ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai, 2009-06-26 nr. 946,
www.culture.lt/satenai/

Korida

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gėlė. 1996
Edita Matulionytė

Tarp visų asmeninių istorijų, kurios neišpainiotos grūdasi prie brandžios gyvenimo vasaros ištakų, skaudžiausios yra senos meilės istorijos, kurios, regis, seniai turėjo atitekti nakčiai, visiems laikams pakilti į dangaus skliautą ir virsti amžinu žvaigždėtų platybių fonu. Tačiau kartais dievas miegodamas mosteli plaštaka virš tavo veido, ir tos istorijos ima gelti tarsi gėdingos aistros, varstančios kūną aštriomis prisiminimų adatėlėmis, po kuriomis vienas po kito sproginėja spindintys tikrovės burbulai, drumsdami išmaldautą čia ir dabar ramybę. Sena meilė kaip sirena, kurios balsui sunku atsispirti, vilioja į pražūtingą praeities gelmę, šelmiškai nusiteikusi išbandyti naujas tavo išgales. Stipriausiai vilioja klausymosi geismas, nes norisi kaskart pajusti atmintyje išlikusį arba jau susikurtą žodžių ir balso malonumą, norisi girdėti aiškiai, ne per laiko miglą tai, kas kadais iki saldaus pamišimo paralyžiuodavo kūną. Žmonės, kaip kalbiniai žvėrys, vos užuodę pažįstamo veikimo nuodą, gali instinktyviai judėti jo kryptimi, nenujausdami tykančios strėlės. Žodžiai kaip raudonos skraistės brūkštelėjimas per buliaus šnerves įaudrina iki bebaimio šuolio ant likimo ieties smaigalio.

Atsispyrę nuo žodžių ir nuo jų apkvaitę, mes imdavome iliustruoti ir turtinti savo istoriją vienas kito nuotraukomis, dauginti intymiausių kūno dalių atvaizdus, kurie išsiskyrimo pertraukėlėse turėdavo mums tapti jaudinančiu prisiminimu, nors iš tikro nuvildavo ir netgi graudindavo tarsi apgailėtinų ir gleivėtų pievos varlyčių bejėgiškumas. Vešliose, sužėlusiose tankmėse, krėsdami išdaigas, šlapindamiesi vienas kitam ant rankų, šluostydami, uosdami, glostydami ir šukuodami vienas kitą, mes dalindavomės pasakojimais, paslaptimis ir prasimanymais. Kartais mėgdavome atsitraukti nuo žodžių ir būti visiškai nebylūs, braidyti po tylias sutemas, visiškai akli ne tik nuo tamsos, bet ir vienas nuo kito, nuolat alkani, nuolat sotūs išgulėtos žolės minkštimu. Juokdamiesi valydavome vienas kito skysčius lapais, guosdami gydydavome vienas kito įdrėskimus seilėmis, švelniai kamšydavome vienas kitam burną kvapnių žiedų saujomis, kai aistros riksmas pernelyg rėždavo širdies nervą, ir pailsę pridėdavome ausį vienas kitam prie krūtinės pasiklausyti bežodžio, žvėriško širdies plakimo. Nuvarginta širdis kartais prašydavo nusiraminimo, liepdama glamonėti vienam kitą liečiantis tik minkštomis pirštų pagalvėlėmis, ir tada atrasdavome, kad labiausiai jaudinantis yra ne visiškas, o vos vos artumas, pusmetrio atstumu. Drebėdami iš jaudulio išplėsdavome naktį iki begalybės, ir kai po skrydžio kūnas norėdavo nusnūsti ant kokios nors cemento briaunos, iš tos nakties be paliovos skleisdavosi vis kita naktis, dar kūniškesnė ir sykiu jau visiškai bekūnė, išpiešta švytinčiomis linijomis ir ratilais, ugnies spiralėmis. Mes mėgavomės įvairiausių formų paviršiais – tai galėdavo būti paslaptinga užuolaidos klostė, stalas su pabirusiais teptukais ir dažų tūbelėmis, įtrūkusi betono plokštė su žolės kuokštu ar glotnus metalinis vamzdis – ir krapštydavome vienas kitam iš panagių rūdis, senus dažus ir sudrėkusias dulkes, surinktas nuo tų paviršių. Mes užsikrėsdavome net banaliausių gamtos gyvių – kaip juodi, žvilgantys buožgalviai – energija ir imituodavome plonyčių linijų – kaip rausva, išlenkta gandro koja – grakštumą. Buvome bebaimiai, įžūlūs, išmirkę tekiloje, išdažę visus patiekalus savo syvuose, sužvėrėję, atsisakę valios, destruktyvūs. Mūsų meilė neturėjo vietos ir patalo, pusalkanė ir skurdi, ji nuolat išplėšdavo sau gabalėlį svetimos erdvės, išgramdydavo kitų purvą ir paruošdavo laikiną guolį savo dviem susitraukusiems nuo aistros kūnams. Mes neturėjome nieko, tik išgrynintą, nepakeliamą aistrą, kuri dūris po dūrio žudė kaip banderilių nuodai, iš galingų žvėrių paversdama mus tuo, kuo virsta nugalėti buliai. Įdomu, kuo virsta jų kūnai? Įtariu, kad kažkuo absoliučiai paradoksaliu – sočiais kumpeliais, preciziškai nupjaustytais rageliais ir išvalytomis žarnelėmis kažkam, tegu ir ugniai, naudoti. Atėjo laikas, ir į mus kažkas iš pasalų nusitaikė, pasirinko mus ir prarijo mūsų aistrą, kad koridos ratas suktųsi toliau. Svarbiausia ne žvėries mirtis, o korida, kuri niekados nebūna paskutinė, tik pereinamasis punktas, už kurio atsiveria kita korida, dar spalvingesnė – viršspalviai ir viršjausmiai...

Mes žūvame, o mūsų aistros gyvena savo gyvenimą, laukdamos, kol mumyse apsigyvens kitas žvėris. Jos neturi amžiaus, laiko ir vietos, bet turi smogiamąją galią, kryptį ir, jei pasiseks, išrauna mus iš inercijos molio. Jos juda, ieškodamos eliksyro, plyšio prasiveržti, erdvės užkariauti. Jos kaip jautrios Aleksandro Makedoniečio šnervės gerai užuodžia kitų šalių aromatus, patiki netikėtomis galimybėmis ir, dievo plaštakai sapne pamojus, skrieja link tolimo pasaulio atspindžių. Jos šaukiasi stilingų viduramžių miestų su sena kūniškos aistros istorija, jei tokia užrašoma, o gal tiesiog siekia palankios ir erotiškos Viduržemio temperatūros, kurioje kūrėsi ir savo istoriją kūrė pamišėlės nemiegančios tautelės, neigiančios proto, teritorijos, kūno imperiją ir išpažįstančios vienintelę – aistrų – imperiją. Nenuostabu, kad ten – prie tos geidžiamos ir geidulingos Viduržemio jūros pakrančių su spalvingų charakterių miestais – mus tradiciškai vilioja iš antikinių protėvių paveldėtas šnervių jautrumas. Tokių vietų stilius atgrasumo ir patrauklumo turi su saiku – ištvirkęs, išgalvotas, tropinis, truputį ciniškas ir pasižymintis neregėtu orumu, lygiai kaip sena aistra. Tokiose vietose dažniausiai atrodo, lyg jose jau būtume kažkada – labai seniai – buvę. Jos verčia galvoti, kad mes iš anksto pažįstame kraštovaizdžius, kuriuos išvysime per savo gyvenimą, ir kad apskritai negalima užtikti kažko visiškai naujo, ko nebūtume seniai nujautę giliausiuose savo kloduose. Viduramžių mieste, vienoje iš vasarėjančių kūniškų Viduržemio šalių, aš ir norėčiau susidurti su savo sena aistra, nes turiu nuojautą, kad mano amžius ir charakteris sutaptų su vietos koloritu ir, nepaisant įmanomos susitikimo dramos, ta vieta padėtų man jaustis gerai. Sakoma, kad susitikti su „buvusiais“ neteisinga, kad taip neigiamas savo pačių tragiškumas, žeminama savo aistra. O gal atvirkščiai? Gal susitikti – tai eiti į skaudžią akistatą su savo tragišku laikinumu ir pašaipiomis likimo grimasomis. Apie tai, kaip tokiuose miestuose prabunda prisnūdę, rafinuoti ir moteriškais sijonėliais dangstomi jausmai, ryžosi prabilti net Woody Allenas iš anapus Atlanto, savo naujausiame filme akies krašteliu užgriebdamas beveik absurdišką žmogiškų santykių trapumą ir netikėtumą, kurį sustiprina vieta. Vieta, siūlanti aistroms siužetus, arba „aukų“ laukiantys vietos siužetai, kaip trafaretų išpjovos sugeriantys srūvančias svečių aistras. Tose vietose sutirštėja laimės nuojauta ir skausmas, nes per amžius gyventojų sulipdytas vietos tobulumas, tikrumas ir gyvybe trykštančios šiltos gatvės išryškina daugelį žmogiškų santykių niuansų su brangiausiomis dovanomis ir slegiančia išdavyste. Aš pradėčiau susitikimą nuo lėto pasivaikščiojimo po miestą, ilgo ėjimo ir pokalbio einant. Eitume ir eitume viduramžiškų keliukų nėriniu, glausdami savyje seną aistrą, ir pamažu susikurtume nematomą ėjimo nuoseklumą, per kurį padvelktų tariama, bet mums svarbi amžinybė. Eidami prisijaukintume seną miesto kvartalą, auksines kaip Kipro dulkės Viduržemio architektūros linijas, šios gražbyliaudamos įsuktų mus į unikalų senamiesčio šifrą, tą koketeriją, tą vylingą istorijos mistifikaciją, į akivaizdų maskaradą, sukurtą iš naktinių gatvės spektaklių. Į maskaradą be perdėto prašmatnumo, be sustiprinto pojūčių aštrumo, be didelio pikantiškumo ir gestikuliavimo, vienu žodžiu – į švelnią Viduržemio miesto kasdienybės šventę, kur niekas nerėžtų akies ir perdėm nekolonizuotų. Kokią vėlyvą valandą įsidrąsinę ir jau susikibę už rankų eitume vakarienės į paprastą skersgatvio užeigą su sukrypusiais staliukais ir gėlėtomis klijuotėmis, ryškiomis kaip tatuiruotos padavėjų nugaros, valgytume koridoje nurungto buliaus kepsnį su grybų padažu, vilgytume lūpas tirštame Katalonijos vyne ir ratas girgždėdamas truputį krypteltų atgal. Mes gal ir nebejaustume vienas kitam ištvirkusios aistros, tačiau susiremtume laiką naikinančia kūno kalba ir taikytume savo strėlių nuodus į kitus mumyse apsigyvenusius žvėris. Svaidytume vienas kitam šmaikščius iššūkius, praeitis mumyse susiremtų su šia akimirka kaip koridos arenoje, kurioje laukiame reginio, tolimi pasauliai staiga suartėtų – siaubingai ryškūs, siunčiantys vienas kitam spontaniškus signalus, neišsakomus pasiaiškinimus. Signalas po signalo – ir mes pajustume, kad esame jau nebe gaivališki medžiotojai, o meistriški toreadorai – mūsų žvėrį jau nudobė kiti, ir mūsų vaidmuo dabar yra gražiai paerzinti vienam kitą muleta ir špaga, beveik nerizikuojant suklupti. Mes pajustume naujojo laiko gramatiką savo kalboje, ir tai nebūtų kokie pramanyti prieskoniai ar rinktiniai praeities likučiai, ar svaiginantys aklagatviai, į kuriuos įpuolėme mėgindami save. Ne, tai būtų tiesiog naujojo laiko gramatika, kurioje vyrautų belaikė tariamoji nuosaka – „o kas būtų buvę, jeigu...“ – liudijanti, kad tapome belaikiai, ir laikas mumyse nieko nebepakeis. Mūsų, belaikių, nebegalės nužudyti kiti kaip klasikinėse istorijose apie pagrobtą ir apmainytą aistrą, tačiau gal panorėję dar galėsime žudyti vienas kitą – pikantiškai ir subtiliai. Mūsų sena aistra eina dideliais žingsniais per viduramžių miestą, žengia per mus, ir taip jau visada bus, vis iš naujo, kadangi, išmušta iš laiko vėžių, ji nebeišmatuojama, bedugnė, mums nebepriklausanti, jokiais pakartojimais neišsemiama.

 

Skaitytojų vertinimai


164732. Lorca2009-07-01 10:34
Nuobodu.

164735. ragana Kornelija 2009-07-01 10:40
aha, iš pradžių užkabino, bet paskui nusibodo, prisiverčiau perskaityt iki galo

164737. zioma from haifa2009-07-01 10:42
O, senute duoda!

164745. moteris2009-07-01 12:29
Tokie rašiniai turėtų pasirodyti su ženkleliu "N-Vyrams", nes jie čia nė velnio nieko nesupras. Ir nereikia, kad suprastų. Tai Moters laiškas Moteriai. Gavau jį pačiu laiku, išsikirpau ir pasidėjau į savo praeities paslapčių skrynelę, kad po daugelio metų galėčiau dar kartą perskaityti ir prisiminti tą tvankią birželio 27-osios naktį, kai viskas įvyko būtent taip, kaip šioje koridoje.

164746. 3202009-07-01 12:42
na tikrai kelis kart bandziau ir visada bandau, bet na nbutina kiekvieno sakinio ar savokos aiskinti ir sudeti visa savo isislavinima nes tada ner nei spontaniskumo nei siauros istorijos per klampu ir neimanoma skaityti

164749. Lorca2009-07-01 12:51
Šis tekstas labai tinkamas pavyzdys A.Liutvino išlukštentai frazei "einu namo".

164768. ivs2009-07-01 16:01
kas pajegsite perskaityti, pasakykite, apie ka. as pasiilgau ko nors lengvesnio. marcel proust arba guy de maupassant.

164777. Epistemonas2009-07-01 16:58
Kosminis, giluminis. (Beje, niekad nebuvau D. S. fanas. Dabar tampu juo.)

164791. varna2009-07-01 18:18
Pirmos dvi pstraipos - puiku, nuostabu. O paskui šūdą į vatą vynioti pradeda. Prie ko čia vudžiai alenai ir kitas mėšlas?

164923. genutis2009-07-02 16:52
nuostaba gerai pravalo neuroninius kanalus smegenyse. Todel mano smegenys pastoviai yra pravalomos, kad niekaip negaliu atsistebeti kaip bobos sugeba apie pisliavos troskima tiek sudo primalti ??? Chebra, acipeikekit ir nusikeikit, ar visai pabludot toki pisliavini sudo-bluda skaityt ? (nusikeikiau)

164929. Katė Genučiui2009-07-02 16:58
Bobos? O diedai? Jie iš viso nieko daugiau nesugeba, nes mažoji galva vadovauja didesniajai (nebūtinai didelei).

164935. genutis katei2009-07-02 17:07
Jau geriau kai mazoji galva vadovauja bet kam, svarbu kad tik dirbtu, tai bent suteikia laimes. O kai mazoji galva nebevadovauja tada "vyrai" uzsilenkia o bobos tokius "vyrus" pastato salia konteineriu bomzams surinkti :D Kate, jei tau reiktu aklai pasirinkti - niekada nebeskaityti SA arba niekada nebesipisliavoti, tai ka pasirinktum ? :D :D :D

164937. genutis2009-07-02 17:09
Vuahahahahaaaa.. o dar kaz kas cia TAI vadina kosminiu gilumu... Vuahahhaahahaaa... njo lietuvelej rods vieni galvociai beliko after the rececion has just emerged...

164954. Knutas Skujeniekas2009-07-02 20:34
...maksimaliai išsako savo seksualines patirtis...

164990. Katė2009-07-03 10:31
Meilė ar geismas?

164995. genutis2009-07-03 11:10
o tu isivaizduoji meile vyrui be geismo... ??? :D :D :D Apibrezima kas yra platoniska meile rods jau vaikystej mokejom - kai as ja myliu o platonas dulkina... :D

164997. katė2009-07-03 11:16
Genuti, nepainiok aistros su meile. Meilė – išrinktųjų privilegija. Aš, deja, nesu išrinktoji, todėl apie meilę nieko neišmanau.

165009. genutis2009-07-03 12:05
ne, nu vel tu prie savo, rasau tau, kad sumustinis be apetito nera valgomas. Kad pajaustum palaima, reikia ir gero sumustinio ir gero apetito. Nebuna meiles be aistros. Vienas be kito jie tas pats kaip apetitas be sumustinio arba valgomas sumustinis be apetito. Nei vienas nei kitas nera gerai.

Nu gaila kad nezinai (nepatyrei) tu dvieju dalyku sykiu, nors man atrodo meluoji. Bet jei ir tikrai nepatyrei nedaug ka praradai :D ne tai svarbiausia. O ta dura cia taip pripezejo pribezdejo ir neslykstu tau skaityt ? :D

165011. genuciui 2009-07-03 12:14
tai tu cia pezi ir bezdi (nes, matyt, nori, o jau nebegali), o su tos "duros" sublimacijom tekste - viskas netgi labai gerai, palisk po saltu dusu, jei ezeras toli.

165016. genutis2009-07-03 12:59
nepasirasiusiam neatsakineju, bet kai tau padarysiu isimti - aciu Dievui, kad tokiu kaip tu nera daug... :D

165022. xX2009-07-03 13:27
kur tas miestas, kuriame matuosimės aistrą?

165041. Grebo2009-07-03 15:01
Labai šaunus rašinys. Moterys, nesusireikšminkit, jis nėra tik moterims.

165062. xX2009-07-03 16:26
jei jau ditirambai pabiro, tai ir aš sakau - nieko stipresnio apie aistrą nebuvau skaitęs. net vudis alenas nesugadina

165064. miestas2009-07-03 16:32
paslaptis, nes daug geidžiančiųjų, bet mažai išrinktųjų.

165074. mie2009-07-03 17:39
neiveikiau daugiau puses. tikriausiai mano seksualiai potyriai yra skurdus. vaje, vaje.

165107. korna2009-07-04 09:47
Dabar išvažiavo močiutei malkas sutvarkyt. Į Italiją išvažiuos kartu su drauge, nes ji irgi jau baigė mokslus Vilniuj, teisę.

165109. abr>korna2009-07-04 10:13
Ar su ta pacia, kuri masyvu odini dirza tau padovanojo?

165111. pasi is Flughafen München Franz Josef Strauß2009-07-04 10:36
radote, apie ka plepeti. Chris Franke sake, kad kalbeti apie muzika - tai, kaip sokti apie architektura; sakyciau (sekdamas Tulpes tradicja) svarstyti apie meile, aistra, ir pan. - tai, kaip vyti virve is bezdalu. Labai mitrus gal nuveja, bent ar ant tokios virves pasikarsi?

165115. o ar 2009-07-04 12:20
būtina kartis?

165116. abrei korna2009-07-04 13:04
Labai graži. Stojo ten pat, kur anushkos dukra, neįstojo tada. Vienas dėstytojas užgavo, ar barbe pavadinęs, ar liepęs eiti "Panelės" skaityt, seniai buvo, kas toks, neprisimenu. Ne Trimakas. Diržą dukra įsidėjo į Ameriką. Kažkur vėl nuklejojau, pyraguotom rankom.

165117. archyvaro tirada2009-07-04 13:28
Geniali Pasi mintis: šokis apie arckitektūrą, įsivaizduokime plastiškus elastingus kūnus judant aoie kurį nirs Gaudi statinį, Nekrošiaus režisuotas Idiotas, tarkime, šokio plastikoje. Sąsąsajų daugybė, ne vien talentingai aprašyti Pasi valgiai/patiekalai egzotiškose šalyse...

165120. abr archyvarui2009-07-04 13:41
ten ne pasi rase, o arturas is vilniaus.

165121. dar abr archyvarui2009-07-04 13:55
suprask, mums, durniams su nickiais, svarbu ne kas parasyta, o kas parase. Ar pn.

165123. ziomai is Haifos2009-07-04 15:22
Paskutinis sakinys primine, kad pries 15 metu vyras, vardu Pavasaris, taip pat ejo per miesta. Privet ot komsomola:)

165124. archyvaras aklius > abr2009-07-04 15:35
Nebūč regėjęs anei įtaręs kaukės balso...

165139. pasi > abr2009-07-04 19:24
kodel AisV? ten tikrai as rasiau... o ka?

165141. abr2009-07-04 19:40
netikiu, nors uzmusk.

165142. pasi2009-07-04 19:48
negi dabar musi... netikekite.

165150. nenuostabu, 2009-07-04 21:41
jei net xX vietomis supanašėja su AišV apniukusiu.

165151. abr2009-07-04 22:18
Ebola yra prasitares, jog xX ir AisV - vienas asmuo. Ta prasme, kad Aisv yra vienintelis itikejes i xX moksla ir uzstates jo teorijoms/tinklams savo dusele irgi galvele.:) Taigi uz AisV sukurima, ikvepima ir iskelioisvedima baustinas ...kas? patys zinot.

165155. aha,2009-07-04 22:37
štai kodėl iš AišVo sklinda pramainiui neapykanta ir meilė xXui...

165158. abr2009-07-05 01:12
Ebola yra prasitares, jog xX ir AisV - vienas asmuo. Ta prasme, kad xX yra vienintelis itikejes i AisV moksla ir uzstates jo teorijoms/tinklams savo dusele irgi galvele.:) Taigi uz xX sukurima, ikvepima ir iskelioisvedima baustinas ...kas? patys zinot.

165160. zioma from Nesher :-) 2009-07-05 07:58
Gal per daug romantiskos patetikos.Realybeje viskas paprasciau vyksta.

165163. korna2009-07-05 10:08
Nieko neprisimenu apie Mikutį. Nesimokėm.

165164. archyvaras2009-07-05 10:12
Apie a.a. Justiną Mikutį galima paskaityti seniai, ar ne 1989m. išleistame " Sietyne" ( Jakimav.. Kuolys ir kt inciatoriai).

165175. korna2009-07-05 11:27
Išleisiu svečius ir važiuoju antradienį į Kretingą, į darbo biržą, gana mokesčiais Maskvą, t.y. Vilnių, kultūros sostinę, vienu žodžiu, išlaikyt.

165190. ivs2009-07-05 14:30
apie mikuti rase tomas sakalauskas, Ketvirtoji dimensija: prologas, septynios dalys ir epilogas: Mončys: skulptorius; Mikutis: mąstytojas; menas: dvasinės energijos forma. Vilnius, Alma littera, 1998.

165221. ugne :-( 2009-07-05 19:56
jezau...ka visa tai turetu reiksti?????!!!!!!!!baisiau nei butkutes dainos.

165248. o Kipre?2009-07-06 18:13
ar kur tie antivaginistai? Navakas Kaune - ne toksai va.

165287. korna2009-07-07 14:16
Rašau tik į laiškus, bet kai iš telefono, kažkodėl kartais įmeta ir čia. Buvau mūsų bibliotekoj, "Sietynų" ir Sakalausko apie Mikutį nėra, bet yra Staponkutė, tik, sakė, šiuo metu išnešta. Dar be bibliotekos mūsų kaime yra paštas, kultūros salė, maldos salė, vidurinė mokykla, ambulatorija, dvi maisto parduotuvės, dar viena - mėsos, žuvies cechas, medienos, baldų, visokių padažų gamybos įmonės, dvi užeigos su nakvyne, ūkinių prekių parduotuvė, dvi kepyklėlės, jogos mokyklėlė, maža kebabinytė ir apie 2000 gyventojų, su aplinkiniais kaimais. Į Kretingos biblioteką man 20 km pirmyn atgal, o Palangos bibliotekoj reikia keliasdešimties litų užstato.

165288. korna2009-07-07 14:29
Vaikų darželis.

165289. mie2009-07-07 14:31
kebabinyte skamba jaukiai ir viliojanciai. ne taip, kaip vaiku darzelis.

165295. ragana Kornelija 2009-07-07 15:21
nu jo, keliasdešimties litų užstatas už knygas - be galo daug :) chebra, gal sumeskim po kokius 5 Lt, kad korna galėtų skaityti?

165299. korna2009-07-07 15:32
Sumeskit. Kai visas perskaitai, užstatą grąžina.

165562. korna2009-07-12 15:53
Nesimokėm.

165598. r2009-07-13 18:35
pasiilgau savojo buliaus,o tai reiskia-apsakymuks patiko

165628. korna2009-07-14 16:44
Dar vienas arbatos nuo nemigos receptas. Į puodelį du pakučiai iš dėžutės Neuro 3, jonažolių, mėtų po pakelį ar šaukštą, porą šaukštų apynių, palaidi dėžutėj, iš vaistinės. Tik jonažolės prie saulės ar soliariumų negerai, nedėt arba gerti žiemą.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:31 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba