ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Pasinėrusi į Nerį

VYKINTAS VAITKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Neries vingis ties Karmazinais. 2005.
Neries regioninio parko archyvo nuotrauka

Ankstyvo ryto Saulės spinduliai skrodė virš laukų besiritančius miglos kamuolius. Grabijolų berže tris kartus sukukavo gegutė. Upės vanduo dar buvo kupinas Kupolių dainų aido. O Idos vėlė jau ieškojo sau vietos tarp Neries dugno akmenėlių.

Kiek vėliau ten, kur Dūkšta įteka į Nerį, stovės būrys bendražygių ir giedodami prašys deivės Veliuonos priimti Idą į vėlių šalį. Jiems atitars pakrančių medžiai, paukščiai ir žuvys. Ant Karmazinų piliakalnio plevens ugnis ir žemė bus pasotinta dar pačios Idos pagamintu gėrimu.

Ida išėjo taip, kaip suprato ir tikėjo – mintimis ir kūnu pasinėrusi į Nerį. Pameskite mintį, kad kalbos apie protėvių religiją yra mokslininkų išmonė! Tradicijos gyvos. Ida tai primena tiems, kurie iki šiol to nepastebėjo.

Birželio 27-ąją, kuri išaušo jau be Idos, sėdėdamas Aigėlų Šventaragio papėdėje prisiminiau vaidilutes, kurios puolė į vandenį, kai krikštijant Lietuvą buvo užgesinta šventovėse jų puoselėta ugnis. Tą pačią dieną danguje patekėjo trijų vakarų jaunas Mėnuo, apie kurį sakome: "Kas dvylika kartų gimsta ir miršta?" Šis sutapimas, kurio tikriausiai nenumatė nė pati Ida, teikia man įsitikinimą, kad niekas nepranyksta, – tik keičia savo pavidalą.

Idos Stankevičiūtės žvaigždė mūsų padangėje spindėjo daugiau kaip penkis dešimtmečius. Ji – neatsiejama folkloro, žygeivių ir žaliųjų sąjūdžio dalis. Ji rodė pavyzdį ir teikė paramą tiems, kuriems to reikėjo ir kurie buvo pasirengę ją priimti. Tačiau šį kartą noriu kalbėti tik apie tai, nuo ko pradėjau – apie Idą, mintimis pasinėrusią į Nerį. Tik tokią ją artimiau pažinau ir prisiminsiu.

Neris – didžioji Idos idėja. Ida tyrė ir fiksavo liaudies architektūrą, papročius, buitį, augalus ir paukščius, tačiau kiekvieną kartą vis grįždavo prie Neries ir už viską labiau ją jautė. Jausmus ji laikė (ir, be abejonės, buvo teisi) vertingesniais už bet kokį žinojimą. Mano (mokslininko) laikysena Idai paprastai kėlė šypseną, tačiau tokio bendradarbiavimo svarbą ji suprato ir iš mano pusės pasibaigus klausimams visada pati rėždavo: "Ko tau dar [suprask – be to, ką jau pasakiau] iš manęs reikia?"

Jeigu kartais kalba pakrypdavo kuria nors akademinio pobūdžio tema, susijusia su sukauptų šaltinių tyrimais, publikavimu ar pan., jos lūpomis dažnai galėjai išgirsti: "Jeigu tau reikia, tai daryk". Vertingu tokio mano "darymo" rezultatu drįstu laikyti Idos surinktos tautosakinės medžiagos, tiksliau, pirmojo jos pluošto, publikavimą "Tautosakos darbų" leidinyje (2005, t. 22). (Įsidėmėtini Idos pasisakymai buvo publikuoti ir "Š. A.": "Neris bebras, vėlių upė", 2005, Nr. 20–21 – red. past.)

Nors ir mažiausius savo atradimus ji mokėjo paversti džiaugsmu ir tą pačią akimirką juo dalydavosi. Dažniausiai žinojau, kai Ida dirba kaimuose ar vaikšto prie Neries, namuose skaito knygas ar straipsnius – man (galbūt ne man vienam?) telefono tinklais skriejo žinutės: "Nepatikėsi, ką užrašiau apie Nerį", "Grabijolų Pinigų duobė – tai seniai iškasinėtas pilkapis" ir kt. Tiesa, įsiminė šių metų gegužės 20-oji. Tą dieną buvau labai toli nuo Lietuvos, beveik prie Dniepro, ir ten iš Idos atskriejo dvi žinutės, kad "Karmazinų pilkapyne yra šventas šaltinis" bei "Tilvikas ir Gaidys [akmenys Neryje] – ne tas pats".

Turbūt neturime teisės priekaištauti Idai, kad liko nebaigti darbai, kad jos aistra ir įkvėpimas dar buvo tokie reikalingi Neriai ir mums, šios upės pakrančių gyventojams. Turėtume kalbėti apie tai, kad iki Idos apie Neries pakrantes tarp Vilniaus ir Kernavės žinojome daug mažiau negu dabar, o apie Nerį – dievų ir vėlių buveinę – nežinojome beveik nieko. Per trejus metus Idos surinkti pasakojimai, padavimai, sakmės ir tikėjimai atskleidžia pasaulį, apie kurį daugelis iš mūsų apskritai net nenutuokėme. Mažai suklysiu pasakydamas, kad Ida pirmoji pajautė šio pasaulio egzistavimą ir todėl jį atrasdama jėgų netausojo.

Pirmieji jos atradimai (2003 m.) – apie Airėnus, Mėžionis, Padvarius, Paalkius ir, žinoma, Grabijolus (kaimą kairiajame Neries krante Vievio apylinkėse). Į Grabijolus Ida vėliau sugrįš dar dešimtis kartų – tam, kad surinktų duomenų kaimo istorijai (atskira knygele išėjo 2005 m.), taip pat kad patikslintų duomenis apie pilkapius ir senąsias šventvietes. Kartu su Ida pirmą kartą ten išsiruošėme 2003 m. lapkričio 15 d., dirvą padengus nuostabiai gražiam gruodui, kuris nenutirpo iki pat pusiaudienio. Aplankėme Paalkių Velnio būdą (konglomerato atodangą) ir Alkų vietovę (su Idos ką tik surastu piliakalniu), Grabijolų Cypelio kalną (alkakalnį), bendravome su keliais pateikėjais, pagal jų pasakojimus nubraižėme Neryje esančių Trijų Brolių akmenų schemą ir stebėjomės ten išlikusiu unikaliu padavimu apie Ilgojaus, kitaip dar vadinamo Saldžiu, upelio pavadinimą: žmogus iš meškos atėmęs medų, tačiau jam benešant per upelį medus išsiliejęs ir taip visiems laikams pasaldinęs vandenį.

Tokių bendrų išvykų spėjome surengti septynias. Koplyčninkai, Šilėnai, Elniakampis, Dūkštos, Grabijolai, Kernavė. Daugiausia dešiniojo Neries kranto vietovės. Tam buvo ir tiesioginių mano interesų, nes Idos medžiaga papildė tuo metu spaudai rengtą Rytų Aukštaitijos šventviečių sąvadą.

Išvykų metu tikslinom šventų akmenų ir šaltinių padėtį, fotografavom, filmavom, įrašinėjom pateikėjų pasakojimus. Darbą lydėjo susikaupimas ir supratimas. Įsiminė, kaip Ida sielojosi dėl to, kad nespėjanti rinkti senų žmonių pasakojimų ir užrašyti iš jų vietovardžius. Pasakojo apie kelis atvejus, kai radus pateikėją ir jį apklausus po kelių ar keliolikos dienų jis mirdavęs. Kartą tokioje situacijoje pats mačiau Idą, kai ji susijaudinusi išėjo iš Rokiškių kaimo trobos, kur turėjome patikslinti kažkurio padavimo detales. 2005 m. gegužę tą patį dar kartą išgyvenome kartu, kai atvykę į Kriveikiškį pas pateikėją, žiemą pažadėjusį mums parodyti švento Kernavės apylinkių ąžuolo vietą Daubulių vietovėje, supratome, kad keliomis savaitėmis pavėlavome.

Apskritai ryškus atmintyje Daubulių ąžuolo kelmo atradimas. Šios vietos Ida pradėjo ieškoti remdamasi aštuntą dešimtį perkopusios Honoratos Pileckos iš Padvarių pasakojimais. Paieškos užsitęsė, vėliau dirbome kartu, bet skirtingų pateikėjų duomenys įvairavo. Galų gale 2005 m. gegužės 17 d. Padvarių senbuviai Teodora Pilecka ir Adamas Pileckis nurodė net dviejų šventų ąžuolų vietas (vieno iš jų kelmas nesutrūnijęs iki šiol).

Vietų, kurių ieškant reikėjo Idos užsispyrimo, buvo ne viena. Įsimintinas Pūstelninkų Trijų Brolių akmenų ir Meškos Pečiaus atodangos atradimas. Tuomet Neries pakrantę ji naršė su pulku vaikų. Ilgai užtruko Grabijolų Vestuvių akmenų Neryje lokalizacija. Ją Idai pavyko nustatyti vėlų 2005 m. rudenį, kai ji du kartus su Vyčiu Vidūnu buvo išsiruošusi į vandens žygius Nerimi nuo Gariūnų iki Kernavės. Šie žygiai Idai paliko gilių įspūdžių, su užsidegimu jais dalijosi. Šių tyrimų rezultatai padėjo priartėti prie dar vieno siekiamo tikslo – Neries gelmių, slenksčių, rėvų ir pavienių akmenų pavadinimų žemėlapio sudarymo. Scheminė jo forma bendromis pastangomis buvo pabaigta šių metų gegužę ir turėjo būti panaudota leidiniui apie Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės, kurį Ida su mokslininkų pagalba buvo pradėjusi rengti.

Mintys apie Nerį Idą lydėjo ne vien upės pakrantėse. Nemažai laiko jai taip pat skirta bibliotekose, vartant periodiką ir kitą literatūrą. Įsiminė, kaip 2005 m. vasario 9 d. sinchroniškai tuo pačiu metu dirbome Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje: aš bibliotekos viršuje skaičiau K. Tiškevičiaus laiškų nuorašus, Ida apačioje skaitė S. Kolupailos straipsnius. Priėjome tą pačią išvadą – Vilniaus universiteto bibliotekoje turi būti 1857 m. K. Tiškevičiaus ekspedicijos Nerimi žemėlapis ir Neries rėvų atlasas. (Beje, su šia žinia Ida mane aplenkė, kaip ir galima tikėtis, atsiųsdama žinutę.) Rytojaus dieną, tiesa, jau ne su Ida, bet dalyvaujant Saulei Matulevičienei ir nemažam bibliotekos darbuotojų būriui po daugelio metų pertraukos iš tikrųjų gėrėjomės minėtu žemėlapiu ir atlasu.

Iš atminties išnyra ir kelis kartus Idos pakartota frazė: "Man tai nereikia nieko". Turbūt vėl kalbant kuria nors tema su akademiniu atspalviu, bet dabar – be ryškesnio konteksto. Drįstu interpretuoti, kad jai asmeniškai nebuvo reikalingos jos surastos archeologijos vertybės, senosios šventvietės, surinkti ir (tie, kurie žino, ką tai reiškia, supranta) kruvinai iššifruoti tautosakos tekstai. Tačiau tekstai apie Nerį, nuotraukos ir nuojautos, Paalkių piliakalnis, Padūkštų pilkapynas, Karmazinų, Grabijolų, Kregždės pavieniai pilkapiai, Šilėnų senkapiai, Geisiškių, Mėžionių, Pūstelninkų, Geležių Antakalnių, Naujosios Rėvos, Šilėnų, Saidžių, Valų (vienas su pėda ir Vestuvių akmenų grupė), Verkšionių, Dūkštų, Klimoniškių, Grabijolų, Papiškių (prie Karveliškių), Mozūriškių, Pugainių, Apskritos (du) šventi akmenys ir buvusios jų vietos, Apskritos, Karageliškių, Rokiškių, Vangos (du), Koplyčninkų, Saidžiukų, Smilgių, Moluvėnų, Papiškių, Elniakampio, Šilėnų (trys) šventi šaltiniai, Grabijolų alkakalnis ir dauba, Paalkių Alkos ir Peklelė, Verkšionių Elka, Kregždės Alkija ir kitos čia nepaminėtos vertybės reikalingos mums.

Ida, dirbdama Neries regioninio parko labui, tu suradai jas visų mūsų labui!

Mylėjai tave supusį gamtos ir istorijos pasaulį. Dabar tu esi jo dalis.

2006.VII.10/11

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:19:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba