ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies

Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vido Biveinio nuotrauka

– Per interviu klausinėjamasis dažnai rodomas tam tikru kampu, aplink jį sukuriama tam tikra atmosfera: dabar tu fotografas, dabar tu rašytojas ir pan. Visi kiti herojaus vaidmenys pamirštami. Kokia atmosfera kuriama per interviu su tavimi?

– Vieni klausinėja vienaip, kiti – kitaip. Būna, kad žurnalistas atranda gerų paralelių. O kartais būna ir patys paprasčiausi klausimai: kaip sugalvojai, kaip padarei? Kartais žurnalistas parašo labai subjektyviai, žvelgdamas vien iš savo perspektyvos: „Tas autorius jautė tai ir tai.“ Įdomiausias interviu buvo Japonijoje – „Japan Times“ žurnalistė pataikydavo tiesiai į dešimtuką. Prieš pokalbį ji pasižiūrėjo nuotraukas, atrado tam tikras tendencijas – atsitiktinumus, virsmą, akimirką, nuo kurios pasikeičia žmogus. Klausinėjo iš esmės – nuo konkretybės link abstraktybės. Manau, svarbiausia rašyti iš esmės. Nors svarbu ir koks leidinys. Vieniems įdomu viena, kitiems kita.

– Taigi neišvengi metamorfozių?

– Metamorfozės yra visur, visame pasaulyje ir tie virsmai man labai įdomūs. Virsmas labai svarbus istoriškai. Kai buvau Prancūzijoje, bendravau su fotografu Philipu Plissonu – jis kuria istorijas apie jūrą, visą gyvenimą yra skyręs jūrai fotografuoti. Yra nufotografavęs ir istorinių nuotraukų, kurias perka kolekcininkai, muziejai – viena iš tokių nuotraukų: į uolas dūžtantis medinis laivas ir žmones nuplaunančios bangos. Pagauta lūžio akimirka, to laivo likimo pabaiga. Tokios nuotraukos nekabinsi virtuvėje. Paprasti vartotojai perka banalias nuotraukas, pavyzdžiui, mėlyno laivo korpusas ir raudonas inkaras kampe... Minimalizmas labai gerai, tiks virtuvėje prie raudonų kėdžių, o jei ne virtuvėje – tai miegamajame derės prie mėlynų užuolaidų. Spalvų žaismas, bet spalvų žaismą reikia sugalvoti prieš fotografuojant. Svarbu, ar nuotrauka bus emociškai paveiki. Tarkim, jei tą raudoną inkarą pakabinsi viršuje, atrodys, kad tuoj kažkas nukris, jei apačioje, kils jausmas, kad kažkas pasikeitė ir dabar ramu. Jei kampe – bus dinamiška. Svarbu ir kurioje pusėje pakabinsi – kairėje ar apačioje. Jei kairėje – sukursi dinamiką su laisva erdve dešinėje. Tą inkarą gali dėlioti įvairiose vietose, bet tik keli variantai veiks žmogų. Jeigu tam inkarui atrasi naują vietą, taip pat gali atrodyti, kad geresnės vietos ir nesugalvosi. Vienas vaizdas veiks žmogų, kitas ne – juk vieni vaizdai vargina, kiti ne. Mane vargina vaizdai parduotuvėje, kai prieinu prie lentynos, kur tiek daug šriftų, tekstų, spalvų – net gniaužia. Išėjus iš parduotuvės būna sunku, turiu pailsėti, o štai kiti žmonės nejautrūs šiam dalykui, gali dirbti parduotuvėje, jų vaizdo disonansas, chaosas visiškai neveikia.

Saulė gali apšviesti milijonus skirtingų variantų, bet ar sugebi pagauti tą, kuris tau įdomus, unikalesnis? Pavyzdžiui, jūrą fotografuoja milijonai žmonių, bet jei fotografuosi dieną, kai saulė virš galvos, bus neįdomu – banalus žydras dangus. Tokią nuotrauką išgelbėtų tik labai įdomus personažas.

Labiausiai vertinu meninę fotografiją, kai sutampa tam tikri įvykiai ir išeina vaizdas, kuris labai retai pasikartoja, kuris teikia emocinę, informacinę reikšmę. Dažniausiai tokių vaizdų kasdien nepamatysi. Pavyzdžiui, kad ir ta pati jūra – per metus padaroma milijardai nuotraukų. Ypač dabar visi fotografuojasi: į pajūrį nešasi pledą, pinigų čeburekui ir fotoaparatą. Fotografuoja pažįstamus, nepažįstamus, bangas, laivus, vaikus... Bet vis tiek yra dalykų, kuriuose slypi tam tikra informacija. Pavyzdžiui, mano nuotrauka „Šeštoji diena“ – prieš pat lietų beveik visi poilsiautojai išsibėgiojo. Debesys buvo neįtikėtini, keistos spalvos. Tuo metu pajūriu ėjo berniukas, tiesiog akimirka – ir viskas sutapo. Tada nieko nekoregavau, nebent truputį paryškinau, patamsinau. Stengiuosi vengti korekcijų. Man tas berniukas labai patiko, nes atrodė, kad žygiuoja asmenybė, siekia tikslo. Tokia žinutė. Su šia nuotrauka ir važiavau į Prancūziją.

Man patinka lemiamo momento fotografija, kūrybinė fotografija, gatvės fotografija, nevengiu ir reklaminės – reikia išbandyti įvairias sritis, tada būni gyvybingesnis. Man ne gėda užsiimti įvairiais žanrais. Pastaruoju metu mėginu laviruoti tarp meninės ir komercinės fotografijos – kartais pavyksta, nors suderinti sunku, reikia daug pastangų.

– Nuotraukų aplink tave labai daug. Ką manai apie tokią lyg ir amerikietišką madą fotografijomis nukabinėti visas sienas?

– Tai kaip psichoterapija. Kiekvienam žmogui reikia turėti savo namus, savo landynę, kur jaustųsi saugus, kur jam būtų gera, kur džiaugsmą teiktų prisiminimai. Vieni drožinėja rūpintojėlius, kiti žaidžia futbolą, treti klijuoja nuotraukas – tai yra normalu. Juk įprasta, kad šeima turėtų bent jau mažą savo albumą.

– Kalbėsimės „vandens klausimu“?

– Galim.

– Kada, kaip ėmė traukti povandeninis pasaulis? Kada pradėjai fotografuoti po vandeniu?

– Anksčiau fotografavau ir naktinį Vilnių, ir peizažus, bet jaučiau, kad man to negana. Apie povandeninę technologiją sužinojau Prancūzijos festivalyje. Prieš tai buvau pradėjęs fotografuoti ežerus. Ežerai įdomūs tuo, kad viršuje yra vienokia nuotaika, o apačioje – kitokia. (Jūroje nėra tos griežtos ribos.) Buvau sugalvojęs, kaip fotografuoti ežero krantą, žmones, bet trūko technologijos. Dvejus metus apie tai galvojau, ir povandeninė technologija mane išgelbėjo. Pasitelkus ją pavyko nufotografuoti dvi terpes. Nebuvo lengva, nes neturėjau tam tikros įrangos. Fotografavau su cukrine – paprasčiausia plastikine cukrine. Profesionalams skirta įranga nubrėžia griežtą ribą, kas virš vandens ir kas po vandeniu. O plastikas padarė tapybinį perėjimą. Į specifinę vietą važiavau fotografuoti gal kokius šešis kartus, bet dažniausiai nepasisekdavo, nes nebūdavo personažų. Man patinka fotografuoti dramatišką peizažą, bet žmogus – svarbiausia. Vieną kartą pasisekė – buvo šeima, atplaukusi laivu. Norėjosi pavaizduoti šeimą ir drauge tai, kas po vandeniu. Kontrastą. Šeimos vertybės ir dalykai, kurių nematai, kurie gal yra likimas. Yra istorinių dalykų, kurie tau kelia nerimą. Manau, kad būtent detalės – puodukas, kėdė, valtis, meldai, vandens bangelės – turi sužadinti prisiminimus. O prisiminimų negali ištrinti, su jais reikia gyventi. Arba nuo jų pabėgi, arba su jais susigyveni. Jie tampa tavo istorijos dalimi ir tuomet nebereikia nuo jų bėgti.

iliustracija
Vido Biveinio nuotrauka

– Tavo vandenys šventi, su jais ir elgiamasi pagarbiai – juose beveik nežvejojama, neskalbiama, negirdomi jokie žirgai ar karvės.

– Man vanduo yra lakmusas, detonatorius. Jis kaip liftas, kuriuo gali pakilti į bet kurį aukštą. Tai tokia terpė, kuri yra ir palanki, ir pavojinga. Buitinių dalykų aš čia neieškau. Man reikia kažko daugiau nei natūralumo, man reikia minties. Daug fotografų fotografuoja natūralumą. Jiems pavyksta išgauti nuotaiką, natūralumą, bet man svarbu žmogus, veiksmas, būsena.

– Ar „Šeštojoje dienoje“ egzistuoja pirmapradis ritualas, pavyzdžiui, iškilmingas vakarinis pasivaikščiojimas pajūriu? Gal tas lietuviškas vakarinis vaikščiojimas pajūriu turi daugiau prasmės, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

– Šeštą dieną Dievas sukūrė žmogų. Mano nuotraukoje tas vaikščiojantis vaikas yra žmogaus atsiradimo, gimimo simbolis. Žmogus eina ir turi savo istoriją, tas ėjimas ir yra fiksuojamas kaip suvokimo pradžia. Žmonės vakarais eina prie jūros palydėti saulės (turim tokią labai gerą jūrą, į kurią leidžiasi saulė, pavyzdžiui, Turkijoje nieko panašaus nepamatysi). Tai emociškai stiprus dalykas, nes saulė raudonuoja, keičia formas ir viskas trunka kokias septynias aštuonias minutes. Kaip spektaklis. Mano fotografijose nėra aiškios nuorodos, kad yra taip ir ne kitaip. Man patinka palikti laisvės, kad žmonės galėtų savaip interpretuoti. Nors ir egzistuoja kolektyvinė sąmonė, kai žiūrintys mato panašius dalykus, bet laisvės vis vien verta palikti.

– Tavo fotografijose (pavyzdžiui, „Septintojoje dienoje“) žmonių kūnai susijungia su vandeniu. Ir dažniausiai šalia vandens išsitenka ne vienas žmogus. Ar nesunku skirtingus žmones įkurdinti viename peizaže?

– Reikėjo padaryti ne vieną šimtą nuotraukų, kad rastum tą susijungimą, atitikimą. Nebūna taip, kad sugalvoji, nueini ir nufotografuoji. Kad gautum tai, ką nori, reikia laukti – kartais mėnesį, du, kartais metus. Turi sutapti aplinkybės. Bandžiau fotografuoti grupę žmonių, priprašytų į vandenį šokti kartu. Bet tada nepasiekiamas natūralumas, nes jie šoka ir žiūri į fotoaparatą, maždaug: „Ar aš matausi?“ Toje nuotraukoje pagrindinis personažas yra mergina – vedlė: šuolio trajektorija rodo, kad ji yra pirma, kiti – iš paskos. Norėjau perteikti emocijų susidūrimą – visi šoka savaip: vienas mėgina techniškai tobuliau atlikti šuolį, kitas mėgaujasi, džiaugiasi tuo skrydžiu, trečias žiūri, kaip kiti šoka. Taip pat yra tokių nuotraukų, kur žmonės šoka po vieną. Man įdomi neįmanomybė – žmogus kartais gali skristi kaip paukštis.

Aš pats esu glaudžiai susijęs su vandeniu. Kaime turėjome pirtelę. Būdavo, vėlyvą rudenį įsikaitini, paskui atidarai duris prasivėdinti, nes per karšta. Guli ant grindų ir matai, kaip nuo tavęs kyla garas. Įspūdis, kad skrendi. Prietemoje matai tik į debesis panašius garų sūkurius. Garai – įdomi forma, man jie patinka. Šiais metais kaip tik padariau seriją, kurioje yra keletas nuotraukų su garais. Vanduo nuo žmogaus neatsiejamas.

Aš eksperimentuodamas atrandu savo fotografiją, nesimokau iš kitų. Iš dokumentinės fotografijos kūrėjų man imponavo Henri Cartier-Bressonas, Antanas Sutkus, fiksavę lemtingas akimirkas. Nėra šešėlių, spalvų žaismo, tik žmogus ir jo lemtis.

Labai svarbu nuojauta. Kartais jauti, kad kažkas bus. Kai dirbau žurnale „Psichologija Tau“, buvo toks įvykis: važiavome pirkti eglutės, pro šalį prabirbė sunkvežimiukas. Jame sėdėjo du pagyvenę vyrai, tipiški vairuotojai. Vieno akys, mačiau, buvo keistai apšviestos (ar nuo žibinto, ar nuo stiklo). Jos buvo kaip užhipnotizuotos, nemirkčiojančios, stiklinės... Ir tas sunkvežimis rėžėsi į kitą automobilį, paskui į antrą, trečią, galiausiai į policijos automobilį. Būna tokių dalykų, kai eini vakare gatve – pasižiūri į kokį langą ir būtinai tau pasižiūrėjus tame lange užgęsta šviesa. Tokie sutapimai, bet jie labai priklauso nuo tavo paties nuotaikos. Kartais jauti, kad šiandien tau nepavyks fotografuoti – išeini su fotoaparatu, ir nesiseka, tiesiog nėra santykio su laiku, aplinka. O kartais, būna, neturi fotoaparato, bet kažkas vyksta – penki šeši geri kadrai per dieną!

iliustracija
Vido Biveinio nuotrauka

– Galbūt išmokai pastebėti tas užgęstančias šviesas, išsiugdei įgūdį pastebėti.

– Galbūt, bet aš tikiu atsitiktinumais. Yra toks visai nežinomas fotografas, rodos, rusas. Mane žavi jo sutapimų fotografija, pavyzdžiui, tokia nuotrauka: miesto skveras su didele perspektyva, pirmas planas – šnekasi du vyrai, antras – mama su vaiku, trečias – vėl kažkas šnekučiuojasi, penktas – vėl... Įdomiausia, kad skirtinguose planuose skirtingi žmonės, bet vienas iš poromis bendraujančių personažų yra pridėjęs ranką prie širdies. Kur pamatysi, kad visiškai skirtingi žmonės vienu metu dėtų sau ranką prie širdies? Tokį dalyką reikia pajusti anksčiau, kitaip nespėsi nufotografuoti. Turi nujausti ir atsisukti su paruoštu fotoaparatu. Nėra laiko net pasižiūrėti į akutę, tik nuspausti mygtuką. Jeigu tai nujautei – nufotografavai. Man atrodo, vienas iš fotomenininkų, galinčių nuspėti, – Ramūnas Danisevičius. Vienas fotografas padarė labai įstabų riaušių prie Seimo rūmų kadrą, bet tai tik vienas kadras, šiandien fotografijoje su vienu kadru mažai ką gali pasiekti.

– Ar įmanoma išsiugdyti nuojautą?

– Gal ir įmanoma, bet reikia turėti tam tikrų savybių. Neįmanoma išmokti būti fotografu. Žinoma, gali dirbti kokioje studijoje: atsiversti katalogą, pažiūrėti, kaip nustatytos šviesos, suprasti modelį – koją taip, ranką kišti taip. Išeis šablonas, techniškai tvarkingai atliktas. Teko studijoje fotografuoti reklaminę fotosesiją. Asistentas žinojo visą šviesų schemą: tai vienaip pastato šviesas, tai kitaip, bet vis netinka. Paskui savaip pastačiau šviesas, o jis man sako: „Taip niekas nefotografuoja.“ Na ir kas, kad nefotografuoja, kitaip juk dar įdomiau. Mokymasis kartais yra nenaudingas, užgniaužiantis norą eksperimentuoti: jeigu padarei pagal šabloną, ir tau pavyko, toliau nebeeksperimentuosi. O jei nežinai, kaip tai padaryti, tada eksperimentuoji ir pasieki savo rezultatą, nebūtinai gerą. Jei labai stengsiesi, anksčiau ar vėliau gausi gerą rezultatą. Juk įdomu tai, kas anksčiau nebuvo patirta. Taisyklių nėra – arba gerai padarei darbą, arba blogai. Anksčiau nejausdavau nuotraukos, fotografuodavau ir nežinodavau, kuri gera. Būdavo sunku atsiriboti nuo vidinių abejonių. Tik atsiribodamas nuo šalutinių dalykų gali pajusti vaizdą. Kartais viena raukšlelė atskleidžia visą žmogaus istoriją, bet tą raukšlelę pastebėti reikia išmokti. Kiekviena nuotrauka turi savo formulę.

– Kas lemia nuotraukos vertę?

– Technika, fantazija, idėja, originalumas, autoriaus stilius ir nuotraukos turinys. Nuotrauka gali būti vertinga dėl emocijos, žinutės. Pavyzdžiui, dokumentinė nuotrauka vertinga dėl savo turinio, tam tikros informacijos. O susiraukšlėjusi senutė prie obels yra ypatinga dėl tų raukšlių, kurios byloja apie visą gyvenimą. Negali sakyti, kad ta senutė nėra ypatingesnė už lėktuvą, ir atvirkščiai.

– Fotografu reikia gimti?

– Taip, kaip ir sportininku. Negalėčiau būti disko metikas, reikia įgimtų savybių. Manau, kad ir Schumacheris nebūtų Schumacheris, jei neturėtų tam tikrų savybių. Fotografijoje reikia jausti vaizdą. Kartais žmonės turi reikiamų savybių, bet to nežino, reikia patikrinti.

– Savo nuotraukas skelbi virtualiojoje erdvėje, bet esi surengęs ir parodą.

– Man patinka skelbtis internete – labai greitai sulaukiu reakcijos. Šiais laikais parodos yra informatyvios, jose rodai tik patikrintus, gerus darbus. Verta eiti į parodas, nes gali pamatyti tikrą daiktą – atspaustą popieriuje. Tai dvigubai stipriau veikia. Taip, verta vaikščioti į parodas, bet neverta rengti parodos vien tam, kad pasižiūrėtum, kaip žmonės reaguoja – tai neįmanoma. Internete sulaukiau įvairiausių žmonių komentarų, komentarai buvo visokie – ir rimti, ir juokingi. O tikroj parodoj to negavau. Susirinko pažįstami, draugai. Man ir taip aišku, ką jie apie mane galvoja. Paskui atėjo etatiniai lankytojai, kurie užsuka atsigerti vyno. Jie irgi nieko nepasako. Ir ateina „kiti“, kurie dar nežino, ko nori, ir net nežino, ką reikia manyti apie nuotraukas. Į parodą ateini kaip į svečius, o svečiuose turi kažką gero pasakyti. Seniau parodos buvo kitokios, dabar daug naudingiau nuotraukas skelbti internete.

– Lietuvoje išleista knyga, kur sudėtos nuotraukos, fotografuotos mobiliaisiais telefonais. Tai truputį trikdo, nes kokybė visai kitokia.

– Nesvarbu, su kuo fotografuoji, svarbu – ką fotografuoji. Yra du fotografų tipai – vieni linkę pasinerti į turinį, kiti – į techniką. Aišku, negalima nubrėžti griežtos ribos, pasitaiko viduriukų. Pažįstu fotografų, kurie fotografuoja tik su tam tikra technika, tam tikra juosta, kad išgautų tam tikrus potėpius. Man technika nėra svarbiausia, man svarbiausias įvykis. Nenoriu geriausio fotoaparato, man svarbiausias pats faktas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


165218. Zilionyte, issilavink2009-07-05 17:54
c

165245. nuobodžiaujantis skaitytojas2009-07-06 16:42
Nesuprasi, ar fotografas neturi ką pasakyti, ar klausimai neįdomūs, bet nieko gero

165320. ob :-) 2009-07-07 17:13
Įdomus interviu. Dar jaunas fotografas, bet patyręs, išsiugdęs savitą požiūrį į aplinką, žino, ko nori,jautrus. Ir nuotraukos jo puikios.

165342. Jega2009-07-07 20:35
Labai patiko interviu, labai idomus, savarankiskai mastantis, nuosirdus menininkas. Ir klausimai labai normalus.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:29 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba