ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Einu namo

Tik nežinau, kada pareisiu

ARTŪRAS LIUTVINAS

[skaityti komentarus]

Rašysiu įžangą ir dėstymą, ir dalines išvadas. Nes taip mokykloj moko. Nes sakinys negali prasidėti jungtuku nes. Nes jungtukas jungia, o sakiniai vienas su kitu negali būti jungiami jungtuku.

Nes minties šuoliai suardo teksto vientisumą. Ir neužtenka parašyti: „Petriukas ėjo namo.“ Juk savaime kyla klausimai:

– Iš kur Petriukas ėjo namo?

– Kodėl Petriukas dar ne namie?

– Kelinta valanda tuomet buvo?

– Ar Petriukas žino, kad negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis?

– Kur dirba Petriuko mama?

Tobulas sakinys skambėtų maždaug taip: „Petriukas, aštuonerių metų berniukas, vaistininkės ir santechniko sūnus, turintis penkerių metų jaunesnę sesutę, kuri tuo metu buvo namie, trečiadienį, dar nesutemus, apie penktą valandą popiet, ėjo namo iš vietinės krautuvės, kurioje pirko saldainį sau, saldainį sesutei ir dar vieną atsarginį saldainį, jei prieitų nepažįstamasis ir pasiūlytų saldainį (Petriukas nesusigundytų, nes turi dar vieną, nuosavą, saldainį) – o juk Petriukas žinojo, kad negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais.“

Suprantamai paaiškinę, kad Petriukas ėjo namo, negalime veikėją taip ir palikti. Jeigu jis eina namo, tai turime ir rašyti, kaip jis eina namo, o ne nukrypti į pašalius su peizažais ar kitų veikėjų veiksmais. Juk Petriukas negali eiti namo tiesiog šiaip sau – kaip antraeilis (ne pagrindinis) veikėjas. Viskas tekste privalo turėti prasmę ir negalima skaitytojui palikti nė vieno „kodėl“ – dar ims ir persitemps bemąstydamas, kodėl Petriuko kelnės buvo mėlynos ir kokią simbolinę prasmę tai suteikia tekstui.

Turbūt tūlas skaitytojas pagalvojo, kas norima pasakyti žodeliu tai, pavartotu sakinyje, esančiame prieš šį (šiuo metu skaitomą) sakinį. Mat žodelis tai gali reikšti absoliučiai viską: Petriuką, kelnes, mėlyną spalvą, simbolinę prasmę, tekstą ar net Petriuką, mūvintį mėlynas kelnes leidžiantis saulei, kas galutinai suglumintų skaitytoją. (Kas – jungtukas, tiesiogiai susijęs su esančia prieš kablelį mintimi; šiuo atveju – Petriukas, mūvintis mėlynas kelnes leidžiantis saulei.)

Išbraukę gluminantį žodelį tai prisimename, ką veikė Petriukas. Teisingai – ėjo namo. Vadovaujantis vientiso ir aiškaus teksto kūrimo logika reikia aprašyti kiekvieną žingsnį (žingsnis po žingsnio ir Petriukas namo pareina).

Taigi (tvirtinamoji dalelytė, patvirtinanti ankstesnius žodžius ir rodanti minties tęstinumą) Petriukas ėjo namo (būtinas pasikartojimas, kad būtų aišku, kurios minties tęstinumą rodo taigi). Kaip jau buvo rašyta, Petriukas negali tiesiog imti ir pareiti namo. Toks minties šuolis reikštų, kad arba Petriukas teleportavosi, arba rašantysis šuoliavo per mintis. Jei Petriukas visgi teleportavosi, užtenka tik vieno, tačiau išsamaus sakinio, apibūdinančio teleportavimosi procesą.

O jei Petriukas – ne fantastinis veikėjas, reikėtų smulkiai aprašyti, kaip Petriukas ėjo namo (mat kiekviena gyva būtybė eina skirtingai). Būtų tikslinga pradėti nuo žmogaus savybių aprašymo (jei, žinoma, aprašomasis Petriukas yra žmogus). Paminėjus, kad aštuonerių metų žmogus jau sugeba tvirtai žengti dviem kojomis ir mosuoti rankomis į visas puses, patyrinėjus žingsnių ilgį, padalijus jį iš batų dydžio ir apskaičiavus Petriuko ūgį, galima aprašyti berniuko plaukų spalvą, mėlynų kelnių atspalvį ir kitas ne mažiau svarbias detales.

Ir tik kai visas Petriukas bus ištirtas, išnagrinėtas, išnarstytas pastabaus pasakotojo, galėsime paminėti, kad berniuko akys mėlynos / rudos / kaštoninės (pabraukti tinkamą variantą) ir kad lygiai tokios pačios jaunystėje buvo jo mamos / tėčio / senelio / trečios eilės senelio pusbrolio (pabraukti tinkamą variantą).

Štai dabar galime pradėti kelionę namo. Privalome pasirinkti: 1) stebime Petriuką iš šalies (pasakotojas – III asmuo) ar 2) stebime pasaulį Petriuko akimis (pasakotojas – Petriukas, I asmuo).

Pasirinkę pirmąjį variantą, privalome aprašyti, koks atstumas nuo krautuvės iki namų, kokiu keliu / takeliu berniukas eina, kiek medžių pakelėje ir kas jų viršūnėse gyvena, kokius riešutus gliaudo voveraitės. Galime kiek nutolti nuo Petriuko ir panagrinėti miško mitybos grandinę. Tokios detalės padės skaitytojui susipažinti su veikėjo aplinka ir galbūt atrasti Petriuko kelionėje namo netikėtų simbolinių prasmių.

Pasirinkę antrąjį variantą, turime susilieti su personažu ir rašyti tai, ką mato, girdi, jaučia, mąsto, išgyvena, prisimena pats Petriukas. Galime pradėti nuo aplinkos aprašymo: nuo medžių, kuriuos mato Petriukas, ir voveraičių, kurias Petriukas kažkada matė. Tuomet Petriuko mintys gali nutolti, jis gali mąstyti apie miško mitybos grandinę. Tokios detalės padės skaitytojui susipažinti su veikėjo aplinka ir galbūt atrasti Petriuko kelionėje namo netikėtų simbolinių prasmių.

Ir štai Petriukas jau regi savo (ne svetimus) namus.

Beliko aprašyti namus: pradėti nuo kiemo, namo išorės, vėliau nepastebimai įsilieti į Petriuko sąmonės srautą ir prisiminti vidų, kambarius, itin kruopščiai aprašyti paties berniuko kambarį, nepraleidžiant nė vienos bent kiek svarbesnės detalės (o nesvarbių detalių veikėjo kambaryje tiesiog negali būti). Tuomet galime sugrįžti iš veikėjo sąmonės pasaulio ir vėl pasakoti III asmeniu:

Petriukas praveria duris, užtrukęs kelionėje lygiai dvi minutes.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164692. po2009-06-30 22:31
Na savaime man tikrai nekyla jokie klausimai perskaičius "Petriukas ėjo namo".

164694. vūhū :-) 2009-06-30 23:08
Štai kokių interpretavimo vingrybių išmoko mus mokykloje. Pavarai, žmogau. ;DD

164757. nennaudėlė :-) 2009-07-01 14:24
Puikus pavyzdys to, kaip mums mokyklose į galvas tiek visko prikiša ir priverčia mąstyt kaip robotus, kad nenusiraminame paprasčiausiose detalėse neradę giliausių prasmių. Geras tekstukas. ;D

165057. ragana Kornelija 2009-07-03 16:05
tikrai šaunus rašinys :). aš tai tokį šūdmalizmą tobulai įvaldžiau universitete, mokykla mano užsispyrimą ne visai buvo įveikusi. nu bet univere tai jau reikėjo, tikrai, ten kuo daugiau šūdmali, tuo geresnį pažymį gauni :)

165083. ivs :))2009-07-03 19:12
va va va, ar nebus tik staponkute is pirmo puslapio mokiusius ir gerai ismokus sito.

165136. na va,2009-07-04 18:55
o vis lažiau galvą, kodėl lietuvių humanitarai dažniausiai tokie šūdmaliai...

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:33 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba