ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Amžinosios širdgėlos giesmė

BAI JUYI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Bai Juyi ir Tang dinastijos poezija


    Tang dinastijos poetas Bai Juyi (772–846), kurio antrasis – pilnametystės – vardas Letianas idealiai atitiko laiko dvasią (letian reiškia "optimistas"), gimė dabartinėje Šansi provincijoje. Jaunystėje, kaip ir visi senovės Kinijos intelektualai ir menininkai, pradėjo valdininko karjerą, išlaikęs privalomus daugiapakopius egzaminus ir gavęs aukščiausią mokslų daktaro laipsnį. Sėkmingai tapęs visateisiu kiniškojo biurokratinio aparato sraigteliu, Bai Juyi neilgai trukus gavo pirmojo drausminančiojo imperatoriaus patarėjo ir pirmojo sosto įpėdinio auklėtojo konsultanto postą, tačiau keturiasdešimtmetis poetas užsitraukė rūmų nemalonę, buvo perkeltas į žemesnes pareigas ir išsiųstas į toli nuo sostinės esančią Jiangdžou sritį vyresniuoju valdytojo padėjėju. Po kelių tarpinių paskyrimų provincijoje galiausiai grąžintas į sostinę, kur išsitarnavo Baudžiamųjų bylų ministerijos pirmininko sekretoriaus postą. 842 metais atsistatydinęs Bai Juyi išsikelia gyventi į Xiang kalną Henano provincijoje, ten ir miršta.

    Bai Juyi buvo atviras, komunikabilus žmogus. Eiliuoti pradėjo būdamas penkerių ar šešerių metų, eilėdaros taisykles išmoko devynerių, o paauglystėje jau kūrė brandžią poeziją. Be tradicinio konfucianizmo, jo asmenybę formavo Laozi ir Zhuangzi idėjos bei draugystė su budistais vienuoliais. Kita vertus, jis buvo pasaulietis, radęs savo vietą lengvabūdiškos dvasios laike, dažnas svečias siaurose pasilinksminimų kvartalo gatvelėse, aistringas dailės ir šokių mėgėjas. Jo daugialypiškumas, be abejo, turėjo įtakos kūrybai ir tam, kad jo eilėraščiai visada rastų gerbėjų – jei ne viename visuomenės sluoksnyje, tai kitame. Galima sakyti, kad Tang poeziją į naują kokybinį lygmenį pakylėjo du garsiausi epochos poetai Li Bai (701–762) ir Du Fu (712–770), o jos populiarumo erdves išplėtė Bai Letianas. Jo ritmiškos, dainingos eilės buvo deklamuojamos ne tik visoje Kinijoje, bet ir Korėjoje, Japonijoje.

    Iki šių dienų yra išlikę per 2800 Bai Juyi kūrinių, taigi jį galima pavadinti vienu produktyviausių Tang laikotarpio poetų. Be alegorinių Bai Letiano eilėraščių, ypač garsios dvi poemos – "Amžinosios širdgėlos giesmė" (Changhenge) ir "Liutnios rimai" (Pipaxing).

    Epinę poemą "Amžinosios širdgėlos giesmė" Bai Letianas sukūrė būdamas 35 metų. Poema susideda iš 120 septynženklių eilučių, kurios į strofas jungiamos po aštuonias, nesilaikant priegaidžių kaitos taisyklių (tokio tipo eilėraščiai vadinami qiyangushi). Poemos siužetas remiasi realiais įvykiais, susijusiais su imperatoriumi Xuanzongu (685–762) ir jo sugulove Yang Guifei (719–756).

    Imperatoriaus Xuanzongo – vieno ryškiausią pėdsaką istorijoje palikusių Tang dinastijos valdovų – dėmesį kartą patraukė gandai apie marčią – gražuolę iš Yang giminės. Išvydęs mergelę Yang, kuri į pirmą pasimatymą atėjo persirengusi vienuole daoiste ir pasivadinusi Yang Taizhen, valdovas nebenorėjo su ja skirtis ir, išpiršęs sūnui kitą damą, mainais pasiėmė pamiltąją moterį į rūmus. Prilyginęs ją garbės imperatorienei, jis suteikia Taizhen antrosios žmonos titulą, pagal kurį istorijoje ją įprasta vadinti Yang Guifei. Graži moteris, garsėjusi muzikalumu, racionaliu protu ir viliokės talentu, sugebėjo viena paveržti imperatoriaus meilę iš kelių ar net keliolikos tūkstančių konkurenčių. Yang Taizhen iškopus į valdžios viršūnes, jos tėvai, seserys, visa giminė apiberiama malonėmis. Ypač aukštai įvertinamas trečios eilės pusbrolis Zhao (?–756), pelnęs ypatingą imperatoriaus pasitikėjimą ir "pakrikštytas" Guozhongu – "tėvynės tarnu". Yang Guozhongas tapo įtakingiausiu valstybės veikėju, o Yang šeimos nariai galėjo laisvai vaikščioti po imperatoriaus rūmus, statėsi prabangias rezidencijas ir švaistė valstybės turtus.

    Tačiau 755 metais trijų sričių generalinis gubernatorius, devyniomis kalbomis laisvai kalbantis An Lushanas (703–757), kilęs iš Kinijoje gyvenusių svetimtaučių "barbarų", susipyksta su Yang Guozhongu ir sukursto maištą. Imperatoriui su svita tenka trauktis iš sostinės Čangano Šu kunigaikštystės (dab. Sičuano provincija), tačiau pakeliui jo kariai atsisako žygiuoti toliau, kol nebus susidorota su svarbiausiais neramumų kaltininkais – Yang klano atstovais. Neturėdamas kitos išeities, valdovas įsako nubausti mirtimi Yang Guozhongą ir sykiu leidžia pakarti mylimąją. Egzekucija įvykdoma Mavei pašto stoties budistinėje koplyčioje.

    Xuanzongas po Yang Guifei mirties nebeatsigavo. Po to, kai maišto iniciatorius An Lushanas žuvo nuo savo paties sūnaus rankos, valstybinė kariuomenė perėmė iniciatyvą, ir 758 metais Xuanzongas grįžo į atkovotą sostinę Čanganą, ten, kankinamas depresijos, praleido paskutinius gyvenimo metus ir mirė sudaužyta širdimi, kaip tradiciškai teigiama jo biografijose.

    Bai Juyi laiką poemai kurti pasirinko neatsitiktinai. 806-aisiais buvo minimos penkiasdešimtosios Yang Taizhen mirties metinės. "Amžinosios širdgėlos giesmė" – tarsi rekviem mirusiajai pagerbti ir nužudytosios sielai numaldyti. Poema susideda iš trijų dalių – imperatoriaus ir Yang Guifei meilė, imperatoriaus gedulas po Yang Guifei mirties ir daoisto aiškiaregio kelionė į nežemišką Penglai salą, kur po mirties gyvena Yang Guifei dvasia.

    Nors "Amžinosios širdgėlos giesmės" pagrindu tapę įvykiai ir jos herojų likimai buvo žinomi visiems Bai Juyi amžininkams, taigi ir pirmiesiems jo kūrinių skaitytojams, autoriaus valia veiksmas iš Tang dinastijos laikų perkeliamas į Han dinastijos valdymo metus, suteikiant istorijai senovės apnašą ir universalumo atspalvį. Tiesa, poetas nebando slėpti savo personažų tapatybės, palikdamas Yang pavardę ir net Taizhen vardą, taip pat daug pažįstamų Tang epochos detalių, tačiau tokiame poetiniame peizaže Xuanzongo ir mergelės Yang epizodas iš istorijos virsta legenda, o "Amžinosios širdgėlos giesmė" – epu, kurio kinai neturėjo.





BAI JUYI


Amžinosios širdgėlos giesmė

        Kadaise kinų imperatorius,
          moters grožiu žavėjęsis be galo,
        svajojo rasti tokią,
          kuri savuoju pasaulį parklupdyt galėtų,
        ir, daugel metų viešpataudamas,
          ieškojo jos visur bergždžiai.
        O Jangų namuose mergelė augo,
          ką tik dar buvusi vaiku,
        kambariuose toliausiuose slėpta
          ir pašaliečių niekad neregėta.
        Bet prigimimas jos dailus vargu
          ar užmarštin lengvai nuėjęs būtų,
        tad išrinkta ji rūmų vieną dieną
          valdovui tapo artima.
        Galvutė pakreipta, ir šypsulys
          šimtu meilumo atspindžių sušvinta, –
        tuo spindesiu akių,
          kurio gražuolės pripažintos neturėjo,
        kur prie valdovo rūmuos šešeriuos gyveno.
          Dienos pavasarinės žvarboje
        keliauja, maloningai pagerbta,
          į žydinčios gaivos vasarnamį,
        čia šiluma maudyklėse vandens versmių
          jos žvilgų kūną glamonėja švelniai.
        Ji stojasi prilaikoma tarnaičių,
          lepi ir be jėgų, kai pirmą sykį
        pasidžiaugti gauna palankumu valdovo.
          Po sruogų debesim – veidelis kaip gėlė,
        siūbuoja perlai ant karūnos aukso,
          ir naktys jos sušildytos pataluose
        anapus uždangalo,
          pavasarinėm ybiškėm atausto.
        Skaudžiai trumpa pavasario tamsa –
          akimoju įkopia saulė į aukštybes;
        nuo šiol nebeskubės kilnus valdovas
          ankstyvą rytmetį nubust.
        Nė mirksnio atilsio nebeturės žavi mergelė,
          džiaugsmais su juo dalysis,
        jį puotose lydės; pavasarį keliaus
          į iškylas drauge ir bus šalia pernakt.
        Daug menių rūmuose yra,
          veidų skaisčių trys tūkstančiai jose,
        tačiau triskart po tūkstantį jausmai
          vienai bus skiriami.
        Tarp sienų ištaigingų dabinasi jinai,
          saldžius žodžius jam šnibžda vakarais,
        įkaušus pokyliuose po stogais nefrito,
          sakytumei, patsai pavasaris svaigina.
        Aukščiausiais titulais jos broliai sesės
          apdalyti; nei šlovės, nei turtų
        likimas negailėjo jų namams.
          Ne veltui tad visoj šaly
        tėvai ir motinos paslapčiomis
          mergaitės susilaukti geidžia,
        o ne berniuką pagimdyti.
          Žydinčios gaivos vasarnamis
        ant juodakarčio žirgo kalno
          aukštai į dangų išsišovęs
        viršum žydrųjų debesų;
          melodijos tenykštės
        dangaus garsais plevena vėjyje,
          skraidinamos lig atokiausių pakraščių.
        Dainoj svajingai tęsiami balsai
          ir lėto šokio judesiai šilkiniai
        sustingsta iš palengvo
          suderintame instrumentų skambesy...
        Jau temsta, baigiasi diena,
          tik reginių vis negana valdovui.
        bet karo būgnų dundesy,
          kurs žemę drebindamas
        artinasi iš suskilusio Jujango,
          "Vaivorykšte klostuoto plunksnų apdaro"
        gaida nutyla. Ir dulkių smilkstančiais stulpais
          prie vartų sostinės sargybos bokštai
        devynaukščiai kyla, kai tūkstančiai
          kovos vežimų ir dešimt tūkstančių
        eikliųjų eidininkų į saugią priebėgą
          pietų vakaruose išlydi imperatorių.
        Ant stiebo vėliavos valdovo linguoja
          mėlynojo žalumo tulžio plunksnos.
        Ūmai už šimtmylio į vakarus nuo miesto
          visi sustoja. Asmens sargybinių
        kariaunos šešios iš vietos nejuda į priekį,
          ir kas daugiau jo didenybei lieka,
        kaip žvelgt į tą, kur nubausta mirtim
          prieš jo ristūną taurų nugalėta dūsta.
        Užmerktos akys po antakių lanku grakščiu plaštakės,
          pabirę žiedlapiai brangiųjų akmenų
        nuo josios smilkinių – nėra kam jų surinkt.
          Puokštė smaragdinės spalvos plunksnelių,
        iš jaspio nukalti plaukų smeigtukai jo mergelės
          auksinio paukščio galvute...
        Valdovas veidą dengia,
          išgelbėt mylimosios negalėjęs,
        ir nusigręžęs ašaras tarytum kraują
          upeliais lieja. Geltonos smiltys
        pagairėse gūsingo vėjo sūkuriuoja.
          Padebesių liepteliais, kybančiais virš prarajų,
        kelionės takas vingiais kyla, –
          link perėjos, vadinamos Kardų vardu.
        Maža užklystančių žmonių
          papėdėje Emei kalnyno;
        apniukusioje saulės žaroje –
          tik vėliavų miškų tamsa.
        Šviesmėlynės Šu kunigaikštystės upės
          ir tamsiai mėlyni kalnai.
        Ilgesiu išaušta dangaus vietininko rytas.
          Gedulu sutemsta vakarai.
        Iš laikinosios nakvynės dvaro jis į mėnulį žvelgia –
          jo širdį žeidžia pilnatis;
        pakraigėmis lietaus varpeliai skamba –
          krūtinę drasko jam naktis.
        Sukasi dangus ir žemė apsiverčia –
          keičiasi laikai; valdovas vėl Drakonų sėdasi
        karieton – keliaus į sostinę, kur jo namai.
          Aną lemtingą vietą privažiuoja,
        važiuot toliau gaišuoja, –
          patižusiame molžemy
        po stūksančiomis sienomis Mavei
          nėra jos veido deimantinio atspindžio, –
        vien tyrlaukiai mirties.
          Virš lauko plyno susitinka akys pono ir tarnų,
        paskui rankovėse pasislepia,
          sudrėkusiose nuo raudų.
        Niekas neragina arklių, – lai patys kelią ras į rytus
          ir grįžtančius tegu nuneš prie kuorų miesto gimto.
        Tvenkiniai ir sodai juos parkeliaujančius sutinka –
          lyg priminimas buvusių dienų,
        ir lotosai tie patys mariose Liūliuojančiųjų vandenų,
          ir Begalybės rūmų gluosniai:
        tarytum josios veidas lotosai,
          ir gluosniai svyra antakių lanku.
        Kaip ašaras gailias nuryti,
          jeigu matai vien ją visur?
        Ir taip kasdien pavasariniam vėjy,
          kai žiedus skleidžia persikai ir slyvos;
        ir taip kaskart rudens lietuj,
          kada paulonijų žydrųjų lapai byra.
        Vakarių rūmų Pirmapradės pradžios svetaines
          ir šventiškojo džiugesio menes pietiniame dvare
        užžėlė rudeniškos žolės;
          nukritę lapai laiptų akmenį užklojo
        negrėbstomu raudoniu.
          Plaukai pražilę muzikantų
        iš trupės "Kriaušių sodo".
          Imperatorienių miegamuosiuose,
        kvapiais pipirais dvelkiančiuose,
          mažytės vergės ir eunuchai
        laidoja jaunystę.
          Jonvabalių švituliai
        po rūmų sutemas lakioja –
          bežadžiai kaip valdovo mintys.
        Sulaukia bluosto nesudėjęs jis,
          kol baigia degti išsukta
        dagtis jo vienišo žibinto.
          Varpų mieguistas skambesys
        ir lėtas būgnų ritmas ilgoj nakty prabyla pagaliau –
          neramios Paukščių Tako žvaigždės mirksi
        ant norinčio nušvist dangaus.
          Čerpės, susikibusios porelėm –
        kaip gaigalai ir jų antelės –
          po šerkšno raštų žvarbsta sunkumu;
        plunksnelėmis žuvininkėlių –
          paukštelio ir paukštytės –
        išsiūtas apklotas dygsniuotas
          krečia lediniu šalčiu,
        nes prie ko glaustis nebėra,
          su kuo į maršką susisupt.
        Mirtis, išskyrusi gyvuosius,
          toli yra už tolių prarajos ir metų bėgančios ribos,
        kurios nė karto peržengus nebuvo
          dvasia išėjusios mergelės,
        kad pasirodytų sapnuos. Tačiau
          išminčius daoistų iš Šu kunigaikštystės,
        viešėjęs sostinės mieste,
          garsėjo savojo tikėjimo tiesa
        dvasias galįs prišaukti mirusių žmonių.
          Neabejingas karštinei jausmų,
        kurioj valdovas blaškos, jis siunčia
          vieną iš aiškiaregių savųjų
        į paiešką, kur niekas apeitas tegu nebus
          ir tenepražiūrėta nieko.
        Šis, dangų atlapojęs, pasibalnojęs tyrą orą,
          nušvilpia tarsi žaibas priekin;
        dausų įkopdamas aukštybėn
          ir žemės nerdamas gelmėn, –
        kur tik surast jos veltui nemėgina.
          Viršuj iki mėlynės skliauto krašto
        ir požemy lig geltonų versmių –
          platybės neaprėpiamos dviejų didžių erdvių
        be jokio josios ženklo.
          Staiga aiškiaregys išgirsta,
        jog kalno pasakiško esama virš jūrų,
          išnyrančio tuštumose kaip regimybė ūko.
        Jo pilys skaidrios tartum krištolo skambieji,
          ir bokštai į padanges plaukia
        lyg penkiaspalviai debesėliai.
          Daug, kalbama, juose būtybių nemirtingų,
        besvorių ir grakščių,
          viena kurių Taidzen esą vardu.
        Oda kaip sniegas ir veidas, primenantis žiedą,
          tas pats galėtų būti, jeigu nėra klaidos.
        Į aukso dvarą svečias eina
          ir pasibeldžia vakarų sparne,
        sustojęs ties nefritine varčia.
          Jis šneką pradeda iš tolo –
        paliepdamas mergaitei,
          kadaise – kilniai dukrai kunigaikščio,
        pakviesti fėją, senais laikais
          lydėjusią nemarią deivę,
        kad ši praneštų savo dabartinei šeimininkei
          apie žinianešį iš rūmų,
        kursai pas ją yra atvykęs
          su kinų imperatoriaus žodžiu.
        Mergelė, kas jai sakoma, išgirsta,
          ir jos dvasia sapnuojanti iš snūdulio pakirsta
        už lovos uždangalo, puošto skaistažiedėm.
          Suėmusi į ranką rūbo kraštą,
        pastūmus priegalvius į šalį,
          ji keliasi iš guolio ir žengia alpuly nedrąsiai,
        kol pertvarų perlinių
          ir sidabrinių širmų labirintas verias
        atidarydamas užstotą kelią.
          Neklusnios garbanos išsprūdusios
        iš kuodo, – vos spėtas nuvaikyti miegas
          sutaršė debesį plaukų;
        ir laiko nebėra gėlių vainikui pataisyti,
          kai skuba ji iš salių prabangių žemyn.
        Vėjelis perpučia drabužį,
          kurs amžių dvelksmui nebepavaldus,
        skraidindamas plevenančias rankoves tos,
          kuri vėl, rodos, šoka
        "Vaivorykšte klostuoto plunksnų apdaro" ritmu.
          Puikiam veide jos – vienatvės nykuma
        ir ašarų kryžiuojas srovės;
          kaip kriaušės žydinti šaka,
        lietaus lašeliais nuberta pavasarį,
          sudrėkusiais ji skruostais stovi.
        Su dėmesingu švelnumu
          ji žvelgia iš po primerktų vokų
        per pasiuntinį padėkodama valdovui:
          "Du mylimieji išskirti ir į nesusisiekiančius
        pasaulius nublokšti likimo,
          neregimi nė viens kitam negirdimi
        per neįveikiamą atstumą.
          Sostinės Vaiskiosios saulės rūme
        nutrūko meilė ir atsidavimas mūsų;
          čionai, nežemiškoj Penglai saloj,
        tik vienai man slinks mėnesiai
          paskui prailgusias dienas.
        Pakreipus galvą, pažvelgiu žemyn,
          ten, kur žmonių karalija,
        tačiau, užuot išvydusi Čangano miestą,
          vien dulkes ir miglas matau.
        Išreikšt gilius jausmus galėčiau aš nebent
          mažais daikteliais, saugomais nuo seno,
        todėl nuneškit, iš manęs paėmęs,
          dėžutę perlamutro šią su aukso segtuku.
        Segtuko vieną pasiliksiu sau kojelę
          ir vieną sąvarą dėželės,
        geltonąjį metalą perlaužus į dvi puses
          ir aukso lapelius ant perlamutro
        į lygias perskyrus dalis.
          Tenepamiršta, kad širdis jo,
        jei bus kaip auksu puoštas perlamutras šis stipri,
          galės surasti kitą širdį,
        nesvarbu – viršum dangaus ar tarp žmonių".
          Prieš atsisveikindama
        kartoja skirtus imperatoriui žodžius,
          ir žodžiai jo – priesaika, kurią težino jie abu.
        Septintą dieną mėnesio septinto,
          kai žvaigždės dvi išskirtos susitinka,
        jie, Ilgaamžio būvio menėse
          vidurnaktį kalbėdami, savas mintis
        tik artimiausiam žmogui patikėjo:
          "O, kad mes danguje
        sparnas į sparną paukščiais skristume,
          o, kad mes žemėje
        suaugtumėme medžių šakomis!"
          Dangus ilgai gyvuoja,
        ir žemės dienos neskaičiuojamos, žinia,
          bet laikas stos, kai bus jiems pabaiga.
        Nėra tik galo širdgėlai tokiai,
          kur tęsėsi ir tęsias amžinai.


    Iš senosios kinų kalbos

vertė Dalia Švambarytė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:19:52 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba