ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Tolstojus

STEFAN ZWEIG

[skaityti komentarus]

iliustracija

Portretas

Mano veidas buvo kaip paprasto mužiko.

Veidas apžėlęs tarsi miško tankynė: daugiau brūzgynų nei proskynų, jie neleidžia prasiskverbti gilėliau. Plati, vėjyje besiplaikstanti, vilnijanti patriarcho barzda kopia skruostais aukštyn, dešimtmečiams užslenka ant juslių lūpų ir uždengia rusvą sužievėjusios odos luobą. Ant kaktos želia antakių krūmynai, didžiuliai, surizgę tarsi medžio šaknys, virš jos putoja jūra, neramūs žilų, tankių, išdrikusių sruogų purslai; visur tropine gausa draikosi ir veši ši pirmykštė, gaivališka augmenija. Kaip Mikelandželo Mozės, vyriškiausio iš vyrų, paveiksle, Tolstojaus veide iš pradžių irgi matai tik baltai purslojančią, didžiulę Dievo Tėvo barzdos vilnį.

Jei nori sielos akimis pažinti šitaip paslėpto veido nuogybę ir esmę, turi pašalinti nuo jo bruožų barzdos sąraizgas (tokiai plastinei atodangai labai praverčia jaunystės – bebarzdžio Tolstojaus – portretai). Vos padaręs tai nusigąsti. Visiškai akivaizdu ir nepaneigiama: šio aristokratiško dvasios žmogaus veidas iš esmės grubiai nutašytas, jis niekuo nesiskiria nuo valstiečio veido. Žemą trobelę, aprūkusią ir paišiną, tikrą rusišką kibitką šįsyk pasirinko genijus būstu ir dirbtuve; ne graikų demiurgas – vangus kaimo dailidė meistravo šios plačios sielos buveinę. Negrabiai nuobliuotos, šiurkščios kaip pliauska skersinės kaktos sijos virš mažučių akių-langų, oda – žemė ir molis, riebi ir be blizgesio. Blankaus kvadrato viduryje – nosis plačiomis, atviromis, tarsi kumščio smūgio priplotomis žvėries šnervėmis, po susitaršiusiais plaukais – glebios, beformės ausys, tarp įkritusių skruostų daubų – storalūpė, niauri burna; itin neestetiškos formos, prasčiokiška, bemaž vulgari beskonybė.

Visur šešėliai ir tamsa, visur įkloniai ir sunkis šiame tragiškame darbininko veide: nė užuominos apie pakilų polėkį, šviesos srautą, drąsų dvasios skrydį kaip marmuriniame Dostojevskio kaktos skliaute. Niekur nė menkiausios šviesos, niekur švytėjimo – kas mėgina tai neigti, pagražina ir meluoja; ne, išties beviltiškas šis paprastas, neprieinamas veidas, tai ne minčių šventovė, o jų kalėjimas, neapšviestas, slogus, liūdnas ir bjaurus; pats Tolstojus anksti suvokia, kokia niekam tikusi jo fizionomija. Bet kokia užuomina apie jo išvaizdą jį "skaudžiai žeidžia"; jis mano, kad "nėra laimės žemėje žmogui tokia plačia nosimi, tokiomis storomis lūpomis ir mažutėmis pilkomis akimis". Todėl dar būdamas jaunuolis jis paslepia nekenčiamus bruožus po tankia juosvos barzdos kauke, kurią vėlai, labai vėlai nusidabruos ir sutaurins senatvė. Tik paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje išsisklaido tamsūs debesys, tik rudeniškas saulėlydis nušviečia šį tragišką peizažą palaimingo grožio spinduliais.

Žemame, tvankiame kambarėlyje – eilinėje rusiškoje fizionomijoje, po kuria niekaip neįtarsi dvasios žmogaus, poeto, kūrėjo, – prisiglaudė amžinai keliaujantis genijus. Berniukas, jaunuolis, vyras, net senis – visada Tolstojus atrodo kaip vienas iš daugelio. Jam tinka bet koks apsiaustas, bet kokia kepurė: tokiu anonimišku ruso apskritai veidu gali pirmininkauti ministrų posėdyje ar įkaušęs lošti valkatų landynėje, pirkti turguje pyragą ar laiminti suklupusią minią, apsisiautęs šilkiniu metropolito rūbu; niekur, jokioje profesijoje, jokiu apdaru, jokioje Rusijos vietoje šis veidas nepatrauktų dėmesio. Kaip studentas Tolstojus neatrodo niekuo ypatingas, kaip karininkas – panašus į bet kurį kitą kardo nešiotoją, kaip dvarininkas – tipiškas plikbajoris. Jei važiuoja karieta greta žilabarzdžio tarno, reikia labai įdėmiai įsižiūrėti į nuotrauką, kad pasakytum, katras iš dviejų senių ant pasostės – grafas, o katras – vežikas; nežinodamas, kad nuotraukoje su valstiečiais kalbasi jis, niekada neatspėsi, kad šis Levas tarp kaimiečių – grafas, ir dar milijoną kartų vertesnis už visus jį supančius Grigorijus, Ivanus, Iljas ir Piotrus. Atrodo, tarsi šis vienas atstovautų jiems visiems, tarsi genijus šįsyk būtų pasirinkęs ne išskirtinio žmogaus kaukę, o persirengęs liaudimi, – toks be galo anonimiškas, toks rusiškas apskritai atrodo jo veidas. Kaip tik todėl, kad Tolstojuje telpa visa Rusija, jis nebeturi savojo – tik grynai rusišką veidą.

Todėl jo išvaizda nuvilia bemaž visus, kurie mato jį pirmą kartą. Mylių mylias jie įveikė pirma geležinkeliu, paskui, nuo Tulos, vežimais; dabar priimamajame pagarbiai laukia mokytojo; kiekvienas tikisi sukrečiančio vaizdo, iš anksto piešia vaizduotėje galingą, didingą vyrą vilnijančia Dievo Tėvo barzda, aukštą, išdidų milžiną ir genijų viename asmenyje. Baimingas lūkestis kiekvieną verčia susigūžti, nevalingai nudelbti akis prieš didingą patriarcho figūrą, į kurią netrukus pažvelgs. Galiausiai atsiveria durys, ir žiū: mažas, kresnas žmogelis įžengia taip guviai, beveik bėgte, kad plaikstosi barzda, paskui netikėtai sustoja draugiškai šypsodamasis priešais apstulbusį svečią. Linksma, greita šneka užkalbina, kiekvienam lengvu judesiu ištiesia ranką. Lankytojai spaudžia tą ranką baisiausiai sukrėsti. Kaip? Šis draugiškas, malonus žmogelis, šis "žvitrus Senis Šaltis" iš tikrųjų yra Levas Nikolajevičius Tolstojus? Praeina išankstinė didybės baimė; kiek padrąsėjęs smalsus žvilgsnis drįsta kilti aukštyn, prie veido.

Tačiau pažvelgusiems į jį staiga stingsta kraujas gyslose. Kaip pantera iš po antakių džiunglių strykteli į juos pilkų akių žvilgsnis, tas nepaprastas Tolstojaus žvilgsnis, kurio neperteikia nė vienas iš tapytų portretų, apie kurį ir tekalba kiekvienas bent kartą pažvelgęs galiūnui į veidą. Kaip peilio dūris, tvirtas ir šveitrus, šis žvilgsnis sukausto kiekvieną. Neįmanoma krustelėti nei ištrūkti, kiekvienas tarsi hipnozės veikiamas turi iškęsti, kol šis žvilgsnis jį pervers iki slapčiausių gelmių. Neįmanoma pasipriešinti pirmajam Tolstojaus žvilgsnio dūriui: kaip šūvis jis pramuša apsimetimo šarvus, kaip deimantas perpjauna visus veidrodžius. Niekas negali meluoti prieš šį kiaurai veriantį Tolstojaus žvilgsnį – tai paliudijo Turgenevas, Gorkis ir šimtai kitų.

Tačiau tik akimirksnį šis žvilgsnis smogia taip tvirtai ir tiriamai. Paskui rainelė atsileidžia, vėl žybsi savo pilkšva šviesa, mirguliuoja nuo vos tramdomo šypsnio ar spindi minkštu raminamu gerumu. Kaip debesų šešėliai vandenyje, šiose magiškose, neramiose lėliukėse nuolat atsispindi kiekviena jausmo atmaina. Pyktis sukelia šalto žaibo blyksnį, apmaudas sustingdo jas į ledo skaidrumo kristalą, geraširdiškumas nutvieskia šiluma, aistra priverčia plykstelėti liepsna. Jos gali šypsotis, šios paslaptingos žvaigždės, nutviekstos vidinės šviesos, kai sučiauptos lūpos nė nekrusteli, jos gali "paplūsti ašaromis", atitirpdytos muzikos, tarsi kokios valstietės akys. Jos gali skleisti dvasinio pasitenkinimo šviesą ar staiga apniukti užplūdus melancholijai, gali atsitraukti ir tapti neįžvelgiamos. Jos moka stebėti, šaltai ir negailestingai, moka skrosti tarsi chirurgo skalpelis ir peršviesti kiaurai tarsi rentgeno spinduliai, o netrukus vėl suraibuliuoti žaismingu smalsumu – visų pojūčių kalbomis jos kalba, šios "iškalbingiausios akys", kada nors švytėjusios žmogaus veide. Vaizdingiausiai jas, kaip visada, apibūdina Gorkis: "Tolstojaus pora akių prilygo tūkstančiui".

Tik šiomis akimis, tik per jas Tolstojaus veidas atskleidžia genialumą. Jose sutelkta visa spinduliuojanti jo, žvilgsnio žmogaus, jėga, – kaip Dostojevskio, minties žmogaus, grožis sutelktas marmuriniame kaktos skliaute. Likusi Tolstojaus veido dalis, visi barzdos brūzgynai tėra apvalkalas, talpykla, kiautas, į kurį įsodinta ši brangenybė, magiški-magnetiški šviesos kristalai, įtraukiantys pasaulį ir jį išspinduliuojantys, – tiksliausią visatos spektrą, prieinamą mūsiškiam šimtmečiui. Nėra smulkmės, augančios žemėje, kurios šie lęšiai nesugebėtų padaryti regimos: jie gali tarsi vanagas pulti strėle iš aukštybių ant kiekvieno mažmožio ir kartu panoramiškai aprėpti tolių tolius; gali plykstelėti į dvasios aukštumas arba klaidžioti sielos požemiais, taip pat aiškiai regėdami kaip ir aukštybėse. Šie kibirkščiuojantys kristalai pakankamai skaidrūs ir kaitrūs, kad ekstaziškai žvelgtų į Dievą arba tiriamai įsižiūrėtų į patį Nieką, kuris tarsi gorgonė Medūza paverčia žiūrovą akmeniu. Nieko nėra neįmanomo šiam žvilgsniui, nebent viena: dykinėti, snūduriuoti, snausti, džiaugtis grynu ramiu džiaugsmu, laime ir svajos palaima. Mat vos vokams prasivėrus šis negailestingai budrus, nepermaldaujamai blaivus žvilgsnis priverstas ieškoti grobio. Jis paneigs bet kokią iliuziją, demaskuos bet kokį melą, sugriaus bet kokį tikėjimą: prieš šias neklystančias akis viskas apsinuogina. Todėl kaskart, kai šią pilką plieninę špagą Tolstojus nukreipia į save, apima siaubas: žudikiški ašmenys be gailesčio sminga į pačias širdies gelmes.

Kieno toks žvilgsnis, tas mato tiesą, tam pavaldūs pasaulis ir pažinimas. Tačiau su tokiu amžinai neklystančiu, amžinai budriu žvilgsniu nebūsi laimingas.


Dirbtinis krikščionis

Dievulėliau, kaip sunku gyventi tik prieš Dievą, –
gyventi taip, kaip gyvena žmonės, užversti
šachtoje ir žinantys, kad niekada iš ten neišeis ir
niekas niekada nesužinos, kaip jie ten gyveno.
Tačiau reikia, reikia taip gyventi, nes tik toks
gyvenimas yra gyvenimas. Padėk man, Viešpatie!

Dienoraštis, 1900 metų lapkritis


"Padovanok man tikėjimą, Viešpatie", – nevilties apimtas šaukia Tolstojus Dievui, kurio iki šiol nepripažino. Tačiau šis Dievas, regis, neapsireiškia tiems, kurie reikalauja pernelyg audringai. Mat ir į tikėjimą Tolstojus perkelia pagrindinę savo ydą – aistringą nekantrą. Jam negana prašyti tikėjimo, ne, jis turi jį gauti išsyk, pernakt, gatavą ir parankų kaip kirvį abejonių brūzgynams kapoti; mat ponas dvarininkas pripratęs prie aplink mitriai šokinėjančių tarnų, išlepintas ir savo jautrių, klusių juslių, akimirksniu suvokiančių bet kokį pasaulio mokslą, jis nepageidauja kantriai laukti, šis nesantūrus, kaprizingas, užsispyręs žmogus. Nepageidauja laukti tarsi vienuolis, atkakliai besiklausantis, kaip pamažu prasismelkia šviesa iš aukštybių, – ne, apniukusioje sieloje tuoj pat turi būti šviesu kaip dieną. Vienu šuoliu, vienu moju nekantrus, bet kokią kliūtį peršokantis protas nori suvokti "gyvenimo prasmę" – "pažinti Dievą", "mąstyti Dievą", – ryžtasi jis ištarti bemaž piktžodžiaudamas. Tikėjimo, krikščioniško gyvenimo, nuolankumo, buvimo Dieve jis tikisi galįs išmokti taip pat mitriai ir paskubom, kaip dabar žilaplaukis mokosi graikų ir hebrajų kalbų, – per pusmetį, daugių daugiausia metus staiga tapti pedagogu, teologu ar sociologu.

Tačiau kur taip staiga atrasti tikėjimą, neturint nė grūdo religingumo? Kaip pernakt pasidaryti gailestingam, geraširdžiam, nuolankiam, pranciškoniškai švelniam, ištisus penkiasdešimt metų pasaulį vertinus negailestingu stebėtojo, tikro rusų nihilisto žvilgsniu, tik patį save laikius svarbiu ir reikšmingu šiame pasaulyje? Kaip vienu smūgiu perkalti tokią akmeninę valią į atlaidžią meilę žmonėms, kur mokytis, iš ko išmokti tikėti, atsiduoti aukštesnei, antgamtiškai galiai? Žinoma, iš tų, kurie tiki ar bent manosi tikį, – sako sau Tolstojus; taigi, į cerkvę, į Mater orthodoxa. Tuoj pat (juk jis nedelsia, nekantrusis) Levas Tolstojus puola ant kelių prieš ikonas, pasninkauja, keliauja kaip piligrimas po vienuolynus, ginčijasi su vyskupais ir popais, skaitinėja Evangeliją.

Trejus metus jis deda pastangas, kad taptų griežtai tikintis; tačiau bažnyčios oras tik nudvelkia beprasmiais smilkalais ir šalčiu jo sužvarbusią sielą, ir netrukus nusivylęs jis amžiams užtrenks sau duris į stačiatikių mokymą; ne, nusprendžia jis, cerkvėje nėra tikro tikėjimo, tiksliau, ji leido išsekti gyvybės vandeniui, iššvaistė, suklastojo jį. Tolstojus ieško toliau: gal filosofai, mąstytojai labiau nusimano apie šią kraupią "gyvenimo prasmę". Nedelsdamas įnirtingai, karštligiškai puola naršyti skersai išilgai visų laikų filosofus (pernelyg greitai, kad suprastų, suvirškintų), pirmiausia Schopenhauerį, amžiną apniukusios sielos sugyventinį, paskui Sokratą ir Platoną, Mahometą, Konfucijų ir Laozi, mistikus, stoikus, skeptikus ir Nietzsche. Tačiau netrukus užverčia jų knygas. Mat ir jie teturi tą pačią pasaulėžvalgos priemonę, pernelyg aštrų, skausmingai regintį protą, ir jie veikiau nekantriai ieško Dievo nei esti jame. Jie siūlo sistemas protui, ne ramybę sunerimusiai sielai, jie teikia žinojimą, ne paguodą.

Kaip nusikamavęs ligonis, kurio negalavimo nepajėgė išgydyti mokslas, eina pas žolininkes ir kaimo žiniuonius, taip Tolstojus, protingiausias Rusijos žmogus, penkiasdešimtaisiais gyvenimo metais patraukia pas mužikus, "liaudį", kad galiausiai išmoktų tikrojo tikėjimo iš jų, bemokslių. Taip, jie, bemoksliai, nesugadinti rašto, jie, vargstantys, nusikamavę, nuolankiai plušantys, nebylūs kaip žvėrys pasitraukiantys į kampą, kai pajunta savyje augančią mirtį, jie, neabejojantys, nes negalvojantys, – sancta simplicitas, šventas naivumas, – jie turi žinoti kažkokią paslaptį, antraip negalėtų taip nuolankiai ir romiai lenkti sprandą. Jų tamsumas privalo kažką slėpti, kažką, ko nežino išmintis nei aštrus protas, kažką, dėl ko protu atsilikę jie mus lenkia siela. "Gyventi kaip mes – neteisinga, gyventi kaip jie – teisinga", todėl Dievas akivaizdžiai esti jų kantrioje būtyje, o protas, smalsumas ir jo "dykas, geidulingas godumas" tik tolina širdį nuo tikrojo šviesos šaltinio. Neturėdami paguodos, tos magiškos vidinės vaistažolės, jie negalėtų pakęsti tokios apgailėtinos būties: matyt, jie slepia kažkokį tikėjimą, ir nekantra apima smarkuolį, jis užsimano išmokti šio paslaptingo tikėjimo. Jie, tik jie, "Dievo liaudis", – įtikinėja save Tolstojus, – gali išmokyti "teisingai" gyventi, būti didžiai kantriam ir romiam sunkios būties ir dar sunkesnės mirties akivaizdoje.

iliustracija

Todėl prisiartinti prie jų, panirti į jų gyvenimą, nuklausyti dievišką paslaptį! Šalin dvarponio drabužius, šen mužiko marškinius, šalin stalą su gardžiais valgiais ir nereikalingomis knygomis: tik nekenksmingi augalai, tik švelnus gyvulių pienas nuo šiol turi penėti kūną, tik nuolankumas, naivumas – faustiškai maištingą protą. Taip Levas Nikolajevičius Tolstojus, Jasnaja Polianos šeimininkas ir, negana to, milijonų žmonių dvasios valdovas, penkiasdešimtaisiais gyvenimo metais stoja prie plūgo, tampo statinę su šaltinio vandeniu ant plačios lokio nugaros, su nenuilstamu užsispyrimu kerta javus greta mužikų. Ranka, parašiusi romanus "Ana Karenina" ir "Karas ir taika", smeigia ylą į paties iškirptą puspadį, šluoja šiukšles iš kambario ir siuva drabužį. Greičiau, arčiau prie "brolių" – taip vienu valios mostu Tolstojus tikisi tapti "liaudimi" ir kartu "Dievo krikščioniu". Jis nusileidžia į kaimą pas savo mužikus, dar bemaž baudžiauninkus (jam artinantis jie sutrikę griebiasi kepurių), pasikviečia juos į namus, kur jie prastais batais nevikriai žengia tviskančiu parketu tarsi stiklu ir lengviau atsikvepia sužinoję, kad "barinas", maloningasis ponas, neketina nieko blogo, nežada, kaip jie būgštavo, pakelti duoklės, o – keista, jie suglumę purto galvas – kaip tik su jais nori pasikalbėti apie Dievą, visada tik apie Dievą. Jie prisimena, gerieji Jasnaja Polianos mužikai, vienąkart jis jau taip pasielgė, tąsyk ponas grafas prasidėjo su mokykla, metus pats mokė vaikus (paskui jam nusibodo). Tačiau ko jis nori dabar? Nepatikliai klausosi jie, nes išties kaip šnipas artinasi šis persirengęs nihilistas prie "liaudies", kad išgautų būtinų strateginių žinių žygiui pas Dievą.

Tačiau šie prievartiniai žvalgymai pravers tik menui ir menininkui – už gražiausias savo legendas Tolstojus turi būti dėkingas kaimo pasakotojams, jo kalba tampa nuostabiai vaizdi ir sodri kaip naiviai vaizdinga valstiečio šnekta, – vis dėlto naivumo paslaptis jam neatsiskleidžia. Aiškiaregis Dostojevskis dar prieš patetišką krizę, pasirodžius romanui "Ana Karenina", pasakė apie Leviną, Tolstojaus veidrodinį atspindį: "Štai tokie kaip Levinas, kad ir kiek gyventų su liaudimi ar šalia liaudies, niekada visiškai netaps liaudimi: maža vien savimanos ir valios, ir dar tokios įnoringos, kad užsimanytum ir taptum liaudimi". Taikliu psichologiniu šūviu genialusis regėtojas pataiko į patį Tolstojaus valingo persimainymo centrą, atskleisdamas prievartos aktą, – ne iš įgimtos artimo meilės, o iš sielos negalios pradėtą Tolstojaus broliavimąsi su liaudimi. Mat, kad ir kaip stengtųsi apsimesti naiviu valstiečiu, intelekto žmogui Tolstojui niekada nepavyks atsižadėti plataus, visą pasaulį aprėpiančio būties suvokimo, įsiskiepijant siaurą mužiko sielą; toks tiesos siekiantis protas niekada neprisivers nusileisti iki pakriko angliadegių religingumo. Nepakanka kaip Verlaine’ui vienutėje staiga pulti ant kelių ir maldauti: "Mon Dieu, donnez-moi de la simplicité"*, kad pražystų krūtinėje sidabrinė nusižeminimo atvaša. Visada pirmiausia reikia būti ir tapti tuo, ką išpažįsti: neįmanoma ūmai, tarsi sujungiant sieloje elektros kontaktą, nei susisieti su liaudimi per gailesčio misteriją, nei nuraminti sąžinę aklu religingumu. Užsivilkti valstiečio apdarą, gerti girą, pjauti javus – visus šiuos išorinius lygybės požymius galima pasiekti žaismingai lengvai, žaismingai net dvejopa šio žodžio prasme, – tačiau neįmanoma atbukinti proto, neįmanoma savavališkai prisukti tarsi dujų liepsną žmogaus budrumą. Proto šviesa ir įžvalga yra įgimtas, nekintamas kiekvieno žmogaus matas; ji viešpatauja valiai, todėl yra anapus mūsų valios; pajutusi grėsmę budriam spinduliavimui, savo nepriklausomai pareigai, ji tik dar audringiau ir neramiau įsiplieskia. Kaip spiritizmo žaidimai nė trupučio nepadeda peržengti įgimtą pažinimo gebą ir nestumteli aukštesnio pažinimo link, taip intelektas neįstengia staigiu valios aktu nusileisti bent viena pakopa žemyn į naivumą.

Neįmanoma, kad Tolstojus, šis išmanus ir toliaregis protas, pats netrukus nesuprastų: nuskurdinti sudėtingą intelektą, pernakt jį supaprastinti nepavyks net jo galingai valiai. Jis pats (žinoma, vėliau) pasakė nuostabius žodžius: "Jėga priešintis protui tolygu gaudyti saulės spindulius; kad ir kuo juos dangstytum, jie visada atsiduria viršuje". Ilgam jis negalėjo apsigauti, negalėjo nematyti, kaip menkai jo aštrus, kovingas, valdingas dvarininko intelektas linkęs nuolatiniam naiviam nuolankumui: mužikams irgi niekada neatėjo į galvą laikyti jo saviškiu tik todėl, kad jis užsivilko jų drabužius ir mėgdžiojo išorinius įpročius, – pasaulis visada laikė šį aktą vien persirengimu. Kaip tik artimiausi žmonės – žmona, vaikai, "babuška", tikrieji draugai (ne profesionalūs tolstojininkai) – nuo pat pradžių nepatikliai ir nepritariamai stebi šį mėšlungišką, prisiverstinį Tolstojaus norą leistis žemyn į jo prigimčiai svetimą neišmonės sritį; "didžiuoju rusų žemės rašytoju" jį vadina mirštantis Turgenevas, ragindamas grįžti nuo pamokslavimo prie meno. Žmona, tragiška jo sielos kovų auka, kreipiasi į jį įtaigiausiais žodžiais: "Anksčiau sakei, kad nerimsti, nes neturi tikėjimo. Kodėl dabar nejauti laimės, kai sakaisi tikįs?" – visiškai paprastas ir nepaneigiamas argumentas. Mat niekas neliudija, kad Tolstojus priėmė liaudies Dievą, kad atrado šiame tikėjime sielos ramybę; priešingai, negali atsikratyti pojūčio, kad kalbėdamas apie savo mokymą jis mėgina rėksmingu pasitikėjimu pridengti įsitikinimų netvirtumą. Kaip tik anuo atsivertimo laikotarpiu visi Tolstojaus veiksmai ir žodžiai įgauna nemalonaus rėksmingumo atspalvį, tampa kiek apsimestiniai, prisiverstiniai, vaidingi, fanatiški. Jo krikščionybė gaudžia tarsi fanfaros, nusižeminimas išsiskleidžia kaip povo uodega, ir kiekviena jautresnė ausis girdi perdėtu savęs niekinimu ataidinčią senąją Tolstojaus puikybę, dabar virtusią iškreiptu didžiavimusi savo nusižeminimu. Pakanka paskaityti garsiąją "Išpažinties" vietą, kurioje jis stengiasi "įrodyti" atsivertimą, apspjaudydamas ir apjuodindamas ankstesnį gyvenimą: "Žudžiau per karą žmones, koviausi dvikovose, pralošdavau kortomis mužikų triūsą, baudžiau juos, ištvirkavau, apgaudinėjau. Melas, vagystės, sanguliavimas, girtuoklystė, prievarta, žmogžudystė... Nebuvo nusikaltimo, kurio nebūčiau padaręs". Ir kad niekas jam, kaip menininkui, nesumanytų atleisti tų tariamų nusikaltimų, jis tęsia triukšmingą viešą išpažintį: "Tada pradėjau rašinėti iš garbėtroškos, gobšumo ir puikybės. Kad įgyčiau šlovės ir turtų, dėl kurių rašiau, turėjau slėpti gėrį ir rodyti blogį".

Be abejo, siaubingas prisipažinimas, sukrečiantis moraliniu patosu. Tačiau ar kas nors, ranką ant širdies padėjęs, gali pasakyti iš tikrųjų niekinęs Levą Tolstojų už tai, kad per karą atlikdamas pareigą jis tarnavo artileristu, arba už tai, kad būdamas viengungis jis, kaip didelės potencijos vyras, tenkino savo lytinius poreikius, – ar kas nors remdamasis šiais kaltinimais niekino jį "kaip žemą ir nuodėmingą žmogų", kaip "utėlę", – taip jis išvadina save fanatiškai mėgaudamasis nusižeminimu. Ar veikiau nekyla įtarimas, kad perdirgusi sąžinė, nusižeminimo puikybės apimta, čia stengiasi bet kokia kaina išrasti nuodėmių, – panašiai kiemsargis romane "Nusikaltimas ir bausmė" prisipažįsta įvykdęs žmogžudystę, – ar siela, susiviliojusi prisipažinimais, netrokšta "prisiimti kaip kryžių" net neįvykusį nusikaltimą, kad "įrodytų" esanti krikščioniška? Ar kaip tik šis noras įrodyti, šis mėšlungiškas, patetiškas, rėksmingas savęs žeminimas nepatvirtina, kad nėra, dar nėra šioje sukrėstoje sieloje ramaus, nuolatinio nuolankumo, kad galbūt joje net atsirado pavojingai iškreiptas tuščiagarbiškumas? Šiaip ar taip, šis nuolankumas toli gražu neatrodo nuolankus, priešingai, neįmanoma įsivaizduoti ką nors aistringesnio už šį asketo mūšį su aistra: nespėjo įsidegti sieloje vos blykstelėjusi tikėjimo kibirkštėlė, o jis jau nekantrauja uždegti ja visą žmoniją, – kaip tie barbarai germanų kunigaikščiai, vos spėję apšlakstyti galvas krikšto vandeniu ir bematant griebęsi kirvio, kad iškirstų iki tol buvusius šventus miškus. Jei tikėjimas reiškia ramybę Dieve, šis didingai nekantrus žmogus niekada nebuvo kantrus tikintysis; aistringas ir reiklus, jis niekada nebuvo krikščionis: tik sutikęs beribį religingumo troškimą jau ir laikyti religija, gali priskirti šį amžinai neramų Dievo ieškotoją prie tikinčiųjų.

Tačiau kaip tik tokia pusiau sėkmė – abejotinas įsitikinimų tikrumas – leidžia Tolstojaus krizei simboliškai pranokti individualų išgyvenimą, tapti amžinai atmintinu pavyzdžiu, liudijančiu, kad net valingiausiam žmogui nelemta ūmai pakeisti pirmapradę prigimties formą, energijos aktu paversti priešingybe savo tikrąją esybę. Galime tobulinti, gludinti, intensyvinti mums skirtą gyvenimo formą, etinė aistra veikiausiai gali sustiprinti mūsų dorovinį, moralinį pradą sąmoningu, atkakliu darbu, tačiau niekada neįstengs tiesiog ištrinti pagrindinius mūsų būdo bruožus, nepajėgs mūsų kūno ir dvasios perstatyti pagal naują architektūrinį brėžinį. Tolstojus tikisi, kad "nuo egoizmo galima atprasti kaip nuo rūkymo", kad įmanoma "išsikovoti" meilę, "jėga įgyti" tikėjimą, tačiau jo paties milžiniškos, bemaž maniakiškos pastangos prieštarauja itin kukliems rezultatams. Mat niekas neliudija, kad Tolstojus, rūsčio žmogus, "kurio akys sužaibuoja nuo menkiausio prieštaravimo", išsyk po prisiverstinio atsivertimo tapo geraširdžiu, romiu, mylinčiu, socialiu krikščioniu, "Dievo tarnu", "broliu" savo broliams. "Persimainius" pakito jo pažiūros, nuomonės, žodžiai, tačiau ne giliausioji prigimtis: "To dėsnio, pagal kurį esi sukurtas, nebeišvengsi, – būsi toks" (Goethe); liūdesys ir kančia tebetemdo jo neramią sielą kaip ir prieš "pabundant" – Tolstojus gimęs ne tam, kad būtų patenkintas. Kaip tik dėl jo nekantros Dievas "nepadovanojo" jam tikėjimo tuoj pat, dar trisdešimt metų, iki paskutinės gyvenimo valandos, Tolstojus turi nepaliaujamai grumtis. Nei per dieną, nei per metus jis nepasiekia savojo Damasko: iki paskutinio atodūsio Tolstojaus nepatenkins joks atsakymas, nenuramins joks tikėjimas, iki paskutinės akimirkos gyvenimą jis jaus kaip didingai siaubingą paslaptį.

Taip Tolstojus nesulaukia atsakymo į klausimą apie "gyvenimo prasmę", jo godžiai prisiverstinis šuolis link Dievo nepavyksta. Tačiau net ir neįveikęs nedermės menininkas visada gali išsigelbėti, sviesdamas savo sielvartą žmonijai, savosios sielos klausimą paversdamas pasauliniu klausimu; ir Tolstojus egoistišką siaubo riksmą "Kas bus su manimi?" pakeičia galingesniu šauksmu "Kas bus su mumis?" Neįstengęs įtikinti savavališko savo paties proto, jis nori įkalbėti kitus. Nepajėgdamas pakeisti savęs, mėgina keisti žmoniją. Visos visų laikų religijos, visi mėginimai tobulinti pasaulį randasi (tai žino įžvalgių įžvalgiausias Nietzsche), kai pavienis grėsmę sielai jaučiantis žmogus bando "bėgti nuo savęs", mėgina atsikratyti lemtingo klausimo sviesdamas jį visiems, asmeninį nerimą paversdamas pasaulio nerimu. Niekada netapo dievobaimingu krikščioniu pranciškonu šis didingai aistringas žmogus su neklystančiomis akimis, tvirta ir karšta, abejonių kupina širdimi; tačiau patyręs netikėjimo kančią jis ėmėsi fanatiškiausio naujaisiais laikais bandymo išgelbėti pasaulį iš nihilistinės negalios, padaryti jį religingesnį, nei kada nors buvo pats. "Vienintelis būdas išsigelbėti iš nevilties – savąjį Aš atiduoti pasauliui", ir šis iškankintas, tiesos trokštantis Tolstojaus Aš sviedžia kaip įspėjimą ir mokymą visai žmonijai tai, kas jam pačiam tebuvo baisus klausimas.
_______________
* Mano Dieve, suteik man paprastumo (pranc.).


Iš: Stefan Zweig. Drei Dichter ihres Lebens.
S. Fischer Verlag, 1982

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:19:49 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba