ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2007-11-03 nr. 867,
www.culture.lt/satenai/

Štai Vilnius!..

JURGIS KUNČINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. 2007
Emilijos Visockaitės nuotrauka

Čiurlionio namai

Kai ten gyvenau studijų metais, tas gatves kai kas painiodavo – Subačiaus ir Savičiaus. Abi neprastos – nuo Filharmonijos pro barbakaną ir Misionierių laibus bokštus kone iki Markučių besisukiojanti Subačiaus ir trumpa, tiesi Savičiaus gatvelė. 30 metų tegyvenęs Pranas Savičius, studentas medikas ir Simono Konarskio bendražygis, „gavo“ gražią gatvelę pačiam senamiesčio tirštume, ji atlaikė visas valdžias, o šiandien tarsi prasideda jos renesansas.

Glaudėmės anais jau tolimais ir vis tolstančiais laikais su kolega Teodoru pas tokią pani Daševską. Ji, dvi dukros su krūvele vaikų ir iš kalėjimo ką tik grįžęs jos sūnus buvo įsikūrę didžiajame kambaryje, „salone“, o mudu mokslo šaknis krimtom taukuota užuolaida nuo virtuvės atitvertame kambarėlyje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis būtų buvęs pats artimasis mūsų kaimynas, bet apie tai tuomet dar nežinojau. Kaip ir daugelis tikrų vilniečių, net profesorių.

Ten, kur, atsimušusi į Bokšto gatvę, Savičiaus gatvė baigiasi, gražus fasadas primena, kad čia kitados buvo įsikūrusi Vilniaus masonų ložė, turtinga ir paslaptinga organizacija, beveik kaip šiandien „Rotary“ klubai...

Bet užvis labiau mane domino visai šalia stūksanti, aukštai savo vienišą bokštą iškėlusi trinavė bažnyčia. Gavęs 1940 metais išleistą Maceikos vadovą po Vilnių, nesunkiai atsekiau, kad tai – Šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčia. Kaip ir daugelį kulto pastatų, sovietai buvo pavertę ją sandėliu. O kitados Ramintoja buvo Universiteto balanse; Savičius su draugais slėpė joje ginklus, o per sukilimą – sužeistuosius.

Pani Daševska, lenkų kapitono našlė, pasakojo, kaip puikiai Ramintoja atrodžiusi prieš karą. Joje Daševska ir šliūbą ėmusi. Net nugraibius nuo senutės pasakojimo visus superliatyvus, abejonių neliktų: tikrai gražios bažnyčios viduje būta! Iš lauko visąlaik tai buvo matyti. Kad ir apsilaupiusi, vėjų ir lietaus nugairinta, kad ir prikrauta kažkokių prekių – vis matydavau į bažnyčią įvažiuojančius furgonėlius, – ši bažnyčia ilgainiui man tapo viena gražiausių Vilniuje. Gal kad taip arti gyvenau? Gal kad Daševska ją taip gyrė? Žvelgdamas iš Užupio, bokštų ir varpinių tankmėj, ir šiandien visuomet susirandu liekną jos, Ramintojos, siluetą.

Ir Čiurlionis užversdavo galvą į jos aukštybę. Ji irgi buvo jo kaimynė – artima, nebyli, pastovi...

Į Savičiaus gatvę šiandien braute braunasi naujieji „revoliucionieriai“ ir funkcionieriai. Kur nesibraus, pats centras, tyku, patogu! Dabar, tarsi iššūkis prekijams ir kromelninkams, nušvito Čiurlionio namai. Ilgai lauktas, Čiurlionis pagaliau parėjo į Savičiaus gatvę.

Nežinia, ar jį labai apstulbintų „Nijolės“ kailių salonas, kokia pseudomoderni karčemėlė ar krautuvė. Čiurlionis gyveno Europoje, šio bei to matė. Ir koks nors baras, kavos ar ledų aparatas vargu ar priblokštų šitą fantastą. Veikiausiai jis tik labai nuliūstų radęs savo namus tokius šviesius, o kaimynę, Šventos Panos Marijos Ramintojos bažnytėlę, tokią graudžiai apleistą.

Galbūt kur nors guli projektai, brėžiniai, planai, sumanymai, kaip prikelti šią šventovėlę iš mirusių. Tikriausiai. Gal ir ateis diena, kai trauksime į ją klausytis Čiurlionio koncertų ir vargonų. Motorai ten gaudė aidžiai, pats girdėjau. Bet vargonai vis dėlto būtų geriau. Daug geriau...

1995.IX.26


Kaimynas Žvėrynas

– Ar žinai, – kitados, jau labai seniai, manęs paklausė vienas žilas Vilniaus inteligentas, – kaip atsirado Žvėrynas?

– Žinau, kaipgi! – narsiai atsiliepiau, o pasirodė – nė velnio nežinojau!

Na taip, kunigaikščiai, medžioklės dvarai... Bet vėliau, neva civilizuotais laikais? Ogi pastatė caro išminčiai dvi lentpjūves, kirto pušis, pagal liniuotę braižė gatves ir statė dačias bei medinius namus. Net su Vingiu šitaip galėjo nutikti... Taip sekė man anas rimtas ir orus žmogus. Paskui dar sunkią cerkvę parioglino, gal kaip atsvarą Katedrai kitame Švento Jurgio prospekto gale? Ir tiltą geležinį permetė per Nerį, kad arčiau būtų.

Mat kaip. Gal istorikai ką nors patikslintų, pataisytų šituose žodžiuose, bet labai panašu, kad taip ir buvo. Nes ir tame mediniame name, kur dabar gyvenu, ne sienojai, o tarp dviejų lentų pripiltos anų lentpjūvių pjuvenos. Vienintelis toks paties centro kaimynas, jo tęsinys – nedidukas ir žalias Žvėrynas. Caro valdininkų, paprastų žmonelių apgyventas priemiestis beveik Vilniaus širdyje... Bet ne tik anas carlaikių Žvėrynas. Yra Marcelino Šikšnio, Aldonos Liobytės, Albino Žukausko Žvėrynas... Daugelį metų skendėjęs sodelių žalumoje, su bumbsinčiais rudenį obuoliais, pavasariais su svaigiai dvelkiančiomis sulaukėjusiomis alyvomis, su kačių kniaukimu ir gaidžiukų kakarykavimu, šiandien Žvėrynas virsta šalies vadovų, naujųjų turčių, prekijų, kiaulių kupčių, anot Juozapo Albino Herbačiausko, prestižiniu rajonu. Čerpes čia beveik visur pakeitęs pilkas kaip gaisrininko kelnės šiferis, tačiau šiandien tą šiferį vis dažniau keičia metalinės čerpės. Natūraliose Žvėryno posesijose kaip grybai dygsta naujosios architektūros chimeros – brangūs, negražūs ir vargu ar patogūs gyventi mūrai... Kas tau darbo! – gūžtelės kas nors. Tegul stato! Galbūt. Juk nei Onos, nei Petro ir Povilo šedevrų Žvėryne nėra. Bet esama poros V. Dubeneckio projektuotų namų. Esama dailių prieškario kotedžų – su lenkiška fantazija ir unaru mūrytų. Net Bauhauso įtakų gali aptikti. Tai kur tie paveldo sergėtojai, kai viskas virsta įgrisusia užsienine plastika ir klaikios vaizduotės pagimdytomis pilimis? Net raudonoji gatvės linija jau nebe tabu!

Žvėryno pagrindinės gatvės blizga, duobių čia nerasi. Mat jomis pasiutusiu greičiu dažnai pralekia kortežai į draustinyje stūksančius Svečių namelius. Nuo pėsčiųjų tilto į Vingio parką gerai matyti jų platūs stogai. Pats Gorbis ne taip seniai ten duknose vartėsi neužmigdamas ir dūsaudamas dėl prakeiktų lietuvių daromų kiaulysčių. O ir šiais laikais! Ponų Žvėrynas – tvarkingas, išpucintas, su gražiom vejom, palydovinėm antenom, oro kondicionieriais, vilkšuniais ir kitokių veislių piktais sargais. Skurdžių Žvėrynas – dvelkia svilėsiais, žibalu, actu, neskalbtais rūbais ir pilstuku, o kieme cypauja alkanas šunšunis. Viskas greta – tik ranką ištiesti. Vienintelė Žvėryno bažnyčia, į kurią šventom dienom plūsteli iš vienkiemių į mikrorajonus deportuotos senutės, stūkso atokiau mūrinės Blindžių gatvės, kur ir oras švarus, ir publika nesikeikia. Užsieniečiams ir turčiams patinka Blindžių gatvė. Kur nepatiks – draustinis, šventa vieta! Vaistažolių ir retų augalėlių plantacijos. Kaip tas Česlovas Kudaba galėjo ten tverti?..

Pragmatiškasis cinizmas yra nesustabdomas, ir aš tikiu, kad po dešimties ar dvylikos metų Žvėrynas tikrai paliks belūšnis, beskurdis, beširdis, juokingai modernus Vilniaus centro kaimynas. Gal net kokią klaikią bažnyčią sumūrys, juk ponai irgi dievota publika! Ir nebadys lūšnos Prezidentui akių, nors, girdėti, jis jau kraunasi lagaminus ir keliasi į Kutuzovo bei Napoleono štabą – laimingai!

Bet aš, naujasis senbuvis, tikriausiai dar nugyvensiu amželį savo lūšnoje su pjuvenų sienomis, giliu kaip akivaras šuliniu, su giedančiais kaimyno lenko gaidžiais ir iš Treniotos gatvelės atlekiančiom pasmalsauti šarkom: kas naujo Žvėryne, mielas kaimyne?

Ogi nieko. Štai dar vieną sklypą parengė chimerai budavoti, lėk šalin, ilgauodege!

1997.V.6


Liepkalnio kloniai

Prisimenu ir Wolfgangą Borchertą: Ateis pavasaris ir apaugs kapai žalia kaip alaus butelis žole... Berželiai irgi žali aplink Vilnių – iki horizonto, su pušynais pramaišiui. Pavasarį net kapinės niūriai nenuteikia – ir giesmininkų pilna, ir žolė kaip žolė: tikrai žalia.

Pri bolšom vetre poseščenije kladbišča – opasnoje! Taip su kolega Romu perskaitėm prie stačiatikių kapinių vartų Liepkalnyje šių metų gegužę. Per trisdešimt metų gyvenu Vilniuje, o čia dar nesilankyta! Tik pravažiuodamas prošal žinodavau – čia rusų kapinės, ten toliau irgi rusų, tik jau sentikių. Paskui kažkada ir spaudoj sumirgėjo: plėšikai, pasigviešę čia palaidotų caro generolų ordinų ir mundurų sagų, net iš Minsko buvo atsibeldę. Mat kaip. O dėl to pri bolšom vetre, pagalvojau, tai tikriausiai dėl senų medžių – užgrius koks patrešęs kamienas, ir paliksi čia amžinai... Juk Liepkalnio kapinės – Rasų amžininkės. Ir tenka pasakyti – geriau, kruopščiau tvarkomos. Mat tvarko ne valdžia, o bendruomenė – taigi žmoniškiau. Ir reljefas su kalnais ir kloniais labai primena Rasas. Panašūs senieji marmuro, granito, ketaus antkapiai, tipiškos devynioliktojo ir dvidešimtojo amžiaus pradžios antkapių raidės, paminklų formos. Viskas stilinga, svaru, fundamentalu. Kapinių „parteryje“ – ano meto didžiūnai: valdininkai, daktarai, pulkininkai ir generolai. Atskirai, daubelėje, ilsisi stačiatikių vienuoliai – vien balti kryžiai. Vienas kitas lenkiškas ar lietuviškas įrašas, bet kryžiai ir tėvavardžiai kitokie. Gražios, tvarkingos istorinės kapinės. Retai Vilnius jas prisimena. Nors jos čia pat: už Aušros vartų, geležinkelio, „Lokomotyvo“ stadiono. Nemažai ir naujų palaidojimų – pažinsi iš tolo labai panašius antkapius – kaip ir visoje Lietuvoje.

Sentikių kapinės glaudžiasi prie šono. Panašiai kaip Naujosios Rasos prie Senųjų. Tik kryžiai čia vėl kitokie – su trimis kryžmenimis, skersiniais. Irgi tvarkinga, žalia. Prie vartų suremontuota cerkvė, sekmadieninė mokykla, kontora. Gražūs senieji slaviški šriftai ant dvasininkų kapų. Šimtą metų nugyvenęs ikonų tapytojas – ikonopisec – taip pat šalia. Iš nuotraukų antkapiuose žvelgia rūstoki, barzdoti, bet dvasingi veidai – vyrų ir moterų. Kapinių įkūrėjo kapas – iš aštuonioliktojo amžiaus. Kolega Romas primena, kad Liepkalnis jau kadaise buvo Vilniaus rusų anklavas, todėl ir kapinės čia, ir cerkvutės. Tiesa, Liepkalnyje spietėsi daugiausia amatininkai ir plebsas – bojarinai kūrėsi prestižinėje Didžiojoje gatvėje. Ilsisi jie čia dabar – gimę ir augę Vilniuje, Lietuvą savo tėvyne pripažinę ir nemaža jos labui nuveikę. Ir po mirties niekur iš čia nesikelta – čia jų gimtinė žemė.

Aplankėm, geriau pasakius – apžiūrėjom dar vieną cerkvę – už aukštos tvoros. Ji – nepilnamečių kolonijos teritorijoje – apleista ir nyki. Nepalyginsi su iš tolo auksu ir baltumu spindinčiomis kapinių šventyklomis. Kaži ar ateis jos eilė?

Išskyrus gal vieną kitą, Vilniaus cerkvės saviškai įsirašė į miesto siluetą. O Liepkalnio – bent man atrodo – ypatingai. Ir dar: stačiatikių kapinėse – atstatytas paminklas nacių sušaudytiems karo belaisviams ir civiliams gyventojams. Atstatyta Rusijos ambasados iniciatyva – solidžiai, skoningai, tvirtai. Tautinės rusų ir gudų spalvos ant vainikų juostų. Ir jokių obeliskų, jokių šalmuotų pabaisų, kaip būtų buvę palyginti neseniai. Juodas stačiatikių kryžius ir lakoniškas įrašas. Net kapinėse laikai keičiasi į gera... Girdėti, Vilnius netrukus sulauks Aleksijaus II, Rusijos patriarcho, vizito. Jo rengėjai tikriausiai garbų svečią atves ir į Liepkalnį. Reikia manyti, kad patriarchas nulenks galvą prieš visus tikėjimo brolius ir seseris. Ir turėtų tik pasidžiaugti – Vilniuje jie ilsisi tikrai ramiai...

1997.V.17

Tekstai skaityti „Mažojoje studijoje“
 

Skaitytojų vertinimai


101080. P.2007-11-07 09:06
Šiurpas perbėgo - kaip gražu...

101084. r2007-11-07 09:49
man neperbego bet irgi patiko

101140. snobė2007-11-07 15:09
Kaip aš pasiilgau Kunčino...

101182. jv :-) 2007-11-07 22:41
Man taip pat patiko.

101205. ivs2007-11-08 05:50
pasidejau kitam kartui, kai galesiu ne kokia ten istrizaine, o pamaziukais, letai persimegauti. sestadienio ryta, pavyzdziui, arba per sekmadienio ekvinkocija.

101246. Zverynietis2007-11-08 14:29
Paprasti ir tikri dalykai visada nustebina.

101276. varna (tingiu - kunčinas - eilinis runkelis)2007-11-08 22:22
185ė metais bažnyčia uždaryta, o 1859 paversta cerkve. 1918 grąžinta katalikams. Prikimšta tuometinio "popso", kuris poniai Daševskai matyt darė gilų įspūdį. čiurlionis pasimirė 1911 metų kovo pabaigoje. Tad jam teko regėti cerkvę. Vargu bau ar jis jautė ypatingus sentimentus pravoslavų šventovei.

101283. oba2007-11-08 22:44
Kad jis runkelis ir dar visoks kitoks, Kunčinas niekad ir neneigė. Šie tekstai irgi ne paties Kunčino atnešti spausdinti, taigi ir jo neredaguoti. Varnele, Kunčinas prirašęs tiek įstabių dalykų, kad tau su savo rašymėliais geriau jau patylėti...

101303. ragana Kornelija2007-11-09 00:51
nu čia varna tai tikrai juokinga :)) :)) :)). šimtą kartų pasirinkčiau runkelį Kunčiną, o ne elitinį varną.

101307. i2007-11-09 07:11
nu tikrai , problema ne ta kad jis runkelis ar ne , bet rasyme jis genijus ir gal vienintelis lietuvis tokiu tekstu prirases . o varna (nors ir neminesim kokios tautybes jis noretu but) elitas ( kaip jam o ir visiems tos tautybes zmonems dabar staiga pradejo atrodyt), bet jam iki to runkelio, as net nesakau kad toli , - gili gili bedugne ziojėja . o jei jis bando kazkuo pazeminti kuncina tai tai tik pries ji pati atsisuka .

101309. archyvaras2007-11-09 07:47
Labai gražūs Varnos namai, tikrai!

101310. archyvaras2007-11-09 07:49
Būste regėjau ir pavydėjau maloniai...

101328. mie - archyvarui2007-11-09 10:21
kur kur? pasakyk ir man.

101333. cikada2007-11-09 10:30
varna, ne mumi jumi sakyt, bet jurgis rashytojas, o ne istorikas... nors dabartiniai istorikai primeluoja daug daugiau... beje, uzhkaskit, tulzhiai bus sveikiau.

101337. miestei nuo archyvaro2007-11-09 10:38
Gerb.Varnos namų foto ir tekstas publikuojami Lietuvos Ryte/2007m. lapkričio 7d., Nr.225 priede BŪSTAS: "Vietoje garažo architektų šeima ketina įsirengti SPA centrą". Beje, tikiuosi, jog nėra lietuvoje daug Artūrų Imbrasų, ir minima publikacija apie ŠA Varną Artūrą...

101340. uuu2007-11-09 11:02
o kodėl pavardes taip viešai skelbiat?

101343. mie2007-11-09 11:04
tikriausia cia tas pats imbrasas, stiliaus personazas? varna, pizone tu miescioni znobe.

101345. miestei nuo archyvaro2007-11-09 11:11
Mieste, gal ir mandagiai bei subtiliai kolioti Varną yra nekorekt veiksmas?

101346. toto2007-11-09 11:22
Ajajai, ką jūs čia veikiate, seilėti pižonai, snobai, miesčionys? Gal geriau pakomentuokite beviltišką Kunčino grafomaniją.

101353. toto nuo archyvaro2007-11-09 11:52
Tau, Toto, klasikui, - niekas neprilygs. Atleisk, bukiau nesugalvojau:)

101354. mie - archyvarui2007-11-09 11:53
jeigu bandote mane sugedinti, tai veltui stengiates.

101355. miestei nuo archyvaro2007-11-09 11:56
Nė neketinu. Tenoriu korektiškumo. Ir švelnios ironijos, tarkime.

101356. mie - archyvarui2007-11-09 11:59
argi nekorektiska zmogu pavadinti tikruoju vardu. juk tai ner joks papeikimas buti miescioniu pizonu ir snobu. as pati siek tiek esu, jeigu pastebejote.

101358. ragana Kornelija2007-11-09 12:13
ha ha ha, SPA centrą įsirengs! ir puoselės savo išlepėlišką odą ir ištižusius raumenis bei toliau augins pilvą. dar po metų kitų LRytas parašys, kaip varna nebepaneša savo svorio, todėl įsigijęs spec. ratukus storuliams jais važinėja net namuose, ir įdės namų su specialiais takais ratukams nuotraukų. eina šikt tokie vyrai. bet ir tokios moterys. kurie neturi fantazijos, ką daryti su pinigais, ir nesugalvoja nieko įdomesnio, kaip tik sukišti juos į tokius niekus.

101396. nesavas :-) 2007-11-09 17:07
Perskaičiau vienu mauku, kartu su čiobrelių arbata ir medumi. Daugeliui čia besidarkančių ir apaugusių kerpėm literatų galbūt pasirodysiu nemadingas, bet man - patiko.

101409. rudra > nesavam2007-11-09 20:51
Tai tu man savas, jei taip.

101424. languoti marškiniai mielai Rudrai2007-11-09 22:13
Vilniuje negėda ir nudvėst kaip šuniui kur podvorotnioj (toks įspūdis, kad ne vienas). Su Sąlyga, kad buvai neišdavikas Jam. ---- ta prasme, nebuvai podlyza Jam (neklausei kas Tau skauda) ir nespjaudei į Jo dūšią. A ne, rudra.

101428. mie2007-11-09 22:21
gal tu jau persivilk naktiniais, o languotus pasikabink ant kedes.

101481. Vanda2007-11-10 12:31
Na,ne patys geriausieji tekstai iš Kunčino parašytųjų, bet vis tiek įtraukia skaityman ir dūšią paguodžia.

101565. echo :-) 2007-11-11 11:35
kents pawara :p

101578. kitoks2007-11-11 14:28
Varna, gal žinai kokios tautinės orientcijos yra snobės pasiilgtasis runkelis?

101808. kunčinas naujalietuviui varnai maždaug taip atsakytų:2007-11-13 15:24
arba nusiimk kryželį, arba užsimauk triusikus.

101814. obana2007-11-13 16:45
Varna tuo tik pasidžiaugtų - jam tai būtų dar viena puiki proga priminti, kad jis kitoks. O gal netgi Zurofui J. K. įskųstų.

101847. to obana2007-11-13 23:23
nepaskųsk, obana, jau niekas, jau nebe - tik zUrofas apokalipsės akivaizdoj neždinosi link ruskių, kurie kvazigalabijo jį kaliuzėj; štai ežeras, tuo tik patenkintas, kad lietuvių tauta ne tik kaliuzėj. Ežeras yra šiušklšė for rudra - tai visi mąstantys žmonės jau pamatė. Geriau pasakyk Obana, kaip išlaikyt tautos likučius, nes su tokiais kaip ežerai/rudros tai tik įrankiai išnaikinti (beje, jie tai supras, kaip po narkotikų tik tada kai paskutinį lietuvį suvažinės kjnietis policininkas) mus, kaip suslovas/zurofa nori.

101848. kiškiui p.2007-11-13 23:51
ir toks tikintis/linksmas šokinėjantis ant kaulų, kad viskas gerai - kiskis p.

Tai totaliai linksma, a ne kiški p. Na, gi, nesikuklink, genitalijas čiut pajaudina toji mirti, an ne?

Rodoma versija 30 iš 31 
14:20:10 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba