ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-07-22 nr. 806

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Turinys (46) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Po lietaus (70) • WILLIAM BUTLER YEATS. Jis norėtų dangiškos drobėsNIKOLAJ GUMILIOV. 114. Tikėjau, galvojau…-js-. Sekmadienio postilėSTEFAN ZWEIG. TolstojusSIGITAS GEDA. Skaitalai - pelėms (31) • BAI JUYI. Amžinosios širdgėlos giesmėCASTOR&POLLUX. Verba de verbis (99) • PETRAS RAKŠTIKAS. Miniatiūros (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Miestą valdo moterys, arba Šv. Agotos šventė ZamarramalojeVYKINTAS VAITKEVIČIUS. Pasinėrusi į NerįDARIUS GIRČYS. Ten ir čiaVIKTOR LAPICKIJ. StopALOYZAS TENDZEGOLSKIS. Gražbylystė ir realybė (2) • BALSADĖŽĖ su paveiksliukais (176) • Sueiga dėl pasikeitusios vėjo krypties perkeliama į sekmadienio naktį (70) • LAIŠKAI (962) •

Stop

VIKTOR LAPICKIJ

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 26

Iš atminties cituodamas Joakimo Floriečio "Tamsių religijos spindulių" puslapius, jis įrodinėjo liežuvio ir apyvarpės homologiją bei homotopiją. Panaši sandara, panaši kilmė, panašios funkcijos, panašus naudojimas.

Visi su juo sutiko.

Operaciją atliko pagal visas taisykles – aštuntąją dieną akmeniniu peiliu.

Netrukus, linksmai kvaksėdami, po kampus, po laukymes ir pieveles, po laukus ir pievas pasklido, ėmė knibždėti gyvenimu besidžiaugiantys nuogutėliai (klimatas buvo švelnus) kūdikiai. Kaip Runge-Kutto freskose.

Kad susidarytumėt išsamesnį vaizdą, pasakysime, jog pikti liežuviai (pasenusi sąvoka) kalbėjo, kad ši idėja jau buvo aprašyta vienoje iš Bokonono knygų, saugomų spec. fonduose, kad jos "autorius" ją pasisavino pažeisdamas įstatymus.

Kartą gimė kūdikis su melsvai juoda barzdele. Per Grabnyčias jis ėmė keistai elgtis. "Stok!" – sukliko jis, išvydęs vyriausiąjį kunigą. "Stok, sakau tau!" – pakartojo, kai šis žengė į jo pusę. "Na ir galvijas", – užbaigė ramiu balsu, kai šis paėmė jį ant rankų, ir tuoj pat nutilo, tačiau tai nesvarbu. Visi galiausiai įminė dieviškąją įvykių ašį, likimo kontūrus.

Viskas, kas buvo iki šiol: visos religijos, visi mitai ir padavimai – visa tai tėra antrojo apsireiškimo nuojautos, Jo Antrojo Apsireiškimo, To, kuris išgelbės pasaulį – hercogo Mėlynbarzdžio!

Kristus – tai, žinoma, alegorija, tikrojo mesijo – hercogo Mėlynbarzdžio – apsireiškimo pranašystė. Dvylika apaštalų – tai dvylikos ištikimų hercogo žmonų, su kuriomis jis surado bendrą kalbą, personifikacija. Judas – tai žmona, dėl kurios hercogas numirė, žmona, kuri jį išdavė. Jėzaus kančios ant kryžiaus pranašauja piktadarišką hercogo nužudymą. Pats žodis "kančia" (passio) – tai tiltas tarp beaistrio Jėzaus likimo ir aistros (aistrų) kupino Mėlynbarzdžio gyvenimo. Kristaus prisikėlimas – hercogo antrojo apsireiškimo ženklas. Trys Marijos – trys mylimiausios naujojo hercogo žmonos, nuo kurių prasidės dvylika Izraelio giminių. Ir t. t., ir pan.

O pranašo Jono asmenybė duoda užuominą, kad Jėzus Kristus – irgi tik pranašas.

Pagonys atliko išsamiausią tyrimą, ir jis parodė, kad hercogo Mėlynbarzdžio gyvenimas bei mokymas buvo panašus į Kastoro ir Polideuko gyvenimą bei darbus.

Žmonų numarinimas – bausmė už nenorą perėti kiaušinius. O greičiausiai – tiesiog bausmė, juk aišku, kad visos moterys nusipelno bausmės. Per visą žmonijos istoriją niekas nesuprato šio svarbiausio ir akivaizdžiausio fakto, tik Mėlynbarzdis!

Iškilmingai atliko didžiąją genialiojo Bartóko operą. Kažkas sukūrė grandiozinį muzikinį dramos veikalą "Hercogo Mėlynbarzdžio kančios" su daugybe chorų ir triukšmingais šumerų tekstų skaitymais. Atlikti jo nepavyko: neužteko parako.

Buvo pasiūlytas evoliucinis dviejų R (spindulio) reikšmių aiškinimas. Antra reikšmė (1,8) atitiko hercogą Mėlynbarzdį. Beje, visi pamiršo, kas yra spindulys. Tiksliau sakant, visi pamiršo šio žodžio reikšmę. Jį laikė falo simboliu.

Taigi eschatologija išsigimė į mesianizmą. Hercogui Mėlynbarzdžiui brolija kūrė akatistus ir pagal šviesulių judėjimą bandė apskaičiuoti tikslią jo pasirodymo datą. Nuošalią gyvenvietę apgaubė tyla ir ramybė.

Moterys, atrodo, ir toliau evoliucionavo (keitėsi). Tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio.

III.

Vakarėjo. Hercogas ėjo namo. Už pavadžio vedėsi savo mylimą bėrą kumelę, šunys bėgo kažkur priekyje, šiandien jis medžiojo su skalikais; įtraukė nosimi oro: per malonų nukritusių lapų aromatą prasimušė aštrus šunų kvapas, kartais iš po krūmų pakvipdavo šviežiais grybais, truputį trenkė pelėsiais, jis atsiminė, kad vakar pririnko pilną krepšelį raudonikių ir lepšių. Tikriausiai žmona iškeps juos vakarienei, pagalvojo jis, kopdamas į kalvos šlaitą takeliu, vinguriuojančiu kuplių liepų paunksnėje. Šiandien jis kažkur prisėmė batus ir auliniuose žliugsėjo kraujas, jis jautėsi nemaloniai, juo labiau kad baisiai pavargo. Vis dėlto reikėtų žvilgtelti į gardą, pasižiūrėti, kaip ten naminių moterų reikalai, praeitą savaitę jis įsidėmėjo jauną, ganėtinai putlią blondinę, gal verta pabandyti parsivesti ją į pilį, iš jos tikrai išeis nebloga tarnaitė. Už nugaros pasitaisė slidų kirvį ir susiraukė. Taip, namie dabar daug reikalų, be to, jau laikas pamąstyti apie naują žmoną, nes senoji visiškai nusidėvėjo.

Kol dvi tarnaitės avė batus, jis mąstė, ką veiks šiandien vakare, visi reikalai kažkur prapuolė, savo švelniais gniaužtais jį staiga apglėbė nykuma. Jis papurtė galvą ir plekštelėjo dešiniajai tarnaitei per užpakalį, ši visa iškaito iš laimės. Įdomu, kodėl tos kalės visiškai nesensta? Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, salėse buvo šilta, šiltos sutemos glostė veidą, židinys degė tik dėl jaukumo. Į langą barbeno, ne, skrebenosi didžiulės senos liepos šakos, atrodė, kad ji prašosi vidun; jis priėjo ir, atvėręs dideles aukštas langines, jas įsileido. Kartu su šakomis į vidų prasiskverbė kvapai ir aromatai, garsai ir šnaresiai, vakaro vėsa ir svaiginanti Špicvego smuiko melodija, ji švelniai užliejo visą kabinetą, apglėbė jį per pečius, nuėmė nuovargio naštą ir ėmė patikliai trintis savo gelsvu kailiuku. Meilinosi ir lapai, iš viršaus spindintys, o apačioje aksominiai, su permatomu plonyčių, gležnučių gyslelių nėriniu, su švelniu pūkeliu, koks būna moterims pažastyse. Jis stovėjo ir negalėjo net krustelti.

Už lango pasigirdo sirenų dainavimas, ilgesingais balsais vinguriavo populiari Debussy melodija, bergždžiai ieškodamos vyrų, kiekvieną vakarą jos suskrisdavo kalvos papėdėn, tenai, kur bukų giraitė šliejosi prie pat upės, lėtos ir paslaptingos prietemoje, kada balzgana rūko uždanga šliaužė į krantą, kuriame išskėstais kūnais laukė moterys ir undinės. Jis tingiai pagalvojo, kad ten reikės paspęsti spąstus, įprasta mintis, kildavusi jo galvoje kiekvieną vakarą, o paryčiu išnykdavusi, tačiau dabar jis prisiminė, kad viename sename foliante rado paukščių klijų receptą, kad galės juos išbandyti su sirenomis, džiaugsmą šiek tiek pritemdė apmaudas, jog visas harpijas jis jau iššaudė. Pakilo vėjas, lapai užmezgė savo tylų, intymų pašnekesį, jautri jo ausis girdėjo atskiras frazes; gražių jų diskantų klausimus ir protestus; paskui įsitraukė šakų tenorai ir altai, jos atkakliai laikėsi savo, ir lapai, susilieję į unisoną, turėjo sutikti. Atmintyje iškilo eilutės:

        Tai svaigulys ilgesingas,
        Tai išsekimas aistringas,
        Virpėjimai medžių visų,
        Kai vėjai šilti juos myluoja,
        O pilkai jų lajai dainuoja
        Choras plonučių balsų.

Vėliau vėjas nurimo, tačiau prie tylaus lapų šlamesio prisidėjo neramios paukščių trelės – iš laukų sugrįžę sparnuočiai ruošėsi nakvynei pilį supančių medžių šakose, į jų balsus tuojau pat atsiliepė nykuma, ji prisėlino iš nugaros ir puolė ant jo. Apimtas sunkumo, jis susmuko į krėslą, jautėsi blogai, aplinkui įsiviešpatavo tyla, šiandienis vakaras tikriausiai bus ilgas. Gal paspoksoti televizorių, graudžiai pagalvojo jis, tačiau televizoriaus žiūrėti nesinorėjo – per daug nyku. Dar kilo mintis – gal dar kartą perrūšiuoti savo unikalią prezervatyvų kolekciją, sukabintą šalia židinio ant didžiulio rankų darbo Angoros kilimo, tačiau ne, šito irgi nesinorėjo.

Žmona įnešė žvakes. Po kampus išsilakstė šešėliai, kartu su jais kažkur dingo ir nykuma. Jis vėl pažvelgė į lauką, mėnulis stengėsi viską aplinkui užlieti sidabru, tačiau silpnos jo šviesos užteko tik tam, kad pabarstytų gretimus medžius lyg pelės kailis pilkais smulkiai sumaltais pelenais, gal šiandien Pelenų diena, tingiai sukirbėjo mintis, o tuo metu upė, kurios vingis švytėjo pro šakas, iš tikro pasidengė sidabru. Kaip tik per kelis metrus nuo tos vietos, kuri matėsi pro lapiją, ir driekėsi takelis laukinių moterų, ir plėšrūnių, ir žolėdžių, girdyklos link. Jis seniai ten medžiojo, ir neklystanti medžioklio nuojauta dabar jam kuždėjo, kad ten laukia laimikis, tai patvirtino ir maži avinėliai, prarisnojantys upės vandeniu tarp spindinčių nuogalių. Reikės traukti į naktinę, bus galima išbandyti naują smaigą, o truputį aukščiau girdyklos, šlaite, reikės iškasti vilkduobę, nes jau seniai nėra sugavęs nieko vertingo savo bandai, ek, velnias, taip ir nenuėjo jų aplankyti, užmiršo ir blondinę, o jinai galbūt šiandien praverstų. Taip, dabar pats laikas tuo užsiimti, amazonės iššuoliavo atgal į stepes, atrodo, jos naudojasi arkliais, jis lyg ir pastebėjo keletą kentaurių, tai turbūt eržilų vaikai, įdomu, kaip skambėtų žodis "vaikas" moteriškąja gimine arba žodis "eržilas", įdomu, ar jos dar neturi vyrų, vyriškosios giminės kentaurų? Arba kentaurų-eržilų? Kaipgi juos pavadinti? Tikriausiai tai priklauso nuo jų genitalijų pavidalo. Įdomu.

Įėjo žmona, ji paruošė vakarienę ir tuoj ją patieks. Nuostabu. Seniai valgė keptų grybų. Jis apsilaižė lūpas, jas supantį ūsų ir barzdos sąžalyną, šnervės plėšriai išsiplėtė. Tačiau iš virtuvės pakvipo omletu.

"Velniai rautų! – suriko jis. – Ir vėl ta prakeikta kiaušinienė! Kaip ji mane už..."


Iš: Виктор Лапицкий. Борхес умер.
Спб.: Амфора, 2000

Vertė Darius Pocevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 28 iš 28 
14:19:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba