ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus piešinys

Šuo šnekina aidą

Debesų tinkle įsipainiojęs pūva žalias mėnulis. Pro rozetės skylutę trūkinėdamas lenda kaimyno knarkimas. Iš tamsos išnirusių keleivių pilkumą suryja ir nusiveža autobusas. Dangaus pakraštyje smilksta sugrėbstyti debesys. Nakties šiukšles valytoja šluoja prie durų į dieną. Stikle šalia namo švilpauja arbatinukas ir žibina perlų akis. Lukštendama prietemą, griebdama šviesos grietinę į vandens stiklinę įkrito nuo debesio atplyšusi saulė ir pažadino beržo lapo žalumą. Sveikindamasis su ja droviai rausta pušynas. Mieguistas šuo už upės šnekina aidą. Paauksuoti namai, medžiai, žmogus, mašina tolumoje susilieja į vieną žibantį lobį. Kuo arčiau dangaus, tuo turinys panašesnis į debesis. Visa, kas tolsta, susilieja į paslaptį, po kuria beržo šluotoje bruzda rytas. Miniatiūrinė senutė kas sekundę deda batą ant grindinio, kas dvi – baksteli žemę lazda. Kruopščiai valydamas pėdsakus į žibantį šerkšną ją seka ilgakojis šešėlis.


Po žiedų kolonada

Alyvų rūmuose, po žiedų kolonada, tupi žvirblis ir brązgina nuvalkiotą šlagerį apie meilę iš pusmečio miego pabudusiai musei. Apie žmoną nutyli, nes jau prisidirbo, bendrą kaltę ji išperka lizdo vienutėje maitinama vyro plevėsos kukliais lauknešėliais. Kirminas kimba prie darbo gamindamas trečio žvirbliuko kairio sparno septintąją plunksną. Lapų menėje vėjas geria mėlyną gėrimą, o apsvaigęs šlitiniuoja po kiemą kvėpindamas aplinką. Įlipęs į ąžuolą išpurtė užsnūdusį vabalą. Papt iš šermukšnio, papt iš karklo, papt ir pabiro sapno lietus. Iš tylos paukštis giesmę nulipdė ir pasiuntė gulbei upe su atspindžio bučiniu. Pievos žvaigždės nubraižė kurmio karalystės žemėlapį. Tošies skiautėmis vyniodama beržo mumiją žaizdos koplytėlėje skruzdė žegnojasi šventintu vandeniu prieš kelionę į dangų. Dilgėlių kailiais apsigobė pernai derliaus gausybei paaukotų piktžolių kalnas. Pušies kepurė vėjyje džiūva ant šimtmetį dangų badžiusios ieties viršūnės. Pūkas prie pūko pienių debesys paslėpė upę. Svarainio šakelę palietusi saulė susibadė rankas ir iškruvino žiedus. Plakdamas smilgų vėliavas vėjas veda žolyno kariuomenę į kūdros tvirtovėje pasislėpuso debesio apgultį.


Krebžt Nepeliukas Kuršėnuose

Krebžt Nepeliukas vyšnioje, krebžt ir pravėrė žiedo duris. Krebžt šviesa įkrito į tamsą ir sudaužiusi tylą prikėlė žiedadulkių spiečių. Krebžt ryto šešėliai sugulė po medžiais tykoti vakaro. Iš kaštono planetos baltų debesų žiedų snaigės nulėkė vėjo gatvėmis. Dvi senutės su pirkiniais ir su rūpesčiais apšneka numirusią draugės ligą. Vėjas medžiuose, nosyse, plaučiuose, lūpose. Žodžiai, sumaišyti su benzino garais, šlitiniuoja šaligatviu. Painiais labirintais neblėstančias pagirias rausvaveidis neša su paltu, barzda, su ką tik išdygusiu draugeliu ir furunkulu. Įmantriai iškarpytą liepos šešėlį saulė kloja ant dangaus spalva padažyto suoliuko ir sodina kompaniją drauge su žvirbliu bei dulkėmis. Už jo gražuolės šypseną įrėmino ir priglaudė įsimylėjėlio fotoaparatas su vėjo šukuosena, šviesos makiažu, nuvažiuojančia mašina ir byrančiais žiedlapiais. Prisiuostęs raudonųjų gėlių, šuo pagarbiai koją pakėlęs sustingo prie L. I. paminklo. Uldukas medyje žemaitiškai ūbauja nustebintas šaižiabalsės šarkos žinių: grįžo gaisrinė raudona, paskandinusi ugnį ir nugirdžiusi vandeniu Ignacijaus malkinę. Uhū. Kū, euro šiemet nebus? Ir gerai. Mes ir be jo europiečiai, uhū. Gelsvas zyliukas baltoje vyšnios menėje įgarsina kirminus, vabalus ir akimirkas, kurių takas veda į obelį, pro ąžuolą, link dangaus, kur debesų balionus snapais stumdo kregždės. Dvikojis darže bado žemę prižiūrimas dabitos varnėno, kuris atidžiai rūšiuoja valgomus ir nevalgomus, o pavargęs ant šakos atrajoja prarytas melodijas.


2006-ųjų "Poezijos pavasario" atspindžiai

Dangus mirksi kregždžių akutėmis ir siaura debesio šypsena sveikina plikinamą kavą. Gatvėje paryčiais atakusios balos spokso į debesis suplėšiusias liepas. Iš pernai parduoto namo tėvas su motina grįžta į naktį suręstą sapną. Vakar sulestą žuvį kiras nešioja virš kūdros rodydamas neršiančių kuojų būrius. Ilgais švendrių dygsniais dangų prie vandens siuva lervų ieškantis žvirblis. Paukštis neišmindo dangaus. Jo keliai – klystkeliai, atradimų rožinis. Iš nepasikartojančių akimirkų suręstas lizdas ir kelionė iš Egipto į šiaurę. Televizoriuje eilėraščio gyslą iš popieriaus lapo tempia poetas, išmokęs rašyti, rimuoti, eiliuoti žodžius, kurie plaka, plaka, plaka sparnais, o nurimus katutėms greitai šlepteli ant subinės, ant asfalto, į balą, kurioje nesimato dangaus. Negavusi gėralo paprika ant palangės nuleidžia sparnus ir nuknebina žiedus. Automobilio signalas šaukiasi po šventės neatsigavusio šeimininko. Šuo praeina pro balą, ir viskas. Žodžių nuotrupas vėjas slapsto pakampėse. Vaikas skaičiuoja ligi dvidešimt ir eina ieškoti. Gal ras.


Ryto žingsniai

Šviesa pažadino čiurlį, čiurlys palabino žmoną, lizdą, pačiurleno balkone ir rytą palaimino dangun nešdamas kryžių. Tėvas ant slenksčio iš sapno žvilgsniu apėjo pražydusį sodą ir šunį paglostė, kurio nebėra kaip ir jo. Laikrodžio žingsniai kambaryje skaičiuoja bundančius šešėlius ir palydi į vonią iš lovos šlepsintį kūną. Vanduo sugeria šilumą ir nusineša sapnų likučius į niekad nemiegančią upę. Žuvis, kurią vakar pagavau ir suvalgiau, grįžo namo. Žingsniai nutiesia siūlus, kuriais iš tamsos į šviesą lipa atakusi Moira. Žodžiai valosi kojas ir sugula ant popieriaus pievos. Jų pasaulio veidrodyje sapno dygsniais sulopytas pavasario rūbas dengia raukšlėmis pasipuošusį kūną. Daug žiedų ir snaigių sunešiojo vyšnios šaka. Akys seka žvilgsnių nutryptą peizažą ieškodamos dar nesulesto trupinio. Konservatorius vėjas suka nugarą saulei ir šnypšdamas kimba ievai į išbalintas garbanas, kurios neva per daug išsišoka žalybių pasaulyje. Visai kaip ir žibanti blizgė, skubanti skersai upės pro žolių, ešerių ir pūgžlių tankumynus pas žvejį, kurio lydžiams šiandien išeiginė. Nosį nuleidęs, jis spiningą, blizgę, laikrodį ir kojas kiloja aukštyn, kad nesušlaptų. Liūdnos mintys žolėje aria brydę, virš kurios labai neskubėdamos gulbės lapnoja sparnais baidydamos žuvį. Paupy jų ir traktoriaus keliamą triukšmą vėjas užplaka medžių viršūnėmis. Karves pamiršusios pievų žolės lenkia galvas į Briuselio pusę pasiilgusios labai joms tinkančio kanopinių mėšlo. Upėje rūdija pernai pavogto automobilio kėbulas, primindamas prieš penkias dešimtis metų nuėjusį karą. Primena ir užrašas, iš paminklo granito spoksantis į šimtmečio nugludintą pušį, kurios kepurė jau pusamžį mirksta ir brinksta upės sietuvoje brisdama į priešingą krantą.


Šventadienis

Du juodi vyrai ant dviejų ratų su kepurėmis, raukšlių išpaišytais veidais ir meškerių pluošteliu antrojo rankose lenda iš alyvų krūmo sugundyti pamėlusio žiedo kvapo, kuris skrenda link upės pas neršiančias kuojas. Ant namo stogo šalia debesio pritūpusi varna krapšto snapu jame skylę, iš jos pasipylę lašai sugelia kvailę ir nuveja į liepos pastogę. Pradurtas debesis užgula peizažą, užmerkia ir ištirpdo tolumas, trūkinėjančiais siūlais prisiriša prie sodų, kūdrų, lauko, namų ir išsituštinęs nušlitiniuoja Šiaulių link. Margas šuo neša kailyje išpaišytą Europos žemėlapį. Lietuva ant kairiosios šlaunies minutei pakyla prie medžio, kuris niekam nerūpi, auga asmenine iniciatyva, altruistiškai valo benzino garais užterštą orą ir lapų tankmėje sirpina nuobodžiaujančios pensininkės akis. Kregždės purena po lietaus sutirštėjusį orą, tampo čiurlenančias girliandas ir retina atsinaujinančią musių komandą. Po saulės nuspalvintu katinu pas namo šešėlį skuba keturkojis nakties gabaliukas. Iš penkto aukšto vamzdžiais gurgėdamas leidžiasi kaimyno vakarienės natiurmortas. Tris kartus per sekundę varna sumoja sparnais dulkindama žodžiais perpildytą erdvę. Šaligatvyje dviračio padangos žymi liniją, kuria reikia eiti į parduotuvę ir iš jos. Gerdamas kavą sugeri tūkstantį žodžių, kuriuos prieš savaitę pasakė istorikas Romas N. Agnei B., o ši juos dailiai suklojo į laikraščio puslapį ir trimis tūkstančiais egzempliorių paklojo ant skirtingų stalų. Telefono tinklo akutėse sirpsta žinutė, kurią tuoj surinks tavo pirštai. Paklydęs vabzdys atsimušė į stiklą ir atšokęs prapuolė išdegusioje dangaus skylėje su atsilupusiu melsvu lopu. Vaikas kalbina kalną, kuris tyli įkalintas kibire ir prabyla smėlio bobos pilve pro šviežiai prakrapštytą lango skylutę: aš ne smėlis, ne niekas, aš – namas. Laikrodžiui baigiant sukti antrąjį ratą, sodas apsivilko spalvotą pižamą, pasiklojo dryžuotą paklodę ir apkabino pirmąjį derlių palaisčiusią šeimininkę reumato sugeltais sąnariais. Nesulaukęs tamsos vėjas mirė. Kregždės ant sparnų iškėlė raudonas pakasynas ir barstydamos pelenus išdainavo debesų kalnus. Elektroninis monstras plakdamas savo pilvą girnapuse miesto parke iš lizdų krato varnas ir debilina tik prasikalusius varniukus su žiūrovais, dar prieš koncertą prisiklausiusiais alaus putų.


Pusdienis tarp karvių

Karvės rasą nulaižė ir nubrido per mėlyną veją genamos vėjo link Aukštelkės, pilvais braukdamos telesmilgų viršūnes ir geliamos šaižiai spiegiančių kregždžių. Iš Sibiro kedrų, mamutų ir dinozaurų kilusios dujos vamzdžiais srūva į Daugėlių vandenis šildančią pakurą ir palikusios kvapą pro kaminą skuba paskui liulančią giminę. Kažkas šaukia Gražiną. Atlekia mašina ir garsiai cypiantys stabdžiai brūkšteli du juodus kaspinus ant asfalto. Atlošusi galvą mergina greitai skuba baltu folksvagenu su sirenomis paskui karves į Kauno klinikas. Po langu aikčioja autobusas ir liudininkė vairuotojui nupiešia eismo įvykio detales. Žiopčiodami languose žiopliai margai spalvina piešinį. Kai karvės vakare užplūs Vilnių, televizijos pranešėjas paskelbs, kad gydytojai padarė stebuklą davę Gražinos gyvybei vilčių. Mezozojų matęs topolio pūkas skrenda pavėjui nesureikšminęs įvykio. Avarijos laiką nuo sustojusio laikrodžio nusirašė į protokolą patrulis ir atidavė Gražinos tėvams su užuojauta ir viltimis. Reaktyvinį lėktuvą nusivijęs variklio maurojimas įsmigo į piestu pasistojusią karvę. Varnai penkias dešimtis kartų suplojus sparnais, ji virto į dešrą. Sutepiau sumuštinį ir kramtydamas nusilaužiau ėduonies nučiulptą dantį. Baltasnukė už lango užjausdama prasižiojo ir parodžiusi išpuvusias žandenas pamerkė mėlyna akimi. Palaisčiau alpėjančią gėlę. Svetimo skausmo nebūna. Atsigavusi ji atmerkė abi baltų akių poras ir pasitaisė sijoną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:48 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba