ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]


                    XIII eilinis sekmadienis (Išm 1, 13–15; 2, 23–24)


                    Juk Dievas mirties nepadarė
                    ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, –
                    tam, kad būtų, jis sukūrė visa.
                    Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki,
                    jie neturi mirtinų nuodų,
                    Hadas žemėje neviešpatauja.
                    Juk teisumas yra nemarus.
                    Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus,
                    padarė jį savo amžinybės paveikslu.
                    Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį,
                    ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.

Similis simili gaudet

Skaitau balkone Septuagintą, o pučia toks vėjas (šiltas), kad, rodos, pati Šventoji Dvasia keliauja pro šalį. Vėjui esu dėkinga už tai, kad jis greitai džiovina skalbinius, nors tas nuolatinis oro šniokštimas ir stimuliuoja neaiškios kilmės vidinį nerimą; o štai su Šventąja Dvasia mano santykis komplikuotas, nes aš tik truputėlį ja tikiu, labiau tikiu vėju ir kitais jos simboliais. Bažnyčioje retai skaitoma deuterokanoninė knyga, priskiriama Saliamono tradicijai, iš tikrųjų panaši į Mokytojo knygą, ypač svarstymais apie jaunystę. Atsimenu, kažkada manęs paklausė, koks turėtų būti jaunas žmogus. Sakiau: kvailas, drąsus, santūrią pagarbą mokytojams derinantis su įžūliu mokinio prieštaravimu. Šiandien sakyčiau – savarankiškas ir savakojiškas. Vaikščiojantis savo, o ne kitų primestais tempais. Išminties knyga įteisina dar ir klaidas. Tik jų kilmė siejama su velnio įsikišimu į pasaulio kūrimą. Vis negaliu tos mįslės išspręst: ręsdamas pasaulį, Dievas nejučia (nesąmoningai?) sukūrė blogąjį, kuris irgi kuria. Ačiū, žinoma, įdomiau tikriausiai dėl to visiems pasidarė gyvent.

Bet labiausiai turbūt reikėtų kalbėti apie panašumą: panašumą į Dievo paveikslą, pagal kurį jis mus sukūrė. Autoportretą, kitaip sakant, nutapė. Arba, lyg Ovidijaus „Metamorfozėse“, nukalė skulptūrą (maga pridurti – ne rankų darbo) ir atgaivino. Tik kaip rasti tą bendrą vardiklį, kurį galėtume laikyti „panašumu“? Juk tai ne vien rankos, kojos, kiti organai, kuriuos, beje, irgi ne visi žmonės turi. Antika neklydo: panašus panašų džiugina. Populiariosios psichologijos žurnaluose net rašoma (nors aš tuo netiku), kad vizualiai panašūs geriausiai ir sulimpa į poras. Panašūs buriasi į daugmaž vieningas bendruomenes, visuomenes. Panašumą lemia antropologiniai, religiniai, mentaliniai bendrumai. Similis simili gaudet. Šioje ištraukoje kalbama apie tai, kad iš prigimties mes esame, matyt, gėris, net jei gimstame neįgalūs. Gyvūnų išlikimo instinktas žudant silpnesnius už save, matyt, taip pat yra gėris. Augalų veržimosi iš po žemių galia, net jei nustelbi ir sunaikini šalia esančius. Mirtis nėra fizinė mirtis, tai dvasinis skausmas, kasdienybės beprasmiškumo kančia, transcendencijos baimė. Ne veltui čia minimas Hadas, ne Šeolas, priartinantis eilučių recepciją prie senovės graikų mitologijos. Hadas – veikiausiai mirusiųjų būvis iki Kristaus „nužengimo į pragarus“; kažkodėl galvoju, kad jis įvyko ne laiko sinchronijoje. Stichinės nelaimės ar kataklizmai taip pat vargu ar priskirtini velnio kūrybai, jeigu fizinę mirtį suvoksime kaip perėjimą į geresnį gyvenimą. Kita vertus, net jei Dievo nebūtų, argi netikinčiojo neturėtų guosti mintis, kad teisumas yra nemarus?

Skaitydama mąsčiau, kad net tarp panašių į save (katalikų) negaliu pakęsti daugybės grynai praktinių dvasingumo terminų, nevykusiai paleistų į kalbos apyvartą. Pavyzdžiui: „surišimas“, „sužeidimas“, „malonė“. Blankios sąvokos. Jos apie nieką. Žodžio „malonė“ negaliu priimti dėl to, kad jis dar iš vaikystėje skaitytų pasakų asocijuojasi su karalių žeminamais ir niekinamais tarnais. O mes juk nesame jo tarnai, net jei esame tik jo sukurtų pasakų veikėjai ar nulipdytos skulptūros. Esame jo paveikslas, autoportretas. Dar „širdim“ visaip dvasingumo terminijoje manipuliuojama, suteikiant jai vos ne emocinio intelekto statusą, nors senovės žydams širdis buvo sprendimo priėmimo vieta, vadinasi, gan racionali buveinė; jausmai labiau į kepenis talpinami. O ir senovės graikams kepenys, ne širdis, buvo tas Prometėjo kančią tinkamiausiai išreiškiantis organas. (Kaip tik todėl niekada nevalgau jokių gyvūnų kepenų. Ir širdžių, žinoma.)

Trokšdami panašumo į kitus, mažiau mums pažįstamus, kartais stengiamės persiimti jų buvimu ir suprasti jų prigimtį. Tarkim, nesu akla, bet kartais žaidžiu, kad esu apakusi: užsirišu akis ir vaikštau po namus apgraibomis. Jeigu iš tikrųjų apakčiau, gal tai mažiau mane stigmatizuotų. Nes suprasčiau, kad tai tas pats pasaulis, ta pati aš. Niekas nepasikeitė. Taigi, bandydama mėgdžioti tiek kitus, tiek sunkiai įsivaizduojamą Dievą (retkarčiais programuoju pasaulius), priėjau prie išvados, kad Dievas nei vizualiai, nei vidujai negali būti itin į mus panašus. Paprasti dalykai tą įrodo, ne antgamtiniai. Net Higginsas, angliškojo biliardo meistras, kurio elegantišką žaidimą taip mėgstu, kai lieku viena su televizoriumi. Nė per milimetrą nesu į jį vizualiai panaši, nemoku žaisti biliardo, o džiugina jis mano širdį ir kepenis, nors tu ką.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164950. tevetipas2009-07-02 20:24
ar šio pamokslo autorius/ė Higginsą mėgsta dėl to, kad jo senelis lietuvis, ar dėl kažkokių objektyvių priežasčių. aš tai dėl to, kad jo senelis lietuvis

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:31 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba