ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Mano tėčio šviesa

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jozefo Brumerio portretas. 1909
Henri Rousseau

1979-ųjų pavasaris Europoje teišsiskyrė gudobelių žydėjimu. Vargiai būtum suradęs jose dar ką reikšmingesnio. Lūžtantys žiedų, kad ir gražiausių, nebelaikančiom ir žemę šluojančiom šakom medžių vainikai niekada neturėtų jokios reikšmės pasaulio istorijoje. Gineso rekordų knygos šalininkai, aišku, tuo net nesusidomėjo.

Mano tėtis nieko neprisimintų taip gerai, kaip 1979-ųjų gudobelių žydėjimą. 1979-ieji, gegužė.

Mano tėtis yra tikras šių laikų riteris, o tokių dabar daugiau kažin ar išvis rastum. Jis, dar būdamas rausvų plaukų ir strazdanotos nosies berniūkštis, perskaitė visus Dumas romanus taip, kad net valgyt neprašydavo, o ir pats nuo mažens buvo auklėjamas muškietininkų dvasia, dėl to tebūnie palaimintas mano senelis, jau septyneri metai besiilsintis kapuose. Viena ausimi ne kartą esu girdėjusi apie jo giminės šaknis, siekiančias niekam nežinomą karštakraujį prancūzą. Taigi senelis buvo neabejotinai kupinas didžiausio ryžto tęsti karžygiškas savo senos garbingos giminės ir kraujo tradicijas. Mėlynam albume viršutinėj lentynoj tebėra vienintelė likusi jo nuotrauka, jokios kitos niekada namie ir nebuvo: tankūs rudi pečius siekiantys plaukai, kaštono didumo ir tokios pat spalvos išraiškingos akys, į dešinę pastebimai pakrypusi kadais smūgio sugurinta nosis, šiek tiek primerkta kairė akis, tikriausiai nuo to paties smūgio. O gal ir nuo kito. Žandikauliai ryškūs, masyvūs, įsižiūrėjęs atskirtum gerokai kreivesnę vieno liniją, lūpos juostelėjusios ir kietai suspaustos, man regis, tuomet patikrinus dantis irgi būtų buvę nekas. Taip pat nuo smūgių. Galbūt tokia relikvija vertėtų didžiuotis, tačiau man jis, kada bepažvelgčiau į nuotrauką, kur kas labiau primena gerokai aplamdytą nusenusį kiemo katiną nei didžios pagarbos vertą senolį.

Tačiau iki manęs dar toli.

Tėčiui kol kas tėra septyneri, o mama apskritai ką tik išvydusi šį pasaulį, ji visai šviežutėlė naujagimė flaneliniais marškinaičiais, – nukirpta bambagyslė užspausta penkių kapeikų moneta, – siaubingai klykianti ištisas naktis visai kitame pasaulio krašte, už beveik tūkstančio kilometrų nuo tėčio. Tėtis, aišku, to klyksmo negirdi ir nė nežino, kad mano mama jau gimusi, tačiau ateis laikas ir jie neišvengiamai susitiks, kitaip, deja, negalės būti. Tūkstantis kilometrų tarp jų sutirps kaip sūkuriuojančios atsitiktinės cukraus kruopelės drumzliname vandeny.

Tėtis lėtai maišo tą cukrų šaukšteliu, prikišęs stambiom strazdanom nusėtą nosį ir primerkęs akis. Jo pirmokiški pirštai rašaluoti, maži nagai nulūžinėję ir net įskilę per vidurį, panagės siaubingai nešvarios. Gyvenvietės pagrindinės mokyklos mokytoja net neleido jam šiandien per pamoką vartyti vadovėlio, jis turėjo stovėdamas žiūrėti, kaip juos verčia kiti berniukai ir mergaitės trumpai nukarpytais nagais ir nėriniais apsiūtais rankogaliais. Ne tik jų delnai – jie visi visutėliai praeinant pro šalį dvelkteli pakalnučių muilu ir šampūnu. Jis labai pavargo taip stovėti, net manė, kad ims ir parkris, tačiau šią minutę viso to nebėra. Jis kaip pakerėtas žiūri į vandenyje pamažu nykstančias paskutines nurudusias kruopeles. Jos mirga šaukštelio įsuktame verpete kaip auksinių žuvelių veidrodiniai žvynai, mirga ir sukasi. Cukrų jis aptiko netikėtai, visi seniausiai manė, kad namie jau kuris laikas jo nėra, pasirodo, neapžiūrėta liko tolimiausiame kampe užkišta sena popierinė stiklinaitė – iš tokių kitados buvo geriamas šampanas. Ne prancūziškas tikriausiai, kur ten, bet vis tiek. Stiklinaitės popierius nuo laiko gelstelėjęs, ji nebe balta, o veikiau ruda, joje daug tamsių dėmių. Rastas cukrus joje taip pat rusvas. Tėčiui tai nė motais. Jis gers gardų, saldintą vandenį, gers prisimerkęs kaip svaigų opiumą. Nuo jo apsals gomurys, net rudose tėčio akyse atsiras stebuklingos šiltos kibirkštėlės. Namie tylu, taip tylu, kad girdi, kaip pūstelėjus vėjui vis spragsi ir švilpčioja nuo medinio lango rėmo atsiknojusi polietileno plėvelė. Prikalta prieš dvejus metus, dabar ji nėmaž nesilaiko, karo čežančiom nuoplaišom ir begėdiškai tvirkinasi vėjyje. Kai kurie garsai tėčiui tokie klaidinantys, tokie panašūs, kad jis, kelintąsyk pagalvojęs apie naktimis girdėtus, dievaž, negali pasakyti, ar tai buvęs tas pats atsiknojęs langas, ar įsiaistrinusi motina už sienos. Gali ir visai susipainioti, nes šnaranti lango plėvelė ir motinos sijonas vienodai dulsvi, nenusakomos pilkšvos spalvos, stori, draiskanoti ir garsiai šiugždantys. Šįkart, be jokios abejonės, tai tik plėvelė, motina it negyva miega kitam kambary, ji pavargusi, nes namie stojusios tikros prancūzų dienos.

Prancūzai siautėja jau kuris laikas. Sunkioji artilerija šeimininkauja nuo ryto iki vakaro. Prieš porą savaičių tėčiui sukako viso labo septyneri, o jam jau prakirstas antakis, dešinė akis bebaigianti visiškai užtinti. Po dienos kitos ji įspūdingai pamėlynuos, paskui pagels, galop mėlynė visai išnyks, tačiau kiekvieną tokią akimirką jisai jaučiasi esąs mažų mažiausia grafas Montekristas, tegul patyręs ir labai nelygią kovą su prancūzais. Teisingiau, tikras prancūzas namie visada tik vienas (nebežinodama, ko stvertis, motina puola jį draskydama nagais kur pakliuvo ir šaukdama: svolačiau, kas tave iš ten atnešė ir tavo šlykščią giminę?!), o kiti ne tokie kilmingi, regis, paprasčiausi vietiniai, tačiau jie irgi neabejingi vienai seniausių, labiausiai garbstomų Europos tautų, jie pamažu mokosi prancūziškai kelti tostą ir senųjų kovų meno. Kovingoji Orleano Mergelė, jau mirusi ištisus šimtmečius, tegalėtų pavydėti. Neverta net abejoti – jei šį pavasarį jai būtų leista pakilti iš kapo ir imtis naujų žygių, ji nedvejodama susidėtų su savo tautiečiu.

Tačiau, šiaip ar taip, esu artima tikro prancūzo giminaitė ir galiu tuo didžiuotis.

Tėtis baigia gerti ištirpusį cukrų, suvalgo dvi šaltas bulves, rastas lėkštėje ant stalo, nusimauna sušlapusias kojines. Jis parbrido iš mokyklos per šlapią aukštą gegužės žolę, per visa jėga suvešėjusius vėdrynus, nuo kurių taip palaimingai pasaulis pagelsta akyse, tačiau žolė stipri, ji nežinia kaip ir nežinia kur pasalūniškai nuplėšia tėčio sportbačio padą ir pasiglemžia. Tėtis grįžta be vieno bato, kiaurai permirkusiomis užgeltomis kojomis. Kitų kojinių net nebeieško, tokių nesama. Vienas žmogus, vienos kojinės.

Motina pabunda tik pavakariu. Prisilaikydama medinės spintelės, o paskui kitko, kas pakliūva pakeliui, ji išeina į prieangį. Po lietingos dienos saulė vaiski ir ryškiai raudonėjanti vakarų pusėje, ji atvira gili žaizda, nyranti į tamsėjančią debesų mėlynę. Į ją bežiūrint suskausta akis, skauda išvien, todėl belieka laukti, kol saulė užgis – nunirs visai nakčiai į debesis ir neliks net rando, net atsitiktinės lėktuvo šliūžės, ateis visa susemianti naktis. Motinai be galo sunku žiūrėti į tą saulės žaizdą, ji atsisėda ant taburetės prie durų ir verkia, negrabiai braukdama nuo akių vis atkrintančius ant veido nekerpamus plaukus. Kaip tėčio. Tėtis vyriausias iš jos vaikų – šešių, jis pirmasis, kiti trys mano dėdės ir dvi tetos gims per ateinančius penkerius metus. 1986-aisiais, kiek man žinoma, gimsianti paskutinė mano teta, deja, nuo pat pirmųjų dienų tokia ligota ir nesveika, kad teišgyvens porą savaičių, todėl šiandien jos visai neskaičiuoju. Kur esantis jos kapas, irgi dievažin.

Oras dvelkia iš pievų ir kūnų einančia drėgme. Mano senelė ją uodžia nuo savo pirštų, kuriais braukia akis, jaučia ją garuojant ir pagaliau išsisklaidant erdvėje, galbūt net nugulant pievose. Ji nusižiovauja, staiga pajunta ir drėgmės kvapą, sklindantį iš vidaus, glūdintį giliai visose jos dar jauno kūno ertmėse, ir tarytum skonėdamasi įkvepia jį ir iškvepia. Drėgmė eina ir iš tėčio; jis sėdi ant medinės dėžės po jazmino krūmu ir šliurpia nosimi. Siaubinga sloga, ji srūva ir srūva, tėtis vis braukia ją pirštais, gal ir gerai – taip jis neužuodžia tos didžiosios drėgmės tvaiko, tvyrančio jų namuos. Troški, svetima ir pavojinga drėgmė, besikaupianti lovos, kurioje miega tėvas, užvalkaluose nuo jo stipraus graužiančio prakaito, kurio skonį jauti net valgydamas šaltas bulves. Viršum viryklės kabo senutėlis kalendorius, visi jo lapai irgi persmelkti to tvaiko, kaip ir užuolaidėlės apdegusiais kampais, ir seni laikraščiai spintoje. Visi namai alsuoja tėvo prakaitu, kiekvienas daiktas ir daiktelis dvelkia jo kvapu.

Tėvas, mano senelis iš nuotraukos, šukuoja savo pusilgius plaukus lėtai ir tik priešais veidrodį, taisyklingai skirdamas sklastymą per patį vidurį. Jis gerai išmano, kaip tinkamai reprezentuoti save tarp paprastų nepraustaburnių, kurie išvis nieko nenusimano apie prancūzišką stilių prêt-à-porter ir apskritai apie saviraiškos meną. Plaukai krinta į abi puses, kad nors užmušk – tikras naujam kūne atgimęs d’Artanjanas, pasirengęs būsimiems žygiams ir išpuoliams dėl savo ir kieno tik nori garbės. Pavasaris šiais metais toks gyvas, toks jaunas ir stiprus, kad mano senelio karštas kraujas tiesiog negali tverti. Jo stiprus prancūzo ainio kraujas šaukte šaukiasi kovų ir špagos, todėl mažne kiekvieną vakarą jis stveriasi bet ko, kas tik pakliūva ir nors kiek atstoja špagą, – kirvio, didžiojo skerdimo peilio ar lygintuvo. Jis šaukia išskersiąs visus, nes šitie namai – jo amžina tvirtovė, o išdavikus pakabinsiąs tiesiog ant štai šito ąžuolinio karnizo nupjautais liežuviais, cha cha cha! Įkaitinusi savo kraują iki tam tikro laipsnio motina norėtų antrinti tokiems šūkiams, tačiau prancūzai ne tokie, kad lygioj kovoj prasidėtų su moterimi. Moters vieta buvo ir bus už lovos, pamiršęs bet kokius reveransus senelis ją ten visa jėga ir nutrenkia. Mano senelė klykteli, susitrenkia šoną ir ranką, tėtis – tą akimirką per siaubingą slogą jo nesustabdo pavojingas ir įspėjantis visų namų kvapas – puola iš lauko į vidų, tačiau nieko padaryti nesuspėja. Prancūzo kraujo turintis senelis stveria jį už trumpai kirptų plaukų ir viskas, ką tėtis spėja prieš save pamatyti, yra virtuvinė koklių krosnis. Akyse pašėlusiu greičiu ima suktis cukraus kruopelės, jas įsuka pirštuose laikomas šaukštelis, jos ištirps ir bus skanu gerti. Cukraus skonis saldus, nepamirštamai saldus ir pojūtis – lyg bėgtum, ne, skriete skrietum per žydinčius vėdrynus, jų daug, ištisa suvešėjusi jūra, jie pančioja kojas...

Mano tėtis nieko neprisimena taip gerai, kaip 1979-ųjų pavasarį. Šiandien jis sako, kad tuomet, tą stebuklingą akimirką, į jį persikūnijo tikroji grafo Montekristo dvasia, ji aplankė jį tiesiog tada, gulintį virtuvėje ant šaltos krosnies. Ar gali būti kas nuostabiau? Kilmingi mirusieji sugrįžta į sau tinkamus pavidalus. Ne kiekvienam paprastam mirtingajam jo likimas.

Tiktai visiškoje tamsoje tėtis atsipeikėja. Nuostabus mėnulis pro langą šviečia jam į veidą. Drebėdamas jis atsistoja ir išeina pro duris. Tėtis čia pat nusišlapina, palengva ištiesindamas pečius, aukštai atvertęs galvą į didžiulę mėnulio pilnatį. Žydinčios gudobelės. Grafas Montekristas po jomis tylomis ruošiasi sau guolį. Gudobelės ilgais juodais šešėliais apklosto kelius ir kojas, apgobia džiūstančio šlapimo tvaiku.

Mes gyvename namuose su kabančia ant lauko durų užuolaida. Ji pakabinta tam, kad nepriskristų musių, tačiau man visuomet nepaprastai smagu žiūrėti, kaip tėtis iš lauko greitai įsiveržia vidun, demonstratyviai staigiai atmesdamas ją viršun ir į šoną. Jis pasodina mane ant kėdutės prie sienos ir liepia laukti muškietininko pasirodymo, jis įsiverš ir pagrobs savo širdies damą, nes taip reikia daryti. Aš sėdžiu ir man virpa iš laukimo ir jaudulio širdis. Lauko užuolaida vienu mostu staiga skrieja į šoną, degančiom akim tėtis klaupia man prie kojų ir aš išklausau jo karštą ir tikrą meilės priesaiką. Paskui jis stveria mane į glėbį, sako, kad aš jo gražiausia ir brangiausia dama ir taip bus, kol švies jo širdies ir akių švyturiai, štai taip. Negana to, jis iš kažkurio kampo ištraukia kažką panašaus į skrybėlę, tačiau ji neturi plunksnos, koks siaubas. Mudu einame į kiemą, apeiname jį visą, apžiūrime atokiausius pašalius, kur visada vaikštinėja vištos ir gaidys, tačiau ničnieko neaptinkame. Neįtikėtina, nė vienos, net nušiurusios, plunksnos! Tėtis nusiteikęs karingai. Muškietininko skrybėlė dar niekad nebuvo be plunksnos, kur tai matyta! Tėtis suranda gaidį, – kartu su vištų pulku šis kapsto patvory įkaitusį žvirgždą, – čiumpa jį už lenkto sprando ir dryksteli iš uodegos plunksnas. Gaidys suklinka ne paukščio balsu, aš užsiimu ausis, tačiau viskas, mes jau turime plunksną – ilgą, žibančią žaliu smaragdu, lenktą it pjautuvas. Tėtis vaikšto su skrybėle kiaurą dieną, o vakare nusiėmęs ją pasideda prie lovos. Tada prieina prie mano guolio ir ilgai pasakoja neįtikimiausias istorijas apie riterius ir jų širdies damas, kraujo vertas kovas ir gudobelių žydėjimą naktį.

Kai atsiguli po jom ant žolės ir pakeli akis į baltą jų vainikų skliautą, pasakoja tėtis, tuomet, tą akimirką pamiršti, kad iš tikrųjų neturi nieko ir esi toks mažas padaras, kuriam labai skauda, ir tiktai tuomet, taip begulint ir bežiūrint, iš viršaus nusileidžia kažin kas lengva ir gera, ir tu pakyli nuo žemės, išsitiesi didelis ir galingas, o aukštos gudobelės vainikuoja tau kaktą mėnesienos sklidinais žiedais ir balta dangiška šviesa srūva ir apsemia visą galvą.

Tėtis priglaudžia nušvitusią, kadaise apvainikuotą galvą prie manosios ir mes užmiegam.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164720. am2009-07-01 09:59
perfrazuojant Sloterdijką, provokacija ciniškajam protui. man patiko. gal dėl to, kad ne snobas ir ne literatas, bet vis tiek

165352. ššš...2009-07-07 21:57
gal nepastebės?

165467. opolskaite - 2009-07-09 15:21
sena plagiatore.

165525. eugenas2009-07-11 00:18
Kažkokia nesveikata dvokia nemažos dalies mūsų visuomenės troškimas kildintis ne iš normalių ūkininkų, o visokiausių valkatų benkartų... Ir dar su pretenzijom į "geresnę" kilmę.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:26 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba