Mano protėviai

Retrospekcija

Rytais žvilgsnis iškart susiranda šią nuotrauką, padėtą aikštėj. Ne kartą juos niekinau, smerkiau, tuos žmones, bet paskui visada atsiprašydavau. Juk didžiuojuosi jais – kokie buvo. Jie buvo aš. Jie esu aš.

Kaip mažvaikis, tikras nesubrendėlis, kai nesisekdavo, tarkim, leidykla užvilkindavo išmokėti honorarą, žiūrėdavau į juos ir kaltindavau – šitie rafinuoti gražuoliukai gerokai viršijo jiems skirtų pinigų bei kitokių gėrybių limitą ir skolos skolos skolos prislėgė liaunokus ainių pečius. Skolos, kurios reguliuojamos aukštybėse. Kurias atpučia karmos vėjai. Liūdesiui prasisklaidžius aš jiems dėkoju. Žvelgdamas į juos viską suprantu – kodėl taip mėgstu teatrą, kaukių vakarėlius, deklamacijas. Tai anas – jų – svaiginamas polėkis, neišgąsdintas kosminės giljotinos. Kažkam reikalingas. Kai maivausi, drauge vaidina ir jų sielų dalelės. Jūs ne tik išskridote švytėti aukštybių dulkėmis, jūs ir čia, žemėje, laukiate su manimi honorarų, kad dar vieną laiko tarpsnį suvaidintumėt iki galo.

Paskui pabunda maištas. Ką jie sau manė?! Visos tos šachmatinės grindys, arkiniai langai, balionai ant palmių, prabangių audinių kostiumai... Nuodai, kvaitinančios atrūgos, užgriozdinančios tobulėjimo kelią.

Gerai, kad socialinis patosas ilgai netrunka. Jų džiugumas ir koketavimas nuslopina galvosūkius apie pasaulio sandarą. Aš juos dievinu. Jie – svarbiausi mano gyvenimo aktoriai ir šokėjai. Tarp palmių ir, regis, oleandrų. (Kodėl aš paskui taip pamėgau oleandrus?)

Šelmis bernelis, sėdintis vidury – Silvestras. Jei ir nesužinosiu, kokiose varjetė pasirodydavo, manysiu, kad gerai vaidino gyvenimo teatre. Nelengvą Arlekino vaidmenį. Giminės atskalūnas. Lyg kelneriauti, lyg ieškoti savęs iš Rytų Aukštaitijos kaimo į Rygą išsiplėšusi nerami siela. Naivioji siela. Jo tėvas, mano prosenelis, pats ragavęs XIX amžiaus Peterburgo grožybių (ir vargų), nesuprato, nenorėjo suprasti. Nematė ar nenorėjo matyti, koks dailus sūnaus veidelis, balti dantys, meili šypsena, liaunas stotas, koks įspūdingas lankstumas? Modelis!

Kokio masto buvo tėvų ekskomunika – kažin ar sužinosiu? Bet buvo.

Fotografiją iš Rygos jis atsiuntė į Kauną jauniausiajai sesutei Margaritai (irgi išėjusiai iš kaimo, bet legaliau), ministerijos tarnautojai, beje, pažinojusiai Teofilio Tilvyčio (dar vienos aukštaitiškos sielos paklydėlės) „Ministerijos Rožės“ prototipą. Paskui nuotrauka išplaukė į Ameriką (ji daug keliavo; sesuo brolį dievino, todėl saugojo jo atvaizdą kaip šventenybę). Kai tetai Margaritai atėjo laikas kraustytis į Putnamo prieglaudą, fotografija – didysis turtas, keistoji relikvija – voke oro paštu buvo atskraidinta į Rytų Aukštaitijos kaimą – į namus, kur kažkada pakliūti jai buvo užginta. Parkinsono ligos virpinama rankele tetulė trumpai išdėstė Silvestro istoriją – ainiams. Praėjo daug laiko, ir man pasidarė įdomi nuotraukos patalpa (nejaugi butas?!) ir tos moterys, bet teta Margarita tarsi užbėgdama už akių filosofiškai apibendrino: „Tai buvo jo gyvenimas.“

Atskalūno atvaizdą atsivežiau į Vilnių, beveik kaip kilmės dokumentą. Per stebuklą jis išliko ir išlaikė pavidalą bendrabučio sumaištyse, nes ten net tokie, regis, niekam nenaudingi daikčiukai turėjo keistą paklausą. Aš savo ruožtu vežiausi ją į Rygą (stažuotės talismanas). Tik ką ten galėjau tuo klausimu sužinoti? Kokiu būdu? „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Laikiau egzaminus latviškai, galėjau netgi skaityti brolių Kaudzyčių „Matininkų laikus“ originalo kalba ir – nieko o nieko o nieko.

Protėviai – taip vadinu juos. Filosofiškai apibendrinau. Nežinau, kas tos moterys. O kaip norėčiau! Ta, kuri apsirengusi Pietų Amerikos indėnės kostiumu, labai primena jaunutę Aną Achmatovą, rašiusią pirmuosius, kunigaikštytiškus eilėraščius. Kita – fatališka diva. Silvestro apkabinimas – labai draugiškas, jokio vulgarumo. Sunku įžiūrėti, bet skulptūriškas jo kulkšnis aptempusios, regis, šilkinės kojinės. Arba dar prabangesnės. Savo laiko įkaitas. Savo spektaklio kūdikis.

Kažin kur juos nubloškė karas? Gal nesutrypė? Vis galvoju, kad reiktų parašyti etiudą. Vieną rytą nubusiu, pasuksiu galvą į juos – kaip visada – ir nušvis, ką tada jie vaidino. Ką šventė. Ką mylėjo. Kur pražuvo. Svarbiausia – ar rado save.