ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Eilės

JURGIS VININGAS

[skaityti komentarus]




                Vitalijus Butyrinas. Muzikantas. 1971


                obuoliavimai

                sninga –
                nelyginant tinkas trupėtų
                nuo lubų taip
                ant lūpų tirpstant atminties
                trupiniams bandau prisiminti
                skonį antaninių obuolių iš popietės
                kai aš įsikibęs viršūnės šakų
                tartum liaudis savo stabų
                dėdė sugriebęs kamieną (liaudį purtąs) –
                atrodo obelis springsta
                savo vaisiais manim amžinybe

                dėdės veidas raukšlėtas –
                sustingęs jūros paviršius –
                ir kai imdavo juoktis užmerkęs akis
                jūra atgydavo bangos užliedavo du
                plūdurus du antaninius akių obuolius ---


                kaip negražiai šiandien sninga




                pro lango rėmą
                stačiakampis dangaus esinys
                kritęs ant grindinio dugno –
                šviesa aplink kurią burias
                taburetės pavirtę medūzom –
                lyg gentis aplink laužą –
                šokiui –

                o mūsų vangiuos judesiuos
                savo vietą atranda visi pasaulio
                rytojai nuo mūsų kojų kylančios
                dulkės musių spiečium pavirsta ---

                toks mirtinis šis vakaras
                (iš mirties padarytas)


                Dar liko rudens

                Dar liko rudens ir patoso,
                tos manieros, gražumu pavertusios grožį.
                Neliko garso, gal klausos nebeliko,
                tik lapai murma prieš vėją –
                lyg žydai – prieš DIEVĄ.

                Dar liko rudens, nors lapai
                seniai iš mūsų nebesimoko kritimo,
                dar liko rudens, nors mes pasibaigėm
                kaži kur kovo pakrašty.




                Lyg randas verias verandos
                durys – be garso (šaltasis
                motyvas), būtis iš lauko
                pakeičia naminę nebūtį –
                ir atvirkščiai – taip kvėpuoja
                toji ketursienė žaizda,
                mėnulio štampas lange ir
                krėsle susmukęs kažkas
                miega kaip laikas.


                Vitalijus Butyrinas. Ruduo. 1983


                aš nepamenu kaip vadinasi šitas ruduo

                aš nepamenu kaip vadinasi šitas ruduo
                kuomet suserga vėjas ir lietuvių poezija
                kuomet klevų kolonados kapitelių gipsas
                pageltęs ima trupėti miestui pilvą ima
                skaudėti kuomet plieninis kaspinuotis pririjęs
                poetienos ir valkatų nardo gatvių žarnynu
                betonas mėsa ir sielų griaučiai sudilę

                o mieste kad tu kada nors save pats sugriautai
                sugriautai ir pamirštai kad kažkada buvai miestas

                aš nepamenu kaip vadinasi šita naktis
                (žvaigždžių pelenai iš mėnulio urnos pabyra
                kažkas laidoja lapkritį ir už gruodį laiduoja
                ir žemė su žeme nesutampa šerkšnija) ---

                o dangau neturėk kitų tikinčiųjų tiktai
                mane vieną neturėki kitų tiktai mane vėją




                Ar tai tu sugrįžti ar
                flashbackai,
                kai lupas žievė nuo apskurusio skliauto,
                kai lupas žievė ir išlaisvina sulą
                ar lietų. Ar tai tu, ar ne tu tų
                pavasario priešaušrių niekas.

                Ar tai tu sugrįžti, ar vėl mintys
                savaitgalį pasidaryti savigalį,
                ar tylus pro šakas „mirtis turi būti
                sezoninė“, ar koks tas
                kajokiškas imperatyvas.




                Tuščia. Tarytum erdvė
                blaivytųs nuo laiko mėgindama
                atgaut amžinybę. Klevas,
                visą rudenį mėginęs suvokt
                saulės prigimtį, pavirsta
                ugniniu jos atšvaitu, ir tampa neaišku,
                ar tai nuo neteisingų maldų,
                išsigimusių į teisingas mintis apie pabaigą,
                susigūžęs sekmadienio skliautas
                suspaudžia apskritą šviesulį į elipsę,
                ar tai paprasčiausiai tavo protas siaurėja.

                Tuščia. Tik vienišas kranas bando
                pakabinti miestą ant kilpos,
                kaip kaklas sutraška šapas po koja
                ir sąmonė ne temsta – tamsėja,
                kūnas sustoja, bet judesys tolsta ---

                Su pirmu ledu įskyla ruduo,
                lyg dubuo, perpildytas tuštumos.




                greičiau ateisiančių nei buvusių dienų suma –
                kas veržia tavo kaklą – debesis parištas
                viršum galvos (dangaus trauka stipresnė nei žemės) –
                kitaip tariant – suma dar neiškritusių snaigių

                ir jeigu įsivaizduosim skliautą kaip dugną
                puodelio kuriame pilkšvi kavos tirščiai
                nepagavūs būrimams ima rodyti
                valią ir tirpti (sninga) – tu būtum mažas
                to dugno pasiekt nepajėgiantis – šaukščiukas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164764. Lorca2009-07-01 15:26
Puikiai...

164853. begemotas2009-07-02 11:17
šios eilės tai autoriaus gyvenimo filosofija.

164878. archyvaras, paeiliui...2009-07-02 14:15
Pirmasis eilius " obuoliavimai" - silpnesnis nei silpnas lt.poezijos kontekste...Antrasis - taipogi klaiki leksinė/intonacinė raiška, "medinė pseudopoezijos" kalba..."Dar liko rudens" - vientisesnis poetinės nuotaikos alsavimas...Timeout many.

165503. terra2009-07-10 13:42
"puodelio kuriame pilkšvi kavos tirščiai nepagavūs būrimams ima rodyti valią ir tirpti (sninga)" - nesąmonė. iš viso - tai dar ne poezija

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:25 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba