ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Bandymas prisijaukinti mirtį

ANGELĖ JASEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

Nenauja knyga

Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai.
V.: Tyto alba, 2007. 161 p.

Mirtis ir meilė – populiariausios lietuvių rašytojų temos. Populiariausios, nes stulbinančiai universalios. Juk tūlas skaitytojas gali nieko neišmanyti apie ekologiškas žaliųjų idėjas, verslo perspektyvas ar dzenbudizmą, bet nerastume nė vieno, kuris nebūtų mylėjęs ar mylimas. Kaip ir nerastume tokio, kuris niekada nebuvo susimąstęs apie mirtį.

Nereikia skaityti užsienio klasikų, kad tai suprastum. Lietuvių rašytojai irgi atsiskleidžia kaip tikri mirties adeptai. Rašydami apie mirtį poetai, prozininkai ir eseistai skaitytojui atrodo tikri drąsuoliai. Jie mirties nebijo, anaiptol – susidaro įspūdis, kad jos ilgisi, apie ją svajoja. Kodėl svajoja? Nes žemiškoji būtis jiems atsiveria nusagstyta vien tik kančiomis, aplaistyta nelaimingos ir neišsipildžiusios meilės ašaromis, atmiešta praradimų skausmu. Niekas nieko nemyli. Homo homine lupus est.

Puikus pavyzdys – Jurgos Ivanauskaitės romanai. Vos prieš dešimtmetį rašytoja Lietuvos literatų olimpe garsėjo kaip provokatyvios, modernios ir postmodernios prozos autorė, be savigraužos laužiusi tuometinėje, dar konservatyvioje, visuomenėje susiformavusius tabu (tereikia prisiminti, kokį skandalą 1993 m. sukėlė jos romanas „Ragana ir lietus“). Provokatorės kaukės rašytoja neatsisakė iki pat gyvenimo pabaigos, sėkmingai stebindama skaitytojus intriguojančio siužeto romanais, patenkindama jų malonumo poreikį nesudėtinga, „popsine“ literatūra, kuriama tarsi pagal vieną modelį: meilė, aistra, savinaika.

Kai kuriuose autorės romanuose, rodos, mazochistiškai mėgaujamasi kančia, pagrindiniai veikėjai vaizduojami linkę į savinaiką, destrukciją. Galbūt ne veltui romanas „Ragana ir lietus“ kritikų priskiriamas prie suicidinių kūrinių, nors destrukcijos yra ir „Placebe“ (Julijos, Jo naratyvai), „Sapnų nublokštuose“ (kalytė Lila), „Miegančių drugelių tvirtovėje“ (prostitučių personažai) ir kituose. Todėl pripratusius prie gana vienodo J. Ivanauskaitės „braižo“ paskutinė jos knyga „Viršvalandžiai“ turėjo nustebinti.

Pati rašytoja viename interviu yra sakiusi: „Visada domėjausi mirties tematika, net pasakos man atrodė neįdomios, jei jose niekas nemirdavo, su pasimėgavimu „žudžiau“ pagrindinius savo romanų herojus, [...] o vos prieš mėnesį, recenzuodama savo bičiulio knygą, net pasivadinau „mirties adepte“. Tai kas gi dabar atsitiko?“ (p. 20). Atsitiko labai paprastas dalykas: mirtis įgijo sunkios, nepagydomos ligos (sarkomos) pavidalą, iš abstrakcijos virto J. Ivanauskaitės gyvenimo realybe. Taip iki tol mėgtas pompastiškas, postmodernistinis mirties vaizdavimas paskutinėje autorės knygoje užleido vietą filosofiniams svarstymams apie žmogaus būties laikinumą ir trapumą.

„Viršvalandžiai“ – nuolankus reveransas mirčiai, kai mirties nebelaukiama, apie ją nebesvajojama, tiesiog, pačios J. Ivanauskaitės žodžiais tariant, bandoma ją prisijaukinti. Prisijaukinti, kad nebegąsdintų, kad išėjimas nebūtų toks siaubingas...

„Mirties prisijaukinimas“ skaitant tekstus atsiveria kaip susitaikymas su Dievu, kuris iš romanuose minimos abstrakcijos sunkios ligos akivaizdoje tampa Tėvu, konkrečia, kone apčiuopiama esybe. Nuolat grįžtama prie klausimo: sunki liga – Dievo bausmė ar malonė? Atidesnis J. Ivanauskaitės talento gerbėjas čia suklustų: daugybę savo gyvenimo metų paskyrusi budizmui praktikuoti, mirties akivaizdoje moteris, tarsi dukra palaidūnė, atsigręžia į Dievą. Gydydamasi Švedijoje, jau sėdėdama invalido vežimėlyje, ji pageidauja aplankyti vieną vietą – Lundo katedrą. Prieš mirtį atlikusi išpažintį ji tariasi sugrįžusi į Tėvo namus: „Prieš mane vieni po kitų atsidaro ir užsidaro daugybė vartų, durų, skrieja arkos ir skliautai, [...] aš, namop parsiradusi Dukra palaidūnė, plaukte plaukiu iš sveikinančio glėbio į glėbį, [...] ir galiausiai lyg mažytis melsvas kiaušinis įkrentu į pilkšvą lizdą. Savo lizdą. Kaip ilgai laukiau, kaip troškau, kaip ilgėjausi šitos akimirkos!“ (p. 55).

Niekas daugiau negali paguosti: nei toli esantys draugai, nei savo darbą kruopščiai dirbantys daktarai, nei šalia budinti sesuo. Kitaip sakant, joks realus asmuo. Guodžia tik metafizinė Dievo esybė. Krikščionybė kiekvienam suteikia prisikėlimo iliuziją, taip sumažindama mirties siaubą. Mirtingas kūnas ir amžinai nemirtinga dvasia: šiokia tokia alternatyva ir paguoda tam, kuris bijo be pėdsako išnykti. Šios paguodos, kaip skęstantysis šiaudo, laikosi ir knygos autorė.

Tikėjimas prisikėlimu padeda J. Ivanauskaitei išgyventi čia ir dabar: „Tačiau aš jau dabar labai tvirtai žinau, kad prisikelsiu [...]. Aš nebebijau mirties. Aš su ja nebekoketuoju, nebeflirtuoju, nebežaidžiu ir prieš ją nebeapsimetinėju drąsuole. Bet aš tvirtai žinau, kad MIRTIES NĖRA“ (p. 55). Paradoksas: mirties nėra tam, kuris žiūri jai į akis. Mirtį apdainuoja tie, kurie niekada dar nėra prie jos prisilietę... Gyvieji garbina mirtį, mirštantys – gyvenimą.

„Viršvalandžiuose“ atsiskleidžia kitas rašytojos veidas: ekstravagantiška gyvenime, novatoriška kūryboje, kalbėdama apie savo patirtą skausmą, nujausdama artėjančią mirtį, J. Ivanauskaitė tampa tokia pat silpna, pažeidžiama kaip bet kuris kitas „mažutėlis“. Dienoraščio forma perteikiami jos išgyvenimai – intymus pokalbis su kiekvienu, skubant pasakyti tai, kas iki šiol likdavo eilučių „tarpuose“, kas nebuvo pasakyta, išgirsta.

Perskaitęs „Viršvalandžiuose“ užrašytus paskutinius, bene pačius dvasingiausius, J. Ivanauskaitės tekstus, supranti, kad jokia kita, net pati egzotiškiausia, pasaulio religija neatstos tos, kuri žada pomirtinį gyvenimą Rojaus soduose. Ypač tada, kai žemiškasis laikas baigiasi. Mirtis? Ji graži tik iš tolo. Didžiausia vertybė yra gyvenimas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:25 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba