ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Korida (57) • VLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų (19) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Kalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ (24) • ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (7) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesa (4) • JURGIS VININGAS. Eilės (4) • POVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikas (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (6) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (5) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimas (5) • AUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviai (4) • Su fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdies (4) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (31) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (11) • Geriau jau su zombiais maukti ruginukę. gal taip būtų geriau (357) • manęs paprasčiausiai DAUG, o žinių mažai ir nesutvarkytos (217) •

Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“

Kalbėjosi Elita Veidemane

[skaityti komentarus]

Poetas, vertėjas ir tiesiog išmintingas latvis – Knutas Skujeniekas. Be jo rūsčios ir įžvalgios analizės Latvijos kūrybinių sąjungų plenumas, vykęs 1988 m. birželio 1–2 d., vargu ar būtų buvęs toks įelektrintas ir kupinas permainų lūkesčio. Kaip Knutas Skujeniekas šiandien mato Latviją?

– 1988 metų kūrybinių sąjungų plenumą mėgstama laikyti Latvijos liaudies fronto preliudija. Tačiau bombos sprogimui prilygstantį efektą tada sukėlė politinis komentatorius, tuometinis kompartijos narys Mavrikas Vulfsonas: jis pareiškė, kad 1940 metais Latvija buvo okupuota ir visos pasakėlės apie socialistinę revoliuciją yra melas.

– Vietoj žodžio „okupacija“ vartočiau kitą terminą, labiau sunkiasvorį – „aneksija“. Okupacija būna tik pačius pirmuosius metus. Klasikinė okupacija buvo vokiečių laikais: išnaikinta valstybė, neliko jokios vietinės – net marionečių – valdžios. Okupacija negali trukti 50 metų. Mes viską per daug supaprastinam. Pernelyg lengvai nurašėm ir komunizmą – jis visada žmonių sąmonėje buvo ir liks. Jei kovojame su konkrečiu režimu, tai jis turi turėti konkretų pavadinimą. Kaip fašizmas, nacizmas ir frankizmas, taip pat ir bolševizmas.

– Kas buvo būdinga permainų laikui, kokie buvo žmonės, kurie jautėsi pašaukti dirbti Latvijos labui? Tikriausiai tai nebuvo tik kūrybinių profesijų atstovai?

– Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai iš esmės formavosi nauja valstybė, reikėjo visų profesijų žmonių, nes tai buvo pradžia. Bet šiandien kiekvienas turi dirbti savo darbą – profesionalai ir eiliniai. Tada, klojant pamatus, tekdavo imti talkon kiekvieną bent kiek susipratusį ir išsilavinusį žmogų. Mano atveju savotiškai suveikė komjaunuoliškas auklėjimas: jei reikia – darau. Šios ypatybės tikrai nelaikau menkaverte. Žinoma, turi atsirinkti, kam reikia ir ko reikia.

– Gal buvo kas nors netikėto tame tolimame plenume?

– Tai, kad Mavrikas įvardijo okupaciją, nebuvo nieko nuostabaus. Tą jau visi žinojom. Daug labiau stebina mano 1952 metų prisiminimai, kai dar mokiausi mokykloje. Tada mūsų klasės auklėtoja aiškiai ir argumentuotai mums išdėstė, kad jokia socialistinė revoliucija 1940 metais Latvijoje neįvyko. Tuo metu lankiau Rygos 2-ąją vidurinę.

– Po kiek laiko auklėtoją iškvietė į KGB?

– Tai ir keisčiausia – šios mokytojos niekas neužkabino. Reikia turėti galvoje ir tai, kad tada mokykloje nemokė nei Latvijos istorijos, nei Latvijos geografijos. Bet tai nereiškia, kad mes šių mokslų neišmanėm. Viskas labai sąlygiška, ir mes tų senų laikų negalim vien juodinti ar vien baltinti, nes gyvenimas tada buvo labai sudėtingas ir dramatiškas. Pirma, tais laikais valdžia visuomenę organizavo labai preciziškai, kokiais tikslais – tai jau kitas klausimas. Antra, valdžia užtikrindavo žmonėms fizinį ir dvasinį minimumą, tai irgi atrodė be galo svarbu. Aišku, žmonės nežinojo, kad negauna didžiosios dalies algos, kurią užsidirbo, kad ta sąskaita skleidžiama propaganda apie nemokamą mediciną ir nemokamą mokslą. Laikraščiai būdavo beveik už dyką, butas, elektra, transportas ir duona – taip pat. Ir dėl šito „veltui“ žmonės degradavo dar labiau negu dėl karo griaunamosios jėgos. Deja, iki šiol dalis žmonių patys to neįsisąmonindami gyvena iliuzijomis, kad viskas privalo būti veltui. Žmonėms labai sunku suprasti ir susitaikyti, kad, pavyzdžiui, medicina kainuoja pinigus. Kad ir kaip būtų gaila, daugelis nenustojo gyventi pagal socializmo principus. Jie gali būti dideli nacionaliniai patriotai ir nekęsti kitataučių, tačiau mielai prisitaikys prie tų principų, pagal kuriuos gyvena tie patys kitataučiai. Toks jau likimas mūsų valstybės, pakliuvusios tarp istorijos girnapusių. Situacija luošino ir tąsė žmones tai į vieną, tai į kitą pusę. Bet... žmonės juk ne angelų choras, žmonės yra žmonės. Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu.

– Jūsų lūpomis kalba meilė. O jei šiek tiek nuo jos atsiribotume – ar galėtumėte objektyviai įvardyti nepakenčiamiausius latvių bruožus?

– Mano galva, didžiajai daliai latvių būdinga, kad jie nesuvokia esamos padėties. Jie gyvena kažkokioje nerealybėje. Šiuo metu tas optimizmas apmažėjo dėl miglotos ateities, į pirmą planą iškyla atsiminimai apie aukso laikus, kurie prasidėjo 1934 metais. Tačiau to laiko negatyvios pasekmės reiškiasi dar ir dabar.

– Ką turite galvoje?

– Tarkime, žmogus yra ūkininkas. Paprastai jam nereikia atsakyti už savo produkcijos realizavimą. Taip būdavo aukso laikais, o jie davė pradžią sovietmečiui. Tačiau šiandien žemdirbys priverstas pasirūpinti savo produkcijos realizavimu. Jei jis susimąstytų giliau ir paanalizuotų padėtį, tai galbūt tos produkcijos išvis nebeaugintų. Antras momentas. Jei žmogus visą laiką šildosi kokio nors lyderio saulutėje, jis niekada neišmoksta rizikuoti. O rizikuoti privalu išmokti ne tik individui, bet ir valstybei nacionaliniu mastu. Tai yra viena iš tautos išlikimo prielaidų – rizikuoti. O mes per mažai rizikuojam. Individui daug lengviau ir paprasčiau išvažiuoti į užsienį ir užsiimti darbais, kurie absoliučiai neatitinka jo kvalifikacijos. Kaip mes elgiamės? Mes važiuojam į užsienius ir ieškom brigadininko, kuris mums duotų visus nurodymus. Bet rinkti pievagrybius arba plauti indus juk galima ir Latvijoje.

– Ar jūs sugebėtumėte išvažiuoti iš Latvijos būdamas tų žmonių vietoj?

– Ne. Bet tikriausiai daryčiau truputį kitaip. Jei būčiau jaunesnis ir sveikesnis, aš galbūt išvykčiau vieniems metams. Bet tada, kai man buvo duoti patys energingiausi metai, jie nuėjo kita linkme. Tiesą sakant, itin jų nesigailiu, nes supratau, kad gimtinę mylėti daug lengviau iš toli. Tai patyriau tiek studijų metais Maskvoje, tiek Mordovijos lageryje. Dar vienas labai svarbus momentas: kad ir kur važiuočiau, žinau, kad atstovauju Latvijai, man nebereikia konspiruotis, man nebereikia, kaip sakoma, lagamino dvigubu dugnu.

– Ar tada, lageryje, galvojot, kokia bus Latvija jums grįžus? Galbūt tikėjotės, kad tai bus laisva Latvija?

– Tiek lageriuose, tiek barikadose, tiek Baltijos kelyje – kiekvienas buvo išsvajojęs savo laisvą Latviją. Aš nieko nebuvau išsvajojęs, nes tai įgijau tada – birželio 1-ąją, prieš 21 metus. Kaip tik 1991 metų barikadose žmonėms šnekėjau tokius dalykus, už kuriuos jie man savo ruožtu sakė fui.

– Ką jūs šnekėjot?

– Kad už dainavimą reikės mokėti. Aš jokio entuziazmo tada nejaučiau, į barikadas ėjau iš pareigos jausmo. Jei žmonės barikadas atsimena su dideliu pakilumu, aš jiems sakau: neduok Dieve, kad jos pasikartotų. Nes tai buvo nevilties klyksmas.

– Gyvuoja mitas, kad tautos judėjimas 1988 metais buvo suorganizuotas iš viršaus.

– Žinot, tai manęs nėmaž nejaudina: iš viršaus ar iš apačios. Man svarbus rezultatas. O rezultatas pasirodė nekontroliuojamas iš viršaus. Galiu pagirti Latvijos politikus bent vienu atžvilgiu: jie sugebėjo laiku sureaguoti. Jie Seime reikiamu momentu priėmė Latvijos nepriklausomybės deklaraciją – 1990 metų gegužės 4-ąją. Tai galima pavadinti nacionaliniu instinktu.

– O kas jus jaudina šiandien?

– Aš suprantu, dabar krizės situacija, todėl reikia pasispausti. Bet kartu kiekvienas nori, kad pasispaustų kaimynas, o ne jis pats. Matau absoliutų patriotizmo stygių. Žiūrėk, mokytojai pikti. Bet jų protestuose nė karto nesu girdėjęs žodžio Latvija. Įsivaizduokit, jei po poros metų Latvijos valstybė pavirstų, tarkime, Švedijos protektoratu arba – kaip vokiečių okupacijos laikais – dingtų išvis; gal tada latviai pajustų tai, kas iš jų atimta. Žmonės greitai priprato, kad valstybė yra savaime suprantamas dydis, taip pat kaip oras, kuriuo jie kvėpuoja. Bet kai oro pritrūks, jie ims intensyviai apie tai galvoti. Latvijos valstybė yra vienintelė, kitos mes neturėsim. Sakyčiau, latviai vis dar negali atsikratyti baudžiauninko komplekso. Žiūrėkit, kiek daug žmonių mano: latviui imtis verslo – amoralu. Pasirodo, latviui leidžiama tik žemę arti arba vaikščioti su balta apykaklaite. O jei jau imasi verslo, tai automatiškai tampa vagimi. Daugelis tų, kurie verslininką koneveikia, patys yra nevykėliai – tiek versle, tiek gyvenime apskritai. Sėkmingą kapitalo apyvartą turintys žmonės, užuot tapę valstybės ekonomikos pagrindu, yra iškeikiami, teisiami ir sulyginami su žeme.

– Tai gal mums reikia kokios stiprios rankos, kuri sugebėtų pakeisti tokį įsitikinimą? Mes juk visą laiką ieškom to brigadininko!

– Nereikia mums stiprios rankos ar griežto šeimininko! Mes kiekvienas sau turim būti tuo šeimininku.

– Kažin ar vien deklaracijomis sugebėsim pakeisti tautos mentalitetą.

– Galim padėkoti krizei – ji įstumia žmogų į ekstremalią situaciją, ir jam tenka pradėti galvoti, ką daryti, nes ir iš jo tikimasi savarankiško elgesio. Aišku, dalis žmonių niekada nepasikeis. Neabejotinai vienas krizės pliusų yra tas, kad ji parodo, kas mes – kiekvienas mūsų – iš tikrųjų esam. Bet Latvijos krizė prasidėjo ne pernai – ne su globalia ekonomikos krize. Mūsų krizė prasidėjo sulig pirmąja Latvijos nepriklausomybės diena. Dabar ji tik tęsiasi. Tačiau tikiuosi, kad ji sugebės pakeisti ne tik atskiro individo, bet ir visos visuomenės mąstymo būdą. Vienas dalykas paskelbti nepriklausomybę, visiškai kitas – vadovauti nepriklausomai valstybei. Ką paveldėjom iš tų laikų, kai buvom TSRS sudėtyje? Gavom milžiniškas gamyklas, kurios mums tūkstantį metų nebereikalingos, kurių negalėjom išlaikyti ir kurios mums darė tik realią žalą. Kalbos, kad praradom stambiąją pramonę, yra tušti svaičiojimai, nes visas žaliavas ir detales mūsų gamykloms pristatydavo Tarybų Sąjunga. Jeigu mums už šias žaliavas ir detales reikėtų mokėti patiems, kažin kiek kainuotų tie radijo aparatai, kurių nepirktų net giliausiame kaimo užkampyje, ką ir kalbėti apie miestus.

– Kaip Latvija sugebės atiduoti skolas tarptautiniams kreditoriams, jei neturime gamybos? Juk mes šitas paskolas paprasčiausiai pravalgom!

– Latvijos pramonė turi būti vidutinė arba smulki, tačiau išsidėsčiusi tankiu tinklu. O ką gaminti? Apie tai niekas negalvoja. Tačiau yra dar vienas dalykas. Kodėl mes neretai pavydžiai žiūrim į Estiją? Todėl, kad ši valstybė sugebėjo išsaugoti akademinę švietimo sistemą ir dabar jie turi, pavyzdžiui, visą pulką išmintingų politikų ir politologų. Kai tik valstybė atgavo nepriklausomybę, jie jau turėjo gana daug atitinkamos kvalifikacijos žmonių. Latvijoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo likviduojami humanitarinės pakraipos mokslo institutai arba apribojama jų veikla, todėl mūsų dvasinė humanitarinė inteligentija liko palyginti nedidelė. Dabar būtų laikas labai aktyviai susimąstyti apie Latvijos inteligentijos atkūrimą.

– Taip, tai lengviau pasakyti nei padaryti. Esminis klausimas apie intelektualų vaidmenį tada, devintojo dešimtmečio pabaigoje, ir dabar. Atrodo, kad šiandieninė inteligentija ar ta visuomenės dalis, kuri ja laikoma, pasitelkiama peticijoms rašyti per įvairias skėčių revoliucijas ir kitas įkvėptas akcijas.

– Inteligentija yra tokia kramtomoji guma, iš kurios galima išpūsti didelį greitai sprogstantį burbulą arba tampyti be galo. Tai kažkas neapibrėžiama. O kas gi nenori savęs priskirti prie inteligentijos! Bet iš tikrųjų turėtume kalbėti apie menininkus, tapytojus, aktorius, rašytojus... Ką jie gali daryti šioje situacijoje? Kvalifikuotai dirbti. Tačiau šiose profesionaliose srityse imam dirbti kaskart aplaidžiau. Tai matyti tapybos parodose, tą skaitom knygose ir girdime koncertuose. Muzika visiškai prarado vertę, tapo foninių garsų virtine. Ji išugdė žmogų, kuris nesugeba ištverti tylos daugiau nei kelias minutes. Bet aš esu tylos žmogus. Tyloje įmanoma galvoti.

– Taip pat ir mokykla turėtų prisidėti prie kultūringo žmogaus ugdymo. Antraip po daugelio metų nebebus kam minėti 1988-aisiais inteligentijos inicijuotos Atgimimo preliudijos.

– Švietimo sistema turėtų gerbti tai, kas sukurta. Tai apverktina sritis. Pavyzdžiui, mokyklinė literatūros programa: baigdamas mokyklą, abiturientas apie literatūrą neišmano nieko. Literatūros programa primena – geriausiu atveju – vairavimo mokyklos testą.

– Šiais laikais nedaug literatūros, kuri ryškiai skirtųsi nuo vairavimo mokyklos testų. Ypač stebina vadinamieji jaunieji poetai, kurių kūrybos vaisiuose ieškoti minties skrydžio yra tas pats, kaip alkoholiko irštvoj ieškoti pilno butelio.

– Poetas turėtų šnekėtis ne tik pats su savimi, bet ir su kitais. Bet jaunieji poetai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Šie jauni talentingi žmonės nesupranta, kad iš tikrųjų jie neįdomūs. Viena, kita, trečia jaunoji poetė – visos eilėraščiuose maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“: ši visų jų patirtis vienoda.

– O kaip šiandieninė proza?

– Nesibaigiančius diletantizmo ir grafomanijos srautus galima laikyti trąša literatūros dirvai. Kas atsitiktų, jei visi būtų genijai? Liktų tik nusišauti!

– Šioje situacijoje irgi būtų galima kaltinti krizę, tačiau liežuvis neapsiverčia. Bet ką daryti, jeigu Latvijoje beveik visas sritis ištikęs krachas?

– Reikia būti kantriems. Vis atsimenu, ką man lageryje sakė vienas inteligentiškas ir sumanus latvių legionierius. Jis pasakė: „Anoks čia menas užsipilti smegenis 200 gramų spirito ir eiti prieš ambrazūrą. Daug sunkiau mėnesius, pusmetį ar dar ilgiau sėdėti apkasuose ir maitinti utėles.“

– Tai mes dabar tupim apkasuose ir maitinam utėles?

– Taip išeina. Mes turim būti kantrūs optimistai. Taip pat ir aš. Nesu toks turtingas, kad leisčiau sau būti pesimistu.


„Neatkarīgā rīta avīze“, 2009.VI.1
Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


164725. z2009-07-01 10:22
"Mes dabar maitinam utėles...“,o kubiloidai tunka is tautos kraujo i prakaito.

164726. > z2009-07-01 10:23
norėtum tukti?

164743. z2009-07-01 11:37
Ne.Jokiu budu nenoretau slietis prie situ tautos isgamu,sausio 16 saudziusiu i zmones.

164744. ragana Kornelija 2009-07-01 11:41
sausio 16? hm, įdomūs mąstymo vingiai... :)

164748. 23452009-07-01 12:49
kazkaip daug nelogikos, bet zmogui tai budinga visada...

164754. Balys2009-07-01 13:57
Didžioji logika yra - laisvė, o ne zirziantis "z" su neišsakytu politsiekio kvapeliu panašiu į penktos kolonos urzgimą. Knutas gerai sako " Taip išeina. Mes turim būti kantrūs optimistai. Taip pat ir aš. Nesu toks turtingas, kad leisčiau sau būti pesimistu".

164769. archyvaras, laisvos mintys...2009-07-01 16:11
Įdomu buvo skaityti. Aistringa, aštru, vietomis - alogiška. Beje, Latvijoje nėra jokių apskričių administracijų. Jokių žemės perlilojimo kaip Lietuvoje...Bet pateko bėdon, nes pramonė visa nuo seno tik Rygoje. Neišplėtota buvo Latvijos provincijos pramonė. Ryga sovietijoje turėjo aukštesnį statusą ir puikų aprūpinimą - Pabaltijo karinės apygardos centras. Pluošdavome Rygon ir mes prekintis anuomet...Bet Latas jų pernelyg užkeltas buvo euro ir dolerio atžvilgiais. Senėliau reikėjo jį devalvuoti, latą. Suskydo Latvijos didelis laivynas - metalan arba su kitų šalių vėlaivomis ėmė plaukyti. Pajūris nuo Liepojos ligi Ventspilio puikiai sutvarkytas.

164771. archyvaras2009-07-01 16:32
"Bet rinkti pievagrybius arba plauti indus juk galima ir Latvijoje" - sako Knutas. Žinoma, galima...BET, poete, atsikvošėk, - Kiek ES šalyse ( Germany arba GB, tarkime) už tokį darbą moka uždarbio, ir kiek in Latvia...Poetas talentingas, bet ne ekonomas.

164779. archyvarui - Balys2009-07-01 17:06
Antai ne viskas taip. Latvijoje tik paskelbus nepriklausomybę buvo išskirta Kurszeme, Latgala, Vidzeme ir Zemgala. Etc, mūsų parlamentarams atitinkamai etninio paveldo raiškai pritrūko ryžto, įstrigome su beprasmiu 10 apskričių. Reikėtų iš latvių patirties.

164789. Baliui nuo archyvaro2009-07-01 18:02
Regionai administraciniai būtų Lietuvoje tokia pat beprasmė klizma. O svarbiausia- nereikėjo leisti nekilnojamą turtą( žemę)leisti persikėlinėti. Mafijozinis valdininkiškas bardakas užvirė Lietuvoje. Ir tebeverda!

164812. z2009-07-02 00:53
Baisi beda.Kai baigsis krize,nebe visi dziaugsis utelem,bo kai kas jau maitins sliekus zemeje.

164880. archyvarui - Balys2009-07-02 14:23
va, va koks įžvalgus Knutas, kad jam tai taip išeina. Mes turim būti kantrūs optimistai. Taip pat ir aš. Nesu toks turtingas, kad leisčiau sau būti pesimistu". Tai ir džiaukimės savo oligarchija, be jos neišeina.

164987. cc- z2009-07-03 10:02
Kokiai partijai priklausai? Socdemų ar paksininkų? O, gal kirmėlynui?

165102. z2009-07-04 00:17
Nezinau,kas tas kirmelynas,todel tikriausiai jam priklausau.:)

165237. varna2009-07-06 13:50
Tiesiog išmintingas latvis. Nėra ko lyginti su mūsų galutinai išdurnėjusiais ozolais, šliogeriais etc.

165238. puikus2009-07-06 14:16
latvis, puikus tekstas.

165246. baltas2009-07-06 17:16
Prezidentas Zalteris kalbėjo lietuviškai sveikino: sveikas brolau, sveika sesute! Audringi plojimai. Mes baltai!

165247. mie2009-07-06 18:11
girdejom. dabar klausomes neatsiklausom siaubingu oratoriju.

165256. o norėtųsi2009-07-06 23:05
Raudonikio "prie monumento gėlę jaunystei, // Leninui, Partijai vėliavoms šlamant padėk"?

165269. mie2009-07-07 11:35
tai kad viskas taip ir yra, nera ko daugiau noreti. tos pacios tarybines slykscios dainos. tai kas, kad isimti konkretus zodziai.

165296. arija2009-07-07 15:22
... kaimyyyną pabučiook;))

165407. Ak2009-07-08 20:05
Kam reikėjo čia piršti "išmintingas žmogus"? Nematau čia jokios išminties, tik nuovargio apimtą senioką, burblena sau... dejuoja... Pigu, nekalbant apie tai, ką jis daro kaip "literatūrą"...

165484. 2 baltas2009-07-09 19:02
Knutas irgi puikiai kalba lietuviškai.

Rodoma versija 29 iš 29 
14:19:24 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba