ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė Zamarramaloje

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Pavasarėjant (saulėtos ir šiltos dienos į pietvakarių Europą ateina kiek anksčiau nei į mūsų kraštą) kartu su kitomis diplomatų, dirbančių Ispanijoje, sutuoktinėmis buvau pakviesta į kiek neįprastą vieno miestelio – Zamarramalos (3,3 km nuo Segovijos, Kastilijos ir Leono autonominėje srityje) – moterų šventę, kuri kasmet ten švenčiama nuo vasario 5 dienos. Ji siejama su šv. Agota (ispaniškai – Agueda), kuri ir Lietuvoje minima būtent vasario 5 d. Mūsų krašte šią dieną bažnyčiose šventinama duona; lietuvių ikonografijoje ši šventoji neretai vaizduojama su duonos kepalėliu rankoje. Įprasta šventintos šv. Agotos duonos įdėti iškeliaujančiam, kad jį saugotų nuo pavojų, nelaimingų atsitikimų. Beje, šv. Agotos duoną naudodavo ir gaisrui gesinti – mesdavo į ugnį, kadangi apskritai lietuvių tradicijoje šv. Agota sieta su ugnimi. Manoma, kad krikščionybės laikais ji net perėmusi namų židinio deivės Gabijos funkcijas (Angelė Vyšniauskaitė, Mūsų metai ir šventės, K., 1993, p. 23–26).

Ispanijoje akcentuojami kiti šventosios bruožai nei lietuvių tradicijoje. Mus suintrigavo dar ir tai, kad buvo pranešta šioje šventėje dalyvausiant vien tik moteris, jos šiomis dienomis perimančios miesto valdžią. Dar prieš kelionę pavyko gauti žinių apie šią tradiciją, kurios ryšys su šv. Agota mums atrodė keistokas. Esą tai ne koks šiuolaikinis emancipuotų moterų renginys, o tikrai sena, gilias šaknis turinti šventė, šioje vietovėje švenčiama, kaip užfiksavo istoriniai šaltiniai, nuo XIII a. (1227 m.), ir joje svarbiausią vaidmenį atlikdavusios ne šiaip sau moterys, o būtent ištekėjusios, kurios paprastai esančios ir motinos.

Sužinojusi tokių kad ir ne itin gausių faktų apie numatomą renginį nusprendžiau į jį nuvykti ir išsiaiškinti, kokia tikroji šios šventės prasmė ir paskirtis. Tuo labiau kad jau kuris laikas domiuosi, kokią vietą baltų mitologijoje užėmė su motinystės (kartu ir moterų) adoravimu susijusi ideologija, kuri daugelio tautų įvairaus laikotarpio tradicijose paliko gilų pėdsaką. Kaip žinoma, sprendžiant šio pobūdžio klausimus ypač daug nusipelnė žinoma archeologė Marija Gimbutienė, plačiai skelbusi hipotezę apie kadaise egzistavusią matricentrinę Senosios Europos kultūrą, kurios pobūdį nemaža dalimi lėmė specifinė dar neolite gyvavusi socialinė sistema, išsiskyrusi dominuojančiu moters vaidmeniu. Šis socialinis reiškinys vienaip ar kitaip pasireiškė ir vėlesnėse daugelio Europos tautų visuomenės struktūrose ir su jomis susijusiose, jas atspindėjusiose religijose. Nors ši M. Gimbutienės koncepcija sulaukė gana aštrios kritikos, esu tos nuomonės, kad kai kurie jos atradimai ne iš piršto laužti ir, kaip patvirtina mitologijos duomenys, iš tiesų turi racijos. Su motinos, moters garbinimu susijusius reiškinius socialinėje srityje ir religijoje tyrinėjo ir kai kurie kiti žinomi antropologai, mitologai, psichoanalitikai (Robert’as Briffault, Bronisławas Malinowskis, Jamesas Prestonas, Erichas Neumannas ir kt.). Turint omenyje tokį nors ir hipotetinį priešistorinių laikų Europos kultūrinį-religinį kontekstą natūraliai kyla minčių apie galimą viso to atgarsį Ispanijoje ir būtent minėtoje moterų šventėje. Europos archajinio kultūrinio palikimo pėdsakų Pirėnų pusiasalio gyventojų iberų ir baskų tradicijose buvo pastebėjusi ir pati M. Gimbutienė.

Kokie pirmieji įspūdžiai atvykus į Zamarramalą saulėtą jau besibaigiančios žiemos dieną? Sutiktos šventiškais rūbais apsirengusių moterų, stovėjome vadinamojoje Merių (Las Alcaldesas) aikštėje. Netrukus gatvelės, vedančios į šią aikštę, tolumoje išgirdome būgnų ir kitų muzikos instrumentų trenksmą ir pamatėme ilga vorele išsirikiavusias moteris. Artėdamos link mūsų jos šoko pasikreipdamos tai į vieną, tai į kitą pusę, o ant pečių užmestos didelės baltos arba juodos skaros plaikstėsi sulig kiekvienu žingsniu. Eiseną užbaigė dvi ypač prašmatnios, nepaprastai gražiai, iškilmingai pasipuošusios moterys. Ant jų galvų buvo kepurės, primenančios karūnas, ties kaklu ir krūtine – didžiulės baltos apykaklės, ant kaklo, krūtinės, rankų, juosmens – daugybė papuošalų. Šios dvi moterys yra svarbiausios iškilmių dalyvės – vadinamosios merės (las Alcaldesas). Tai simbolinės merės, tokį statusą turinčios tik šventės dienomis, mat, kaip jau minėjau, tuo metu visas miestelio valdymas pereina į moterų rankas. Viena iš merių laikoma vyriausiąja, kita – ją lydinčiąja. Merės prieš šventę išrenkamos miestelio moterų, tam tikros moterų asociacijos, ir išrinktosios tampa pagrindinėmis šventės rengėjomis bei svarbiausiomis figūromis. Šventei pradedama ruoštis beveik prieš metus, iki šventės likus pusei metų pasirengimas ypač suintensyvėja – apie tai vėliau mums papasakojo vietos gyventojos.

Neilgai laukusios moterys patraukė link netoliese esančios Šv. Agotos bažnyčios – ten vyksiančios iškilmingos mišios. Priešais centrinį altorių, kiek dešiniau jo, stovi šv. Agotos, vienoje rankoje laikančios iš blizgančio metalo nulietas krūtis, statula. Šioje bažnyčioje ir vyko jai skirtas aukojimas bei kiti ritualai. Be minėtųjų merių, kita šventėje svarbų vaidmenį atliekanti figūra – ši šventoji, todėl ir pati šventė kartais vadinama Šv. Agotos švente. Tad kas gi yra ta šv. Agota?

Šv. Agota krikščionių katalikų garbinama kaip šios religijos gyvavimo pradžioje (III a.) Sicilijoje krikščionybės priešininkų nukankinta mergelė. Jai buvo nupjautos krūtys, todėl dabar ji ir vaizduojama laikanti jas ant metalinio padėklo. Ši jos kūno dalis tapo ypatingos pagarbos objektu, tikėta, kad jis turi ir magišką galią. Po mišių daugelis moterų priėjusios prie statulos su šios šventosios paveikslėliais braukė per nukankintosios krūtis ir visą puošniais apdarais apdengtą jos kūną, vėliau tuo paveikslėliu perbraukdavo sau per krūtinę, tikėdamos, kad tai joms padės išvengti krūtinės srityje esančių organų ligų, ypač krūties vėžio. Mat šv. Agota laikoma saugotoja nuo blogio, ypač nuo krūtinės ligų, ji esanti maitinančių motinų globėja, taip pat ir gynėja nuo gamtos stichijų – ugnies, žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų. Per mišias buvo atliekamos apeigos su duona, šią dieną ji šventinama ir Lietuvos bažnyčiose. Kvietinės duonos kepalas, uždėtas ant balta staltiesėle išklotos duoninės, buvo įneštas vyriausiosios merės ir padėtas priešais altorių. Agota kaip krikščionių šventoji Ispanijoje iš tiesų traktuojama savitai. Viena vertus, ji įtraukta į Katalikų bažnyčios apeigas, kita vertus, jai aukojama duona, suteikta gynėjos nuo gamtos jėgų funkcija ją tarsi susieja su pagoniškomis mitinėmis būtybėmis. Atkreiptinas dėmesys tai, kad ji laikoma maitinančių motinų globėja. Nekyla abejonių, kad šiai religinei figūrai suteikti aiškūs motinų, ištekėjusių moterų globėjos ypatumai, tai, beje, rodo ir šventės kontekstas. Kaip minėta, Agota – Sicilijoje gyvenusi ir ten nukankinta šventoji. Į Pirėnų pusiasalį jos kultas, besiplečiant Romos imperijai, galėjo būti atneštas čionai migravusių romėnų. Dabartinės Italijos teritorijoje pirmaisiais amžiais po Kr. gyvavo mitologinė tradicija, susijusi su ištekėjusių moterų, motinų, tai yra matronų, garbinimu. Buvo aktualios ir tam tikros moteriškos dievybės, kurios laikytos kaip tik motinystės, moterų globėjomis. Kai kurios romėnų deivės, be specifinių funkcijų, atliko ir motinystės globėjų priedermes. Tarp jų – žemės galių deivė Cerera, laukinių žvėrių deivė Diana, derliaus deivė Fortūna, vaisingumo deivė Mater Matuta ir pagaliau viena pagrindinių romėnų deivių – Junona. Pažymėtina, kad Junonos garbei ištekėjusios moterys kovo 1 d. švęsdavo vadinamąsias matronalijas – garbingų motinų, arba matronų, šventę. Matronalijos būdavo rengiamos ir deivių Fortūnos bei Mater Matutos garbei, tik jos vykdavo kitu metu – birželio 11 d. Tad matronų ir deivių motinų garbinimo tradicija Romoje, kai kur ir jos išsiplėtusioje imperijoje buvo tikrai stipri. Prisimenant šitokį religinį-istorinį kontekstą kyla minčių apie šv. Agotos sąsajas su romėnų matronalijomis. Minėtu istoriniu laikotarpiu matristinė ideologija ir pagarba motinoms-matronoms, jų sakralizavimas buvo itin raiškus ne tik romėnų nuo seno gyvenamose žemėse, bet ir tose teritorijose, kurias jie užėmė. Motinų, matronų kultas I–V a. klestėjo romėnų užimtose su jais kontaktavusių keltų ir germanų žemėse. Taigi atrodytų natūralu, kad ir į Pirėnų pusiasalį atsidanginę romėnai čionai galėjo persinešti matronų kulto reiškinius, šiuo atveju gana savitas jo apraiškas. Dėl romėnų atsikraustymo būtent į Segoviją ir jos apylinkes nekyla jokių abejonių. Iki šiol ten stūkso vienas didžiausių šio miesto architektūros paminklų – romėnų I a. statytas akvedukas. Taigi šv. Agota – savita pagoniškos dievybės, pasižymėjusios matristinėmis funkcijomis, transformacija, tam tikras jos substitutas krikščioniškos ideologijos dirvoje. Jai skirta šventė švęsta būtent vasario 5 d. dėl to, kad tai šventosios gimimo diena. Laiko požiūriu Šv. Agotos šventė nedaug nutolusi nuo romėnų matronalijų, kurios, kaip minėta, švęstos kovo 1 d., beje, kadaise tai kartu buvo ir Naujųjų metų šventė. Kai kurių Šv. Agotos šventės tyrinėtojų ši tradicija traktuojama kaip žiemos pabaigos šventė.

iliustracija
Autorės nuotrauka

Atlikusios apeigas Šv. Agotos bažnyčioje, šventės dalyvės suėjo į gana erdvią salę, kur buvo padengti vaišių stalai. Į salę neturėjo teisės įeiti vyrai, išskyrus muzikantus ir kunigą. Tipiškas šios šventės vaišes sudarė: chorizo (dešra, panaši į mūsų namines virtas ar keptas dešreles, tik gal kiek aštresnė), balta duona ir vynas. Vėliau buvo patiekta ir įvairių pyragaičių. Moterys valgė su apetitu, tarsi joms visai nerūpėtų išlaikyti liaunas figūras. Iš pažiūros jos išties atrodė kaip tikros matronos – ne tik pilnų krūtinių, bet ir plačių sėdmenų, jie net atrodė nenatūraliai padidinti. Pasirodo, norėdamos pademonstruoti savo moteriškumą (laikoma, kad tai gražu ir liudija moters vaisingumo galias), jos apsikamšė skudurais po klostuotais, plačiais milo sijonais (perduodamais iš kartos į kartą) – ir virto tikromis plačiomis statinaitėmis. Moteriškasis vaisingumas, moters potencijos kurti gyvybę ten nepaprastai vertinama, o šventės metu, kaip ir ikikrikščioniškose religijose bei ypač matristinėje tradicijoje, akcentuojama. Šioje šventėje archajiški ir vėlesni krikščioniški elementai buvo taip susipynę, kad atrodė, tarsi jie sudarytų organišką visumą. Sakysim, mūsų dėmesį patraukė ant merių juosmens ties pilvu kabantis medalionas, kuris turi, anot tai komentavusių ispanių, laiduoti moteriai vaisingumą. Pasižiūrėjau iš arčiau, kas gi vaizduojama tame medalione. Vienoje pusėje buvo Mergelės Marijos, kitoje – Kristaus atvaizdas.

Po neilgai trukusių vaišių prasidėjo šokiai, kuriuose dalyvavo tik moterys. Paragintos mes taip pat pamėginome į juos įsitraukti. Ypač pagerbtos buvo tos, kurios galėjo pašokti su viena iš merių.

Šventė paprastai trunka keturias dienas, kiekvieną dieną atliekamos vis kitos apeigos. Dalyvavome tik pirmosios dienos renginiuose – pagrindinėje šventės dalyje.

Atsisveikinant su šventės rengėjomis rūpėjo sužinoti, ar esama kokių nors šventės tyrinėjimų, studijų, pagaliau ar buvo ji užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose ir kada. Iš tiesų moterys patvirtino ir tuoj pat parodė solidžiai išleistą knygą apie šios šventės kilmę ir pobūdį. Tai etnografinė studija, parašyta daktaro disertacijos pagrindu, jos autorė – Soraya Katia Yrigoyen Fajardo (Costumbres y tradiciones populares. La fiesta de Santa Agueda en Zamarramala, Segovia, 2004). Šioje knygoje pateikti duomenys pravertė ir rašant šį straipsnį. Prielaida apie romėnų mitologinės tradicijos įtaką Zamarramalos moterų šventei pasiūlyta šių eilučių autorės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:42 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba