Iš Kvedlinburgo, to meto Romos imperijos
Ir Saksonijos hercogystės širdies,
Mus pasiekia Brunonui šventumą pelniusių
Jo giminaičio, bendraminčio ir draugo
Merzeburgo vyskupo Titmaro plunksna rašytų
Šventų – stebuklingų istorijų atgarsiai
Ir metraščiai, atspindintys jo gyvenimą,
Sielą neramią ir didžiąją aistrą keliauti.
1.
Brunonas Kverfurtietis, saksų didikų sūnus,
Nuo mažens išmokytas karališkų manierų,
Skatinamas nuolat pirmaut ir laimėti,
Jau ankstyvoje jaunystėje
Pamėgo sakyti kalbas puotose
Ir siekė garsių, įtakingų žmonių bičiulystės.
Tėvai ir dvariškiai jam pranašavo
Imperatoriaus ir popiežiaus ateitį.
Baigus Magdeburgo katedros mokyklą,
Nuo vaikystės pažįstamas artimas gentainis –
Romos imperijos pateptasis imperatorius
Ir vokiečių karalius Otonas III –
Paskyrė jį savo nuodėmklausiu,
Patarėju, politikos vykdytoju.
Bet po keleto metų Brunonui pabodo
Jo užgaidos, nuodėmės, pokyliai...
Kartu paskutinįjį kartą jie vyko į Romą
Sutramdyt romėnų, imperijos valdinių,
Maištavusių prieš popiežių Grigalių V –
Karaliaus Otono III giminaitį –
Pirmąjį vokietį Apaštalų Soste.
Neklusnieji – „Velnio tarnai“,
Kaip teigia Kvedlinburgo analai,
Buvo „Viešpaties valia nubausti“:
Krescencijaus – iškėlusio į popiežius graiką –
Galva nukirsta, o jo kūnas –
Kojom aukštyn – pakabintas į kartuves...
Graikui Jonui, palietusiam popiežiaus skeptrą –
Nupjautas liežuvis ir ausys, išdurtos akys...
Imperatoriui, „apimtam švento pykčio“,
Geresnių patarimų, sprendimų Brunonas nesiūlė,
Nenorėjo „šventos“ jo rūstybės gesinti...
Karalius troško atnaujint, išplėsti saksų dinastijos –
Nuo senelio Otono Didžiojo laikų – valdomą
Romos imperiją, prijungiant prie jos vis naujas
Apkrikštytų karalysčių žemes...
2.
Brunonas norėjo pakeisti savo gyvenimą
Ir įstojo į benediktinų vienuolyną Aventine,
Pasirinkdamas Bonifaco – „gera lemiančio“ – vardą.
Bet, čia ilgai neužsibuvęs, patraukė toliau.
Mintimis ir duona dalijosi su atsiskyrėliais,
Su misionieriais, traukiančiais į Prūsiją, Lenkiją...
Šios ir kitos kelionės, klajonės ir pažintys
Greitai padėjo Brunonui pelnyti arkivyskupo
Taginono iš Magdeburgo palankumą –
Jo šventimus bei leidimą misijų veiklai.
Tada, nuvykęs į Otono III įpėdinio
Imperatoriaus Henriko II dvarą, tapo jo bičiuliu
Ir kantriai laukė popiežiaus Silvestro II
Palaiminimo: „Tautų arkivyskupo“ titulo,
Kuris ypatingą Kristaus galią suteikia
Laimint ir laimėti pasaulio tautas.
Štai dabar Brunonas pasijuto stovįs
Prie savo didžių pasiekimų slenksčio.
Jis ėjo į dar neapkrikštytų tautų žemes
Ir, pasak vyskupo Titmaro, ten
„Erškėčiais apaugusią laukinę žemę
Stengėsi apvaisinti dieviška sėkla“.
Nesėkminga mesijystės pradžia
Brunoną trikdė ir žeidė – jį atstūmė
Kaip tuščiakalbį ir maklerį...
Šį kartėlį misionierius malšino ir vylės
Naujom pažintim su kunigaikščiais,
Karaliais ir jų pažadais.
„Ilgai buvau apsukrus veidmainis,
Geidžiau tuščios garbės.
Geru vardu dangsčiau svetimas užmačias,
Kartais net žiaurumus. Ir tai truko ilgai...
Žemiški džiaugsmai vedė į klystkelius,
Įstengiau ne vienam ponui tarnauti.
Meilė Jėzui Kristui tapo dviprasmiška...“ –
Taip atgailavo Brunonas ne kartą,
Bet įpročiai, išsikeroję geismai
Buvo už jį stipresni...
3.
Rašydamas „Šv. Vaitiekaus gyvenimą“,
„Penkių brolių kankinių gyvenimą“,
Brunonas žavėjosi misionierių auka
Ir tikėjo: jam lemta pratęst ir užbaigti
Didįjį žygį į Prūsiją, ją laimint Kristui
Ir Romos imperijai.
Su Lenkijos valdovu Boleslovu I Narsiuoju
Ne kartą medžioklėje ir puotoje svarstė:
Reikia apkrikštyti visas aisčių gentis,
O dalį jų žemių padovanoti
Kaip deramą atlygį Kristaus kariams.
Narsusis Boleslovas atskleidė
Savąjį planą ir turtingų didikų,
Brolių Netimero ir Zebedeno, kivirčą.
Tad Brunonas ėmėsi darbo
Ir sudarė slaptąjį trišalį sandėrį.
Karalius Netimeras, seniai paniekinęs
Bočius, probočius, jų šventąsias girias,
Dievą, dievus ir tikėjimą,
Garsėjo godumu ir niekšybėmis.
Patiko jam sandėris – džiūgavo
Ir nekantravo savo galybę broliui apreikšti.
Nė nedvejojęs sutiko patvirtint jį
Savo ir visos karalystės krikštu.
Klastą netikėtai patyręs, slapta
Į iškilmes atvyko kunigaikštis Zebedenas.
Išklausęs Netimero, jo dvariškių priesakus
Svetimiesiems dievams ir Romos imperijai,
Skausmo apakintas, su savo narsiausiais kariais
Išsiveržė iš minios ir akimirksniu į dausas išlydėjo
Tikro brolio, Brunono bei jo palydovų
Ir kitų sąmokslininkų sielas...
Taip 1009 metais baigėsi
„Tautų arkivyskupo“ Brunono
Žemiškoji kelionė,
Nespėjus pelnyti nei karaliaus,
Nei imperatoriaus skeptro...
Džiaugiuosi, kad paskaičiau... visai vykęs bočių pateisinimas... per visas šventes sąžinė vis nedavė ramybės- ir ta Brunono galva ir tie Mindaugo pasišvaistymai dėl brangios tėvynės... Žinoma, Mindaugas tai jau seniai reabilituotas- tikslas pateisina priemones... dabar ramiai miegosiu ir dėl Brunono galvos... O parašymas man visai nepasirodė imantrus...
ATĖNAI
Lietuva internete
