyklą per anksti, buvau ten vienas, ir krosnis prikūrenta, tada staiga atsisagsčiau ir nusišlapinau ant tos krosnies. Netrukus pasklido tokia smarvė, kad užuodė ją ir mokiniai, ir panelė mokytoja, kai šioji susigaudė, kas čia nutikę, už bausmę išvijo mane už durų, į koridorių, į gryną orą, tuo tarpu mokiniai ir panelė mokytoja kvėpavo bjauriu dvoku... Dvejetas už elgesį.

Arba kartą, prieš Kalėdas, pasipuošėme klasėje eglutę, klasė buvo pirmame aukšte, vėdinosi po pamokų, aš ilgai stypsojau palei langą, galop įsiropščiau užrakinton klasėn ir kirveliu įkurams skaldyti nugenėjau visas eglutės šakas. Vėl dvejetas už elgesį.

Dar kitąsyk stumdoma savo suolo viršutine lenta kiaurai pervariau vinį per priekinio suolo atkaltę taip, kad kitoj pusėj išstiro smaigaliukas. Mokinys Kulhįnekas per pamoką atsirėmė nugara į atkaltę, vinis įdūrė, o jis suriko. Mokytojas, supratęs, ką padariau, įpaišė man dvejetą už elgesį. Žodžiu, turėjau padaužos reputaciją, mano mamytė, kai atsikeldavau, pasistengdavo tekštelėt man per marmūzę dėl, jos manymu, įžūlaus mano žvilgsnio. Suplėšydavau bet kokį apdarą. Kojinės nuolat skylėtos, drabužiai purvini, jūreivišką palaidinę, kai atatupstas ėjau pro didžiulius vartus ir išsitiesiau baloje, kine prišliejau prie krosnies – ji išdžiūvo, tačiau visa parudo. Sagos išlakstydavo, kai plėšte nusiplėšdavau drabužius – kitaip nusivilkti nemokėjau. Prisiminęs Židenicas ir Polną, visą kelią į mokyklą piktai spardydavau prieš save plytgalį. Žodžiu, švelnus ir tykus anuomet būdavau tik tada, kai žvejodavau, kai gulėdavau ant nendrių pakraiko šimto hektolitrų kubilo dugne, didžiulėje daržinėje, galėjusioje sutalpinti dešimtis tokių kubilų, kai sėdėdavau vežime, stovinčiame tos daržinės pasienyje, kai būdavau vienas. Prie žmonių greit susikivirčydavau, tapdavau atžagaris, ir kai eidavau toks paniuręs į mokyklą, kiek sykių būdavo, kad kas nušokęs nuo dviračio arba koks praeivis užvažiuoja per žandą ir patenkintas eina toliau.

Gimnazijoje Brno pirmoje klasėje susimoviau, turėjau šešis nepatenkinamus pažymius ir atitinkamą už elgesį, paskui Nymburko realinėje mokykloje visuomet turėdavau blogus semestro pažymius, ketvirtoje klasėje nusivažiavau galutinai, septintoje turėjau nepatenkinamą už elgesį ir prastus pažymius už mokslą. Ir tiktai aukštojoje mokykloje, Karolio universitete, susiėmiau ir mokiausi puikiai, tik va tas elgesys, amžinai tas elgesys... Dar vaikystėje išmokau gerti, ne "dėl drąsos" arba norėdamas kirminą numarinti, bet iš įsisiautėjimo, iš negalėjimo susilaikyti, vien dėl šitos euforijos. Jei kur aplink alaus daryklą būdavo privemta, jei naktį kas nors parėkaudavo, rytą žmonės bėgdavo pas motiną ir skųsdavosi manim, netgi tada, kai seniausiai ten nebegyvenau. Dvidešimtmetis staiga ėmiau branginti tą alaus daryklą ir buvimą joje, ir kada persikraustėme į direktorišką butą, tik tada pamėgau tuos tris kambarius, kuriuos motina su nepaprasta išmone įrengė, čia staiga tapo miela sėdėti, skaityti, skaičiau ir skaičiau, studijavau teisę ir filosofiją ir tik vasarą išsinešdindavau dieną prie upės, galėdavau maudytis ir naktį, maudydavausi nuo gegužės iki spalio. Ir įsimylėjau Nymburką, visas gatves gatveles, turgaus aikštę, upę, vos atvažiavęs į Prahą, pirmu įmanomu traukiniu sprukdavau į Nymburką ir alaus daryklą. Man patiko tuolaik gražiai rengtis, privalėjau turėti marškinius, kad derėtų prie apdaro, kaklaraištį, Kabelio batus, vienus juodus, kitus su skylutėmis zomšinius, ir man būtinai reikėjo Čekano skrybėlės bei elnio odos pirštinių, taip apsivilkęs mėgdavau vaikštinėti po turgaus aikštę, irstydavausi valtele, lankydavau "Grand" kavinę, šiokią dieną užeidavau į ją anksčiau, kiekvienoje smuklėje, kol pasiekdavau miestą, nusipirkdavau po šimtgramį ruginukės – baisiai mėgau išmesti burnelę – ir būdavau įkaušęs... Bet staiga man kažkas vėl pasidarė, ir apsigyvenau išsinuomotam kambary Prahoje, Tynskos gatvėje, Senamiestyje, Turgaus aikštės kampe, o paskui Joachimo gatvėje, dar vėliau gyvenau darbininkų viešbutyje Kladne, kol galiausiai penkiasdešimt kažkuriais metais vieną gražią dieną gavau tuščią kambarį Pylimo gatvėj, Libenėje, pats išsidažiau jį, pats įsirengiau ir tada netikėtai, turėdamas tokį dailų kambarį, užmezgiau kontaktą su gatve, su žmonėmis, paprastais Prahos priemiesčio gyventojais, tarsi vėl būčiau grįžęs į Balbinką Židenicose. Čia, Libenėje, man patiko labiausiai, čia dvidešimt metų gyvenau su čigonais, aktoriais, girtuokliais, mielomis moterimis, visi jie mane kažkodėl mėgo, visi švelniai į mane kreipdavosi: Bohoušekai – kaip Židenicose. Mano gyvenimo vietų, klajonių ir ieškojimų ratas užsidarė ten, kur ir prasidėjo, visi kiti metai tebuvo mokinystė, universitetas, o štai Židenicose ir Libenėje – gyvenau iš tikrųjų.

Iš: Bohumil Hrabal, Pamiętam jedynie dni słoneczne [ze spuścizny rękopisemnej], Świat literacki, 1998

Vertė Vyturys Jarutis

__________________________

* Tuometinėje Čekijoje galiojo atvirkštinė keturių arba penkių balų vertinimo sistema: geriausias pažymys buvo vienetas; tuo tarpu elgesys buvo vertinamas panašiai kaip ir mūsų mokyklose.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


4703. I2003-07-09 09:38
Bene vienintelis tikrai IDOMUS sio nr. tekstas, o beskaitant kartais kildavo klausiams - kaip sis mazochistas visgi isliko gyvas...

4708. Kolona :-) 2003-07-09 14:56
Nuostabus tekstas. Autorius - tikras "intelektualinis padauža", su pasigėrėjimu aprašantis įvairius šiurpius nuotykius: "graži akimirka, kai tėvas veidu tėškėsi į kelią". Turėjau malonumą žiūrėti filmą pagal Hrabal scenarijų "Vieversys ant siūlo". Nuotaika labai panaši - apie nemalonius dalykus - su puikiausiu jumoru ir švelnia ironija.

4723. tėvas2003-07-09 23:17
Tekstas įkvėpė vilties, kad ir mano atžala kaulų laužymą, galvos daužymą bei šašų krapštymą pavers intelektualiu sąmoju.

4863. neformalistas2003-07-11 18:28
Keista, kad i literaturos kurini kai kurie vis dar ziuri kaip i tiesiogine gyvenimo kopija, kur tevas reiskia teva ir pan. Juk tas gyvenimo pasaulis ir kurybos pasaulis isties nedaug ka turi bendra. Ne, nebent zodyna.

Rodoma versija 28 iš 29 
14:20:22 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba