ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas

RIMA PALI

[skaityti komentarus]


                Iš Kvedlinburgo, to meto Romos imperijos
                Ir Saksonijos hercogystės širdies,
                Mus pasiekia Brunonui šventumą pelniusių
                Jo giminaičio, bendraminčio ir draugo
                Merzeburgo vyskupo Titmaro plunksna rašytų
                Šventų – stebuklingų istorijų atgarsiai
                Ir metraščiai, atspindintys jo gyvenimą,
                Sielą neramią ir didžiąją aistrą keliauti.


                1.

                Brunonas Kverfurtietis, saksų didikų sūnus,
                Nuo mažens išmokytas karališkų manierų,
                Skatinamas nuolat pirmaut ir laimėti,
                Jau ankstyvoje jaunystėje
                Pamėgo sakyti kalbas puotose
                Ir siekė garsių, įtakingų žmonių bičiulystės.
                Tėvai ir dvariškiai jam pranašavo
                Imperatoriaus ir popiežiaus ateitį.

                Baigus Magdeburgo katedros mokyklą,
                Nuo vaikystės pažįstamas artimas gentainis –
                Romos imperijos pateptasis imperatorius
                Ir vokiečių karalius Otonas III –
                Paskyrė jį savo nuodėmklausiu,
                Patarėju, politikos vykdytoju.
                Bet po keleto metų Brunonui pabodo
                Jo užgaidos, nuodėmės, pokyliai...

                Kartu paskutinįjį kartą jie vyko į Romą
                Sutramdyt romėnų, imperijos valdinių,
                Maištavusių prieš popiežių Grigalių V –
                Karaliaus Otono III giminaitį –
                Pirmąjį vokietį Apaštalų Soste.
                Neklusnieji – „Velnio tarnai“,
                Kaip teigia Kvedlinburgo analai,
                Buvo „Viešpaties valia nubausti“:
                Krescencijaus – iškėlusio į popiežius graiką –
                Galva nukirsta, o jo kūnas –
                Kojom aukštyn – pakabintas į kartuves...
                Graikui Jonui, palietusiam popiežiaus skeptrą –
                Nupjautas liežuvis ir ausys, išdurtos akys...

                Imperatoriui, „apimtam švento pykčio“,
                Geresnių patarimų, sprendimų Brunonas nesiūlė,
                Nenorėjo „šventos“ jo rūstybės gesinti...
                Karalius troško atnaujint, išplėsti saksų dinastijos –
                Nuo senelio Otono Didžiojo laikų – valdomą
                Romos imperiją, prijungiant prie jos vis naujas
                Apkrikštytų karalysčių žemes...


                2.

                Brunonas norėjo pakeisti savo gyvenimą
                Ir įstojo į benediktinų vienuolyną Aventine,
                Pasirinkdamas Bonifaco – „gera lemiančio“ – vardą.
                Bet, čia ilgai neužsibuvęs, patraukė toliau.
                Mintimis ir duona dalijosi su atsiskyrėliais,
                Su misionieriais, traukiančiais į Prūsiją, Lenkiją...
                Šios ir kitos kelionės, klajonės ir pažintys
                Greitai padėjo Brunonui pelnyti arkivyskupo
                Taginono iš Magdeburgo palankumą –
                Jo šventimus bei leidimą misijų veiklai.

                Tada, nuvykęs į Otono III įpėdinio
                Imperatoriaus Henriko II dvarą, tapo jo bičiuliu
                Ir kantriai laukė popiežiaus Silvestro II
                Palaiminimo: „Tautų arkivyskupo“ titulo,
                Kuris ypatingą Kristaus galią suteikia
                Laimint ir laimėti pasaulio tautas.

                Štai dabar Brunonas pasijuto stovįs
                Prie savo didžių pasiekimų slenksčio.
                Jis ėjo į dar neapkrikštytų tautų žemes
                Ir, pasak vyskupo Titmaro, ten
                „Erškėčiais apaugusią laukinę žemę
                Stengėsi apvaisinti dieviška sėkla“.

                Nesėkminga mesijystės pradžia
                Brunoną trikdė ir žeidė – jį atstūmė
                Kaip tuščiakalbį ir maklerį...
                Šį kartėlį misionierius malšino ir vylės
                Naujom pažintim su kunigaikščiais,
                Karaliais ir jų pažadais.

                „Ilgai buvau apsukrus veidmainis,
                Geidžiau tuščios garbės.
                Geru vardu dangsčiau svetimas užmačias,
                Kartais net žiaurumus. Ir tai truko ilgai...
                Žemiški džiaugsmai vedė į klystkelius,
                Įstengiau ne vienam ponui tarnauti.
                Meilė Jėzui Kristui tapo dviprasmiška...“ –
                Taip atgailavo Brunonas ne kartą,
                Bet įpročiai, išsikeroję geismai
                Buvo už jį stipresni...


                3.

                Rašydamas „Šv. Vaitiekaus gyvenimą“,
                „Penkių brolių kankinių gyvenimą“,
                Brunonas žavėjosi misionierių auka
                Ir tikėjo: jam lemta pratęst ir užbaigti
                Didįjį žygį į Prūsiją, ją laimint Kristui
                Ir Romos imperijai.

                Su Lenkijos valdovu Boleslovu I Narsiuoju
                Ne kartą medžioklėje ir puotoje svarstė:
                Reikia apkrikštyti visas aisčių gentis,
                O dalį jų žemių padovanoti
                Kaip deramą atlygį Kristaus kariams.

                Narsusis Boleslovas atskleidė
                Savąjį planą ir turtingų didikų,
                Brolių Netimero ir Zebedeno, kivirčą.
                Tad Brunonas ėmėsi darbo
                Ir sudarė slaptąjį trišalį sandėrį.

                Karalius Netimeras, seniai paniekinęs
                Bočius, probočius, jų šventąsias girias,
                Dievą, dievus ir tikėjimą,
                Garsėjo godumu ir niekšybėmis.
                Patiko jam sandėris – džiūgavo
                Ir nekantravo savo galybę broliui apreikšti.
                Nė nedvejojęs sutiko patvirtint jį
                Savo ir visos karalystės krikštu.

                Klastą netikėtai patyręs, slapta
                Į iškilmes atvyko kunigaikštis Zebedenas.
                Išklausęs Netimero, jo dvariškių priesakus
                Svetimiesiems dievams ir Romos imperijai,
                Skausmo apakintas, su savo narsiausiais kariais
                Išsiveržė iš minios ir akimirksniu į dausas išlydėjo
                Tikro brolio, Brunono bei jo palydovų
                Ir kitų sąmokslininkų sielas...

                Taip 1009 metais baigėsi
                „Tautų arkivyskupo“ Brunono
                Žemiškoji kelionė,
                Nespėjus pelnyti nei karaliaus,
                Nei imperatoriaus skeptro...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164887. bukolikas2009-07-02 15:09
leiskite paklausti, ar šis įmantrus kūrinys yra originalus, ar vertimas iš užsieniečių kalbos? įdomiai išėjo

164933. Katė2009-07-02 17:04
Tikrai lyg koks Husovianas.

165220. cc2009-07-05 19:51
Labai panašu į tiesą.

165224. 000 :-) 2009-07-05 22:46
Džiaugiuosi, kad paskaičiau... visai vykęs bočių pateisinimas... per visas šventes sąžinė vis nedavė ramybės- ir ta Brunono galva ir tie Mindaugo pasišvaistymai dėl brangios tėvynės... Žinoma, Mindaugas tai jau seniai reabilituotas- tikslas pateisina priemones... dabar ramiai miegosiu ir dėl Brunono galvos... O parašymas man visai nepasirodė imantrus...

165556. Mag2009-07-12 11:44
Netimeras, Zebedenas... vardai nebaltiski, gal Brunonas nuo nelietuviu rankos zuvo tarkim pasaloje netoli valstybiu sienos.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:35 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba