ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Skruzdėlė ir vertikalė

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]


2007


Civilizacija –


tėra tam tikra koncentracijos stovykla. Idealus jos modelis buvo bolševikų lageriai, nacių osvencimai. Šiaip jau visi tokiose stovyklose gyvename. Koncentruoti – sutelkti, suspausti, atimti kiek įmanoma daugiau iš žmogaus privačiosios (ir intymiosios) erdvės.
Dabartiniai miestai: Vilniuje jaunimas žūtbūt veržiasi į skystus daugiaaukščius. Jie jau netgi nenori gyventi po vieną kokiam nors kaime, gamtoje.
Diskotekos – paukščių baliai, mailiaus neršyklos.
Individas? Nėr jo, niekam nereikia. Žmonės kaip masinis organizmas.

Klausimai (naivieji)


Neturi atsakymų. Ribos, kur prasideda nežinomybė. Apibrėžtoji egzistencija. Gyvūnai ten sustingsta ir beprasmiškai stebeilijasi. Paskui glaustosi prie šeimininko kojų.
Gyventi ir mąstyti. Gyvenimo (ir begalybės) išmąstyti negalima. Apmąstyti – taip. Reflektuoti – taip gimsta patirtys.
Gyventi – uosti, skanauti, mylėti, plaukti, dirbti...
Kurti? Ką?
Daryti? Ką?
Padėti? Kam?
Mirti? (...)

Koketavimas


Pasak M. K., tai – negarantuotas pažadas eiti į lovą. Elgesys, sužadinantis kitam žmogui lytinio suartėjimo viltį.

Skaitant Milaną Kunderą


Dažnai – beviltiškas klausimas:
– Kas yra romanas? Ką jis man pasako? Kam žmonės juos kurpia?
Tai ne apie šiaip sau rašytoją, o apie meistrą! Ir vis dėlto: ar neužtenka žodžių, kurie nejučia išsprūsta žmogui „iš burnos“.
Tai yra poezija. Migloti, fragmentiški sakiniai. Ar yra romanų, kurie nesuspaudžiami į sūrį? Kad išvarvėtų daug išrūgų...
Nuolat čia kyšo priedai, ataugos, intarpai, nuokrypiai.

Paradoksai


Žmonės mato tai, ką nori matyti.
Girdi tai, ką nori girdėti.
Ir t. t.
Tai kas yra žmogaus esmė? Kažkas eina iš jo vidaus? Skirtis, duotybė?
Lietuvis, užaugintas Gruzijoje, patiems gruzinams pasirodė „didesnis gruzinas“ nei jie patys.

Mintys vidurnaktį


Kur rasti drobę, kurioje žmogus galėtų nutapyti gražų paveikslą?
(...)
Ūmai atsivėrė dangus ir mano mažas
pasaulėlis prasmego – – –

Kovo 23, penktadienis


Teisinė valstybė


Lietuvoje: tyrėjams neaišku, policijai neaišku, teismams neaišku, užtat žurnalistams viskas aišku. Žiniasklaida kaip prostitucija.
Eiliniam piliečiui tada irgi viskas aišku. Pakliuvai (įskųstas), tai kaltas. Pakarti, pasodinti, nubausti.
Sakramentinė frazė:
– Kas galėtų paneigti?
Vyksmas: kas ką pirmas įskųs ir pasodins.

Apie debesis


Tik šįryt perskaičiau, kad debesys – „niekada nesibaigiančios Saulės kovos su lediniu ašigalio alsavimu padarinys – neįkainojamas mūsų kraštovaizdžio turtas, šiaurės dovana“ (S. V. rašinys apie A. Kunčiaus debesų albumą).
Galima ir pridurti: neturtėlių turtas!
Aš irgi turėjau daug debesų, Gintarą B. nustebinau fraze „moku užsiauginti debesį“. Pagauk vėją lauke!

Tai, kas dabar nestulbina


Stebėtina, kiek daug žmonių pasinaudojo mane ištikusia nelaime. Iš naujo skaitydamas M. K. radau pastraipą, kuri daug ką paaiškina.
„Šiandien jau nebandoma apkaltinti antivalstybiniais veiksmais, nes tokiu būdu tik sukeltų mūsų simpatijas. Ne, dabar labiau tikėtina, kad jie stengiasi aptikti mūsų kišenėse hašišo arba įrodyti, kad išprievartavome dvylikos metų mergaitę. Visada suras tokią, kuri paliudys“ (p. 100).

M. K. poetiškumas: apie lapus, kurie plaukia Vltava. Atnešami iš miškų. Rudenį. Vienas raudonas, kitas žalias, mėlynas...
Kas čia slypi? Gilesnis alsavimas. Žmogaus drama išplečiama, įgyja spalvinį foną laiko tėkmėje, spalvų kaitoje.

Apie trūkinėjančius ryšius


Pr. istorija apie tris dėstytojas, kurios atvažiavo į Vilnių skaityti paskaitų apie rusų literatūrą. Salėje sėdintis jaunimas nieko nesuprato, atrodė, kad atsistos ir pradės klausinėti, kokia kalba rašė B. Pasternakas.
Taip nupjauta dar viena šaka. Tiesa ir tai, kad Vakarų kultūros yra l. hermetiškos, į rusų – mes jau turėjome raktą (V. Krėvė, R. Šilbajoris, T. Venclova dėstė rusų literatūrą JAV). Dabar – savos nevertinam, rusų – arogantiškai atsisakėm.
Iš jų liko tik „popsas“...

Estų kompleksai


Visi žinojom, kad estai laikė save didesniais vakariečiais. Vienas režisierius sutiko atvažiuoti į Lietuvą ir statyti spektaklį su sąlyga – kalbės tik vokiškai.
Tie, kur stebėjo jo repeticijas, atsimena tik vieną esto žodį, kurį jis tardavo estišku akcentu:
– Pause, die Pause!
Visa kalba.

Nepaaiškinama nuoskauda


Mane nuolat įskaudina žmonės, niekinantys lietuvių literatūrą. Tiesa, kad kažkuri generacija jau persigėrė rusų kultūra. Ir romanais, ir romansais. Tačiau tie, kurie nejaučia Žemaitės, Biliūno, Vaižganto, Savickio, man visad liks svetimi.
– Kas ten tave taip žavi?
– Bent jau kalba, – ginuosi.
Ne, ne! Ne vien kalba. Tas trapus žodžių voratinklis, melancholija, graudulys, pavasario gaiva, rudens šviesa – visa mano metafizika.
Kodėl jos turėčiau atsisakyti?
Man visad patikdavo V. Vysockis, bet nesiseilėjau taip kaip kiti mėgdžiodami jo kriminalinį balsą. Tiesą sakant, be balso jo eilės vidutiniškos. Jis prikeldavo jas savo gerkliniu ūkavimu. Paskui – dar prasčiau. Pugačiova, Kirkorovas.
Žmonės, praradę savo giliąją savastį.

Tai, kas neišvengiama


Kodėl maniau, kad išvengsiu?
„Tie, kurie mano, kad kom. režimai V. Europoje yra tiktai piktadarių darbas, nepastebi vienos esminės savo klaidos: piktadariškus režimus sukūrė... entuziastai, įsitikinę, kad surado vienintelį kelią į rojų. Narsiai tą kelią gynė ir išžudė daugybę žmonių. Paskui jau visiems paaiškėjo, kad jokio rojaus nėra, o tie entuziastai besą žmogžudžiai“ (p. 105).
Kodėl maniau, kad nepakliūsiu po šita mašina? Visą gyvenimą mokėjau už savo naivumą.
Beje, tai daugelio poetų klaida. Šventieji naivuoliai!
Edipas, sužinojęs savo kaltę, išsidūrė akis ir paliko Tėbus. Jo kaltė buvo nežinojimas, bet jis suvokė savo atsakomybę. Tai iš čia – „Atsisveikinimas su Sofokliu“?
Pusakliam žmogui nebūtina išsidurti akis.
Dar citata:
„Teroru valdomoje visuomenėje jokie pareiškimai neįpareigoja, jie yra priverstiniai, ir garbingas žmogus neturėtų į juos kreipti dėmesio, nė pastebėti“ (p. 108).

Klausimas


Ar tiesa, kad 1940-ųjų okupacija (iš anksto sumanyta, suplanuota ir tiksliai įvykdyta) turėjo tikslą demoralizuoti tautą (-as)?
Jeigu taip, tai viskas pasiekta. Su kaupu. Šimtui metų į priekį.
Mes esame išėdos. 1988–1991 metai buvo isterinės konvulsijos?

Tam tikro amžiaus –


žmogus privalėtų turėti mažų džiaugsmų, kasdienių. Priešingu atveju – jis pakrypęs arba manieringas.

Tuskulėnų alksnyne



          Šaltą pavasario vakarą
          Lakštingala šaukė veltui
          Sau artimą draugą.
Arba – iš praėjusių vasarų. Variantas:

          Sanpaulijos žydėjo ant staliuko,
          Bet visa tai
          Akimirksnį tetruko.
O buvo: „Bet manęs tavęs čionai / Labiausiai trūko...“
Iš eilėraščių lieka tik branduolys. Kanduolas...
– Ar tavo meilė dantinga? (Iš Dantės.)

Šeduviškių dainelės


Pradžia kaip ir kitur, paskui – savaip:
          Čir vir vir pavasaris,
          Vaikai, bėkit į pašalius,
          Duobeles kasiokit,
          Bandeles kepiokit!

Kovo 24, šeštadienis


Anie laikai


Jaunas žmogus paklausė, kas gi dėjosi sovietmečiu...
Aš nesuzgribau atsakyti.
Tada papasakojau istorijų iš Jaunimo teatro.
– Iš Maskvos (įsivaizduok!) ateidavo depešos: „Statykite spektaklį Milicijos dienai! Pavaizduokite mūsų šauniąją miliciją...“
Arba: „Tėvas ir sūnus Brazinskai (ne Brazauskai!) nuvarė lėktuvą į Turkiją. Per Moličre’o spektaklį vienas aktorius vietoj frazės „Pririškite jį prie galerų!“ pasakė „Nuvežkite jį į Turkiją!“
Salėje baisios ovacijos, o kitąryt aktorius išlėkė iš darbo.

Iš graudulių


Mano šuo iš lėto gęsta. Neteksiu dar vieno draugo. Miega ir miega, jeigu kokį kaulelį bando graužti, tai – vienos seilės... Keli dantys likę giliai gerklėje. Keli – kyšo iš priekio... Nėr dantų! Koks šuo, jeigu nei kanda, nei įkanda. Vakar D. J. paklaustas (telefonu), kaip aš dabar gyvenu, išmečiau net nepagalvojęs:
– Mes gyvename. Aš ir senas šuo.
Jaunystės ketureilį su „l“ perteklium dabar persakyčiau taip:
          O Dieve, susirink nuo lieptų
          Tas apvalainas bobeles
          Ir liepk lėkt Lietuvai per lietų
          Tiesiog į vasaras žalias...
Bėda, kad nėr: Dievo, lieptų, moteriškių. Žmogus ir jo šuo. Dešimtmečių draugystė: nuo nešiojamo kišenėj, lupinėjančio tapetus, graužiančio laidus, vagiančio cukrų iš cukrinės iki kvaištelėjusio snaudaliaus. Leiskite man miegoti!
Jis to užsitarnavo. Sąžiningai. Namų dalis. Dvaselė, šuniška.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164689. Moličre’o 2009-06-30 21:23
yra Moljeras su "kairiai" kirčiuota e?

164719. taip2009-07-01 09:56
taip, cia apie "Skapeno klastas" Jaunimo teatre

164969. archyvaras2009-07-03 00:23
Oho! - stipriai ir neretoriškai klausiama:"Mes esame išėdos. 1988–1991 metai buvo isterinės konvulsijos?". Ką pasakytų kai kurie sąjūdistai ir Akto signatarai rentininkai?

165217. Grizk, Sigitai2009-07-05 17:50
tegu ir i Karoliniskes ---------

165263. paprastas zmogus2009-07-07 01:34
Atsakau archyvarui. Aktininkai-parašininkai (blatniau, t.y. vagių kalba - "signatarai") ir yra pats išedų cimusas. Jie guli prie parašos ir tiesiog voliojasi išėdose. Žydrieji tai gali su pasitenkinimu stebėti per savo žydruosius. O aš savo žydrajį sugadinau ir išmečiau. Daugiau į žydruosius ne tik nežiūrėsiu, neklausysiu, bet jų ir neuostysiu. Reportažai apie parašininkų gyvenimą mane pykino. Gal naujos kartos TV jau transliuoja ir smarvę, bet TV uostytojams apie tai nutylima... Tai įtaręs, aš ir atsisakiau savojo žydrojo. Perfrazuojant Panoramą eteryje: kaip šalyje, taip ir respublikoje.

165349. paprastam2009-07-07 21:45
jei sugadinai ir išmetei, kuo rašai?

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:35 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba