ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

Pabaiga. Pradžia Nr. 22

Ar Lietuva buvo suvokusi savo religinę misiją? 1596 m. spalio 6 d. Brastoje sudaryta Lotynų ir Graikų apeigų bažnyčių unija liudija tokį suvokimą buvus. Deja, ilgą laiką tik intuityviai nujaučiamos, kaip religinė tolerancijos idėja užkoduotos pagrindinės Lietuvos religinės idėjos įsisąmoninimas ėjo koja kojon su jos išsigimimu, pasireiškusiu praktiškai įgyvendinant tą idėją. Bažnytinės Brastos unijos istorija yra Lietuvos religinės idėjos išsigimimo, jos nesėkmės istorija. Tik paviršutiniškam žvilgsniui Liublino ir Brastos unijos yra nesusiję arba menkai tesusiję įvykiai. Iš tiesų šios unijos yra vieno dvasinio vyksmo momentai, Lietuvos gravitacijos į Vakarus (per Lenkiją) momentai, vyksmo, kuris pasibaigė Lietuvos valstybės žūtimi. Nenatūraliai nuo Lietuvos amputuotų jos kūno dalių gyventojai labai greitai pajuto savo senų ir naujų „šeimininkų“ dvasios skirtumus. Kokie dideli buvo tie skirtumai, liudija vienas (jų yra daugybė) iškalbingas faktas. 1412 m. Lenkijos karalius Vladislovas II (mūsų Jogaila!) atėmė iš stačiatikių Peremislio katedrą ir perdavė ją lotynų apeigų vyskupui. Ar įmanoma kažką panašaus įsivaizduoti XV a. Lietuvoje? Todėl nenuostabu, kad praėjus vos kiek daugiau kaip dvidešimčiai metų po Liublino unijos jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę pradeda plakti kruvinų, brolžudiškų kazokų sukilimų, ilgainiui virtusių kazokų karais, rykštė. Didžiai Lenkijos ir Lietuvos nelaimei, po iškiliojo Stepono Batoro mirties 1587 m. pabaigoje į sostą įžengė švedas Zigmantas III Vaza, palyginti su savo pirmtaku iš niūrios, vampyrais garsėjančios (be abejo, labai „atsilikusios“) Transilvanijos – „tikras vakarietis“, tipiškas ano meto Vakarų Europą užvaldžiusios konfesinės nepakantos dvasios atstovas. Būtent šiam, deja, net 44 metus karaliavusiam valdovui Abiejų Tautų Respublika turi „dėkoti“ už tiek valstybinės energijos išeikvojusių karų su Švedija pradžią, būtent šiam karaliui valdant Lenkija ir Lietuva vis labiau grimzta į žiaurią ir beprasmišką konfrontaciją su savo valdiniais kazokais, konfrontaciją, vis labiau įgaunančią pilietinio ir, baisiausia, religinio karo bruožų. Šio ginkluoto konflikto (bet ne Žečpospolitą užvaldžiusios nacionalistinės ir konfesinės beprotybės) atomazga tapo 1654 m. kairiojo Dniepro kranto su Kijevu praradimas, milžiniška Trečiosios Romos idėjos pergalė ir galutinio Lietuvos religinės idėjos bankroto preliudija. 1655 m. rugpjūčio 8 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje priešas įžengia į valstybės sostinę – rusų kariuomenė barbariškai nusiaubia Vilnių. (Simboliška, kad per šią suirutę kažkur dingo Lietuvos didybės kūrėjo Vytauto palaikai.)

Zigmantas III buvo ir vienas iš Brastos unijos sudarymo iniciatorių. Deja, instrumentas, turėjęs padėti Lietuvos religinei idėjai virsti kūnu, iš tiesų virto šios idėjos parodija, Bažnyčios vienybės šmėkla. Nes jau kraujavo, jau blėso „materialinis“ Lietuvos idėjos pagrindas – tolerancijos dvasia. Ją vis labiau stūmė dvasia, kuri šventė pergalę 1572 m. Baltramiejaus naktį Paryžiuje. 1577 m. jėzuitas Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“. 1590 m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.

Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir Lietuvos religinės idėjos iškraipymą. Lenkų intelektualas nejautė Lietuvos širdies. LDK idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios Romos idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – 1552 m. Ivanas Rūstusis iškelia stačiatikių kryžių virš Kazanės, 1589 m. Maskvoje įkuriamas patriarchatas. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis apologetas Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją (1439), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios Bizantijos, tiek jos agonija nevengiančios pasinaudoti Romos abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. 1596 m. Rytų Bažnyčia Lenkijoje ir LDK suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino popiežius, o Žečpospolitos karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi Europą.

Pati unija nebuvo savaiminis blogis. Anų laikų krikščionija nepažinojo kitų Rytų ir Vakarų bažnyčių vienybės idėjos realizavimo būdų. Šiuo požiūriu Brastos unija iš tikrųjų liudija Lietuvos visavertį įsitraukimą į ano meto krikščionišką kosmosą. Tačiau tas kosmosas buvo pažeistas, kraujuojantis, aižėjantis. Lietuvos istorinės būties tragiškas paradoksas yra tas, kad pažindama savo krikščionišką pašaukimą (Rytų ir Vakarų bažnyčių vienybės idėją), – o Lietuva jį pažino tarpininkaujant Lenkijai, – Lietuva neišdrįso iki galo išlikti savimi. Įsisąmonindama savo pašaukimą teoriškai, Lietuva jį kartu išdavė praktikoje. Klasikinė „proto–jausmo“, „racionalumo–iracionalumo“ dichotomija LDK istorijoje apsireiškė su visa savo tamsiąja jėga. Idealas buvo gyvas tol, kol buvo intuityviai jaučiamas. Proto palytėtas, jis mirė, virto savo karikatūra. Pradedant Liublino unija, karikatūra vis labiau virsta ir Lietuvos valstybė, kryptingai judėdama savo mirties link.

Kaip minėta, pati unija nebuvo savaiminis blogis. Jeigu taip būtų buvę, ji nebūtų turėjusi savo šventojo. Tačiau pati Polocko arkivyskupo Juozapato Kuncevičiaus kankinystė 1623 m. Vitebske liudija, kokia baisi Europą jau seniai siaubianti, bet Lietuvoje iki tol nežinoma konfesinės neapykantos dvasia įsimetė į LDK kūną. Ne pati unija, bet tai, kas ją lydėjo, ardė Lietuvos valstybės dvasinius pamatus. Konfesinės nepakantos ir agresyvaus nacionalizmo dvasios smelkėsi į bizantiškąją Žečpospolitos dalį. Kartu su tolerancija iš Lietuvos valstybės traukėsi ir jos istorinės egzistencijos prasmė.

Lotyniškojo (pirmiausia lenkų) episkopato požiūris į unitus buvo grynai instrumentinis. Romos popiežiams Unitų arba Rutėnų Bažnyčios, būtent kaip Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios, ateitis rūpėjo kur kas daugiau negu lenkų vyskupams, kuriems unija pirmiausia buvo žingsnis Rytų apeigų Bažnyčios sulotyninimo link. Unitų vyskupai taip ir nebuvo įleisti į Žečpospolitos Senatą, nors teisių sulyginimas buvo viena iš unijos sąlygų. Tik valstybės agonijos metu (1792) Senate atsirado vieta unitų metropolitui. Dizunitų (unijos priešininkų) požiūriu, unitai buvo paniekos verti stačiatikybės išdavikai. Romos katalikų dvasininkija su nedidelėmis išimtimis į unitus taip pat žiūrėjo iš aukšto. Tai buvo „antrarūšiai“ katalikai, ruošiami „tikrajai“ lotyniškai Romos katalikybei. Tuo tarpu dar 1624 m. popiežius Urbonas VIII uždraudė be ypatingos priežasties pereiti unitams į Romos apeigas, o Benediktas XIV – prolotynišką agitaciją, kurią ypač uoliai praktikavo jėzuitai. Rusin, pop, chłop, – jėzuitų mokyklose auklėtiniai katalikai užgauliodavo auklėtinius unitus. Žeminimo politikos vaisius buvo tai, kad XVII a. rusėnų (taip anuomet buvo vadinami dabartinių Baltarusijos ir Ukrainos gyventojai) aristokratija, o kiek lėčiau ir paprasti šlėktos, vis labiau lotynizavosi, t. y. palikdavo Rytų apeigų Bažnyčią – chłopska wiara – ir pereidavo į Vakarų apeigų Romos Bažnyčią, į polska wiara. Lotynizacija paprastai reiškė ir polonizaciją. Konfesinė nepakanta ir puikybės apsėstas nacionalizmas atliko savo juodą darbą. XVIII a. pradžioje Unitų Bažnyčia jau yra beveik išimtinai valstiečių Bažnyčia, nors kiekybiškai ji neabejotinai dominuoja – 3/4 Baltarusijos ir didelė dalis Ukrainos gyventojų buvo unitai. Beje, reikia turėti omenyje, kad absoliuti dauguma unitų buvo beteisiai valstiečiai, taigi neturėjo ypatingo pasirinkimo. Unija buvo „iš viršaus“, o ne iš liaudies kilęs projektas. Todėl nenuostabu, kad pagrindiniai pasipriešinimo unijai židiniai buvo miestuose – vadinamosios bažnytinės pasauliečių brolijos. (Simboliška, kad viena aktyviausių unijai besipriešinančių stačiatikių brolijų veikė Vilniuje, mieste, kuriame po Kijevo praradimo buvo įsikūręs dvasinis unijos centras – Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynas.) Romos Katalikų ir Rutėnų bažnyčios nebuvo lygiavertės partnerės. Sunku nesutikti su stačiatikių istoriko M. Kojalovičiaus tvirtinimu, kad Unitų Bažnyčia „atiduodavo visus savo geriausius žmones, negailėjo jėgų, kęsdavo visokiausius priekaištus, sudėjo netgi kruvinas aukas, o katalikybė skindavo jos darbo vaisius. Unitų Bažnyčia buvo Lotynų Bažnyčios samdinė, vergė, nežinanti nei poilsio, nei darbo džiaugsmo.“

XVII–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos istorija yra ne tik politinio, bet ir dvasinio bankroto istorija. Kuo silpnesnė darėsi valstybė, tuo agresyviau joje reiškėsi pražūtingi konfesinės nepakantos ir nacionalizmo pradai. Vakarų Europoje velnias ir jo tarnai suaktyvėja blėstant viduramžių pasaulėjautai su visagaliu Dievu priešakyje. Lietuvoje nelabasis apsireiškia deformuojantis Lietuvos religinei idėjai. Pirmasis žinomas raganos sudeginimas įvyksta 1566 m. – Liublino unijos išvakarėse. Pirmieji įstatymai, baudžiantys už raganavimą, pasirodo 1588 m. III Lietuvos Statute. Aišku, „atsilikusi“ Lietuva niekada nepasivijo Vakarų Europos raganų deginimo srityje, tačiau per paskutinius du LDK egzistavimo amžius keli šimtai žmonių savo gyvenimą vis dėlto turėjo baigti laužo liepsnose.

1697 m. lenkų kalba paskelbiama oficialia visų valstybinių įstaigų kalba ir galutinai išstumia senąją oficialią LDK vartotą gudų kalbą. 1696 m. mirė Jonas Sobieskis, paskutinis jungtinės valstybės karalius, kuriam Apvaizda dar patikėjo nuveikti šį tą reikšmingo pasaulio istorijoje. 1683 m. Sobieskis prie Vienos sumušė turkus, tuo užbaigdamas Osmanų invaziją į Europos gilumą – nuo šiol prasidės lėtas, bet nesustabdomas turkų valdų Europoje mažėjimas. Tačiau pati Respublika darėsi vis mažiau Apvaizdai reikalinga. Sobieskio mirties metais Maskvoje į sostą įžengė Petras I. Tuo metu, kai šis caras, netrukus pasivadinęs imperatoriumi, Nevos žiotyse statė savo naują sostinę ir skynė vieną pergalę po kitos, Dievas siuntė Lietuvai vieną už kitą baisesnes bausmes. Švedų, rusų ir savo pačių magnatų (dabar sakytume „oligarchų“) kariuomenės, plėšdamos ir degindamos, skersai ir išilgai vaikšto po kraštą. Dievas siunčia nederlių, badą ir nepaprastai šaltą 1708–1709 m. žiemą. Tarsi būtų negana, 1708 m. prasidėjo baisus maras ir siautė iki 1711 m. Vien tik švedų užimtame Vilniuje 1710 m. juodoji mirtis pasiglemžė apie 20 000 krikščionių ir apie 4000 žydų. 1712 m. pranešime apie Alytaus karaliaus ekonomijos dvarus rašoma: „Ekonomija, nukentėjusi nuo maro, svetimos kariuomenės ir saviškių, o ypač nuo kunigaikščio M. Višniaveckio kariuomenės, palikusi visiškai be gyventojų. Ekonomijos dirvos, kur anksčiau būdavo sėjami kviečiai, apaugo ne tik piktžolėmis, bet ir krūmais. Kur anksčiau buvo platūs kaimai, dabar – tik locus ubi Troia fuit. Valstiečių lūšnos nugriautos ir nakčia slapta kažkur nuvežtos, o kur – vienas Dievas težino, nes, nesant žmonių, niekas jų nesaugojo...“ Kartu su „strategine sąjungininke“ Lenkija Lietuva kentėjo už savo istorines nuodėmes. Už nekrikščioniškos savo brolių nemeilės nuodėmes.

XVIII a. Lietuvos valstybės egzistavimas tapo beprasmis. Ji turėjo arba tiesiog tapti Lenkijos dalimi, arba – tai ir įvyko – kartu su Lenkija būti padalyta tarp stipresnių kaimynų, kurie norėjo būti, nes pati būti ji nebenorėjo. O kodėl būtų turėjusi norėti? Jos idėja, kuria ir vardan kurios Lietuvos valstybė gyveno, pralaimėjo. Apvaizda ne tam pašaukė Lietuvą į istorinę būtį, kad su jos pagalba lenkintų ir verstų Romos katalikais visus jos gyventojus. Lietuvos užduotis buvo daug didingesnė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didi ne tiek savo teritorija, kiek savo vieta Apvaizdos plane. Ji turėjo suvienyti Dievo Bažnyčią. Nepavyko. Pritrūko krikščioniškos brolių meilės. 1624 m. Kijevo metropolitas (unitų) laiške Tikėjimo platinimo kongregacijai dėkoja Dievui už tai, kad „toks jų [lotynų apeigų katalikų – A. M.] elgesys su mumis nuo Šventos unijos mūsų neatstūmė ir dėl Dievo malonės neatstums niekada, nors ir atmatomis esame laikomi“. Ne tokia buvo Lietuvos idėja. Trečioji Roma triumfavo. Metropolitas kiek pervertino savo ganomųjų ištikimybę unijai. Jekaterinai II „sugrąžinus“ Baltąją ir Mažąją Rusiją į Didžiosios Rusijos „motinišką glėbį“, unitai sugrįžo į stačiatikybę. Aišku, „sugrąžinti“ jie buvo potvarkiu „iš viršaus“ – 1839 m. Brastos unija buvo panaikinta. Bet ir unitais jie buvo paversti potvarkiu „iš viršaus“. Unijos panaikinimui paminėti išleistame medalyje iškalta: „Atplėštieji prievarta (1596) sujungti meile (1839).“ Šio medalio nebūtų, jeigu būtų nugalėjusi ne Trečiosios Romos, o Lietuvos religinė idėja. Šiandien ne unija, o didžiąja dalimi stačiatikiškos Ukraina ir Baltarusija primena kadaise čia vykusią didžių idėjų kovą.

Antrąją Lietuvos valstybę steigusi idėja neprilygo savo pirmtakei. Pikti liežuviai, tvirtinantys (dažnai iš pavydo), kad tarp 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ir LDK nėra nieko bendro, nėra visiškai neteisūs. Paprastai tie liežuviai priklauso nacionalizmo virusu užsikrėtusioms galvoms. Tas nacionalizmas gali būti baltarusiškas, ukrainietiškas, rusiškas, netgi lietuviškas, tačiau istorija jį dažniausiai pažįsta lenkiškuoju pavidalu, tuo, kuris į A. Jakšto kreipimąsi atsakė garsiuoju „Przenigdy“. Lietuva neturėjo kitos išeities, kaip tik atsisakyti savo sulenkėjusios „aristokratijos“, tų gyvųjų numirėlių, kuriuos slėgė pirmosios Lietuvos valstybės idėjos išdavystės prakeiksmas. Tiksliau, ne Lietuva atsisakė savo „aristokratijos“, o „aristokratija“, ištardama „Niekada“, galutinai apsisprendė už tą pradą, kuris ir buvo pirmosios Lietuvos valstybės mirties šaltinis.

Antroji Lietuvos valstybė buvo kitokia. Ne tokia didelė. Ne tokia didi. Palyginti su LDK, jos idėja buvo visiškai neoriginali, tiesą sakant, banali. Nacionalinės valstybės idėja, kuria gyveno tarpukario Lietuva, buvo jau seniai išrasta. Čia iš tikrųjų vėlavome. Buvome niekuo iš kitų vidurio europiečių neišsiskiriantys prancūzų ir vokiečių politinių idėjų epigonai. Apskritai nacionalinės valstybės idėja yra krikščioniškosios universalistinės pasaulėžiūros suirimo produktas. Tai giliausia metafizine prasme provinciali idėja, Bažnyčios privatizavimo vaisius. Tačiau Apvaizda norėjo, kad būtent su šia idėja iš beveik numirusių prisikeltų lietuvių tauta. Pirmąją Lietuvos valstybę į istorinę būtį pašaukė Rytų ir Vakarų prarastos vienybės ilgesys. Antroji Lietuva gimė žūtbūtinėje kovoje už savo kalbą. Pasak Cz. Miłoszo, modernią lietuvių tautą sukūrė filologų būrelis. Tai, aišku, skamba ne taip didingai kaip „nuo jūros iki jūros“. Bet be šių filologų, ko gero, nebūtų nė šito rašinio.

Sub specie aeternitatis 1918–1940 m. Lietuvos Respublika tebuvo blankus LDK šešėlis. Tai nieku gyvu nepaneigia antrosios Lietuvos valstybės kūrėjų žygdarbio. Galų gale tenka pripažinti, kad šiai antrajai mūsų valstybei, skirtingai nei LDK, daug geriau pavyko realizuoti jai patikėtą idėją, kad ir kokia kukli, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, ji buvo. Vis dėlto senųjų mūšių aidas pasiekė ir tarpukario Lietuvą. Du šimtmečius trukusio karo su Vakarais, kuriame kristalizavosi Lietuvos valstybingumas, šmėkla prisikėlė 1923 m. – Klaipėdos sukilimas, tas, Europos galingųjų požiūriu, akibrokštas, be abejo, buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos valstybės žingsnis, o pirmasis pasaulyje prieš nacius nukreiptas teismo procesas priminė senosios Lietuvos pasipriešinimą išsigimstančios Europos dvasiai, nepakantos ir prievartos dvasiai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos žydų bendruomenę ištikusią tragediją interpretuoti vien tik kaip vieną iš Holokausto epizodų, kaip atsietą nuo visos Lietuvos istorijos ir Lietuvos idėjos įvykį – vadinasi, dar kartą demonstruoti nekūrybišką požiūrį į savo istoriją. Holokaustas Lietuvoje buvo ne tiesiog vienas iš Europos žydų genocido epizodų, kurį turėtume traktuoti kaip „visi kiti civilizuoti europiečiai“. Holokaustas Lietuvoje buvo tos pačios savo krikšto pažadus pamiršusios Europos dvasios, kuriai du šimtmečius priešinosi senoji Lietuva, grimasa. Toji teutoniškoji nepakantos dvasia – kova su ja lydėjo Lietuvos valstybės ir Lietuvos idėjos tapsmą – tarsi keršydama už savo anuometinę nesėkmę, dar kartą smogė Lietuvai. Belieka apgailestauti, kad dalis mūsų tautiečių buvo pakankamai „pažengę“ perimdami naujausias Europos politines doktrinas ir savo dalyvavimu Lietuvos piliečių žudynėse išdavė istorinę Lietuvos idėją.

Lietuvos istorija nežino masiškesnio, intensyvesnio ir sąmoningesnio idėjos išgyvenimo už tą, kurį Apvaizda padovanojo mūsų tautai 1989–1991 m. Dar niekada Lietuvos istorijoje mūšis už laisvę nebuvo toks visa apimantis ir mobilizuojantis. Ne karių ar inteligentų luomas šį kartą buvo pagrindinis Lietuvos idėjos nešėjas. Visa tauta vieningai ištarė Apvaizdai fiat, „tebūnie“. Vargu ar kada nors Lietuva sulauks tokios dovanos iš aukštybių, tokios, S. Zweigo žodžiais tariant, savo „žvaigždžių valandos“. Tokiomis dovanomis Dievas nesišvaisto. Ir ar neatsitiks taip, kad ateities kartos, žvelgdamos į praeitį, bus priverstos konstatuoti, jog Sąjūdis, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji buvo viso Lietuvos istorinio kelio apvainikavimas, paskutinis reikšmingas mūsų tautos pasauliui ištartas žodis, po kurio prasidėjo tyla, palengva pereinanti į mirtiną kapų tylą.

Savo „žvaigždžių valandą“ Lietuva tarė „tebūnie“ laisvei. Trečiąją Lietuvos valstybę pašaukusi idėja buvo laisvės idėja. Bet tai buvo negatyvi laisvė, „laisvė nuo“. Mes atkūrėme savo valstybę atsiskirdami nuo pavergėjo, bet per beveik dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjome atpažinti savo laisvėje jos pozityvaus turinio. Lietuva norėjo būti laisva, bet nežinojo ir dabar dar nežino, kam tą laisvę panaudoti. Patirtis rodo, jog vien tik narystės galingiausiose ir prestižiškiausiose tarptautinėse sąjungose (o būtent toji narystė, kaip pamename, buvo mūsų valstybės „strateginis tikslas“, taigi savotiškas jos laisvės pozityvus turinys) nepakanka, kad lietuvių tauta norėtų būti. Bet čia nėra reikalo atkartoti to, kas buvo pasakyta šio rašinio pradžioje. Pakaks priminti, kad imperatyvai „pasivykime valstybę X“ arba „pakartokime valstybės Y stebuklą“ neįkvepia tautai ypatingo noro gyventi. Tarpukario Lietuva demonstravo daug didesnį norėjimą būti nei dabartinė Lietuva, nepaisant visų keistų kalbų apie tai, kad šiandien lietuvių tauta yra „saugi kaip niekada iki šiol istorijoje“. Tiesa, antrosios Lietuvos noras būti susvyravo apgailėtiname nesipriešinime agresoriui, tačiau ginkluota pokario rezistencija įrodė svyravimą buvus klaida. Partizanai mirė, kad gyventų tauta, kurios kai kurie atstovai šiandien šantažuoja Lietuvą, reikalaudami „dvigubos pilietybės“ ir grasindami numirti lietuvybei, jeigu jų kaprizas nebus patenkintas. Ne kažin kokia dvasinė evoliucija. Beje, rezistencinis judėjimas galėjo būti daug silpnesnis, jeigu ne plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose pasitikėjimą savo valstybe sustiprinusi pirmaisiais antrosios Lietuvos valstybės gyvenimo metais įvykdyta žemės reforma. Lyginti ją su trečiosios Lietuvos valstybės istorijos pradžioje atlikta „reforma“, akivaizdžiai susilpninusia piliečių pasitikėjimą valstybe, tiesiog neapsiverčia liežuvis. Prelato Mykolo Krupavičiaus vardas amžiams yra įrašytas į Lietuvos istoriją. Geriausia paslauga, kokią ateities istorikai, vedami principo „apie mirusius arba gerai, arba nieko“, galėtų suteikti paskutinės Lietuvos žemės reformos architektams, būtų pasmerkti jų vardus amžinai užmarščiai.

Šiandien tarp Baltijos ir Juodosios jūros bastosi kadaise didingų lotyniškųjų Vakarų ir bizantiškųjų Rytų religinės vienybės bei Trečiosios Romos idėjų šmėklos. Sekuliarizacijos vampyras išsiurbė šių idėjų kraują, jų religinį turinį. Dabar du vaiduokliai vaidina teatre, kuris yra vienas iš praėjusio amžiaus dvasios skurdą liudijančių kūrinių ir kurio pavadinimas – Geopolitika. Be abejonės, Lietuva turi ne tik teisę, bet ir pareigą kūrybiškai apmąstyti dvasinį LDK palikimą ir, kiek tai įmanoma, rasti šiam palikimui pritaikymą dabartyje. Deja, „drąsi šalis“ nori būti drąsi ne kultūros, kuri ir yra dvasinių vertybių sklaidos erdvė, politikoje (nebent drąsa laikytume drastišką pastarųjų mėnesių antikultūrinę politiką), o geopolitikoje. Pats savaime noras būti „regiono lydere“ nėra smerktinas. Blogai yra tai, kad Lietuvos „Rytų politika“ demonstruoja nesugebėjimą pasimokyti iš LDK žlugimą lėmusių klaidų. LDK kelias į mirtį buvo grįstas pirmąją Lietuvos valstybę steigusių idealų išdavyste ir valstybės pavertimu iš prigimties jai svetimų tikslų įgyvendinimo įrankiu. Kai šiandien, nepaisant akis badančio fakto, kad absoliuti Ukrainos gyventojų dauguma priešinasi šalies narystei NATO, mūsų valstybė kartu su ukrainiečių pasitikėjimą praradusiu Ukrainos prezidentu atkakliai stumia šalį ten, kur jos žmonės nenori, aš negaliu tokios Lietuvos užsienio politikos interpretuoti kitaip, kaip tik aptarnavimą svetimų, ne Lietuvos ir ne Ukrainos, interesų. O gal Lietuvos ir Lenkijos prezidentai geriau už pačius ukrainiečius žino, ko reikia ukrainiečiams? Nuleisti NATO „iš viršaus“ – vadinasi, daryti tą pačią klaidą, kuri buvo padaryta įgyvendinant Brastos uniją. Nuleisti NATO „iš viršaus“ – vadinasi, skaldyti Ukrainą ir gimdyti XXI a. Bogdaną Chmelnickį – veikti prieš Ukrainos, o kartu ir prieš Lietuvos interesus, aptarnauti svetimus interesus. Tai kelias į niekur.

Senosios LDK idėja užgimė Rytų ir Vakarų sankirtoje. Be kita ko, Lietuvos išlikimas priklauso ir nuo to, kokia samprata nugalės jos sąmonėje – Šalkauskio ar „Europos provincijos“, „Europos pakraščio“, „Vakarų paribio“. Kaip parodė LDK istorija, pastarosios sampratos Lietuvai yra mirtinos. Pareiga priešintis „Vakarų“ agresijai išlieka. Išlieka pareiga priešintis „mirties kultūros“ invazijai, pareiga pastoti kelią „kryžiaus žygiui“ prieš Dievo sukurtą žmogaus prigimtį. Tai daro Romos Bažnyčia. Priešinimasis „Vakarams“ šiandien reiškia kovą už krikščionybę. O gal Lietuva stos šiuolaikinių „mirties kultūros kryžeivių“ pusėn?

Lietuva vis dar neatrado savęs. Galima iki pamėlynavimo lietuviams pamokslauti apie „drąsią šalį“, o ukrainiečiams ir gruzinams – apie NATO pranašumus, tačiau statistika rodo, kad tai nedaro lietuviams didelio įspūdžio. Biologinis lietuvių tautos nykimas liudija ją nežinant savo buvimo šiame pasaulyje prasmės. Ji dar turi laiko tą prasmę atrasti. Bet laikas ribotas, ir sulig kiekvienais metais jo lieka vis mažiau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164683. 132009-06-30 19:50
jau su Romos baznycia tai tiesiu taikymu surasi savo prasme, akurat. Patiekiate ja lyg ideal, o is tikro nuo NATO ir EU ji niekuo nesiskiria.

164977. .>.>.>2009-07-03 06:58
katalikiskos propagandos ir ideologojos ruporas ir propaguotojas

165085. Houldenas :-) 2009-07-03 19:46
Įdomus, iškilus straipsnis. Kaip ir kiti A. Martinkaus tekstai.

168931. Vėliava :-( 2009-08-28 09:03
Tolerancija ir katalikybė - nesuderinami dalykai. Auatorius to nesupranta. Išvada: veltui rašė.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:34 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba