Žinau, kodėl niekas iš skulptorių ir architektų viešai nekomentuoja konkurso brolių Vileišių paminklui statyti rezultatų, nors tarpusavyje ir šnabždasi. Konfliktai profesinėse gildijose nėra vienybės ir santarvės, kurią taip propagavo broliai Vileišiai, ženklas. Su savu klanu apskritai negalima pyktis, jei jau gyveni tokioje mažoje šalyje. Todėl pakomentuosiu aš, juk žmogus iš gatvės, niekas gal ir į širdį neims. Matau, kad su skulptūra viešosiose erdvėse pas mus labai blogai. Tarsi pasaulis būtų sustojęs vietoj prieš pusę šimtmečio. Įstingo lyg vabzdys gintare. Kai pamedituoji, kuo skiriasi tas griozdas arklys, pastatytas Lazdynuose septyniasdešimt penktaisiais, nuo Gedimino arklio – pamatai, kad anas buvo dar ir modernesnis, mažiau prilipęs prie tarpukariu išpuoselėtos neskoningos Vytauto Didžiojo kulto „estetikos“.
Suprantu, skulptūra yra žanras imbecilams, arba tai naujai generacijai, kad paauglystėj ties ja pasėdėtų su chebra, parūkytų ir paskui atsakydami į „Klausimėlio“ klausimą pajėgtų bent apgraibom pataikyt. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, peržvelgusi visus įmanomus variantus Architektų sąjungos tinklalapyje (http://www.architektusajunga.lt/LT.php?content=news&Id=181), esu už tai, kad paminklo Vileišiams iš viso nebūtų. Pasigilinkime į projektus, yra labai gerų. Laimėtojas, beje, iliustruoja ne kokią citatą iš J. Vileišio publicistikos, o A. de Saint-Exupéry sakinį, kad meilė yra ne žiūrėti vienam į kitą, bet žvelgti viena kryptimi. Jau įsivaizduoju, kam tik bus naudojamas tas akmeninis stalas, kai jį pastatys. Pasibaigus tūkstantmečio pompastikai, atrodys juokingai kaip ir Žaliojo tilto statulos, kurios šiandien atrodo bent jau techniškai neblogai nulipdytos, t. y. kunigaikščių kontekste gana gražios. Turėsim dar vieną prosovietinio stiliaus muilo gabalą, suręstą, beje, už mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigus. Bet ne pinigai čia esmė, ir išvis velniop juos. Jau atsibodo į tuos balvonus mieste žiūrėt. Jeigu nėra geros idėjos, kam apskritai statyti. Pakabinkime lentelę „Čia sėdėjo braliukai“, ir viskas.
 |
Nemažai konkurse dalyvavusių projektų gravitavo į antkapinių paminklų funkciją, buvo beviltiški ir bergždi. Žiūrint į juos, ištinka juoko priepuolis. (Bet juk žiūrint į mažesnės plastikos R. Kvinto skulptūras tame pačiame mieste neištinka, a?) Tiesa, esama ir itin įspūdingų egzempliorių. Pvz., Nr. 777999: iš vieno kūno, kurio uodega lyg kirmėlės, išlenda trys galvos (suprask, Vileišių). Tikras slibinas, dar toks negrabiai lietuviškas, Užgavėnių dvasios. Nesakykit, genialu. Visada žinojau, kad skulptoriai turi humoro jausmą. Nesuprantu, kodėl šito projekto neišrinko nugalėtoju. Juk iš Beethoveno simfonijų premjerų žmonės irgi juokėsi. Gal čia tas pats atvejis, kai menas pralenkia suvokėją amžininką. Tačiau keista, kad slibiniški motyvai pateiktuose projektuose kone dominuoja. Lygiai kaip Dariaus ir Girėno žmonės jau nesugeba suvokti po vieną, taip ir brolius Vileišius, gali būti, ilgainiui suvoks kaip kažkokius Siamo trynius. Galėjo, aišku, laimėti ir tas su dviračiu (Nr. 280816) – už išrinktuosius užstalės baibokus vis ekspresyvesnis, įdomesnis, juokingesnis (jei jau tai pasidarė kriterijumi). Nesu visiška analfabetė, Čiurlionkėj mums skulptūrą dėstė R. Karpavičius, A. Ambraziūnas, M. Šnipas, G. Plechavičius – jie mokė, kad tokio eklektiško pamato išvis negali būt, kaip ir tokios kvailos koncepcijos. Gaila, keli klasės draugai tapo apynormaliais skulptoriais ir architektais, o kur jų opusai – neaišku. Užsieny turbūt. Už kai kuriuos tinklalapyje (prieš tai buvo Sporto rūmuose) eksponuojamus projektus apskritai derėtų atimti kvalifikacinius diplomus iš autorių. Patys nesugebame, atsiprašant, paminklų pasistatyti, tai gal iš kitur, kaip LDK laikais, menininkų pasikvieskim?
 |
Per kažkurią radijo laidą neseniai išgirdau retorinį klausimą: „Ar žinot, kiek knygų galėjo būti išleista už „Vamzdžio“ pinigus?“ Tada dar pagalvojau – jeigu tos knygos tokios, kokių 90% matau dabar knygynuose – tai ačiū, man jau geriau vamzdis. Ir išsaugoti miškų hektarai. Po Vileišių konkurso rezultatų vis dėlto susimąsčiau: o kas būtų, jeigu už slibinų pinigus valstybė išleistų knygų ir tokiu būdu stengtųsi didinti tautos raštingumą? Normalių, žinoma, niekas neišleis, tai bent jau Dano Browno. Verta sudvejoti.